Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Doktrina

Įvadas į išpažinimus: „Tyras, gaivus šimtmečių vėjas"

ispazinimas

Kam šiandien reikia tikėjimo išpažinimų?

"Trokštame tiesos, bet savyje terandame netikrumą", sako B.Pascalis ("Mintys", 437). Mes, žmonės, esame nuo tiesos priklausomos, tiesos trokštančios, be tiesos negalinčios gyventi būtybės. Kodėl taip yra? Biblijos atsakymas trumpas, tiesus ir aiškus: todėl, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą (Pr 1, 26). O Dievas yra "tiesos Dievas" (Ps 31, 5, Burbulio vert.). Reformatorius J. Kalvinas sako: "Dievas nieko labiau nebrangina už tiesą... Niekas labiau neprieštarauja jo prigimčiai nei netiesa." T. Akvinietis prideda: "Dievas yra grynoji tiesa."

Plačiau skaitykite



Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčios santuokos ir skyrybų nuostatai
Antradienis, 09 Liepa 2013 20:14

Lietuvos Evangelikų reformatų Sinodas, tradiciškai susirinkęs Joninių metu, svarstė ir priėmė svarbius dokumentus. Vienas jų - santuokos ir skyrybų nuostatai, kurie yra ypač aktualūs šių dienų kontekste. Priimtas bažnytinis Kanonas padės susivokti ne tik kiekvienam evangelikų reformatų bendruomenės nariui, bet ir viešai deklaruos evangelikų reformatų požiūrį į krikščionišką santuoką. Žemiau pateikiamas dokumento tekstas.

 

Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčios santuokos ir skyrybų nuostatai (Kan. III-2013)

1.      Santuokos esmė.

1.1 Dievas sukūrė žmogų: vyrą ir moterį: tai yra Dievo palaiminimas. („Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. Dievas juos palaimino ir tarė:„Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!" Pr 1,27-28).

1.2 Sukurdamas žmogų Dievas palaimino santuoką. Tai Dievo valia. Santuoka yra šventa sąjunga tarp vieno vyro ir vienos moters bei Dievo noras, kad ta santuoka truktų visą gyvenimą. ("Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas.Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria". Mt 19,6)

1.3 Teisėtos santuokos principas yra viešas deklaravimas visuomenei, jog konkretūs vyras ir moteris įsipareigoja vienas kitam sutuoktuvių ryšiais, priklauso vienas kitam, sudaro porystę ir šeimą. Tai įvyksta pagal toje visuomenėje egzistuojančius papročius, teisėtas bažnytines apeigas ir civilines procedūras.

 

2.      Nuodėmė yra paleistuvavimas. Prie paleistuvavimo priskiriama:

Ikisantuokiniai lytiniai santykiai (Įst 22,28), intymūs santykiai su svetimu sutuoktiniu arba trečiuoju asmeniu (Įst 22,22; Kun 18,20; Jer5,8-9; Mt 5,32), homoseksualizmas (Pr 19,5; Įst 22, 5; Kun 8, 22; Rom 1,26-27; 1 Tim 1,10), kraujomaiša (Kun 18, 6-13), zoofilija (Įst 27, 21; Kun 18, 23), prostitucija (Kun 19, 29), neteisėtos skyrybos (Mk 10, 11-12) ir kitos nuodėmės kurios prieštarauja septintajam Dievo įsakymui.

 

3.      Santuoka Bažnyčioje.

3.1 Krikščionys turėtų tuoktis vien Viešpatyje (1 Kor 7,39) bei neturėtų sudaryti santuokos su nekrikščionimis. Santuoka su netikinčiais yra teisėta civilinėje teisėje, tačiau negali būti laiminama Bažnyčioje. („Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu?" 2 Kor 6, 14-15);

3.2 Bažnyčioje santuoka gali būti laiminama jeigu vienas iš abiejų sutuoktinių krikščionių yra konfirmuotas ev. reformatų bažnyčios narys, kuris atitinka bažnyčios nario reikalavimus. (Kan. V-2003)

3.3 Sutuoktinis nereformatas turi pristatyti pažymas apie savo šeimyninę būklę ir priklausomybę krikščioniškai bažnyčiai.

3.4 Konfesiškai mišrioje krikščionių porystėje santuoka ev. reformatų bažnyčioje laiminama tuomet, jeigu yra abiejų sutuoktinių pasižadėjimas vaikus auklėti evangeliškame  išpažinime. Prašyme santuokai turi būti įrašyta kuriame evangeliškame išpažinime bus auklėjami vaikai.

3.5 Apie būsimą santuoką turi būti iš anksto, ne vėliau kaip prieš mėnesį, paskelbta užsakuose, kad tai būtų visiems žinoma ir Surinkimas galėtų už juos melstis. Turi būti žinoma, jog būsimi sutuoktiniai nėra giminės, nėra sugyventiniais su kitais asmenims, nėra priverstinai verčiami santuokai. (Agenda Gdanska, Forma Dawania Slubu w Stan S.Malženki wftepujacym. Przestroga I,II)

3.6 Santuoka nelaiminama per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, Sekmines, Didžiąją savaitę, Advento ir Gavėnios laikotarpiu, bei neskelbiami užsakai Advento ir Gavėnios laikotarpiu. (Kan. X - 1924)

3.7 Bažnyčios nuostatai dėl santuokos ir krikščioniškos šeimos sutuoktiniams turi būti išaiškinti išsamioje konsultacijoje.

3.8 Prieš santuoką sutuoktiniai pateikia prašymą santuokai, kuriame šalys patvirtina savo įsipareigojimus, o sutuokiantis dvasininkas patvirtina šio prašymo gavimo faktą. Vienas prašymo egzempliorius lieka bažnyčiai, sutuoktuvių registracijos knygoje, kitas egzempliorius lieka pas sutuoktinius.

3.9 Evangelikai reformatai gali tuoktis kitų krikščioniškų konfesijų bažnyčiose. Pažymas apie asmens šeimyninį stovį ir priklausomybę Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai, kurios yra skirtos kitoms bažnyčioms, išduoda parapiją aptarnaujantis dvasininkas. Mokesčio už pažymą dydį nustato Konsistorija.

 

4.      Skyrybų pagrindai.

4.1 Bažnyčia gina santuoką. Sutuoktinių santuoka neturi būti išardyta. ("Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria". Mt 19,6) Tačiau, esant svarbioms priežastims santuoka gali būti nutraukta panašiai, kaip iš gyvo kūno atkrenta tai, kas yra apmirę. Taip pat, gręsiant ligos išsiplėtimui, nepagydoma kūno dalis gali būti amputuojama. (Agenda Gdanska. Forma Rozwodow. Przestrogi o Rozwodach.I.,II.)

4.2 J.Kalvino „Bažnytiniai potvarkiai" priimti Mažosios ir Didžiosios Tarybų Ženevoje 1561 metais, pripažino skyrybų ir antrosios santuokos teisėtus pagrindus.

a) Neištikimybė.(„Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną, - jei ne dėl ištvirkavimo, - ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja". Mt 19, 9);

b) Sutuoktinio ir šeimos piktybiškas palikimas;

c) Dėl religinio nesuderinamumo. („Bet, jei netikintis nori skirtis, tesiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra surišti, nes Dievas mus pašaukė ramybei 1 Kor 7, 15);

d) Smurtas šeimoje ir kiti antrame punkte paminėti atvejai.

 

5.      Pakartotinės santuokos pagrindai.

5.1 Pakartotina santuoka yra leidžiama tuomet, jeigu skyrybų priežastys atitinka nurodytus teisėtumo pagrindus;

5.2 Jeigu skyrybos neatitinka nurodytų teisėtumo pagrindų, bet kokia po to sudaryta santuoka (su kitu nei pirmu sutuoktiniu) yra laikoma neištikimybe;

5.3 Kaltajai pusei atgailaujant ir ištaisius padėtį, nukentėjusiąjam sutuoktiniui sutikus santuoka turėtų būti išsaugojama;

5.4 Netinkamai išsiskyrę ir dar kartą vedę krikščionys gali taip ir gyventi, bet turi atgailauti ir siekti atleidimo už praeities nuodėmes,  daryti kas būtina, kad pasitaisytų. („Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru;- taip pat ir vyras nenepalieka žmonos". 1 Kor 7,10-11) „Jei esi susietas su žmona, neieškok skyrybų. Likai be žmonos - neieškok žmonos." (1 Kor 7, 27.)

 

6.      Lietuvos evangelikų reformatų nuostatai skyrybų bylose:

6.1 Skyrybų bylas sprendžia Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas;

6.2 Išsiskyrusių porų nariai neturi būti atstumti, jie išlaiko bažnyčios nario teises, tačiau neištikimybe, sutuoktinio ir šeimos palikimu ar kitais paleistuvytės atvejais kaltieji asmenys, dėl kurių kaltės įvyko skyrybos, negali oficialiai atstovauti Bažnyčios, būti kuratoriais. (Kan.-2012, Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo kuratorių nuostatai.)

6.3 Skyrybų bylas tiria Generalinio superintendento 5 metų kadencijai sudaryta nuolatinė skyrybų bylų komisija iš pasaulietinių ir dvasinių kuratorių. Komisija vadovaujasi „Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčios santuokos ir skyrybų nuostatai".

6.4 Skyrybų bylų tyrimo mokesčio dydį nustato Konsistorija.

6.5 Evangelikų reformatų porų skyrybų bylų tyrimo tvarka:

a) Pareiškėjas turi parašyti pareiškimą Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo vardu ir perduoti parapijos kunigui. Jame turi nurodyti savo duomenis - vardą, pavardę, gimimo metus, bažnytinės santuokos datą ir vietą bei sutuoktinio duomenis - vardą, pavardę, adresą, telefoną, parašyti pareiškimo datą, vietą ir asmeninis pareiškėjo adresą, telefoną, el. paštą. Taip pat pateikti, civilinės ištuokos liudijimą, teismo sprendimą dėl separacijos.

b) Nurodyti, ar turėjo šioje santuokoje vaikų. Jei turėjo, nurodyti jų duomenis, amžių, kas šiuo metu rūpinasi ir išlaiko vaikus, jeigu sutuoktiniai jau gyvena separacijoje.

c) Kokia sutuoktinių civilinė padėtis: gyvena kartu, separacijoje, gyvena ne kartu po civilinių skyrybų arba civilinių skyrybų nėra, bet gyvena realiai išsiskyrę.

d) Nurodyti ir paaiškinti skyrybų priežastis. (Neištikimybė, konfliktas dėl išpažinimo bei tikėjimo klausimų, porystės pareigų neišpildymas, kitos priežastys - nurodyti.)

e) Apmokėti bylos tyrimo mokestį.

f) Skyrybų bylų komisijos išvadas ir galimas skyrybų dalyvių apeliacijas apsvarsto Sinodo Konsistorija, patikslina duomenis ir perduoda klausimą dėl skyrybų su rekomendacija eiliniam Lietuvos evangelikų reformatų Sinodui. (Kan.VI-1925)

g) Porų skyrimo byloms spręsti Konsistorijos posėdžiuose dalyvauja ne mažiau kaip 5 nariai, tarp jų Konsistorijos Prezidentas arba viceprezidentas, Superintendentas. (Kan.VI - 1925)

h) Eilinis Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas kanonu priima galutinį sprendimą dėl skyrybų.

 

 
Mažasis (Kėdainių) katekizmas 1653
Penktadienis, 11 Sausis 2013 12:32

MAŽASIS KATEKIZMAS

arba
Trumpas Krikščioniško tikėjimo pamokymas
skirtas Lietuvos evangelikų reformatų parapijoms
(pirmą kart išspausdintas lenkiškai 1581 m. Vilniuje ir lietuviškai 1653 m. Kėdainiuose)
Visa mūsų krikščioniškos išminties esmė - pažinti
Viešpatį Dievą vieną Šventoje Trejybėje bei pažinti patį save

1. Klausimas:. Dėl to tave klausiu: Kas tu esi?

Atsakymas: Esu Žmogus dieviškas sutverimas, išmintingas nuo Dievo: Tėvo ir Sūnaus, ir Šventos Dvasios. Pagal Dievo panašumą sutvertas.

2. Klausimas: Kodėl Viešpats Dievas tave žmogumi sutvėrė?

Atsakymas: Idant jį pažinčiau, šlovinčiau ir mylėčiau bei meilėje su juo per amžius bučiau.

3. Klausimas: Iš kur turime mokytis pažinti Viešpatį Dievą?

Atsakymas: Iš Švento Rašto t.y. Pranašų ir Apaštalų knygų.

Skaityti daugiau...
 
Heidelbergo katekizmas
Ketvirtadienis, 29 Rugsėjis 2011 11:47

 

HEIDELBERGO KATEKIZMAS

 

*

Dvasinis vadovas

evangelinio išpažinimo krikščionims

 

 


 

*   *   *   *

 


1. Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ar mirštant?

PAGUODA

Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas1 ne pats sau priklausau2, bet esu mano ištikimojo Išganyto Jėzaus Kristaus nuosavybė3, kuris savo brangiu krauju4 už visas mano nuodėmes tobulai sumokėjo5, ir išvadavo mane iš visos velnio galybės6, Jis taip mane saugo7, kad be dangiškojo Tėvo valios man ne tik joks plaukas nuo galvos negali nukristi bet netgi viskas mano palaimai turi tarnauti.8 Todėl Jis per savo Šventąją Dvasią užtvirtina man amžinąjį gyvenimą9 ir įžiebia manyje nuoširdų norą bei pasiruošimą nuolatos Jam gyventi.10

2. Ką turi žinoti, kad tu galėtumei su šia paguoda išganingai gyventi ir mirti?

Kad aš galėčiau su šia paguoda išganingai gyventi ir mirti, man reikia žinoti tris dalykus: kokia didelė mano nuodėmė ir vargas1;  kaip galiu būti išgelbėtas iš visų savo nuodėmių ir vargų2;  kaip turiu būti Dievui dėkingas už tokį išgelbėjimą.3


I D A L I S

APIE ŽMOGAUS VARGĄ: ĮSTATYMĄ IR NUODĖMĘ


3. Iš kur pažįsti savo vargą?

Savo vargą pažįstu iš Dievo įstatymo.1

4. Ko iš mūsų reikalauja Dievo įstatymas?

Ko iš mūsų reikalauja Dievo įstatymas, mus moko Kristus:
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.1
Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.

Antrasis - panašus į jį:
Mylėk savo artimą kaip patį save.2 Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai"

5. Ar tu gali tobulai tai ištesėti?

Ne,1 aš negaliu tobulai viso to laikytis, nes iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo neapkęsti.2


APIE NUODĖMĖS KALTĘ


6. Argi Dievas sukūrė žmogų tokį piktą ir nuodėmingą?

Ne, Dievas sukūrė žmogų gerą1ir pagal savo atvaizdą,2 tikrame teisume ir šventume;3 sukūrė tam, kad žmogus pažintų4 ir nuoširdžiai mylėtų Dievą, savo Kūrėją,   kad amžinoje palaimoje su juo gyventų, Jį girdamas ir garbindamas.5

7. Iš kur atsiranda nuodėmingas žmogaus būdas?

Iš mūsų pirmųjų tėvų neklusnumo ir nuopuolio rojuje.1 Nuo to laiko žmogaus prigimtis yra sugedusi,2 visi prasidedame ir gimstame nuodėmėje.3

8. Bet argi esame tokie sugedę, kad visiškai nesugebame nieko gera ir linkstame tik į pikta?

Taip,1 esame visai sugedę tol, kol Šventoji Dvasia mūsų neatgimdo.2

9. Gal Dievas elgiasi su žmogumi neteisingai, savo įstatyme iš jo reikalaudamas to, ko šis nepajėgia atlikti?

Ne, nes Dievas žmogų sutvėrė pajėgų vykdyti Jo valią.1 Žmogus, velnio sugundytas,2 per savo nepaklusnumą3 neteko to pajėgumo pats, taip pat ir visi jo palikuonys.4

 

APIE BAUSMĘ UŽ NUODĖMĘ

10. Ar Dievas tokį neklusnumą ir nusigręžimą palieka nenubaustus?

Jokiu būdu.1 Jis smarkiai rūstauja už prigimtą bei kasdienę nuodėmes ir nori už jas savo teisingu sprendimu laikinai ir amžinai bausti, kaip kad Jis šnekėjo:  „Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų dalykų, surašytų Įstatymo knygoje, ir jų nevykdo. "2 (Gal 3, 10).

11. Ar Dievas nėra gailestingas?

Dievas yra gailestingas,1 bet ir teisingas.2 Jo teisingumas reikalauja, kad nuodėmė, įvykdyta prieš aukščiausią Dievo didenybę, būtų baudžiama aukščiausia, t.y. amžinąja kūno ir sielos bausme.3

 

II D A L I S

APIE ŽMOGAUS IŠGANYMĄ

 

12. Ar mes, teisingu Dievo sprendimu nusipelnę laikinosios ir amžinosios bausmės, galime kaip nors jos išvengti ir vėl rasti malonę Dievo akyse?

Dievas nori, kad jo teisingumas būtų įšpildytas,1 todėl turime už savo kaltę patys iš savęs arba kito dėka jam sumokėti pilną išpirką.2

13. Ar galime patys iš savęs sumokėti išpirką?

Jokiu būdu. Mes sulig kiekviena diena tik padidiname savo skolą.1

14. Ar gali kas nors kitas tvarinys už mus Dievui atlyginti?

Ne. Visų pirma, Dievas nenori bausti jokio kito kūrinio už tai, kuo nusikalto žmogus1. Kita vertus, joks kūrinys nepajėgia panešti amžinosios Dievo rūstybės naštos dėl nuodėmės, nei kitų nuo jos išpirkti.2

15. Kokio tarpininko ir atpirkėjo mes turime ieškoti?

Tokio atpirkėjo1, kuris būtų tikras ir teisus žmogus,2 tačiau galingesnis už visus tvarinius, tai yra, kuris būtų kartu ir tikras Dievas.3

16. Kodėl jis turi būti tikras ir teisus žmogus?

Jis turi būti tikras žmogus todėl, kad Dievo teisingumas reikalauja atpildo už nuodėmę1 iš pačios nusidėjusios žmogiškos prigimties, kad ji ir apmokėtų nuodėmę. Jis turi būti teisus, nes pats būdamas nuodėmingu, negalėtų už kitus jų nuodėmių atpirkti.2

17. Kodėl jis turi būti dar ir tikras Dievas?

Jis turi būti tikras Dievas todėl, kad savo dieviškumo galia1 pajėgtų nešti žmogiškajai prigimčiai uždėtą Dievo bausmės naštą,

mums užtarnautų teisumą ir gyvenimą2, bei juos atgalios sugrąžintų.3

18. Ar yra toks tarpininkas, kuris kartu būtų ir tikras Dievas, ir tikras teisus žmogus?

Toks tarpininkas yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus,1 kuris Dievo valia mums yra dovanojamas pilnutiniam išpirkimui bei teisingumui.2 (1 Kor 1, 30).


APIE ŠVENTĄJĄ EVANGELIJĄ IR TIKĖJIMĄ

19. Iš kur tu tai žinai?

Žinau iš šventosios Evangelijos. Iš pradžių pats Dievas ją apreiškė rojuje,1 paskui skelbė per šventus patriarchus2 ir pranašus,3
atvaizdavo aukomis ir kitomis įstatymo apeigomis4 ir pagaliau išpildė per savo vienintelį mylimą Sūnų.5

20. Ar visi žmonės bus vėl išganyti per Kristų, kaip visi buvo per Adomą pražudyti?

Ne, ne visi bus per Kristų vėl išganyti, o tiktai tie, kurie bus tikru tikėjimu sujungti su juo ir priims visas jo geradarybes.1

21. Kas yra tikras tikėjimas?

Tikras tikėjimas yra ne vien tvirtas žinojimas ir laikymas tiesa to, ką mums Dievas apreiškė savo žodžiu,1 bet ir nuoširdus pasitikėjimas2 (jį mums įkvepia Šventoji Dvasia3 per Evangeliją)4 tuo, kad ne tik kitiems, bet taip pat ir man5 yra Dievo dovanai duotas nuodėmių atleidimas, amžinas teisumas ir palaima vien iš malonės už Kristaus nuopelnus.6

22. Ką krikščionis turi tikėti?

Krikščionis turi tikėti viską, kas žadama Evangelijoje,1 kas išdėstyta bendrajame krikščionių išpažinime.

23. Ką gi jis skelbia?

Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją;
ir Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį,
kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos,
kentėjo prie Poncijaus Piloto, nukryžiuotas, numirė ir palaidotas;
nužengė į pragarą; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių;
įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,
iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Tikiu Šventąją Dvasią,
šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą,
nuodėmių atleidimą,
kūno prisikėlimą
ir amžinąjį gyvenimą. Amen.1

24. Iš kiek dalių yra sudarytas krikščionių tikėjimo išpažinimas?

Krikščionių tikėjimo išpažinimas susideda iš trejeto dalių.
Pirma byloja Dievą Tėvą ir mūsų sutvėrimą,
antra - apie Dievą Sūnų ir mūsų išpirkimą,
trečia - apie Dievą Šventą Dvasią ir mūsų pašventimą.

25. Jei yra tik vienas vienatinis Dievas1, kodėl tu mini tris: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią?

Todėl, nes Dievas mums taip apreiškė savo žodyje, jog tie trys skirtingi asmenys yra vienatinis tikrasis ir amžinas Dievas.2

 

APIE DIEVĄ TĖVĄ

26. Ką tiki, sakydamas „Tikiu vieną Dievą Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją"?

Aš tikiu, kad amžinasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš nieko sukūrė dangų ir žemę, ir visa, kas juose yra,1 ir visa tai savuoju amžinu sprendimu bei apvaizda išlaiko ir valdo.2 Jis yra mano Dievas, dėl savo sūnaus Jėzaus Kristaus dėka, taip pat ir mano Tėvas.3 Juo aš taip pasitikiu, kad neabejoju, jog Jis aprūpins mane viskuo, kas kūnui ir sielai būtina4 ir visa bloga, ką man Jis šioje ašarų pakalnėje man siunčia,5 nukreips į gera.6
27. Kas yra Dievo apvaizda?

Dievo apvaizda yra visuresama Dievo visagalybė,1 kuria jis lyg ranka laiko dangų, žemę ir kūriniją,2 ir taip valdo, jog lapija ir žolė, lietus ir sausra, derlingi ir nederlingi metai, valgymas ir gėrimas, sveikata ir liga, lobis ir neturtas3,  ir visa kita mums tenka ne atsitiktinai,4 bet iš tėviškos rankos.5

28. Kokia mums nauda iš Dievo kūrinijos ir apvaizdos pažinimo?

Pažindami Dievo kūriniją ir apvaizdą, galime būti kantrūs varge,1 dėkingi laimėje.2 Šis pažinimas mums suteikia tikėjimą ir viltį, kad niekas neatskirs mūsų nuo Dievo Tėvo meilės,3 nes viskas yra jo rankose.4


APIE DIEVO SŪNŲ JĖZŲ KRISTŲ


29. Kodėl Dievo Sūnus vadinamas Jėzumi, tai yra Išganytoju?

Dievo Sūnus vadinamas Jėzumi todėl, kad jis mus gelbsti iš nuodėmių.1 Išganymo niekur kitur negalime nei ieškoti, nei rasti.2

30. Ar Jėzų, kaip vienintelį Išganytoją, tiki ir tie, kurie palaimos ir išganymo ieško pas šventuosius, savyje ar kur nors kitur?

Ne. Tie, kurie palaimos ir išganymo ieško pas šventuosius, savyje ar kur nors kitur, išsižada jo, nors jį žodžiais šlovina,1 nes, jei tikru tikėjimu priimi Išganytoją, turi turėti jame visa, ko tik reikia tavo palaimai, kitaip netiki Jėzaus, kaip vienintelio Gelbėtojo ir tobulo Išganytojo.2

31. Kodėl jis vadinamas Kristumi, tai yra Pateptuoju?

Jis vadinamas Kristumi todėl, kad Dievo Tėvo yra paskirtas ir Šventosios Dvasios1 pateptas būti: vyriausiuoju mūsų pranašu ir mokytoju,2 t. y. tobulai apreikšti mums slėpiningą Dievo valią apie išganymą;3 vienatiniu vyriausiuoju mūsų kunigu,4 t. y. išpirkti mus vienkartine savo kūno auka5 ir visuomet mus užtarti prieš Tėvą;6 ir amžinuoju mūsų karaliumi,7 t. y. valdyti mus savo žodžiu ir dvasia, saugoti ir parengti išganymui.8


32. Kodėl mes vadinamės krikščionimis?

Mes vadinamės krikščionimis, nes tikėjimu esame Kristaus nariai1 ir jo patepimo dalyviai,2 išpažįstame jo vardą,3 aukojame jam gyvą padėkos auką4 ir laisva sąžine kovojame su nuodėme ir velniu šiame gyvenime,5 o paskui amžinybėje drauge su juo mėgausimės dangaus palaima.6

33. Kodėl Jėzus Kristus vadinamas viengimiu Dievo Sūnumi, jeigu ir mes esame Dievo vaikai?

Jėzus Kristus vadinamas viengimiu Dievo Sūnumi todėl,  kad tik vienas tėra amžinas Dievo Sūnus ir tos pačios prigimties kaip Dievas Tėvas.1 Mes iš jo malonės esame įsūnyti Dievo vaikai.2

34. Kodėl vadiname Kristų savo Viešpačiu?

Mes vadiname Kristų savo Viešpačiu todėl, kad jis išvadavo mūsų kūną ir sielą,1 išpirko sau mus iš nuodėmės ir piktojo vergovės/ tamsybių valdžios2 ne auksu ar sidabru, bet savo brangiu krauju.3 Už mus atidavė savo gyvybę.


APIE DVILYPĘ KRISTAUS PRIGIMTĮ

 

35. Ką reiškia žodžiai „prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš mergelės Marijos"?

Tie žodžiai reiškia, jog amžinasis Dievo Sūnus, kuris buvo ir yra tikras amžinas Dievas,1 Šventosios Dvasios veikimu priėmė tikrą žmogaus prigimtį, gimė iš mergelės Marijos kūno ir kraujo,2 kad taptų tikru žmogumi ir viskuo, išskyrus nuodėmę, lygus kiekvienam žmogui.3

36. Kokia mums nauda iš Kristaus švento prasidėjimo ir gimimo?

Dėl to, kad Kristaus prasidėjimas ir gimimas buvo šventas, jis tapo mūsų tarpininku1 ir savo nekaltumu bei šventumu dengia prieš Dievo akivaizdoje prigimtinę mūsų nuodėmę.2

 

APIE KRISTAUS DARBĄ

 

37. Kaip turime suprasti žodį „kentėjo"?

„Kentėjo" - tai reiškia, kad Kristus per visą savo gyvenimą žemėje,1 o ypač jo pabaigoje, kūnu ir siela kentėjo Dievo bausmę už visų žmonių nuodėmes,2 kad savo kančia, kaip vienintele permaldavimo auka,3 išvaduotų mūsų kūną ir sielą nuo amžinojo pasmerkimo ir pelnytų mums Dievo malonę, teisumą ir amžinąjį gyvenimą.4

38. Kodėl Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto?

Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto, kad būtų pasauliečio teisėjo nekaltai pasmerktas1 ir kad taip išvaduotų mus nuo rūstaus mums grėsusio Dievo teismo.2

39. Ar yra svarbu tai, kad jis buvo nukryžiuotas, o ne mirė kitokia mirtimi?

Taip, tai yra labai svarbu. Mirtis ant kryžiaus buvo Dievo prakeikta, todėl esu tikras, kad jis paėmė ant savęs mano prakeikimą1 (Gal 3, 13).

40. Kodėl Kristus turėjo kentėti mirtį?

Kristus turėjo kentėti mirtį todėl, kad pagal Dievo teisingumą mūsų nuodėmių1 nebuvo galima kitaip išpirkti, kaip tik Dievo Sūnaus mirtimi.2

41. Kodėl Kristus buvo palaidotas?

Kristus buvo palaidotas, kad būtų įrodyta, jog jis buvo iš tikrųjų miręs.1

42. Kodėl mes vis dėlto turime mirti, jei Kristus už mus mirė?

Kadangi Kristus mirė už mus, tai mirštame ne už savo nuodėmes1 - mirštame nuodėmei ir pereiname į amžinąjį gyvenimą.2

43. Kuo Kristaus auka ir kryžiaus mirtis mums dar naudinga?

Mūsų senasis žmogus yra drauge su Kristumi nukryžiuotas, miręs ir palaidotas,1 kad mūsų daugiau nebevaldytų piktieji kūno geiduliai2 ir mes aukotume save jam kaip padėkos auką.3

44. Kodėl pridurti žodžiai „nužengė į pragarą"?

Žodžiai „nužengė į pragarą" pridurti tam, kad per didžiausias savo pagundas žinotume, jog mūsų Viešpats Kristus, patyręs ant kryžiaus neišpasakytą sielos baimę, širdgėlą ir išgąstį, išgelbėjo mus nuo pragaro baimės ir kančios.1

45. Kuo mums naudingas Kristaus prisikėlimas?

Prisikeldamas Kristus nugalėjo mirtį ir padarė mus savo teisumo dalininkais;1 jo galia mus jau žadina naujam gyvenimui2 ir laiduoja mums palaimingą prisikėlimą.3

46. Kaip turime suprasti žodžius „įžengė į dangų"?

Iš žodžių „įžengė į dangų" turime suprasti, kad Kristus savo mokinių akivaizdoje buvo nuo žemės paimtas į dangų1 ir ten yra mūsų labui,2 kol ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.3

47. Argi Kristus nėra su mumis iki pasaulio pabaigos, kaip yra pažadėjęs?1

Kristus yra tikras žmogus ir tikras Dievas: žmogiškąja prigimtimi jo dabar nėra žemėje,2 bet savo dievyste, didenybe, malone ir dvasia jis niekuomet nepasitraukia nuo mūsų.3

48. Ar Kristaus prigimtys nėra viena nuo kitos atskirtos, jei žmogiškumo nėra ten, kur yra dieviškumas?

Abi Kristaus prigimtys, dieviškoji1 ir žmogiškoji,2 jokiu būdu nėra atskirtos. Dieviškoji prigimtis nėra priklausoma nuo žmogiškosios, tačiau jos abi yra neatsiejamai sujungtos Kristaus asmenyje.

49. Kuo mums naudingas Kristaus žengimas į dangų?

Danguje Kristus mus užtaria prieš Tėvą,1 jis yra tarsi laidas, užtikrinantis, kad jis, kaip mūsų galva, paims pas save ir mus, savo narius.2 Jis mums siunčia savo dvasią,3 kurios jėga ieškome to, kas yra aukštybėse,  kur Kristus sėdi Dievo Tėvo dešinėje.4

50. Kaip turime suprasti žodžius „sėdi Dievo Tėvo dešinėje"?

Žodžius „sėdi Dievo Tėvo dešinėje" turime suprasti taip: Kristus danguje išaukštintas ir tiek pat garbingas ir didingas kaip ir jo Tėvas;
Kristus yra bažnyčios galva1 ir kartu su Tėvu viską valdo.2

51. Ar mums naudingas Kristaus išaukštinimas?

Taip, nes jis per Šventąją Dvasią mums, savo nariams,1 išlieja dangiškų dovanų, laiko mus savo galia ir gina nuo visų priešų.2

52. Kuo mus džiugina būsimas Kristaus atėjimas teisti gyvųjų ir mirusiųjų?

Būsimas Kristaus atėjimas teisti gyvųjų ir mirusiųjų mus džiugina tuo, jog skriaudžiami ir sielvartaudami galime pakelta galva laukti teisėjo, kuris paaukojęs save už mus nuėmė nuo mūsų prakeikimą ir iš dangaus ateis amžiams pasmerkti visų savo ir mūsų priešų,1
o mus kartu su visais išrinktaisiais pasiims į dangišką džiaugsmą ir garbę.2

 

APIE DIEVĄ ŠVENTĄJĄ DVASIĄ

53. Koks tavo tikėjimas Šventąja Dvasia?

Aš tikiu, kad Šventoji Dvasia yra amžinas Dievas, lygiai kaip Tėvas ir Sūnus;1 kad ji yra ir man duota;2 kad jos įkvėptas tikras tikėjimas daro mane Kristaus ir visų jo geradarybių dalininku;3 kad ji guodžia mane4 ir pasiliks su manimi per amžius.5

54. Koks tavo tikėjimas viena šventa visuotine krikščionių bažnyčia?

Mes tikime, kad Dievo Sūnus nuo pasaulio pradžios1 ,iki pabaigos2, žodžiu ir dvasia3 renka iš visų žmonių vieną amžinam gyvenimui skirtą bažnyčią,4 sergi ir vienija tikru tikėjimu;5 ir kad mes esame6 ir amžinai pasiliksime7 gyvi jos nariai.

55. Kaip turime suprasti „šventųjų bendravimą"?

Visa bažnyčia ir kiekvienas tikintysis atskirai bendrauja kaip Viešpaties Kristaus nariai ir naudojasi visais jo turtais bei dovanomis.1 Kiekvienas narys privalo noriai ir džiaugsmingai savo sugebėjimais patarnauti kitiems nariams jų labui bei naudai.2

56. Koks tavo tikėjimas nuodėmių atleidimu?

Mes tikime, kad Dievas dėl Kristaus nuopelnų nebemini mūsų nuodėmių1 ir nuodėmingos prigimties, nors turime su ja kovoti per visą savo gyvenimą.2 Jis maloningai mums dovanoja Kristaus teisumą, todėl mums nebereikės stoti prieš jo teismą.3

57. Kuo mus džiugina būsimas kūno prisikėlimas?

Būsimas kūno prisikėlimas mus džiugina tuo, kad pasibaigus gyvenimui ne vien siela bus paimta pas Kristų, jos Galvą,1 bet ir Kristaus galia prikeltas kūnas vėl susivienys su siela ir taps panašus į jo garbingąjį kūną.2

58. Kuo mus guodžia tikėjimas amžinuoju gyvenimu?

Mes jau dabar jaučiame širdyje amžinojo gyvenimo pradžią1 ir tikime, kad pasibaigus šiam gyvenimui patirsime neapsakomą palaimą - tai, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo", - ir amžinai garbinsime Dievą.2

 

APIE IŠTEISINIMĄ

59. Kas iš to, kad tuo tikime?

Visa tai tikėdami mes esame prieš Dievą teisūs Kristuje, esame jo amžinojo gyvenimo dalininkai.1

60. Kaip tampame teisūs prieš Dievą?

Mes tampame teisūs prieš Dievą tiktai per tikrą tikėjimą Jėzumi Kristumi.1 Nors sąžinė kaltina mus peržengus visus Dievo įsakymus ir nė vieno jų nevykdžius,2 linkus daryti pikta,3 tačiau Dievas mums, niekuo nenusipelniusiems,4 tiesiog iš savo malonės5 dovanoja ir įskaito mums Kristaus nuopelną, teisumą ir šventumą,6 lyg mes niekuomet nebūtume padarę jokios nuodėmės, bet patys įvykdę visus jo įsakymus, kuriuos iš tiesų už mus įvykdė Kristus.7

61. Kodėl esame išteisinami vien tik tikėjimu?

Dievo akyse yra vertingas ne mūsų tikėjimas, o Kristaus nuopelnas, teisumas ir šventumas - tai yra vienintelis mūsų išteisinimas prieš Dievą.1 Jį galime priimti ir pasisavinti ne kitaip, kaip tikėjimu.2

62. Kodėl mūsų geri darbai negali mūsų išteisinti ar bent iš dalies pateisinti Dievo akyse?

Mūsų geri darbai negali mūsų išteisinti Dievo akyse todėl, kad Dievo teismą gali išlaikyti tik tobulas teisumas, visiškai atitinkantis jo įstatymą,1 o mūsų visi, net geriausi darbai šiame gyvenime yra netobuli ir nuodėmių sutepti.2

63. Kaipgi mes savo gerais darbais nieko nepelnome, jeigu Dievas žada už juos atlyginti šiame ir būsimame gyvenime?1

Savo gerais darbais mes nieko nepelnome, nes tas atlyginimas duodamas ne už nuopelnus, bet iš malonės.2


64. Ar mokymas apie išteisinimą malone nedaro žmonių apsileidėliais?

Ne, mokymas apie išteisinimą malone neleidžia žmonėms apsileisti, nes neįmanoma, kad tie, kurie tikru tikėjimu yra įdiegti į Kristų, neneštų dėkingumo vaisių.1

 

APIE IŠGANYMO PRIEMONES -
ŠVENTUOSIUS SAKRAMENTUS


65. Iš kur atsiranda toks tikėjimas, kuris daro mus Kristaus ir visų jo geradarybių dalininkais?

Šventoji Dvasia pagimdo tokį tikėjimą mūsų širdyse,1 kai yra skelbiama šventoji Evangelija,2 ir sutvirtinta, kai mes priimame šventuosius sakramentus.3

66. Kas yra sakramentai?

Sakramentai yra regimi, šventi, paties Dievo įsteigti ženklai ir antspaudai. Juos priimdami geriau suprantame ir įsitikiname Evangelijos pažadu,1 būtent: jog dėl vienintelės Kristaus aukos ant kryžiaus Dievas mums dovanojo nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą.2


67. Ar Žodis ir Sakramentai kreipia mūsų tikėjimą į Jėzaus Kristaus kryžiaus auką, kaip į vienintelį mūsų išganymo pamatą?

Taip, Žodis ir Sakramentai kreipia mūsų tikėjimą į Jėzaus Kristaus kryžiaus auką,  kaip į vienintelį mūsų išganymo pamatą, nes Šventoji Dvasia mus šventąja Evangelija moko ir patvirtina šventaisiais sakramentais, kad mūsų išganymas remiasi vienintele Kristaus auka, paaukota už mus ant kryžiaus.1

68. Kiek sakramentų įsteigė Kristus?

Kristus įsteigė du sakramentus: Šventąjį Krikštą ir šventąją Vakarienę.1

 

APIE ŠVENTĄJĮ KRIKŠTĄ


69. Kaip šventasis Krikštas primena mums ir užtikrina, kad Kristaus auka buvo skirta mūsų naudai?

Šventasis Krikštas1 primena mums kad, kaip vanduo nuplauna kūno nešvarumus,  taip Kristaus kraujas ir dvasia apvalo mūsų sielą.2

70. Ką reiškia būti nuplautam Kristaus krauju ir dvasia?

Būti nuplautam Kristaus krauju ir dvasia reiškia turėti nuodėmių atleidimą iš Dievo malonės dėl Kristaus kraujo, kurį jis praliejo už mus aukodamasis ant kryžiaus;1 būti atnaujintam Šventosios Dvasios ir tapti pašventintu Kristaus nariu, o toliau vis labiau mirti nuodėmei ir gyventi dievotai ir nepeiktinai.2

71. Kokiais žodžiais Kristus įsteigė šventąjį Krikštą?

Kristus įsteigė šventąjį Krikštą šiais žodžiais: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu,1 mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.
Ir štai, aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos"2 (Mt 28, 18-20; Mk 16, 16).
Tas pažadas yra pakartotas: Šventasis Raštas vadina krikštą atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu3 (Ef 5, 26; Tit 3, 5), nuodėmių nuplovimu4 (Apd 22, 16; Jn 3, 5-6; 1 Pt 3, 21).

72. Ar regimas vandens nuplovimas yra tikrasis nuodėmių nuplovimas?

Ne, regimas vandens plovimas nėra tikrasis nuodėmių nuplovimas - tik Jėzaus Kristaus kraujas ir Šventoji Dvasia apvalo mus nuo visų nuodėmių.1


73. Kodėl šventasis Krikštas vadinamas atgimdančiu nuplovimu, nuodėmių nuplovimu?

Šventasis Krikštas taip vadinamas todėl, kad šis Dievo ženklas užtikrina, jog, kaip regimai kūno nešvarumai nuplaunami vandeniu,1 taip mes neregimai apvalomi nuo nuodėmių Kristaus krauju ir dvasia.2


74. Ar reikia krikštyti mažus vaikus?

Taip, mažus vaikus reikia krikštyti, nes ir jie, taip pat kaip suaugusieji, priklauso Dievo sandorai ir bažnyčiai,1 todėl ir jiems yra pažadėtas nuodėmių atleidimas per Kristaus kraują ir tikėjimas per Šventąją Dvasią.2 Todėl ir vaikai krikštu,3 kaip sandoros ženklu,4 turi būti įjungiami į krikščionių bažnyčią5 ir atskiriami nuo netikinčiųjų vaikų, nes vietoje apipjaustymo, senosios sandoros ženklo, Naujajame Testamente įsteigtas krikštas.


APIE ŠVENTĄJĄ JĖZAUS KRISTAUS VAKARIENĘ

75. Kaip šventoji Vakarienė primena mums ir užtikrina, kad dalyvaujame Kristaus aukoje ir esame visų per ją gautų malonių dalininkai?

Kristus įsakė visiems tikintiesiems valgyti šitos laužiamos duonos ir gerti iš šitos taurės jo atminimui. Tai liudija, kad jo kūnas buvo už mus paaukotas ir sulaužytas ant kryžiaus ir jo kraujas už mus pralietas lygiai taip tikrai, kaip mes tikrai savo akimis matome mums laužomą Viešpaties duoną ir teikiamą Viešpaties taurę; savo nukryžiuotu kūnu ir pralietu krauju jis taip tikrai valgydina ir girdo mūsų sielą amžinajam gyvenimui, kaip tikrai mes ragaujame Viešpaties duonos ir taurės - mums duotųjų Kristaus kūno ir kraujo ženklų.1

76. Ką reiškia valgyti nukryžiuotą Kristaus kūną ir gerti pralietą jo kraują?

Valgyti nukryžiuotą Kristaus kūną ir gerti pralietą jo kraują reiškia ne tiktai priimti tikinčia širdimi Kristaus kančią ir mirtį ir per tai gauti nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą,1 bet taip pat per Šventąją Dvasią, kuri yra Kristuje ir veikia mumyse, būti vis labiau vienijamam su garbinguoju jo kūnu,2 kad jo Dvasios suvienyti būtume tikri jo kūno nariai, nors jis dabar danguje,3 o mes žemėje, ir kaip kad mūsų kūno nariai vienos sielos, taip vienos Dvasios4 būtume gaivinami ir valdomi per amžius.5


77. Kada Kristus pažadėjo tikinčiuosius valgydinti savo kūnu ir girdyti savo krauju taip pat tikrai, kaip kad tikrai jie valgo tą laužiamą duoną ir geria tą dėkojimo taurę?

„Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs sulaužė ir tarė: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui". Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui". Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis"1 (Mt 26, 26-29; Mk 14, 22-24; Lk 22, 19-20; 1 Kor 11, 23-26).
Šitą pažadą pakartojo ir apaštalas Paulius, sakydamas: „Argi dėkojimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Nors mūsų daug, mes visi esame viena duona ir vienas kūnas: juk mes visi dalijamės viena duona"2 (1 Kor 10, 16-17).

78. Ar duona ir vynas virsta tikru Kristaus kūnu ir krauju?

Ne. Kaip vanduo per Krikštą nevirsta Kristaus krauju ir nenuplauna nuodėmių,1 taip ir šventoji duona per Vakarienę nevirsta Kristaus kūnu,2 nors pagal sakramentinę tradiciją ji vadinama Kristaus kūnu.3

79. Kodėl Kristus vadina duoną savo kūnu, o taurę savo krauju, arba Naująja Sandora savo kraujyje, apaštalas Paulius - bendravimu Kristaus kūne ir kraujyje?

Kristus vadina duoną savo kūnu, o taurę savo krauju, norėdamas paaiškinti mums, kad, kaip duona ir vynas palaiko mūsų gyvybę šiame gyvenime, taip jo nukryžiuotas kūnas ir pralietas kraujas yra tikrasis mūsų sielos valgis ir gėrimas amžinajame.1
Kristus nori regimais ženklais mus užtikrinti, kad Šventosios Dvasios veikiami esame jo kūno bei kraujo dalyviai ir jo kančia bei paklusnumas mums įskaitomas, lyg mes patys būtume visa iškentę ir atsiteisę,2 todėl ir imame ?tuos ženklus jo atminimui.3

80. Koks skirtumas tarp Viešpaties Vakarienės ir popiežiaus mišių?

Viešpaties Vakarienė mums liudija tai, kad mums atleistos visos nuodėmės dėl vienintelės Jėzaus Kristaus aukos, kurią jis kartą paaukojo ant kryžiaus;1 kad Šventosios Dvasios jėga esame suvienijami su Kristumi,2 nors žmogiškuoju kūnu Kristus yra danguje, Tėvo dešinėje3 ir nori būti ten garbinamas.4 Mišios moko/ rodo: kad gyvieji ir mirusieji neturi per Kristaus kančią nuodėmių atleidimo, jeigu Kristus nebus už juos kasdien kunigų aukojamas per mišias; kad Kristus kūnu yra duonoje ir vyne ir turi būti tokiu pavidalu garbinamas. Taigi mišios iš tiesų yra ne kas kita, kaip vienintelės Jėzaus Kristaus kryžiaus aukos paneigimas ir prakeikta klaidatikystė (stabmeldystė.)

81. Kokie krikščionys gali artintis prie Viešpaties stalo?

Prie Viešpaties stalo gali artintis tie krikščionys, kurie bodisi savimi dėl savo nuodėmių, tačiau tiki, kad jos visos jiems atleistos ir pridengtos Kristaus kančios ir mirties; trokšta tvirtėti tikėjimu ir pasitaisyti savo gyvenimu. Neatgailaujantieji ir veidmainiai valgo ir geria sau pasmerkimą.1

 

DANGAUS KARALYSTĖS RAKTAI

 

82. Ar gali dalyvauti šventojoje Vakarienėje tie, kurie savo išpažinimais ir gyvenimu yra netikėliai, Dievo ir Bažnyčios niekintojai?

Ne. Dievo ir Bažnyčios niekintojai negali dalyvauti Šventojoje Vakarienėje, nes taip paniekinama Dievo sandora ir sukeliama jo rūstybė visam surinkimui.1 Todėl pagal Kristaus ir jo apaštalų nustatytą tvarką Bažnyčia, kuriai įteikti dangaus karalystės raktai, turi tokius išskirti, kol jie nepasitaisys.

83. Ką reiškia turėti dangaus karalystės raktus?

Turėti dangaus karalystės raktus reiškia skelbti šventąją Evangeliją ir raginti atgailauti. Šiais dviem veiksmais dangaus karalystė atidaroma tikintiesiems ir uždaroma netikintiesiems.1

84. Kaip dangaus karalystė atidaroma ir uždaroma, skelbiant šventąją Evangeliją?

Skelbiant šventąją Evangeliją dangaus karalystė atidaroma ir uždaroma štai kaip: Kristaus įsakymu visiems tikintiesiems skelbiama ir viešai liudijama, kad, jei tik jie tikru tikėjimu priima Evangelijos pažadus, Dievas atleidžia jiems nuodėmes už Kristaus nuopelnus; o netikintiesiems ir neatgailaujantiems veidmainiams gresia Dievo rūstybė ir amžinas pasmerkimas.1

85. Kaip dangaus karalystė uždaroma neatgailaujantiems krikščionims?

Pagal Kristaus nustatytą tvarką nekrikščioniškai kalbantys ir gyvenantys krikščionys iš pradžių broliškai graudenami; jeigu negrįžta iš klystkelių, jie apskundžiami bažnyčios vyresniesiems; o jeigu ir jų nepaklauso, jiems uždraudžiama dalyvauti šventojoje Vakarienėje, juos atskiria nuo bažnyčios ir Dievo karalystės,1 kol jie iš tikrųjų nepasitaisys.2

 

III     D A L I S

APIE DĖKINGUMĄ,   ARBA APIE KRIKŠČIONIŠKĄJĮ GYVENIMĄ


I. Į s a k y m a i


86. Jei esame išganomi ne už kokius nors mūsų nuopelnus, o iš malonės per Kristų, kodėl turime daryti gerus darbus?

Gerus darbus turime daryti todėl, kad visu savo gyvenimu parodytume Dievui, jog esame dėkingi1 ir garbiname jį2 už mūsų išpirkimą Kristaus krauju, atnaujinimą Šventąja Dvasia pagal jo paveikslą ir visas kitas jo geradarybes; kad savo gerais darbais įrodytume savo tikėjimą,3 neštume Dvasios vaisių ir dievotu elgesiu laimėtume savo artimą Kristui /artimuosius Kristui/.4

87. Ar gali būti išganyti tie, kurie neatsiverčia į Dievą nuo savo nedėkingo ir pikto elgesio?

Neatsivertusieji ir nedėkingieji jokiu būdu negali būti išganyti, nes pagal Šventąjį Raštą nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei keikūnai, nei plėšikai, nei kiti į juos panašūs nepaveldės Dievo karalystės1 (1 Kor 6, 9-10).

APIE ATGAILĄ, ARBA ATSIVERTIMĄ


88. Iš kiek dalių susideda tikra žmogaus atgaila, arba atsivertimas?

Tikra žmogaus atgaila, arba atsivertimas, susideda iš dviejų dalių: senojo žmogaus mirimo ir naujojo gimimo.1

89. Kas yra senojo žmogaus mirimas?

Senojo žmogaus mirimas yra nuoširdus liūdesys dėl nuodėmės, vis didėjanti neapykanta jai ir jos šalinimasis.1

90. Kas yra naujojo žmogaus gimimas?

Naujojo žmogaus gimimas yra nuoširdus džiaugsmas Šventojoje Dvasioje per Kristų,1 noras ir pamėgimas gyventi pagal Dievo valią.2

 

APIE GERUS DARBUS

91. Kokie darbai vadinami gerais?

Gerais vadinami tik tokie darbai, kurie daromi tikru tikėjimu1 pagal Dievo įsakymus2 ir jo garbei,3 o ne tie, kuriuos laikome gerais savo ar kitų nuožiūra.4

APIE ĮSAKYMUS

Dešimt Dievo įsakymų arba Dekalogas - nuo graikiško žodžio δέκαλόγοι , kuris lietuviškai reiškia: „dešimt teiginių". Dekalogas užrašytas Biblijoje, Senojo Testamento Išėjimo ir Pakartoto įstatymo knygose. Abu paminėti tekstai yra labai panašūs, tačiau dažniau naudojamas tekstas iš Išėjimo knygos (20,3-17). Judėjai dekalogą suskirsto į dvi dalis: pirmąją skirtą Dievo tautos pareigas santykyje su Dievu sudaro I-IV įsakymai, o kiti V-X skirti žmonių tarpusavio santykiams. Šį suskirstymą išlaikė Rytų krikščionys (Stačiatikiai) bei jis buvo sugrąžintas per Reformaciją Vakarų Bažnyčioje (evangelikų reformatų ir anabaptistų konfesijose). Romos katalikai savo katekizme išlaiko augustiniškąjį suskirstymą, kuriame pranyksta II-sis Dievo įsakymas, o Dešimties įsakymų skaičiui išlaikyti X-sis Įsakymas „Negeisk" yra padalinamas į du atskirus geidimo draudimo įsakymus. Romos katalikų katekizme naudojamą tokį įsakymų suskirstymą savo išpažinimo raštuose bei mokyme paliko ir evangelikai liuteronai.

92. Kokie yra Viešpaties Dievo įsakymai?

Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų:

I. Neturėk kitų dievų šalia manęs.

II. Nedaryk sau jokio drožinio, nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems. Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

III. Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini jo vardą.

IV. Atsimink sabato dieną, kad švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.

V. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.

VI. Nežudyk.

VII. Nesvetimauk.

VIII. Nevok.

IX. Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.

X. Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo - nieko, kas yra tavo artimo" (Iš 20, 1-17; Pak Įst 5, 6-21).

93. Kaip skirstomi šie įsakymai?

Dievo įsakymai susiskirstomi į dvi dalis:
Dievo įsakymai sudaryti iš dviejų dalių: pirmieji keturi nurodo, kaip turime elgtis Dievo akivaizdoje; kiti šeši - kokios yra mūsų pareigos artimui.1

94. Ko Viešpats reikalauja pirmuoju įsakymu?
Jei nenorime prarasti savo sielos išganymo ir palaimos, turime vykdyti pirmąjį Dievo įsakymą, t. y.: vengti visokios stabmeldystės,1 burtų,2 prietarų,3 negarbinti šventųjų ir kitų kūninių;4 stengtis gerai pažinti vienintelį tikrą Dievą,5 tik juo vienu pasitikėti,6 tik iš jo vieno nuolankiai7 ir kantriai laukti gerų dalykų;8 visa širdimi jį mylėti,9 jo bijoti,10 jį garbinti.11 Verčiau visko atsižadėti, negu bent menkiausiu dalyku jam nusižengti.12

95. Kas yra stabmeldystė?

Stabmeldystė yra tai, kad žmogus vietoje vienintelio tikrojo, savo žodžiu apsireiškusio Dievo arba šalia jo prasimano ir turi ką kita, kuo pasitiki ir kam visa širdimi atsiduoda1

96. Ko Dievas reikalauja antruoju įsakymu?
Antruoju įsakymu Dievas reikalauja, kad mes jokiu būdu nevaizduotume Dievo ir negarbintume jo kitaip,1 nei pasakyta jo žodyje.2

97. Ar visai negalima daryti atvaizdo? / Ar Dievo visai negalima vaizduoti?

Dievo vaizduoti negalima ir nedera jokiu būdu. Kūrinius leidžiama vaizduoti, tačiau Dievas draudžia daryti ir laikyti jų atvaizdus tam, kad juos garbintų arba kad jais Jam tarnautų.1

98. Ar negalima paveikslų bažnyčioje laikyti kaip mokomųjų priemonių?

Ne, paveikslų bažnyčioje negalima laikyti net kaip mokomųjų priemonių.
Neturime dėtis išmintingesni už Dievą,1 jis moko krikščionis ne per nebylius stabus, o per savo gyvojo žodžio pamokslus.2

99. Ko Dievas reikalauja trečiuoju įsakymu?

Trečiuoju įsakymu Dievas draudžia niekinti jo vardą ir piktžodžiauti, t. y. keikti jo vardą,1 neteisingai juo prisiekti,2 minėti be reikalo. Tyliai stebėdami3 taip darančius taip pat taptume šių baisių nuodėmių bendrininkais.4 Šventą Dievo vardą galime vartoti tik su baime ir pagarba:5 išpažinti,6 minėti ir garbinti7 žodžiais ir darbais.8

100. Ar keikti Dievo vardą ir prisiekti jo vardu yra tokia sunki nuodėmė, kad Dievas už tai pyksta ir baudžia?

Keikti Viešpaties Dievo vardą arba be reikalo juo prisiekinėti reiškia piktžodžiauti. Tai yra didžiausia nuodėmė,1 už kurią Dievas smarkiai pyksta ir grasina bausti.2


101.: Ar galima dievobaimingai prisiekti Dievo vardu?

Dievobaimingai prisiekti galima, jei valdžia ar šiaip būtinybė to reikalauja ištikimybei ir tiesai paliudyti. Tokia priesaika tarnauja Dievo garbei ir artimo naudai, ji pagrįsta Dievo žodžiu1 ir buvo teisingai vartojama teisiųjų Sename ir Naujame Testamente.2

102. Ar galima prisiekti šventaisiais ar kitais kūriniais?

Ne, negalima prisiekti nei šventaisiais, nei kitais kūriniais. Tikra priesaika yra šaukimasis visagalio Dievo: kad jis, vienintelis pažįstantis žmogaus širdį, paliudytų tiesą1 ir nubaustų neteisingai prisiekiantį.2


103. Ko Dievas reikalauja ketvirtuoju įsakymu?

Ketvirtuoju įsakymu Dievas reikalauja, kad būtų pamokslaujama, mokoma ir išlaikoma ši tarnystė,1 kad mes šventadieniais uoliai lankytume bažnyčią2 ir stropiai mokytumėmės Dievo žodžio,3 vartotume šventuosius sakramentus,4 viešai išpažintume Viešpatį ir duotume krikščioniškos išmaldos;5 ir kad per visas savo gyvenimo dienas susilaikytume nuo piktų darbų, leistume Viešpačiui Dievui veikti mumyse per Šventąją Dvasią ir amžinąjį sabatą pradėtume šiame gyvenime.6


104. Ko Dievas reikalauja penktuoju įsakymu?

Penktuoju įsakymu Dievas reikalauja, kad savo tėvui ir motinai, taip pat vyresniesiems reikštume pagarbą, meilę ir ištikimybę, paklusniai priimtume jų gerą pamokymą ir sudraudimą1 ir kantriai pakęstume jų silpnybes,2 nes Dievas nori jų rankomis mus valdyti.3


105.: Ko Dievas reikalauja šeštuoju įsakymu?

Šeštuoju įsakymu Dievas reikalauja, kad mes nei mintimis, nei žodžiais, nei judesiais, nei veiksmais, nei patys, nei per kitus nepaniekintume, neįžeistume ir nežudytume savo artimo,1 nenešiotume prieš jį neapykantos ir nekerštautume;2 taip pat kad patys savęs nežalotume ir tyčia nestatytume į pavojų.3 Valdžia todėl ir nešioja kalaviją, kad užkirstų kelią šiam blogiui. 4


106. Ar šeštuoju įsakymu Dievas draudžia tik žudyti?

Šeštuoju įsakymu drausdamas žudyti, Dievas nori pasakyti, kad jis nekenčia ir žmogžudystės šaknų:pavydo, neapykantos, rūstybės, keršto1 - visa tai jo akyse yra slapta žmogžudystė.2


107. Ar pakanka to, kad savo veiksmais, piktomis mintimis ir jausmais nenužudome artimo?

Dievas smerkia pavydą, neapykantą ir rūstybę ir nori, kad mylėtume artimą kaip patys save,1 būtume kantrūs, taikingi, romūs, gailestingi ir malonūs,2 nekenktume ir gera darytume net savo priešams.3


108. Ko Dievas reikalauja septintuoju įsakymu?

Septintuoju įsakymu Dievas reikalauja, kad santuoka būtų laikoma šventa.
Dievas prakeikė svetimavimą, todėl turime to vengti,1 iš visos širdies tam priešintis - gyventi skaisčiai bei drausmingai tiek šventoje santuokoje, tiek už jos ribų.2


109. Ar Dievas septintuoju įsakymu draudžia sulaužyti santuoką ir nieko daugiau?

Mūsų kūnas ir siela yra mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla, todėl Dievas reikalauja, kad mes laikytume juos švarius, skaisčius ir šventus. Vadinasi, jis taip pat draudžia visus begėdiškus veiksmus,1 gestus, judesius, žodžius, mintis, geismus - visa, kas tik gali žmogų sugundyti paleistuvauti.2


110. Ką Dievas draudžia aštuntuoju įsakymu?

Aštuntuoju įsakymu Dievas draudžia ne tik vogti ir plėšti - už tai baudžia ir valstybė.1 Dievo akyse vagystė yra ir sukčiavimas, t. y.: noras paveržti artimo turtą prievarta ar teisinėmis priemonėmis,2 neteisingas svėrimas, matavimas, seikėjimas, prekiavimas, lupikavimas ar pan.3 Be to, Dievas draudžia šykštėti4 ir nenaudingai eikvoti jo dovanas.5


111. Ko Dievas reikalauja iš mūsų aštuntuoju įsakymu?

Aštuntuoju įsakymu Dievas reikalauja, kad mes visaip rūpintumėmės artimo gerove, elgtumėmės su juo taip, kaip patys norime, jog kiti su mumis elgtųsi, ir sąžiningai dirbtume, kad galėtume padėti skurstantiems ir stokojantiems.1


112. Ko Dievas reikalauja devintuoju įsakymu?

Devintuoju įsakymu Dievas reikalauja, jog neteisingai ar negailestingai neliudytume, neiškreiptume kieno nors žodžių, neapkalbinėtume ir nešmeižtume, nepadėtume neištyrus lengvabūdiškai ko nors nuteisti,1 bet kad, bijodami baisios Dievo rūstybės, vengtume melo ir klastos,2 kaip ypatingų piktojo darbų, teisme ir visais kitais atvejais palaikytume tiesą ir drąsiai ją išsakytume,3 kaip įmanydami gintume savo artimo garbę ir gerą vardą.4


113. Ko Dievas reikalauja dešimtuoju įsakymu?

Dešimtuoju įsakymu Dievas reikalauja, kad stengtumėmės nepalikti savo širdyje vietos nė mažiausiam geiduliui ir minčiai, prieštaraujančiai kuriam nors Dievo įsakymui, bet nuolat visa širdimi priešintumėmės nuodėmei ir mėgtume tiesą.1

114. Ar atsivertusieji į Dievą gali tuos įsakymus iki galo įvykdyti?

Ne, net atsivertusieji į Dievą negali iki galo Dievo įsakymų įvykdyti, nes šiame gyvenime net ir švenčiausieji turi tik menką reikiamo paklusnumo dalį.1 Tačiau žmonės, atsivertę į Dievą, rimtai pasiryžta gyventi pagal Dievo įsakymus, ir ne pagal kelis iš jų, o pagal visus.2

115. Jei niekas šiame gyvenime neįstengia įvykdyti dešimties Dievo įsakymų, kodėl Dievas taip griežtai juos nurodo?

Viešpats Dievas taip griežtai mums nurodo savo įsakymus todėl, kad bręsdami vis geriau suprastume savo nuodėmingumą ir vis labiau ieškotume nuodėmių atleidimo ir išteisinimo Kristuje;1 kad, melsdami Dievą šventos malonės, be paliovos iš visų jėgų stengtumėmės tapti panašūs į Dievą, kol galiausiai pasibaigus šiam gyvenimui pasieksime tobulumą.2

 

II. M a l d a

116. Kodėl krikščionys turi melstis?

Krikščionys turi melstis todėl, kad malda geriausiai gali išreikšti Dievui dėkingumą, kurio jis iš mūsų reikalauja,1 ir todėl,
kad Dievas suteikia savo malonę ir Šventąją Dvasią tik tiems, kurie nuolat nuoširdžiai jį to prašo ir už tai dėkoja.2

117. Kokia turi būti malda, kad ji patiktų Dievui ir būtų išklausyta?

Kad malda patiktų Dievui ir būtų išklausyta, reikia: jog mes nuoširdžiai melstumėmės vieninteliam tikram, savo žodžiu apsireiškusiam Dievui, prašydami visko, ko jis mums savo žodyje leido prašyti;1 kad mes iš esmės pažinę savo dvasios skurdą, nuolankiai nusižemintume jo didenybės akivaizdoje;2 kad tvirtai laikytumėmės supratimo, jog ne dėl mūsų, o dėl Jėzaus Kristaus jis tikrai išklausys mūsų maldą, kaip yra mums pažadėjęs savo žodyje.3


118. Ko savo žodyje Dievas leido jo melsti?

Dievas savo žodyje leido mums melsti dėl visų dvasios ir kūno poreikių,1 - tai Viešpats Kristus glaustai išdėstė maldoje, kurios pats mus išmokė.

 

119. Kokia ta Viešpaties malda?

„ Tėve mūsų, kuris esi danguje!
teesie šventas tavo vardas.
Teateinie tavo karalystė,
tebūnie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto;
nes tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžiaus. Amen."1 (Mt 6, 9-13; Lk 11, 2-4).


120. Kodėl Viešpats Kristus įsakė kreiptis į Dievą „Tėve mūsų "?

Viešpats Kristus įsakė kreiptis į Dievą „Tėve mūsų", kad jau maldos pradžioje sužadintų vaikišką baimę ir viltį (baimė ir viltis turi būti mūsų maldos pagrindas), ir supratimą, jog Dievas per Kristų tapo mūsų tėvu ir todėl daug labiau nori mums duoti tai, ko tikėdami prašome, nei mūsų tėvai mums nori duoti žemiškų dalykų.1

121. Kodėl pridurti žodžiai „kuris esi danguje"?

Žodžiai „kuris esi danguje" pridurti todėl, kad pagalvotume apie dangiškąją Dievo didenybę, nemanytume apie Dievą nieko žemiška1 ir lauktume, kad visagalis Dievas patenkintų visus mūsų kūno ir sielos poreikius.2

122. Ko meldžiame pirmiausia?

„Teesie šventas tavo vardas", tai yra: visų pirma leisk mums iš tikrųjų tave pažinti,1 arbinti, garsinti ir girti visus tavo darbus, kuriuose švyti tavo visagalybė, išmintis, gerumas, teisybė, gailestingumas ir tiesa;2 kreipti į tai visą savo gyvenimą, mintis, žodžius ir veiksmus, kad dėl mūsų tavo vardas būtų ne niekinamas, o garbinamas ir aukštinamas.3


123. Koks yra antras meldimas?

„Teateinie tavo karalystė", tai yra: valdyk mus savo žodžiu ir dvasia, kad mes vis labiau tau atsiduotume;1 išlaikyk ir plėsk savo bažnyčią,2 sunaikink šėtono darbus, visokią tau priešingą jėgą ir priešingus tavo šventam žodžiui sumanymus;3 taip daryk tol, kol ateis tavo tobula karalystė, kurioje tu būsi viskas visame.4

124. Koks yra trečias meldimas?

„Tebūnie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje", tai yra padaryk taip, kad mes ir visi žmonės atsižadėtume savo valios ir neprieštaraudami klausytume vien tavo geros valios,1 kad kiekvienas noriai ir ištikimai tau tarnautų ir vykdytų savo pašaukimą,2 kaip dangaus angelai.3

125. Koks yra ketvirtas meldimas?

„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien", tai yra pasirūpink visais mūsų kūno poreikiais,1 kad iš to pažintume, jog tu vienintelis esi visa ko gera pradžia2 ir kad be tavo palaiminimo negalime nei kuo rūpintis, nei dirbti, nei naudoti tavo dovanas.3 Padaryk tai mums, kad pasitikėtume nebe tavo kūriniais, o vien tik tavimi.4

126. Koks yra penktas meldimas?

„Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams", tai yra, dėl Kristaus kraujo nepriskaityk mums, nusidėjėliams, mūsų nusikaltimų ir to pikto, kuris prie mūsų nuolat prikimba,1 nes ir mes savyje randame malonės ir esame pasiryžę iš visos širdies atleisti savo artimui.2


127. Koks yra šeštas meldimas?

„Nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto", kitaip sakant: mes patys iš savęs esame tokie silpni, jog negalime nė akimirkos išsilaikyti,1 be to, mus alina priešai,2 pasaulis3 ir savas kūnas4, todėl prašome mus išlaikyti ir savo Šventosios Dvasios jėga sustiprinti, kad pajėgtume jiems priešintis ir nesukluptume šioje dvasinėje kovoje,5 kol nepasieksime visiškos pergalės.6

128. Kaip mes baigiame maldą „Tėve mūsų"?

Maldą „Tėve mūsų" baigiame žodžiais „Nes tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius", tai yra: visa, ko prašėme, meldžiame todėl, kad tu, mūsų karalius ir visų dalykų valdovas, gali ir nori duoti mums visa gera,1 ir kad už tai ne mes, bet tavo šventas vardas turi būti amžinai garbinamas.2

129. Ką reiškia „amen"?

Žodis „amen" reiškia, kad tai, kas pasakyta, turi išsipildyti, nes Dievas išklauso mano maldą daug tikriau, negu aš širdyje jaučiu ir iš jo tikiuosi.1


pdf


 

 
Įvadas į išpažinimus: „Tyras, gaivus šimtmečių vėjas"
Ketvirtadienis, 25 Rugpjūtis 2011 10:37
Holger Lahayne
logost1
Kam šiandien reikia tikėjimo išpažinimų?
ispazinimas"Trokštame tiesos, bet savyje terandame netikrumą", sako B.Pascalis ("Mintys", 437). Mes, žmonės, esame nuo tiesos priklausomos, tiesos trokštančios, be tiesos negalinčios gyventi būtybės. Kodėl taip yra? Biblijos atsakymas trumpas, tiesus ir aiškus: todėl, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą (Pr 1, 26). O Dievas yra "tiesos Dievas" (Ps 31, 5, Burbulio vert.). Reformatorius J. Kalvinas sako: "Dievas nieko labiau nebrangina už tiesą... Niekas labiau neprieštarauja jo prigimčiai nei netiesa." T. Akvinietis prideda: "Dievas yra grynoji tiesa."

Dievas yra tiesa, jis yra tiesoje - tai reiškia, kad jis yra tikras, vienintelis tikras Dievas. Pagonių stabai - nukalti iš geležies ar išdrožti iš medžio, o "Viešpats - tikrai Dievas, jis gyvasis Dievas..." (Jer 10, 10). Sūnus taip pat yra "tikrasis Dievas" (1 Jn 5, 20); tą pats patvirtina: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jn 14, 6). Tiesos charakteristika priskiriama ir trečiajam Trejybės asmeniui: "Dvasia yra tiesa" (1 Jn 5, 6).

Skaityti daugiau...
 
Nikėjos - Konstantinopolio išpažinimas
Ketvirtadienis, 29 Gegužė 2008 14:34

Nikėjos - Konstantinopolio išpažinimas yra dviejų pirmųjų visuotinių Bažnyčios Susirinkimų (325 ir 381 m.) vaisius. Ir šiandien jis yra bendras visoms Rytų ir Vakarų Bažnyčioms.

Nikėjos - Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas

Tikiu vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.

Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.

Tikiu Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo (ir Sūnaus), su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.

Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo. Amen.

Išpažinimas originalo - senovine graikų klaba:

Πιστεύω εἰς ἕνα Θεόν, Πατέρα, Παντοκράτορα, ποιητὴν οὐρανοῦ καὶ γῆς, ὁρατῶν τε πάντων καὶ ἀοράτων.
Καὶ εἰς ἕνα Κύριον Ἰησοῦν Χριστόν, τὸν Υἱὸν τοῦ Θεοῦ τὸν μονογενῆ, τὸν ἐκ τοῦ Πατρὸς γεννηθέντα πρὸ πάντων τῶν αἰώνων•
φῶς ἐκ φωτός, Θεὸν ἀληθινὸν ἐκ Θεοῦ ἀληθινοῦ, γεννηθέντα οὐ ποιηθέντα, ὁμοούσιον τῷ Πατρί, δι' οὗ τὰ πάντα ἐγένετο.
Τὸν δι' ἡμᾶς τοὺς ἀνθρώπους καὶ διὰ τὴν ἡμετέραν σωτηρίαν κατελθόντα ἐκ τῶν οὐρανῶν καὶ σαρκωθέντα
ἐκ Πνεύματος Ἁγίου καὶ Μαρίας τῆς Παρθένου καὶ ἐνανθρωπήσαντα.
Σταυρωθέντα τε ὑπὲρ ἡμῶν ἐπὶ Ποντίου Πιλάτου, καὶ παθόντα καὶ ταφέντα.
Καὶ ἀναστάντα τῇ τρίτῃ ἡμέρα κατὰ τὰς Γραφάς.
Καὶ ἀνελθόντα εἰς τοὺς οὐρανοὺς καὶ καθεζόμενον ἐκ δεξιῶν τοῦ Πατρός.
Καὶ πάλιν ἐρχόμενον μετὰ δόξης κρῖναι ζῶντας καὶ νεκρούς, οὗ τῆς βασιλείας οὐκ ἔσται τέλος.
Καὶ εἰς τὸ Πνεῦμα τὸ Ἅγιον, τὸ κύριον, τὸ ζωοποιόν,
τὸ ἐκ τοῦ Πατρὸς ἐκπορευόμενον,
τὸ σὺν Πατρὶ καὶ Υἱῷ συμπροσκυνούμενον καὶ συνδοξαζόμενον,
τὸ λαλῆσαν διὰ τῶν προφητῶν.
Εἰς μίαν, Ἁγίαν, Καθολικὴν καὶ Ἀποστολικὴν Ἐκκλησίαν.
Ὁμολογῶ ἓν βάπτισμα εἰς ἄφεσιν ἁμαρτιῶν.
Προσδοκῶ ἀνάστασιν νεκρῶν.
Καὶ ζωὴν τοῦ μέλλοντος αἰῶνος.
Ἀμήν.

 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 Sekantis > Pabaiga >>

Puslapis 1 iš 2