2011 m.lapkričio 16 d. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje surengtos tarptautinės konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai" kun.Tomo Šerno pranešimo ištrauka (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia)

...Visų pirma, norėčiau oponuoti prof. Jevgenij Dikij (fondo „Ukrainos žydų fondas" direktoriaus pavaduotojo (Ukraina)) pranešime išreikštam teiginiui, kad keblu šnekėti apie toleranciją ir religijas. Prelegento nuomone, kiekviena monoteistinė religija, jeigu ją visai rimtai traktuoti, turi savo kryptį, principus ir savo skelbimą, kurio negalima ignoruoti. Dėl šių priežasčių, konfliktinėse situacijose ieškant tolerancijos ir būtinų kompromisų, bandymai švelninti ar dalinai keisti šiuos religinius dalykus yra sunkūs, dažnai neįmanomi. Todėl prof. Jevgenij Dikij teigia, kad religiniame kontekste galima rasti tik labai mažai tolerancijos. Mano nuomone, toks prelegento teiginys yra mažai teisingas. Nes šiuo atveju požiūris į religijas yra formaliai loginis, ar net „technologinis".

Religijos yra kur kas labiau sudėtingesnės, kiekvienoje sudėtingoje religijoje yra būtini atjautos, tolerancijos ir lankstumo elementai. Rimtai išpažįstantys savo tikėjimą skirtingų religijų atstovai randa būdų vienas kitą gerbti ir rasti tinkamus susitarimus. Problemos kyla tuomet, kai atsiranda ekonominės ir politinės ambicijos. Tuomet interesų kovoje efektyviai naudojamasi ir religiniais skirtumais.

Žodis "tolerancija" dažnai sakomas įvairiomis progomis, kai norima kokiu nors atveju sukurti teigiamą įvaizdį. Tolerancija yra minima, kai mažuma nori primesti savo valią daugumai ar atvirkščiai. Kyla įvairių geranoriškumo ir tolerancijos kupinų iniciatyvų, pavyzdžiui, siūlymas pagarbiai į moteris kreiptis tik vardu, kad jokie priedėliai nesakytų apie moters šeimyninę padėtį. Panašių pavyzdžių daug, ir visi jie apeliuoja į toleranciją. Klausantis šioje konferencijoje sakomų kalbų teko išgirsti ilgą sakinį, kuriame žodis „tolerancija" buvo pavartotas net keturis kartus. Ar tolerancija yra savaiminė vertybė, kurią reikia nuolatos priminti ir kartoti kaip magišką žodį? Gal tolerancija yra tik antrinis reiškinys, kuris gimsta iš kažko konkretaus - žmogaus dvasinių vertybių?

Todėl, kai girdime žodį „tolerancija", siūlyčiau jį "paimti į skliaustus" ir pasižiūrėti, ką tas žodis reiškia konkrečioje konteksto situacijoje. Filosofijoje toks minties veiksmas vadinasi fenomenologine redukcija. Kiekvienu atveju reikia klausti apie pamatines vertybes. Nes joks žmogus, jokia visuomenė negali nė trupučio pabūti būti be tikėjimo ir kokios nors vilties. Vienas Biblijos veikėjas, žydas Paulius, yra parašęs labai svarbius žodžius: "Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė." (1 Kor 13,13)

Šiuo atveju reikia suprasti, kad gali būti visokių tikėjimų ir vilčių.

Kai sakoma: "kur gi jūsų tolerancija? ", reikėtų klausti, kuo pašnekovas tiki, kur jo Viltis. Kokia viltis, koks tikėjimas - tokia ir tolerancija. Gal žmogaus viltis yra tautoje, ekonomikoje, banko sąskaitoje, universume (visatoje), gal euro stabilume, laisvoje meilėje ar panašiai? Štai kodėl reikia disciplinuotai elgtis su tokiais žodžiais ir sąvokomis, nes nuo to priklauso ir mūsų veiksmai. Aš žinau, kokia mano viltis, koks tikėjimas. Tokia ir mano tolerancija su netolerancija. Ar jūs žinote, kokia jūsų viltis?

Tačiau norėčiau sugrižti į šią vietą, į šį miestą ir šią šalį. Esame buvusiame žydų bendruomenės teatre, bendruomenės, kurios 90 procentų buvo sunaikinta II pasaulinio karo metais. Ši konferencija vyksta Vilniuje ne atsitiktinai. Jame gyveno, dirbo, miestą kūrė įvairių tautybių, religijų žmonės, kurie turėjo savo gyvenimo viziją, ateitį.

Kiek daug tuose gyvenimuose temų gilinimuisi, apie kurias mūsų istorija dar labai nedaug šneka. Pavyzdžiui, aš, būdamas vilniečiu, visai neseniai sužinojau faktą, kad II pasaulinio karo pabaigoje šalia Vilniaus nedidelis vietinių lenkų karinis dalinys susikovė su vokiečių okupacine kariuomene ir beveik visi lenkai krito mūšyje. Man neramu, kad lietuviai ir lenkai apie tai dar nešnekėjo. Manau, kad Lietuvos lenkai visa tai atsimena bei nuoširdžiai didžiuojasi šiais kariais. Man neramu, kad lietuvių visuomenė dar nežino, kaip įvertinti tokį istorinį faktą. Aš, kaip lietuvis vilnietis, norėčiau, jog ne tik lenkai didžiuotųsi savo didvyriais, bet ir kitų tautybių vilniečiai jaustų pagarbą tiems žmonėms. Mat visada egzistuoja pavojus selektyviai vertinti istoriją, ignoruoti tam tikras temas, kurios trukdo oficialiai nuomonei ar norimam sukurti įvaizdžiui.

Aš esu Lietuvos evangelikų reformatų dvasininkas ir galiu pasakyti, kad plačioji visuomenė apie Reformaciją mūsų šalyje beveik nieko nežino. Nors reformatai, kaip religinė mažuma, Lietuvoje yra beveik nuo XVI amžiaus, tačiau mūsų istorijos vadovėliuose apie šią konfesiją, jos siūlytą sąžinės laisvę ir religinę toleranciją nešnekama. Taigi, kalbant apie reikalingą abipusę toleranciją tarp žydų ir lietuvių, reikia prisiminti, kad šis miestas, ši šalis yra sudaryta iš daugelio skirtingų grupių, kurios kol kas gana įtariai žiūri viena į kita. Esu įsitikinęs, jog santykių gerinimas, skleidžiama tolerancija turi vykti kaip daugiašalis procesas. Jeigu labai stengsimės dėl lietuvių ir žydų santykių pagerinimo, istorinės atminties fiksavimo ir apmąstymo, ir ignoruosime lietuvių-lenkų-rusų istorinės atminties aptarimą bei santykių gerinimą, tai šių pastangų rezultatas bus nedidelis.

Esame mažoje šalyje, kuri vadinasi Lietuva. Manau, kad Izraelis ir Lietuva, žydai ir lietuviai turi kai kurių bendrų bruožų. Izraelis ir Lietuva yra mažos šalys, kurios gimė ar atsikūrė per kovą ir kraują. Šiuo atveju ne tiek svarbu pralieto kraujo ar persekiojimų proporcingumas, nes abi pusės šiuo atveju rastų ką pasakyti. Pshichologiškai mus vienija labai panašus "aukos kompleksas", kurį per ilgus istorinės patirties šimtmečius įgijo mūsų tautos. Aš manau, kad šis aukos vaidmuo yra pavojingas. Taip yra dėl keletos priežasčių. Visų pirma, nukentėjusi pusė jaučiasi aprioriškai teisi ir tuomet sunku rasti tinkamą diskursą tarp skirting pusių. Antra, jausdamiesi nukentėjusia puse, žmonės dažnai pradeda sau daugiau leisti, mažai jausdami savo pačių atsakomybę pries kitus. Tuo tarpu, bibliniai dešimt Dievo Įsakymų yra universalūs ir realiai galioja, nesvarbu ar žmogus tuo tiki ar netiki. Tie Įsakymai skirti visiems - taip pat ir tiems, kurie jaučiasi teisūs bei nukentėję.

Šioje konferencijoje buvo diskutuojama dėl minties, ar kiekviename iš mūsų gali slypėti "karinis nusikaltėlis Eichmanas", kuris buvo tvarkingas pilietis ir mylintis šeimos tėvas. Aš manau, kad kiekviename iš mūsų slypi "Eichmanas", kuris, vedinas viliojančių didingų įdėjų, gali padaryti baisių dalykų. Taip pat aš manau, jog "Eichmanas" yra gerokai arčiau tų, kurie pabrėžtinai jaučiasi esą aukos arba noriai ir išdidžiai vaidina tokį vaidmenį. Taigi, kalbėdami apie toleranciją ir tiesos ieškojimą, visų pirma klauskime saves apie savo viltį, tikėjimą ir meilę. Toks yra religijos ir tolerancijos sąntykis.

InfoRef.lt