Pirmojoje sesijoje kalbėjęs Rusijos mokslininkas Andrejus Pionkovskis negailėjo aštrų žodžiu dabartinei savo šalies politikai, kuriai paskirta jo ką tik išleista knyga „Trečias kelias į vergovę". Kelias, kuriuo eina Rusija, tai III-ias kelias, jo taikliai pavadintas „putinizmu", vedantis į „švelnų" totalitarizmą, kurio pasekmės bus ne ką menkesnės. Rusijoje nėra cenzūros, bet yra kitos priemonės nutildyti žiniasklaidą, užčiaupti burnas kultūros žmonėms, duota laisvė žemutinių grandžių savivalei. Rusijoje vykstantį „švelnų" totalitarizmą pabrėžė ir kiti konferencijos pranešėjai, taip pat ir ksenofobiją Vakarams, einančią dar nuo Ivano Rūsčiojo laikų.

Antroje sesijoje kalbėjo Vilniaus reformatų parapijos narys, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, prof. Šarūnas Liekis, atkreipęs dėmesį į plačiai išvešėjusį tautos ir valstybės atskyrimą bei antivalstybišką tautininkiškos ideologijos pobūdį. Kaip pavyzdį jis nurodė mūsų tradicines Dainų šventes arba Tūkstantmečio šventimą - neaišku, ką ten švenčiame: nėra nei miesto, nei dvaro, yra tik šiuolaikiniai lietuviai tautiniais drabužiais bei devynioliktame amžiuje susiformavusios etnografinės grupės - žemaičiai, aukštaičiai. Lietuvos, kaip valstybės, istorijos ten nėra. Pranešėjo nuomone, mūsų dažnai vartojamas terminas „tautiškumas" yra ydingas pats savaime, jis yra nevartotinas, mes net nesusimąstome, kad šis terminas yra atskiriantis, o ne integruojantis. Tautiškumas - nacionalizmas yra tapatinami su patriotiškumu, o tai yra ydinga tendencija. Nacionalizmas - grėsmė demokratijai. Jis stebėjosi, jog kartais net ministrai kalba apie tautiškumą, nors turėtų kalbėti apie valstybę ir valstybingumą. Mūsų valstybėje vyrauja tautininkiška ideologija, kuri savo esme yra antivalstybiška. Jo nuomone, mūsų nacionalizmas nepatrauklus savo šovinizmu bei perdėta meile gentinei, etninei savimonei. Mokslininką stebina tai, kad viešoje erdvėje nacionalizmas tapatinamas su patriotizmu. Jis pabrėžė: „Aš esu radikalus šito priešininkas. Esminė vertybė Lietuvoje bei visame mūsų regione turėtų tapti paneuropinė tapatybė, mes turėtume ir toliau konstruoti savo tapatumą ir nesustoti ties kokiu nors praėjusiu amžiumi". Baigdamas pranešimą prof. Š.Liekis ragino būti atsargesniais, vartojant terminus, ir linkėjo ne tik tolerancijos, bet ir meilės vieni kitiems.

Germanistė, kultūrologė, Tolerancijos premijos laureatė, prof. Irena Veisaitė kalbėjo, kad tolerancijai reikia abiejų pusių geranoriškumo, ji negali būti vienpusė, neturime norėti tik kito asmens tolerancijos sau. Žydų kultūra yra Lietuvos etninės kultūros dalis. Yra daug padaryta šia linkme: surinkta medžiaga apie medines sinagogas Lietuvos kaimuose ir miesteliuose ir kt. Europietiškumas yra judėjų ir krikščionių tapatybių darinys. Prelegentė gyrė Lietuvos sprendimą, balsuojant UNESKO, džiaugėsi, kad konferencijos darbe dalyvavo ir trečią sesiją moderavo filosofas, Tolerancijos premijos laureatas, interneto svetainės Bernardinai.lt vyriausias redaktorius Andrius Navickas. Prof. I.Veisaitės nuomone, ši svetainė yra mūsų tautos sąžinė.

Trečiojoje sesijoje pasisakė Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius, pabrėžęs, kad judaizmas - ne tikėjimas, o gyvenimo būdas, sakė, kad žydai prašo suprasti, kas įvyko, jie nenori politikavimo, konfliktų, nori tik Taikos. Klausė susirinkusios auditorijos, kodėl šioje konferencijoje nedalyvauja Švietimo ministerijos atstovai, mokytojai, nėra Vidaus reikalų ministerijos žmonių. S.Gurevičius kvietė nebūti tolerantiškais, abejingais su šūkiais „Lietuva - lietuviams" gatvėmis marširuojantiems neonaciams, antisemitinėms apraiškoms.

Šioje konferencijos dalyje pasisakė taip pat Ukrainos žydų fondo direktoriaus pavaduotojas prof. Jevgenij Dyky, R. katalikų kunigas Julius Sasnauskas bei Lietuvos evangelikų reformatų gen. superintendentas kunigas Tomas Šernas.

Kun.T.Šernas kalbėjo, kad konferencija vyksta Vilniuje ne atsitiktinai. Jame gyveno, dirbo, miestą kūrė įvairių tautybių, religijų žmonės, turėjo savo gyvenimo viziją, ateitį. Reformatai mažuma Lietuvoje beveik nuo XVI amžiaus, tačiau Lietuvos istorijos vadovėliuose apie šią konfesiją ir jos siūlytą religinę toleranciją beveik nešnekama.

Žodis „tolerancija" labai dažnai sakomas įvairiomis progomis, kai mažuma nori primesti savo valią daugumai ar atvirkščiai. Klausantis konferencijoje sakomų kalbų teko išgirsti sakinį, kuriame žodis „tolerancija" buvo pavartotas net keturis kartus. Ar tolerancija yra vertybė savaime, kurią reikia nuolatos priminti ir kartoti, ar ji tėra tik antrinis reiškinys, nes tolerancija turėtų remtis tvirtomis dvasinėmis vertybėmis? Kai girdime žodį „tolerancija", siūlyčiau jį „paimti į skliaustus" ir pasižiūrėti ką tas žodis reiškia konkrečioje konteksto situacijoje. Filosofijoje toks minties veiksmas vadinasi fenomenologine redukcija.

Visuomenė negali būti be tikėjimo ir kokios nors vilties. Vienas žydas yra parašęs: „Viltis, tikėjimas ir meilė". Tik gali būti visokių tikėjimų ir vilčių.
Kai man sako: „būkit tolerantiški", reikėtų paklausti kuo pašnekovas tiki, kur jo Viltis. Kokia viltis, koks tikėjimas - tokia ir tolerancija. Gal žmogaus viltis yra ekonomikoje, euro įvedime ir panašiai? Štai kodėl reikia atsargiai elgtis su tokiais žodžiais ir savokomis. „Aš žinau kokia mano viltis, koks tikėjimas. Tokia ir tolerancija. Ar jūs žinote, kokia jūsų viltis?" - konferencijos dalyvių klausė reformatų kunigas Tomas Šernas.

Konferencijos pabaigą vainikavo specialioji dalis, skirta Lietuvos Helsinkio grupės veiklai nušviesti ir buvusio Helsinkio grupės nario Viktoro Petkaus apdovanojimu Lietuvos diplomatijos žvaigžde, kurią įteikė Užsienio reikalų viceministrė Asta Skaisgirytė Liauškienė.

D.Gudliauskienė