Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Ar Reformacija Lietuvoje buvo per daug kompromisinė?
Dimanche, 11 Décembre 2011 17:53
There are no translations available.

Kun.Tomas Šernas
Tūlas evangelikas reformatas gerbia savo bažnyčią ir jos istoriją. Nors maža mūsų bažnyčia, bet išdidi ir tradicinė - maždaug taip yra galvojama. Besidomint Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, iš tikrųjų, pirmiausiai į dėmesio lauką pakliūna jos istorija, didieji Radvilos, švietimas, tolerancija ir panašūs dalykai, kuriais norime ir mėgstame didžiuotis. Apie tai daugiausia rašoma įvairiuose leidiniuose. Visa tai įauga į asmeninę ir bendruomeninę reformatų savimonę. Mes visi žinome ir esant reikalui mielai pabrėžiame faktus, jog protestantiškos šalys yra tvarkingesnės bei turtingesnės lyginant jas su kitomis. O tų šalių gyventojai labiau savarankiški, atsakingi, išsilavinę ir daugiau bendruomeniški, nes jiems daugiau rūpi bendruomenės ir visos šalies reikalai.

Senas bažnyčias veikia du traukos poliai - istorinės tradicijos ir tikėjimo pagrindų. Tie du vienas kitą papildo, bet neretai atsitinka taip, kad žmonės mieliau tapatinasi su istorija, tradicija, nei su tikėjimu. Dažnai pati žmonių tradicija neteisingai sutapatinama su tikėjimu. Jėzus skelbė Dievo žodį ir mokė grynos tikėjimo esmės, tuo iššaukdamas tradicionalistų pyktį bei liberalių modernistų nepasitenkinimą. Todėl, neatmesdami savo istorijos, evangelikai reformatai visų pirma turėtų galvoti apie savo išganymą bei savo tikėjimo išpažinimą, po to, jeigu to nori, apie protestantišką kultūrinę, politinę tradiciją ir liūdną Reformacijos istoriją Lietuvoje. Svarbiausia yra tikėjimas, be tikėjimo domėjimasis mūsų bažnyčios istorija yra beprasmis. Prisiminti seną ar neseną reformatų istoriją nuolatos paskatina išoriniai veiksniai, šiuo atveju juo tapo Romualdo Ozolo pranešimas, skaitytas Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos renginyje Signatarų namuose, Vilniuje, 2011 m. lapkričio 17 d.

Filosofo Romualdo Ozolo pranešimas kontraversiškas, nelabai krikščioniškas, tačiau įdomus ir vertingas tuo, jog nėra perdėm moksliškai politkorektiškas. Filosofas teisėtai ir kultūringai iškelia tuos klausimus, kuriuos dauguma stengiasi korektiškai nutylėti. Verta į savo bažnyčios ir šalies istoriją pažvelgti iš šono.

Romualdas Ozolas nagrinėja ne tik politinę Lietuvos suvereniteto gynimo temą, bet religijos ir tikėjimo Lietuvoje įsitvirtinimo požiūrį. Manau esant reikalinga pataisyti kai kuriuos filosofo teiginius ir juos paaiškinti ne kultūros ir politikos, bet tikėjimo požiūriu.
Filosofas teigia :

Mes labai iškeliam Reformacijos nuopelnus lietuvių kalbai. Taip, ji buvo įvesta į viešąją anų laikų erdvę, tačiau ne kaip nacionalinė ar valstybinė LDK kalba, o kaip prastuomenės švietimo, arba instrumentinė kalba, kurios tikslas - tas pats valstybinis integralumas.", mintyje turėdamas lietuviško suverenumo praradimą ir valstybinę integraciją su Lenkija.

Kažin ar tikėjimo raštų spausdinimas lietuvių kalba turėjo tokį tikslą kaip valstybinį integrumą su Lenkija. Tai netiesa. Be abejo, siekdami savo tikslų, politiniai veikėjai visais laikais mielai naudojasi visokiais vykstančiais procesais, madomis ar naujovėmis. Tačiau reikėtų skirti Reformaciją - sudėtingą europinio masto tikybinį, vertybių, verslo ir politinių pasikeitimų procesą nuo Lietuvos ir Lenkijos vienijimosi ir politinių kovų proceso. Reformacija turi savo kryptį, ji aktuali iš esmės, nes kalba apie grįžimą prie gyvojo Dievo žodžio, iš kurio kyla kitokios žmogiškos vertybės ir kitokia politika. Vienas iš aktualių Reformacijos reikalavimų buvo Dievo žodžio skelbimas gimtaja kalba, nes Žodis turi būti gerai suprantamas ir suvokiamas. Kaip pavyzdį galima paminėti labiausiai paplitusį reformatų išpažinties raštą. Dokumentas yra 1562 metais Bulingerio parašytas ir 1566 metais paskelbtas kaip Antrasis šveicariškasis išpažinimas. Išpažinimas tapo pripažintas Šveicarijoje, Prancūzijoje, Škotijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Antrasis šveicariškasis išpažinimas taip pat tapo pagrindu sudarant išpažinimo dokumentą, kuris galėtų vienyti Lenkijos ir Lietuvos liuteronus, reformatus, Čekų brolius, t.y."nuoseklios" reformacijos bažnyčias. Mažosios Lenkijos ir Lietuvos reformatų iniciatyva, siekiant apsisaugoti nuo plintančio arijanizmo ir kontreformacijos, buvo bandyta suvienyti nuosaikiąją reformaciją valstybėje. Bendrame Sandomiro Sinode (1570m). buvo priimtas susitarimas, pagal kurį liuteronų ir reformatų bažnyčios, palaikydamos draugiškus artimus tarpusavio santykius, bendrai gins savo tikybinius reikalus. Tai buvo teologinis - tikėjimo uždavinys - evangelikų bažnyčioms rasti bendrus teologiškai suderinamus išpažinimo pamatus, kaip pagrindą savitarpio supratimui ir koordinuotai veiklai, kuri buvo būtina to meto sąlygose. Sandomiro išpažinimo artikulai nurodo į teologinių uždavinių horizontą, kuris sąlygojo protestantiškųjų bažnyčių veiklos kryptis Lietuvoje, pavyzdžiui tautinių kalbų teises:

"Taip pat, nesuprantamų kalbų negali būti Dievo Bažnyčioje, bet tik viešoji ir bendra kalba, kurią visi supranta toje vietoje ar krašte. Išpažįstame tai, kad žmogui pačiam vienam leidžiama melstis ta kalba, kurią jis supranta, tačiau viešos pamaldos šventuose susirinkimuose, turi būti laikomos ta kalba, kurią visi esantieji supranta."1

Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad Reformacija buvo ne tam, kad gintų lietuvių kalbos teises ir lietuvišką suverenumą, bet skelbtų Dievo žodį, naudodamasi lietuvių kalba. Lietuvių kalbos vartojimas senuosiuose evangelikų leidiniuose šiandien dažnai klaidingai suvokiamas kaip anuomet buvęs „švietimo" projektas, naujų vertybių hierachijos diegimas, sąmoningas lietuvybės puoselėjimas. Tokia klaidinga prielaida palaipsniui XX a. susiformavo dėl neišvystytos lietuvių tautinės ir valstybinės sąmonės. Netikinčiam šiuolaikiniam žmogui visada atrodo svarbesni esami realūs organizuotos visuomenės dariniai: valstybė, tauta, technologijos, nei tikėjimo tiesos ir galimybė nevaržomai išpažįnti savo konfesijos tikėjimą.

Konfesinės bendruomenės veiklos pobūdį, knygų leidimą ir panašiai, įskaitant politinius susitarimus, nulemia ne tiek palankios ar nepalankios istorinės sąlygos, ne vien socialinių poreikių struktūra, pav.: lietuvių kalbos teisės, kiek tikėjimo apibrėžtys tos konfesijos teologijoje. Tačiau yra ir kitų nuomonių, kad evangelikams reikėjo ir reikėtų ramiai sėdėti Romos katalikų valstybėje, pav.:

"Toje konkurencijoje visos bažnyčios nesibodėjo naudotis politine konjunktūra ar valstybinės valdžios prielankumu, dažnai pačios tapdamos tokios politikos įkaitais. Net ir bandymuose vienytis (Sandomiro taikos sutartis tarp įvairių konfesijų protestantų 1570 m. ar minėta Bresto unija) nesunku buvo įžvelgti pasaulietiškų ambicijų pilnus siekius"2

Šiuo atveju teigiama, kad evangelikams politinis įsitvirtinimas buvo svarbesnis už tikėjimą, o tokia veikla (Pasaulietiška?) tarsi nedera tikram tikėjimui. Tokie teiginiai neturi pagrindo, disonuoja su anų ir dabartinių laikų realijomis, su kuriomis susiduria visos konfesijos Lietuvoje.

Pasikartojant reikėtų pabrėžti, jog ne Reformacija pasitarnavo kultūrai, lietuvių raštijai. Tai būtų istorinių pasekmių supainiojimas su pačia priežastimi, bet lietuvių kalba, raštija ir švietimas pasitarnavo Reformacijai kaip religiniam vyksmui. Visi lietuviai turėtų būti dėkingi Reformacijai už lietuvišką raštą ir knygas.

Ar pateisinamas pilietinis karas dėl tikėjimo?
Romualdas Ozolas teigia:
„Atsisakydama karo dėl tikėjimo, lietuvija prarado bet kokį jos tautai tikrą tikėjimą, o šio fakto sąlygoto tarpinio tarp lenkų ir lietuvių mentaliteto formavimasis lėmė ne tik Vilniaus okupaciją, bet ir šiandieninį daug kur servilizmą primenantį Lietuvos elgesį."

Tai ar pateisinamas pilietinis karas dėl tikėjimo? Ir taip, ir ne. Visų pirma, bet koks karas yra blogis, tuo labiau pilietinis karas. Kita vertus, Biblijoje yra daug nuorodų apie nemažus kraujo praliejimus, persekiojimus, sukilimus ir ilgas kovas dėl tikėjimo. Jeigu vykdavo ir dabar vyksta pilietiniai karai dėl šalies valdymo, vergijos panaikinimo, naftos ar kitų priežasčių, tai, tuo labiau, karas dėl tikėjimo išpažinimo laisvės ir su tuo susijusių pilietinių teisių yra įmanomas bei bibliškai teisėtas.

Ar reikėjo reformatams ginklu ginti savo teises? Labai neistoriška ir nemoksliška svarstyti - kas būtų, jeigu tuomet būtų kitaip... Tačiau būtent toks galimybių svarstymas yra žmonijai nuo seno įprastas, Biblijoje aprašytas, tad ir krikščionims galima teoretiškai kartais apie tai pasvarstyti.Vertinant pogromus, skriaudas, septynioliktajame ir aštuonioliktajame amžiuje vykusius valstybės įstatymais paremtus reformatų teisių varžymus, vertinant Kontreformaciją, kurią Romos katalikų istorikai vadina bažnyčios restauracija, įnešusią svarų įnašą į didelės ir įdomios Abiejų Tautų Respublikos griūtį, peršasi išvada, kad savo metu politinius evangelikų reikalavimus reikėjo paremti ginklu.

Romualdas Ozolas mano, kad Reformacijos Lietuvoje polinkį į kompromisus galėjo nulemti evangelikų tikėjimo silpnumas ir politinis lietuvių didžiūnijos integralumas lenkų Karūnai. Turbūt yra nemažai tiesos abejuose teiginiuose, bet šioje vietoje prelegentas neįvertina paties tikėjimo, t.y. krikščioniškumo evangelikų reformatų supratimu. Visų pirma, Reformacija nešė Dievo žodį ir juo paremtą dvasinę ir politinę nuostatą, jog visi krikščionys yra lygūs. Reformatai stengėsi, kad evangelikų, rytų krikščionių ir Romos katalikų pilietinės teisės būtų lygios, o valstybinė priesaika būtų daroma prisiekiant Dievui šv.Trejybėje, bet ne kokiam paveikslui ar kryžiui. Atrodo, kad reformatai gerokai pralenkė amžininkų suvokimą. Galima tik spėti, jog reformatų siūlomus įstatymus priėmus atsivertų kitokios galimybės valstybės vystymuisi, švietimui. Ko gero, tuomet LDK bei Lenkija būtų nenusiaubtos betvarkės ir vidinių konfliktų, baudžiava kokiu šimtmečiu anksčiau panaikinta, etninė Lietuva būtų kur kas didesnė ir jos likimas kitoks. Rusijos taip pat. Tačiau Karūnos „frakcija" ir Romos katalikai iš visų jėgų stengėsi, jog „eretikų" siūlomų įstatymų priėmimas būtų vilkinamas, o būtini įstatymai nepriimti. Reikia manyti, kad jie visa tai darė vedini kuo geriausių paskatų.

Ar reikėjo reformatams ginklu ginti savo teises tuomet, kai turėjo visas galimybes? Sunku pasakyti ir įvertinti tų laikų realijas. Gal būt pilietinis karas dėl tikėjimo Lietuvoje ilgainiui būtų kilęs, bet nereikia užmiršti, jog tuo laikotarpiu Abiejų Tautų Respublika praktiškai iš visų pusių turėjo atlaikyti užsienio valstybių spaudimą ir karus. Reformatai turėjo ką veikti kovodami už šalį ir Salaspilio mūšyje prieš švedus, ir karinėse bei politinėse kampanijose atremiant nuolatinį Maskvos spaudimą, bažnyčių statyme bei kituose pozityviuose darbuose. Sakoma, kad bloga ir neteisinga taika yra geresnė už teisingą karą, tuo labiau pilietinį. Vedami savo tikėjimo ir politinių vertybių reformatai tuomet pasirinko neteisingą taiką, bet ne teisų karą. Garbė jiems už tai.

Evangelikų svajonė ir politinė realybė
Gali būti, kad žvelgdamas iš šalies, Romualdas Ozolas teisingai apčiuopė ir įvardijo (mums patiems tai padaryti sunkiau) reformatų polinkį į kompromisus. Jie kovojo taikiai, nekėlė karo dėl tikėjimo. Manau, tas bruožas kyla iš kuklaus evangelinio tikėjimo, iš didžios svajonės apie teisingą visuomenę ir laisvą šalį. Turbūt ta svajonė lėmė tai, kad kuriantis nepriklausomai tarpukario Lietuvai, savo negausias jėgas ir politines pastangas reformatai metė „..vardan tos..". Per solidų laiko nuotolį žvelgiant, atrodo, jog geriau būtų reformatų mokyklą Biržuose ir protestantišką gimnaziją Kaune įkūrę. Atrodo, kad jau antrojo laisvės dešimtmečio pabaigoje reformatų bažnyčios vadovybės nuotaikos ir veiklos kryptingumas pradėjo keistis. Dabartine technologine - politine terminija tai galima būtų pavadinti kaip santykių ir prioritetų „perkrovimą" su tautininkų vyriausybe bei politinės visuomenės katalikiška dauguma, kuriai iš esmės būdingas klerikalizmas. Perkrovimas reformatų bažnyčioje prasidėjo, turbūt būtų pavykę ilgainiui ir mokyklas įkurti, ir bažnyčių naujų pastatyti, bet laiko jau tiems darbams nebebuvo, vėl užsienio šalys sutrukdė pradėdamos Lietuvos okupacijas ir II pasaulinį karą. Po to sekė pokario represijos ir ilgas sovietinis laikotarpis, kuriame buvo ir nemažai gerų dalykų, bet jis pasižymėjo nuoseklia ateistine politika.

Bažnyčiai „nesveika" užsiimti politika ir adoruoti savo istoriją. Nes ji ne tam yra sukurta ir pašaukta. Bažnyčia visų pirma turi skelbti Dievo žodį ir žiūrėti į priekį, stiprinti tikėjimą ir bažnytines pozicijas. Tik ar vėl mums užteks laiko?


1 - O zborzech świetych abo o zgromadzeniu krześcijanskim. XXII.,- Ku: Konfesja Sandomierska.,Transkrypcja I komentarz językowy Krystyna Długosz-Kurczabowa. Wydawnictwo Naukowe Semper.1995 Warszawa.P.207

2 - Peškaitis A., Glodenis D., Šiuolaikinis religingumas.Naujieji judėjimai ir išraiškos formos amžių sandūroje. 2000.Vilnius. P.24.