Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Džiaukis, mano siela, džiaukis
Freitag, den 12. August 2011 um 17:15 Uhr
There are no translations available.

Kodėl ta mano siela turi taip labai džiaugtis? Ogi todėl, kad aš esu Reformatė nuo XVI amžiaus, kaip aš mėgstu atsakyti tiems, kurie manęs paklausia nuo kada aš pasidariau reformate. Bet apie viską iš eilės.

Iš tiesų gimiau šeimoje, kurioje mama ir tėtis buvo evangelikų reformatų išpažinimo. Reformatai buvo ir mano seneliai, ir proseneliai. Kitaip ir būti negalėjo, nes tais laikais buvo įprasta tuoktis tik su savo išpažinimo asmeniu. Pirmąsias Reformacijos pamokas gavau iš savo bobutės Onos Tunkūnienės. Jinai buvo tikra reformatė, elgėsi pagal Kalvino mokymą, nors nebuvo baigusi jokių mokslų, gal net mokyklos nebuvo lankiusi, nes mokėjo parašyti tik dvi didžiąsias raides A ir D. Tai buvo jos mergautiniai inicialai - Anė Dagytė. Bet Bibliją skaityti ji puikiai mokėjo. Ir dar ne bet kokią, o labai didelę knygą, atspausdintą gotiškomis raidėmis. Ir mane, žinoma, išmokė, nors aš dar nelankiau mokyklos, bet knygą gotiškomis raidėmis puikiai skaičiau. Ir skaitydavome kasdien. Ji mesdavo visus darbus ir 12-tą valandą sėsdavo skaityti Biblijos. Senelio nebuvo, jis jau buvo miręs, kai aš gimiau. Tėvai daug dirbo, todėl aš daugiausia būdavau su savo Bobute, Tėvelio mama.

Į bažnyčią irgi dažniausiai keliaudavome abi, pėsčiomis iš Klausučių į Biržus. Eidavome basos, geležinkeliu. Batus nešdavomės ir apsiaudavome tik priėję Biržų geležinkelio stotį. Kojos, atmuštos į medinius pabėgius, įmautos į batus labai kaisdavo, bet kentėdavau. Į savo bažnyčią eidavome palei katalikų bažnyčią, kurioje pro duris matydavau ant kryžiaus kabantį žmogų, iš kurio rankų, kojų ir šono tekėjo kraujas. Man būdavo taip baisu, kad aš net nedrįsdavau Bobutės klausti, kas ten ir norėdavau kuo greičiau tylutėliai praeiti, kad ir mums kas nors panašaus neatsitiktų. Džiaugdavausi, kad mūsų Bažnyčioje to nėra šių baisių paveikslų ar skulptūrų (pirmas džiaugsmas). Tik vėliau man paaiškino, kad tai nukryžiuotas Kristus, bet ta baimė mane lydėjo dar ilgai. Daug vėliau, kai su ansambliu „Dijūta" pradėjome keliauti po užsienį ir vietoj muziejų lankyti įvairias nuostabaus grožio bažnyčias, pradėjau nebebijoti užeiti ir į katalikų bažnyčią.

Antras iki šiol išlikęs ryškus džiaugsmas, tai Konfirmacija. Labai norėjau, kad mane laimintų kun.A.Balčiauskas. Ir tas noras išsipildė, man ant galvos rankas uždėjo ir suaugusios krikščionės gyvenimui palaimino minėtas kunigas. Labai džiaugiausi tuo, taip pat, kad tapau pilnateise reformate. Džiaugėsi mano tėveliai, ypač Mamytė, giminės.

Po kiek laiko, išvažiavau į Vilnių studijuoti. Čia reformatų bažnyčioje veikė Kronikos kino teatras, su tikėjumu susiję didesni džiaugsmai nutrūko. Tik džiaugdavomės, kad kai su bendrabučio kambario draugėmis užsitamsinę langus švęsdavome Kalėdas ar Velykas, mūsų niekas nesučiupdavo.

Kiti džiaugsmai ir vargai prasidėjo jau atkūrus Nepriklausomybę ir susigrąžinus bažnyčią Vilniuje. Su džiaugsmu atkūrėme parapiją, išsirinkome puikų pirmąjį pirmininką, jau velionį, Algirdą Krikščiką. Jis buvo geras organizatorius, kaip sugebėjo stengėsi kino teatru paverstame pastate atkurti bažnyčią. Įsigijome draugų užsienyje: Norvegijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Neturėjome savų kunigų. Iš Biržų atvykdavo kun.R.Moras, vėliau diak.Julius Norvila iš Kauno. Kun.R.Moras tapo tarsi mano šeimos kunigas, jis ruošė konfirmacijai ir konfirmavo mano visus tris vaikus, jis laidojo mano Vyrą ir Mamytę, su kuria labai maloniai draugavo. Mamytė pati su juo susitarė, kad jis ją palaidotų ir jis savo pažadą įvykdė, atvyko net iš Klaipėdos.

Didžiulis liūdesys ir smūgis buvo, kai buvome išvaryti iš Vilniaus bažnyčios, Pylimo gatvėje. Buvo pasakyta, kad uraganas „Anatolijus" atplėšė bažnyčios stogą, ją reikia remontuoti ir ji remontuojama iki šiol, mes į ją neįleidžiami.

Bet, džiaugiuosi, kad Vilniaus evangelikų reformatų parapija nesubyrėjo, ji gyva, vieninga ir stipri. Turime du puikius kunigus - kleboną Tomą Šerną ir malonųjį, visur spėjantį kun.Raimondą Stankevičių, o dabar dar ir katechetą Evaldą Tamariūną.

Džiaugiausi, kai 2005 metais buvau išrinkta Vilniaus evangelikų reformatų parapijos seniūnų tarybos pirmininke. Žinojau, kad ypač džiaugtųsi mano Mamytė, kuri visa savo siela buvo atsidavusi Bažnyčiai ir bet koks tarnavimas Bažnyčiai, jai atrodė tikriausia palaima. Tikėjausi, kad pavyks susitarti ir sugrįžti į savo maldos namus, bet tai padaryti nepavyksta iki šiol. Tačiau Vilniaus parapijoje turime daugybę džiaugsmų. Svarbiausia labai gyvybinga ir ambicinga parapija, puikūs kunigai, visus giesmėmis džiuginantis choras „Giesmė", kuris kasmet dalyvauja protestantiškų giesmių šventėse. O kur dar rudeninės (o nuo šių metų ir pavasarinės) išvykos į Buikas, kelionės į Dubingius, Radvilų ąžuolyno sodinimas, krikštynos ir konfirmacijos, labai aktyvi jaunimo veikla ir jaunimo pamaldos.

Dar labiau džiaugiausi (turiu prisipažinti, kad ir labai drebėjau dėl didžiulės atsakomybės naštos), kai buvau išrinkta Konsistorijos Prezidente 2008 metų Sinode. Iš karto visas gautas gėles nuvežiau ant Tėvelių kapų Klausučių kapinėse, žinojau, kad jie džiaugiasi labiau nei aš pati.

Dievas labai laimino šią mano tarnystę, aš tikrai savo prezidentavimo metu patyriau daug džiaugsmo, susitikau su daugeliu malonių žmonių, organizavome įsimintinų renginių. Vien jau ką reiškia pirmojo Sinodo 450 metinių minėjimas! Į mūsų kvietimą dalyvauti iškilmėse ir mokslinėje konferencijoje atsiliepė daugybė svečių iš užsienio - kunigai, ambasadoriai, ekumeniniai partneriai, mokslininkai. O svarbiausia, tai, kad gausiai dalyvavo tikintieji iš visų parapijų. Tai buvo tikra palaima savo akimis regėti tokį renginį. Liturgijoje dalyvavo 24 dvasininkai iš įvairių pasaulio šalių. Manau, kad Biržų bažnyčia to tikrai nebuvo regėjusi per visą savo istoriją. Nors tuo metu kun.Rimas Mikalauskas ir diak.Sigita Švambarienė buvo labai pavargę nuo daugybės organizacinių rūpesčių, manau, kad ir jų sielos džiaugėsi. Aišku, mums talkino daugybė jaunųjų talkininkų ir kitų žmonių, įskaitant ir Biržų valdžios atstovus. Biržų savivaldybės dovana - menė Biržų pilyje šventinei agapei surengti. Radvilų palikuoniams tai puikiai tinkanti vieta.

Džiaugiausi, kad pavyko išleisti mokslinės konferencijos medžiagą atskira knygute, kuri buvo pristatyta Vilniuje Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Knygos pasitikime be mūsų, reformatų, dalyvavo ir mokslinius pranešimus skaitė LMA bibliotekos mokslininkai.

Džiaugsminga buvo kelionė į Vokietiją, į Detmoldo miestą, kur vyko partnerių - Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos reformatų bažnyčių konsultacijos, skirtos Kalvino metams. Ten ir atgal keliavome automobiliu trise: kunigai Rimas Mikalauskas, kun. Tomas Sakas ir aš. Nors kelionė buvo tolima, bet bent jau man ji buvo labai įdomi. Mėgavausi mūsų kunigų išsilavinimu ir erudicija. Kun.Tomas Sakas tikras eruditas teologijoj ir filosofijoj, o kun.Rimas - teologijoj ir istorijoj. Tiek visko pripasakojo, tiek prikalbėjo, reikėjo įrašyti į magnetofoną, tai ir dabar galėčiau save tobulinti. O dar koks kun.Rimas vairuotojas (!), ypač jo meistriškumas išryškėjo Vokietijos greitkeliuose. Kai pasiekdavome kelionės tikslą, mudu su kun. Tomu jam visada paplodavome. Vokietijoje buvome labai maloniai priimti. Džiugu buvo tenai sutikti kun.Kęstutį Daugirdą. Jiedu su kun.Tomu skaitė pranešimus, apie Kalvino komentarus iš Naujojo Testamento parinktiems tekstams.

Na, o visų džiaugsmingų įvykių viršūnė, tai buvo dalyvavimas JAV Grand Rapidso mieste Kalvino koledže vykusiame pasauliniame reformatų suvažiavime, kuriame dalyvavome drauge su kun.Rimu Mikalausku. Bet apie tai jau esu plačiai rašiusi. Malonu, kad pasaulinė reformatų bendruomenė, jos vadovybė nepamiršo mūsų ir šių dienų bėdoje. Gavome padrąsinantį laišką iš gen. sekretoriaus kun.Setri Nyomi. Smagu būti didelėje ir vieningoje reformatų šeimoje pasaulyje ir čia, Lietuvoje!

Taigi, džiaukis, mano siela, džiaukis, kad gimiau reformate.

Kurat. dr. Renata Bareikienė