Joomla! - ĮDOMU
Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
ĮDOMU
Jūs klausiate, mes atsakome... Klauskite!
Į klausimus atsako ev. reformatų dvasininkai.

18. Kiek esu susipažinęs, vienas iš reformatų skirtumų nuo katalikų yra tradicijos atmetimas. Katalikų bažnyčia turi be galo senas tradicijas, kurių stengiasi laikytis. Svarbiausia joje yra dogmų tradicija. Kas pripažįstama kaip dogma, tai niekada nebeatmetama. Kokiu pagrindu reformatai nesivadovauja tradicijomis? Koks šiuo požiūriu yra dogmų statusas? Juk jei visiškai liberaliai žiūrima į tikėjimo tiesas, vargu ar galima išlaikyti vieningą tikėjimą - tai būtų panašiau į laisvamanybę. Juk yra tam tikros bažnyčios doktrinos, Kalvino mokymas, katekizmai.  Ar gali keistis požiūris į šio mokymo dalykus? Tokiu atveju, jei doktrinos nėra konstanta ir gali būti kintamos, kiek yra patikimas mokymas, kurio bažnyčia laikosi šiandien - juk keičiantis tradicijoms ir jam kartu, dabartinė tikėjimo samprata bent iš dalies tampa neteisinga.
Aurimas.

Pats žodis „tradicija" gali turėti ne vieną reikšmę ar jos atspalvį, prasmę. Visiškai aišku, jog Reformacija atmetė tą tradiciją, kuri Bažnyčioje susiformavo ir gyvavo XV-XVI a. Europoje. Tikriausiai nebūtų klaida pavadinti ją „Romos bažnyčios " t.y. popiežiškąja. Pvz.: Liuteris pasipriešino popiežiaus indulgencijoms ir jas atmetė. Taip pat verta pastebėti, jog Reformacija iššaukė kitą reiškinį - Kontrreformaciją. Dažnai, mes, protestantai, pastebime jos vieną pusę - polemikas ar net kovą iš jėgos pozicijų prieš mus ir nepastebime kitos pusės - Tridento nutarimų, kurie taip pat pakeitė Vakarų Bažnyčios veidą. Šiandien kalbėdami apie Romos katalikų bažnyčią, mes juk ją suvokiame kaip potridentinę su visomis jos dogmomis? Taigi, būtų teisinga sakyti, jog XVI a. Vakarų Bažnyčia visa reformavosi, tik skirtingai. Viena dalis „iš esmės", kita- „dalinai ". Abi pusės pagal savo specifiką atmetė tai kas buvo nepriimtina kaip „žmonių tradicija". Lygai taip pat abi pusės pabrėžė tradiciją „iš esmės" arba „dalinai", orientuodamiesi į ištakas: vieni - Šv. Rašto ir Apaštalų, kiti- Apaštalų ir Šv. Rašto t.y. skirtingai tas abi tradicijas sujungdami ar derindami. Tad būtų tiksliau pasakyti evangelikai reformatai atmeta „Romos iki ir po tridentinę tradiciją" akcentuodami Švento Rašto tradiciją ir antraeile (žemesnę, bet svarbią) laikydami Apaštališkąją - tikėjimo praktikos tradiciją, kaip įrankinę pirmajai geriau suprasti ir jai praktikoje pasireikšti. Švento Rašto tradicija tikrai neprasideda nuo 1517, 1521 ar 1549 metų, bet nuo Apreiškimo pradžios... Ji prasideda nuo Pradžios knygos ir jos laikų bei įgauna galutinė formą Jėzaus Kristaus apreiškimu bei apaštalų mokyme. Tai yra pirmaeilė tradicija. Kitais žodžiais tariant, didžiausią autoritetą tikėjimo kausimais turi pats Dievo Žodis. Šventais Raštas išaiškina save. Tai glaustai ir aiškiai išdėstyta Antrajame šveicariškame išpažinime (toliau- AŠI): „Apaštalas Petras pasakė, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama (2 Pt 1,20). Todėl nepritariame bet kokiai interpretacijai; taip pat nepripažįstame teisinga ir tikrąja tos interpretacijos, kurią vadina Romos bažnyčios samprata [...] mes pamatine ir tikrąja laikome tik tą Raštų interpretaciją, kuri remiasi pačiais Raštais (ypač atsižvelgiant į kalbos, kuria jie parašyti, savybes, taip pat atsiradimo aplinkybes, į panašių ar skirtingų, dažniau pasikartojančių ar aiškesnių vietų išdėstymą), nes atitinka tikėjimo ir meilės dėsnius bei geriausiai pasitarnauja Dievo garbei ir žmonių išganymui." (AŠI II.1, Apie Šv. Raštų interpretavimą, apie Tėvus, surinkimus ir tradicijas).

Aišku, jog yra antraeilių, tačiau labai svarbių klausimų ir mokymų, kurie remiasi jau tikėjimo žmonių interpretacijomis ir tikėjimo praktika. Bažnyčios Tėvų tradicija, kurie yra žemesnis autoritetas nei Šv. Raštas, nes jie patys juo remiasi. XVI-XVII a. polemikose reformatoriai visuomet po Švento Rašto argumentų naudodavo Bažnyčios Tėvų bei Visuotinių Surinkimų raštų liudijimą: „Taip pat neniekiname interpretacijų, kurias paliko šventieji graikų ir lotynų Tėvai, ir neatmetame jų nagrinėjimų bei svarstymų apie šventus dalykus, sutinkančių su Raštais; tačiau nuo jų ramiai pasitraukiame, kai tik pasirodo skelbią svetimus ar net priešingus Raštams dalykus. Nemanome, kad šitaip jiems darome kažkokią skriaudą, kadangi nė vienas iš jų nenorėtų, kad jų raštai vienu balsu būtų prilyginti kanoniniams, tačiau lieptų patikrinti, kiek [jų raštai] sutinka su anais, kiek prieštarauja, ir lieptų sutinkančius priimti, o prieštaraujančius atmesti.„ (AŠI II.2, Apie Šv. Raštų interpretavimą, apie Tėvus, surinkimus ir tradicijas). Reformatai priima Visuotinių Surinkimų nutarimus ir jų visuotinus išpažinimus (dabar liturgijoje dažniausiai dominuoja Apaštališkasis (Credo) tačiau, būtini žinoti ir naudotini yra Nikėjos ir Atanazijaus išpažinimai. Dėl to reformatai priima pirmųjų Visuotinių Surinkimų nutarimus, kurie kaip tokia pat tvarka išdėstomi kaip ir Bažnyčios Tėvų rašai t.y. priimami kiek neprieštarauja Šv. Raštui. XVI-XVII a. buvo priimta daugiau konfesinių reformatų raštų ir katekizmų, kurių vieni tapo nacionaliniais, kiti peržengė nacionalines ribas ir yra bendras mokymo (doktrinos) pagrindas reformatams. Lietuvos reformatai turėjo savo nacionalinius išpažinimus pvz. „Mažąjį" arba „Kėdainių" katekizmą, kuris buvo pirmą kartą publikuotas lietuviškai 1653 m. Knygoje nuobažnystės krikščioniškos, Kėdainiuose. Šalia išpažinimų, kaip tikėjimo praktikos standartas (kas tai jei ne tradicija?) yra 1639 m. Gadanske išleista Agenda bei Lenkijos ir Lietuvos generalinių Sinodų (XVI a. - XVII a.) bei Lietuvos provincinių Sinodų aktai (t.y. memorialai ir kanonai iki dabar). Tai yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinė teisės tradicija dar žemesnė nei pirmos dvi paminėtos. Lietuvos reformatai taip pat laikosi bendrų arba tarptautinių evangelikų reformatų išpažinimo knygų: Antrojo šveicariškojo išpažinimo (kuris nuo XVI a. naudotas lenkišku vertimu ir žinomas kaip Sandomiro konfesija, 1570. Į lietuvių kalbą išleista ir išspausdinta tik dabar, šiais metais numatomas jos viešas pristatymas) bei Heidelbergo katekizmas (1563). Suprantama, jog juose skelbimas tikėjimo mokymas (doktrina) yra tikėjimo mokymo standartas kiekvienam save įvardinančiam evangelikų reformatų išpažinimo krikščioniui. Visiškai pritariu, jog tokių standartų atmetimas arba kai kurių jų dalinis atmetimas ir aiškinimas „pagal mistinę laiko dvasią ar savo nuotaiką" reiškia savavališką Šv. Rašto interpretaciją (2 Pt 1,20) ir veda iš pradžių į laisvatikybę (konfesinį liberalizmą), kuri anksčiau ar vėliau išsivysto į laisvamanybę ir ateizmą. Stebint šių dienų reformatų pasaulį labai aiškiai matyti, kad nesilaikymas pamatinių reformatų tradicijų (Šv. Rašto ir Apaštališko, o toliau - ir bažnytinės teisės arba jos pastatymas aukščiau už pirmas dvi), arba jų laikantis tik iš dalies atvedė gausias Amerikos ar Europos reformatų bažnyčias prie nuosmukio, panašaus į tą, kokį patyrė Vakarų Bažnyčia prieš Reformaciją ar jos metu. Surinkimo, bažnyčios nutolimas nuo Šventojo Rašto ir Apaštalų tradicijos neabejotinai veda į pražūtį, nes jų vietą užima „žmonių, tiksliau - liaudies tikėjimo tradicija", kuri šiandien noriai ir melagingai įvardinama „moksline pasaulėžiūra" . Ji dar dažnai būna prifarširuota įvairiausių religinių sinkretizmų. Vaizdžiai kalbant: niekas negali dėti kito pamato, kaip tik patį Dievo Žodį, tapusį Kūnu). Jėzus Kristus yra kertinis akmuo. (nekvestionuojama dogma išeinanti tiesiogiai iš Dievo Žodžio) Tolau galime kalbėti apie sienas (apaštalikoji tikėjimo tradicija, Tėvai, išpažinimai) ir vėliausiai - stogą (Sinodų aktai, ne tik bažnytinės teisės dokumentai, bet ir krikščioniškos atsakomybės priežiūra. Sritis, kur dažniausiai padaroma klaidų, todėl reikalaujanti dėmesio ir laiko perspektyvos). Dažniausiai reikia atidžiai prižiūrėti stogą, reikalui iškilus keisti ir remontuoti jį. Nuo jo prastos kokybės nukenčia žemesnės konstrukcijos. Tačiau, jei pamatas prastas - negelbės nei geros sienos, nei puikus stogas...
R.M.

17. Esu katalikas, bet mane domina kai kurie reformatų tikėjimo dalykai. Esu šiek tiek bendravęs su reformatais. Kol kas noriu paklausti tokio dalyko. Jei teisingai suprantu, katalikai kalba apie išganymą per bažnyčią, o, pasak reformatų, išganymui pasiekti priklausymas institucijai nėra būtinas. Katalikai tvirtina, kad tam yra būtini sakramentai. Kiek žinau, bent kai kuriuos sakramentus (pavyzdžiui, krikštą) turi ir reformatai. Tai jeigu žmogus nepriklauso bažnyčiai (institucijai), bet tiki Dievą, kas jam turi teikti tuos sakramentus, pavyzdžiui, kas jį turi pakrikštyti? Ar sakramentai nebūtini išganymui, ar juos gali teikti ir ne bažnyčia? Gal ką ne taip suprantu? Būsiu dėkingas už paaiškinimą.

Aurimas

Evangelija liudija, jog tai yra ne Bažnyčios, bet Dievo valia suteikti savo malonę gausiam nusidėjėlių surinkimui. Tiems kurie nupuolė ir nepajėgūs įvykdyt Dievo Įstatymą, dėl savo pačių nuodėmingumo. Dievas savo Žodyje taip pat mums atskleidė, kaip Jis savo valią įgyvendina: tik per Jėzų Kristų (Jn. 10, 1.7), iš Dievo malonės tik per tikėjimą (Gal 2,16-21; Ef 2, 8-10; Hbr 11,6 etc.), kuris žmoguje ima veikti tik per Dievo Žodį ir per jo nešamus žmoguje tikėjimo vaisius - Dievo garbei (Jk 2,14-26; 1 Kor 10,31; Mt 15,8-9; Iz 29,13). Dievo paties įsteigti malonės regimi ir šventi ženklai - vadinami sakramentais. Jais yra paženklinamas asmuo, kuris aukščiau paminėtu būdu yra išgelbėjamas. Krikštu - kaip Dievo sandoros ženklu, o Komunija (Viešpaties Vakarienė, Eucharistija), kaip nuolat krikščionies gyvenime pasikartojančiu Dievo bendrystės t.y. Jo regimu Surinkimo narystės ženklu. Visi Kristaus atpirktieji yra „vienos valstybės piliečiai, gyvenantys to paties Viešpaties valdžioje, pagal tuos pačius įstatymus, vienodai besidalijantys visomis gėrybėmis. Juk todėl apaštalas juos pavadino šventųjų bendrapiliečiais ir Dievo namiškiais (Ef 2,19), šventaisiais vadindamas tikinčiuosius žemėje, pašventintus Dievo Sūnaus krauju (1 Kor 6,11)" - teigiama evangelikų reformatų tikėjimo išpažinimo rašte, 1566 m. Antrame šveicariškame išpažinime (toliau - AŠI). Kristaus tikėjime pašaukti - nevaikšto po viena, bet yra surenkami į Kristaus Surinkimą. Jis yra regimas Kristaus kūnas žemėje. Niekas negali teigti, jog yra Kristaus, jei nepriklauso Jo kūnui ir niekas negali sakyti jog yra Kristaus kūno dalis. Jei kuri kūno dalis yra „susipykusi" su galva - ta dalis tikrai serga, jei dar nenumirus... Bažnyčios galva ir Vadovas - Jėzus Kristus (Kol 1,18). Jei nesi jo kūno dalis, nesi ir Kristaus, bet dar arba jau esi už „miesto vartų". Kaip muitininkas ar pagonis (žr. Mt 18,15-18). Kristaus Surinkimas arba Bažnyčia yra Gyvojo Dievo buveinė „suręsta iš gyvųjų ir dvasinių akmenų ir pastatyta ant nepajudinamos uolos, ant pamato, ant kurio niekas kitas negali būti pastatytas, ir todėl dar vadinama tiesos ramsčiu bei pagrindu „(1 Tim 3,15). Apaštalas Povilas liudija: "Kristus yra galva bažnyčios, - Jis kūno gelbėtojas" (Ef 5,23). Ir dar: jis yra "galva Bažnyčios, kuri yra Jo kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo" (Ef 1,22-23). Ir: "kad augtume visame kame į jį, kuris yra galva - Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas auga (Ef 4, 15-16; ) Bažnyčia dar vadinama mergele ir Kristaus sužadėtine, ir netgi vienintele ir mylimąja. Juk apaštalas sakė: "Sužiedavau jus su vienu vyru, kad jūs kaip skaisčią mergelę išlaikytumėte Kristui" (2 Kor 11,2;). Bažnyčia vadinama vienintelio ganytojo Kristaus [ganoma] avių kaimene, pagal Ezechielio 34 ir Jono 10 sk. (AŠI XVII,5).

Nėra išganymo be Dievo Bažnyčios. Iš tikrųjų bendrystę su tikrąja Kristaus Bažnyčia taip vertiname, kad neigiame, jog galėtų gyventi Dievo akivaizdoje tie, kurie nebendrauja su tikrąja Dievo Bažnyčia, bet atsiskiria nuo jos. Nes kaip nebuvo išsigelbėjimo niekam už Nojaus laivo ribų, žūstant pasauliui tvano metu, taip tikime, kad nėra jokio kito išganymo šalia Kristaus, kuris atiduoda save Bažnyčios išrinktiesiems džiaugtis: taigi mokome, kad norintys gyventi neturi atsiskirti nuo tikrosios Kristaus Bažnyčios (AŠI XVII,5).

Asmeniškai dar pridursiu, jog gyvenimas „tikėjime be Bažnyčios" yra panašus į veidmainio gyvenimą, kuris palikęs savo šeimą, vaikus be tėvo ir globėjo, puola mylėti badaujančius vaikus kažkur Afrikoje, jų net nematęs gyvų. Būti tikinčiu Bažnyčioje - nėra lengva, lengviau tikėti kažką patogesnio ir už jos ribų. Ir jei kas sakosi esąs krikščionis be Bažnyčios (arba ne Bažnyčioje) , tas moka save gerai apgauti ir pjaus tai ką pasėjo... Argi Jėzus kam pasakė: „duokite man savo jungus ir aš juos panešiu, o jūs eikite sau kur patinka?" (žr. Mt 11, 29-30 ir Jn 12,26)

R.M.

16. Laba diena, norėčiau užduoti klausimą. Esu katalikas. Ar aš galiu dalyvauti Kristaus įsteigtoje Vakarienėje katalikų bažnyčioje, jei netikiu, kad duona ir vynas virsta tikru Kristaus kūnu ir krauju? Ar katalikai garbina duona ir vyną? Ar katalikų mokymas apie tikrą kūną ir kraują Komunijoje neprimena kanibalizmo? Aš pritariu reformatų mokymui kuris užrašytas Heidelbergo katekizme apie Viešpaties Vakarienę. Katalikų bažnyčioje nedalyvauju Komunijoje, ją stebiu. Ar aš prarandu dvasinius palaiminimus nedalyvaudamas Viešpaties Vakarienėje katalikų bažnyčioje? O dar norėjau būti katalikų kunigu, o kai tai sužinojau - jau nebežinau. Patarkit ką daryt? Katalikų kunigo nenoriu klaust, nes ir taip aišku ką jis atsakys. Irmantas

Reformatų išpažinime Šventos Vakarienės supratimas iš esmės skiriasi nuo Romos katalikų mokymo. Kiek kitoks yra evangelikų liuteronų mokymas apie Šventąją Vakarienę ( mokymas apie konsubstanciją), kuriame teigiama, kad realus Kristus egzistuoja duonos ir vyno pavidalu. Reformatai išpažįsta, kad Komunijoje Kristus dalyvauja ne duonoje ir vyne, bet pats savo Šventoje Dvasioje ir esti drauge su komunikantais. Tačiau, liturgijoje tariame tuos pačius žodžius, kaip ir kitų konfesijų atstovai: „tai yra Kristaus Kūnas už tave atiduotas" ir „Kristaus Kraujas, už tave pralietas..." , suvokiame, kad Kristus nurodė į duoną bei vyną, kaip, būtent, savo dvasinio buvimo su savo mokiniais Šventus Ženklus - sakramentus. Ženklai nurodo į realybę, o ne atvirkščiai. Tikėjimu, tie ženklai yra priimami ir veikia tikinčiojo gyvenime, o be tikėjimo - jie neturi komunikantui naudos. Priešingai, tokiu atveju gėrimu ir valgymu Šv. Vakarienėje užsitraukiama Dievo rūstybė. Ne tik sau, bet ji tenka ir visam Surinkimui, kuris yra atsakingas, kad Dievo Sandora nebūtų niekinama (žr. Heidelbergo katekizmo 81-84 klausimus-atsakymus). Neatsakingas Viešpaties Vakarienės priėmimas - Dievo švento ženklo paniekinimas yra ir Dievo Sandoros negerbimas.

Apie katalikų dvasinius palaiminimus - negaliu pasakyti, nežinau. Patyriau, jog daug yra save laikančių katalikų, kurie „nepraktikuoja". Čia jau nėra mūsų reikalas. Mums svarbu, jog Krikštas yra vienas (nei katalikų, nei reformatų nuosavybė ar privilegija), įsteigtas Viešpaties Jėzaus Kristaus, kaip Dievo sandoros su nauja jo tauta ženklas. Sakramentų suvokimas, tikėjimo išpažinimas yra antraeilis - žmogiškas atsakas į pirmaeilį Dievo Žodį ir pačius Šventus Ženklus - sakramentus, todėl kiekvienas asmeniškai turi savo išpažinimą patvirtinti. Jis yra vienoks ar kitoks, dėl to ir egzistuoja konfesijos - R. katalikai ar reformatai... R. katalikų Komuniją sieti su kanibalizmu - visiškai netinkama, neišmaneliška. Mes visi valgome tą pačią duoną bei geriame tą patį vyną, tačiau tikėjime priimame šį žemišką maistą skirtingai. Tas kuris elgiasi ne pagal tikėjimą - nusideda, t.y. veidmainiauja. Todėl, evangelikai reformatai neina Komunijos R. katalikų bažnyčioje, ją priima savoje Konfesijoje arba pas liuteronus, pagal 1570 m. šių Konfesijų sutarimą Lietuvoje ir Lenkijoje. Taip pat ir katalikai, turi savo išpažinimą ir neina prie Komunijos reformatų bažnyčiose.

Daryk, tai, ką moko Dievas per Šventąjį Raštą: įsitikink ir neveidmainiauk, gyvenk tikėjime. Prieš įsitikindamas, išklausyk visų argumentus, neaplenk katalikų kunigo. Tuo labiau - pats prisipažįsti esąs katalikas.

R.M.

15. Norėčiau paklausti, ar parapija, kuri yra mažiausia Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo (toliau-Sinodas) administracinis vienetas ir turinti Sinodo apibrėžta bažnytinės savivaldos autonomija, gali turėti nuosavybes teise nekilnojamąjį turtą? Ar tokia teise turi tik Sinodas? Kokiuose norminiuose aktuose tai numatyta? Dėkoju, pagarbiai, Margarita.

Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas ir sykiu visos Lietuvos evangelikų reformatų parapijos veikia Lietuvos Respublikoje. Kaip žinia, turto ir nuosavybės santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kiti teisiniai aktai nustato, jog tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos yra juridiniai asmenys (žr. LR CK 2.37str. 1 dalis).

Parapijos yra religinės bendruomenės, o šiuo metu visos Lietuvos evangelikų reformatų veikiančios parapijos yra juridiniai asmenys. Vadovaujantis LR CK 2.48: „Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise". Vykdant nacionalizuoto turto sugrąžinimą kai kurios Lietuvos evangelikų reformatų parapijos atgavo nekilnojamojo turto (bažnyčių pastatus, parapijų namus, klebonijas), kuris iš jų buvo atimtas sovietinais metais. Yra tokio iš parapijų nacionalizuoto turto, kurio dar nesugrąžino parapijoms, kaip pvz. Biržų ir Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčių pastatų.

Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas yra atstovaujamas taip pat juridinio asmens - bendrijos (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae- Sinodas) ir gali turėti ir šiuo metu turi taip pat nekilnojamojo turto. Taigi, savo turtu disponuoja tiesiogiai per Lietuvos ev. ref. Konsistorijos priimamus protokolinius sprendimus, naudodama bendrijos rekvizitus.

Pravartu atkreipti dėmesį, jog evangelikų reformatų bažnytinė santvarka nėra hierarchinė. Pats Sinodas, kaip aukščiausia bažnytinė savivaldos institucija egzistuoja vien todėl, kad jam yra deleguojamos vietinių surinkimų t.y. bažnyčios svarbiausios teisės. Bažnyčią sudaro tikintieji, o ne biurokratinės, nors ir bažnytinės struktūros ar nors ir demokratiškai pašaukta, bet vis tik bažnytinė valdininkija arba administracija. Sinodas turi galias, kurios jam deleguotos nuo vietinių surinkimų - bendruomenių. Sinodą atstovaujanti juridinė institucija, bendrija, yra ne kas kitą, kaip bendruomenių bendrija. Parapijos, pasaulietiniu suvokimu būtų laisvos religinės bendruomenės, tačiau, religijos prasme jos yra sujungtos Šventojo Rašto mokymo, dėl tikėjimo vienybės ir bendro išpažinimo bei tradicija (t.y. bažnytine teise) todėl sudaro religinę bendriją. Jos savo aukščiausią vadovybę renka t.y. atskiriems asmenims suteikia įgaliojimus Sinodo suvažiavimų metu.

Parapijos, per savo išrinktus delegatus bei jau paties Sinodo iš tų parapijų pašauktus kuratorius bei kunigus besąlygiškai deleguoja savo, kaip vietinio Kristaus Surinkimo misijų (sprendimai apie kunigų ordinacijas ir siuntimus į parapijas), iš dalies turto valdymo (negali be bendrijos vadovybės sprendimo parduoti ar nuomoti ilgalaike nuoma, užstatyti ir pn.), bažnytinių teisinių aktų leidybos ir kitas teises.

Todėl, reikia pabrėžti, kad parapijų, kad ir atskirų juridinių asmenų tiek kilnojamas, tiek nekilnojamas turtas yra to paties Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo turtas, tačiau valdomas netiesiogiai per Sinodo įgaliotus asmenis bei Sinodo teisinius aktus. Jokie Sinodo aktai, nedraudžia parapijoms turėti savo dispozicijoje ar nuosavybėje kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Tačiau, Sinodo aktai nustato, kad toks turtas negali „iškeliauti" iš parapijos be Sinodo valios.

R.M.

14. Norime pakrikštyti savo mergytę ir iškilo dilema: ar gali krikšto tėvais būti katalikai, jei mergaitė bus krikštijama evangelikų bažnyčioje? Ir kokie reikalavimai norint pakrišktyt? Kokių reikia dokumentų ir prieš kiek laiko pranešti bažnyčiai apie datą? Kristina

Evangelikai reformatai išpažįsta, jog Krikštas yra regimas ir šventas ženklas (sakramentas) Dievo Sandoros su jo tauta. Taigi, bendras visiems krikščionims ir jis liudija ne priėmimą į kurią nors konfesiją, bet į visuotinę Kristaus bažnyčią. Todėl, krikšto tėvais turi būti krikščionys ir tikintys žmonės.

Retai pasitaiko, jog šeima nori, kad dalyvauti kas iš artimųjų, kurie nėra krikščionys. Tuomet jie įrašomi metrikose ne krikšto tėvais, bet krikšto liudytojais. Taigi, svarbiausia - tėvai, nes vaikas auga jų šeimoje. Bent vienas iš tėvų turi būti tikintis krikščionis ir jei nusprendėte vaiką krikštyti ev. ref. bažnyčioje, tai turėsite paaiškinti kodėl? Tam tikra prasme taip pasakoma, jog tikimasi vaiką užauginti krikščioniškame ev. ref. išpažinime. Iš tiesų, kuomet vaikai sulaukia brandaus amžiaus (15-18 metų) patys turi patvirtinti savo išpažinimą t.y. konfesiją, net jei jie ir yra buvę pakrikštyti ev. ref. bažnyčioje. Tai vadiname konfirmacija. Jei krikšto tėvai yra kitos, ne ev. ref. konfesijos, jie bus kunigo paklausti: jei nutiktų, jog jiems teks atsakomybė vaiką auginti, ar jie jį ruoš konfirmacijai ev. ref. išpažinime. Jei jie sutinka, nėra kliūčių jiems būti vaiko krikšto tėvais.

Dėl krikšto skambinkite telefonu kunigui, kaip tai galima iš anksto. Paprastai kviečiame krikštyti vaiką sekmadienio pamaldų metu, dalyvaujant visam surinkimui. Būna išimčių. Geriausiai susitarti su kunigu nė vėliau kaip iki sekmadienio pamaldų.

Dokumentai reikalingi paliudyti tėvų ir vaiko asmens tapatybę.

R.M.

13. 2010 m. rugsėjo 25 d., Biržuose ordinuotas į vyresniuosius kunigus (superintendentus) Lietuvos evangelikų reformatų Sinode š.m. birželio 24 d. išrinkas generaliniu superintendentu kun. Tomas Šernas. Dėl šios ordinacijos gauta klausimų, prašant paprastų ir trumpų atsakymų. Juos žemiau pateikiame skaitytojų dėmesiui:

Kas yra superintendentas?

Vyresnysis kunigas, renkamas Sinode iš jau patyrusių kunigų, turintis savo kolegų ir tikinčiųjų pripažintą dvasinį autoritetą.

Kokios jo pareigos (t.y. kam jis reikalingas:)? Evangelikų reformatų bažnyčios mažiausias ir svarbiausias vienetas yra parapija (bendruomenė, surinkimas). Ji veikia autonomiškai, pagal aukščiausios vadovybės - Sinodo patvirtintus nuostatus. Parapijos ganytojas arba dvasinis vadovas yra klebonas, kuris gyvena šalia bažnyčios - maldos namų klebonijoje. Nacionalinę bažnyčią sudaro daug parapijų, tad jos administraciškai jungiamos į stambesnius vienetus - distrikus. Juos sudaro 10-20 parapijų. Superintendentas yra distrikto vyriausias dvasininkas, išrenkamas distriktiniame arba dar vadinamame daliniame (partikuliariniame) Sinodo suvažiavime. Iki pirmojo pasaulinio karo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią sudarė nuo 6 iki 3 distriktų. Iki 1940 m. buvo 2 distriktai, tačiau realiai vienas iš jų buvo vardinis (nominalus). Po II pasaulinio karo Lietuvos evangelikų reformatų tapo viendistriktė bažnyčia, tačiau istoriškai išlaikė savo administracinę santvarką ir vyriausiasis dvasininkas yra vadinas generaliniu (pagrindiniu, svarbiausiu) superintendentu arba vyresniuoju kunigu. Tai Lietuvos sąlygomis atitinka vyskupo pareigas. Todėl, dvasininkas einantis generalinio superintendento pareigos Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo yra įvardinamas, kaip vyresnysis kunigas vyskupo pareigose.

Ką jis veikia?

Atstovauja bažnyčią, palaiko krikščionišką atsakomybę tarp dvasininkų ir pasauliečių vyresniųjų. Vizituoja evangelikų reformatų parapijas ir pirmininkauja dvasininkų sesijoms. Yra tiesiogiai atsakingas už dvasinės literatūros cenzūravimą, bei dvasininkų pamainos ruošimą. Gali priimti kolegialius sprendimus bažnyčios savivaldos klausimais, tačiau jos sprendimai yra žemesnio rango, nei Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos ir aukščiausiosios Lietuvos evangelikų reformatų savivaldos institucijos - Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo.

Kodėl reformatams reikalingas generalinis superintendentas?

Visų pirma Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo nutarimams įgyvendinti bei palaikyti bažnytinę tvarką ir krikščioniškąja atsakomybę. Tam, kad ordinuotų dvasininkus. Tik jis šventina dvasininkus Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo sprendimu.

O kodėl jį renka Sinodas, o ne dvasininkai?

Jis yra visos bažnyčios vienasmenis valdymo organas, nors pagal rangą žemesnis už visiškai kolegialius bažnyčios valdymo organus: Konsistoriją bei Sinodą. Jis nėra tik dvasininkų vadovas.

O kas yra šiuolaikiniai reformatai?

Nuo ikireformacinių (valdiečiai, husitai) ir Reformacijos laikų tai yra Vakarų Bažnyčios - katalikiški krikščionys, evangelikai t.y. protestantai, išpažįstantys Dievą vienoje Trejybėje vieną: Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią. Kaip tai yra surašytą Apaštališkame ir Nicėjos - Konstantinopolio išpažinimuose. Atmetantys Romos vyskupo (popiežiaus) primatą, hierarchinę valdžią, savo savivaldą grindžiantys atstovaujamąja vyresnybe (presbiterine-sinodine santvarka) bei atmetantys viduramžių teologines naujoves. XIIIa. - XVI a. Reformacijos metu grįžę prie ankstyvosios krikščionijos doktrinos (nėra Marijos, šventųjų kultų, paveikslų ar religinių relikvijų garbinimo, kulto) ir iš esmės pabrėžiantis ne krikščioniškos tradicijos, bet Švento Rašto arba Dievo Žodžio svarbą. Krikščioniškos doktrinos pagrindų imantys penkias svarbiausias teologines tezes, jog išganymas: 1) vien per Šv. Raštą (sola scriptura), 2) vien per Jėzų Kristų (solus Christus); 3) vien per malonę (sola gratia); vien per tikėjimą (sala fide) ir 5) teikimą vienam Dievui garbės (soli Deo gloria). Geriausiai atspindintys tiek Lietuvos, tiek pasaulio evangelikų reformatų išpažinimą yra Antroji helvetiškoji konfesija (1566) bei Heidelbergo katekizmas (1563). Pasaulyje evangelikų reformatų (anglų-saksų šalyse jie vadinami presbiterionais) daugiausia yra Šveicarijoje, Nyderlanduose, Vakarų Vokietijoje, Škotijoje, Vengrijoje, Pietų Afrikoje, Indonezijoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, JAV bei Kanadoje. Stiprios mažumos bendruomenės: Prancūzijoje - hugenotai, Italijoje- valdiečiai, Čekijoje-husitai), vengrų tautybės reformatai- Rumunijoje ir Slovakijoje. Lietuvoje - reformatai. Pats žodis „reformatas" yra tikrinis kaip ir „knygnešys" nėra pažodžiui verčiamas į kitas kalbas. Kitose kalbose reformatai vadinami persitvarkę arba reformuoti krikščionys (pvz. angl. Reformed Christian arba Reformed Church) arba helvetiškojo išpažinimo krikščionys.

12. Lapkričio 9 d., Bažnyčios svetainėje www.ref.lt buvo publikuotas kun. Tomo Šerno straipsnis „Didžiuotis ar atgailauti?". Vėliau jis buvo paskelbtas kituose elektroniniuose naujienų portaluose ir sulaukė nemažo dėmesio, klausimų straipsnių komentaruose. Autorius neskaito komentarų. Jam sutikus, į vieną bendrą, manytume, aktualų klausimą atsakome dalimis:

1) „Kunigo [straipsnio autoriaus] norėčiau paklausti, ką jis mano apie naują homoseksualios orientacijos vyskupę Švedijoje."

Apie minimą liuteronų vyskupę Švedijoje mes visi reformatų dvasininkai sužinojome iš pastarojo meto spaudos pranešimų. Žinome tai kas apie ją parašyta, kitokio savo liudijimo apie ją negalime pateikti.

2) Ar evangelikai neturi vienos nuomonės tuo klausimu ir kiekviena nacionalinė bažnyčia sprendžia savaip tokius delikačius reikalus?

Kristaus Bažnyčia - labai įvairi. Išpažįstame, jog tikrai tik pats Dievas žino savuosius, kuriuos į šią Bažnyčią priėmė. Todėl, Kristaus Bažnyčią vadiname neregimąja, nes plika žmogiška akimi negalima išskirti kuris žmogus Dievo yra priimtas, o kuris tik šios Bažnyčios lankytojas, svečias? O gal net - dar tylus „vilkas avies kailyje"?... Net sekmadienio pamaldose ir prie Viešpaties Stalo susirinkusių būryje gali būti vieno iš apaštalų - Judo Iskarijoto likimo asmuo. Kitaip yra su regimąja Bažnyčia - ji matoma plika akimi ir yra paplitusi po visą pasaulį įvairių išpažinimų formoje. Evangelikai yra viena iš minėtų išpažinimų formų, šalia kitų didžiųjų išpažinimo grupių - stačiatikių ir katalikų. Nei viena iš šių grupių neturi vieno, visos išpažinimo grupės vardu kalbančio asmens. Stačiatikių Bažnyčia sudaro stambūs autokefaliniai t.y. autonomiški Bažnyčios vienetai, paprastai veikiantys nacionalinėse ribose. Panašiai - katalikų Bažnyčia, kurioje tik vieninteliai Romos katalikai yra suvienyti hierarchinėje pasaulinėje struktūroje. Todėl šios visos struktūrinės Bažnyčios vardu neklystamai pasisako vienas asmuo - popiežius. Kitos katalikiškos bažnyčios dažniausiai jungiasi taip pat į nacionalinius vienetus (pvz.: Airių katalikai, Lenkų katalikai, nors šiose šalyse taip pat veikia ir yra dominuojanti Romos katalikų konfesija). Krikščionims iškilus reikalui vieningai pasisakyti vienu klausimu, būtina, kad šį klausimą apsvarstytų struktūriniai vienetai - nacionalinės Bažnyčios. Evangelikai dar išsidalina į aibe smulkesnes evangeliškas konfesijas: liuteronų, reformatų, jungtinių ir laisvųjų. Didžioji dauguma jų draugiškai bendrauja tarpusavyje, jungiasi į asociacijas arba yra viena kitoms neutralios.

Nėra bendro Pasaulio evangelikų pareiškimo homoseksualių asmenų tarnystės Bažnyčioje klausimu. Manytume, kad visiškai pakanka to, kas yra išdėstyta Švento Rašto mokyme. Tačiau, kažkurių konfesijų nacionalinėse Bažnyčiose šie klausimai buvo pakelti ir sukėlė daug skausmo. Kai kur bendruomenes šiuo klausimu pasidalino struktūriškai: į tas kurie pritaria tokių asmenų tarnystei (pvz.: Švedijos liuteronų Bažnyčia) ir tas, kurios nepritaria. Kaip matėme iš spaudos, buvo paminėti užsienio Bažnyčių kviesti svečiai, bet jie neatvyko, tuo išsakydami savo nuostatą šiuo klausimu. Visi tikime, jog Dievas savuosius atpažįsta ir kiekvienas stos prieš savo Tesėją atsakyti už savo darbus ir sprendimus. Argi veltui Dievas savo žodyje kalba apie paskutinį teismą (žr. Mato 25,31-46). Ar visi, kurie kreipiasi į Viešpatį yra pašaukti amžinam gyvenimui?

3) Ar galėtų Lietuvoje atsirasti homoseksualus/homoseksuali kunigas /kunigė?"

Kuo Lietuva ypatingesnė už Švedija, Baltarusija ar Lenkija? Visur gyvena nuodėmingi žmonės ir toje regimoje Bažnyčioje visuomet galime sulaukti ir gerų, ir blogų sprendimų. Vienokių ar kitokių žmonių. Nepaisant sovietmečio paveldo ir visų šiai dienai iškylančių iššūkių, Lietuvos evangelikų reformatų dvasinės tarnystės nuostatos yra pastovios. Gyvename pasaulyje, jį stebime, gilinamės į Viešpaties Žodį ir juo pasitikime: „rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo" (Mt.6,34).

R.M.

11. Citata iš žiniasklaidos: "Lietuvoje yra įregistruotos dvi evangelikų reformatų bendruomenės. Pirmajai reformatų bendruomenei vadovauja Reformatų Bažnyčios organo - Biržų Sinodo - nutarimu šių metų birželį ekskomunikuotas dvasininkas Algimantas Kvedaravičius, antrajai - to paties Sinodo paskirtas Rimas Mikalauskas." Ar Sinodas yra "tarpbažnytinis"? Abi bendruomenės pripažįsta? Jei ne: kokiu pagrindu "ekskomunikavo" kitos bendruomenės narį?Kokia gali buti "ekskomunikato" galia? Paskelbti "už įstatymo ribų", bet kas gali Kvedaravičių. Persekioti? Ar tai tik "Bažnyčios viduje" - reikštų paraidžiui - "antrosios bendruomenės" viduje. Niekas nesugeba paaiškinti kodėl nepakako vietos "abiems dviems bendruomenėms"... Dabar antra savaitė tebevyksta "garbes dalybos"... Neesu Kvedaravičiaus šalininkas, o vis dėl to, regis, abi bendruomenės "truputį nėščios"... Jonas

Nereikia būti kieno nors šalininku ar priešininku Lietuvos evangelikų reformatų reikaluose. Verta atminti kas yra kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14,6) bei nepraleisti apaštalo Povilo raginimo pro ausis: „Tad stovėkite susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais" (Ef 6,14)

Lietuvoje yra viena Reformatų Bažnyčia. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas - yra aukščiausia Lietuvos ev. ref. institucija. Kas yra Sinodas, kaip susirenka, kur ir t.t. yra nustatyta bažnytinėje teisėje - Sinodų kanonuose ir GdansKo agendoje (1637). Nuo 1920-jų metų Sinodų susirinkimo vieta - Biržų ev. ref. bažnyčia, laikas - Joninės (žinoma, pats Sinodas ir teturi teisę tikslinti suvažiavimo datą, jei tam yra reikalas). Kokios bebūtų kitos ev. ref. institucijos ar jos juridiniai asmenys (t.y. valstybinės teisės kalba įvardinamos kaip bendruomenės ar bendrijos turi teisinį santykį su valstybe ar ne) yra pavaldūs Sinodui. Jei kuri bendruomenė ar bendrija nustoja pripažinti tai, ji nustoja pripažinti savo teisinius pagrindus. A.Kvedaravičius valia nepripažinti Sinodo valios (po ilgų bažnytinėje teisėje numatytų procedūrų) šį žmogų atvedė prie jo dvasininko pareigų suspendavimo 2002 m. Priminsime, kad A.Kvedaravičius buvo įšventintas 1995 Papilyje dalyvaujant ev. ref. kun. Petrui Čepui, bei ev. liut. vyskupui J.Kalvanui ir ev. liut. kun. S.Juozaičiui į kunigus-diakonus. Į kunigus A.Kvedaravičius niekuomet nebuvo įšventintas, o tuo labiau į vyresniuosius kunigus - superintendentus. (Kryžių, kurį jis nešioja iškilmingomis progomis, jam įteikė jo žemietė, Papilyje, Biržų r.) Sinodas 2009 metų suvažiavime priėmė sprendimą dėl A.Kvedaravičiaus ekskomunikavimo, t.y. atskyrimo nuo Viešpaties Stalo, ev. ref. bendrystės. Žinoma, kad Bažnyčia neketina šio žmogaus persekioti policinėmis priemonėmis už netikėjimą ar nepagarbą Sinodui. Šis žmogus gyvena toliau kaip iki šiol gyveno - nekrikščioniškai. Sinodo sprendimas galioja Bažnyčios nariams. Šiems jau aišku, jog A.Kvedaravičius nėra mūsų brolis Kristuje. Jis yra reikalingas evangelizavimo, o ne broliško pokalbio. Bažnyčios vadovybė, jau gali kreiptis į civilinius teismus, jeigu yra įtarimų dėl nusikalstamos veiklos pagal valstybės (ne Bažnyčios!) įstatymus. Beje, tai yra jau padaryta ir vienu atveju jau pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo. Bažnyčios atstovo skunde prokuratūrai buvo minima ir A.Kvedaravičiaus veikla, kurią valstybinės tarnybos jau tiria. Jei skundas turi pagrindą, bus paskelbti įtariamieji, byla pateikta teismui.

Pastebėjau klaidinamą teiginį, jog bendrijos ar bendruomenės juridinis įregistravimas yra "bažnyčios veikimo pradžia". Tai - didelė klaida, kalbant apie tradicines religijas. LR Konstitucijos 43 straipsnyje rašoma: „Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas [...] Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises." T.y. valstybė pripažįsta jog tradicinės religinės bendrijos ar bendruomenės tampa juridiniai asmenys ne nuo tada, kai juos įrašo į Registrų centro duomenų bazę. Jos jau yra juridiniais asmenimis, nes buvo ir tuomet, kai atskirais istoriniais laikotarpiais iš žemėlapių buvo išnykusios kai kurios valstybės. Arba valstybių sienos keitėsi. Bažnyčia nėra priklausoma nuo registracijos valstybėje. Reformatų Bažnyčia (kaip ir kitos) nėra valstybės produktas ar valia. Jos yra iš Dievo valios, per skelbiamą Evangeliją.

Kodėl nepakako vietos abiems bendruomenėms? Gera pastaba, konkrečiai taip nebuvo niekur užklausta.

Kaip suprasti žodžius „abiem bendruomenėms"? Tikrai, čia kalba neina apie dvi ev. ref. parapijas. Tarsi kalba eina apie dvi „atskiras" viena nuo kitos nepriklausomas, suverenias ev. ref. Bažnyčias? Kaip minėjau, Lietuvoje yra viena Reformatų Bažnyčia. Apie du juridinius asmenis, jų dvi vadovybes? Ar gali būti vienam kūnui dvi galvos? Juridinių asmenų su ev. ref. pavadinimu yra apie 20. Su pavadinimu "Lietuvos ev. ref." - 3. Kuri iš jų įgaliota iš tiesų, t.y. Sinodo vardu kalbėti, priimti sprendimus visos Lietuvos ev. ref. Bažnyčios vardu? Tikrai, kad tik viena. Bažnyčios teisė yra galutinė riba, už kurios nebeįmanoma spekuliuoti. Kas nori teisingumo ir prisiima už savo veiksmus atsakomybę - pasitiki ja. Ne veltui evangelikų reformatai išskiria tris Bažnyčios požymius: tvarkingą Dievo Žodžio skelbimą, tvarkingą sakramentų administravimą ir bažnytinę atsakomybę (teisinę discipliną). Jėzus Kristus šiandien savo surinkime, jo tvarką palaiko per bažnytinę teisę. Ji yra mūsų Viešpaties ganytojiškas skeptras, kuriam paklusdami esame išganiman vedamoje Viešpaties avidėje.

R.M.

10. Mane domina toks klausimas - pavyzdžiui, esu auginta reformatų šeimoje, krikštyta ir konfirmuota reformatų bažnyčioje, tačiau dėl teologinio suvokimo pakitimo noriu iš jos išeiti ir prisijungti prie anabaptistinės tradicijos bažnyčios. Kiek žinau, Europoje ir JAV reformatų bažnyčios praktikuoja narystės perkėlimą (išrašo dokumentą, kuriame patvirtinama, jog tam tikras asmuo buvo narys, kokius tarnavimus atliko ir pan.). Ar Lietuvos reformatų bažnyčioje yra panaši procedūra, narystės perkėlimo laiškas? Ar tiesiog reikia išeiti be jokių oficialių dokumentų?

Iki šiol, nepriklausomai dėl kokių priežasčių, keičiant konfesiją į artimą, tačiau kitą evangelišką konfesiją, neteko aptikti narystės perkėlimo dokumentų, nėra vedama tam skirtų bažnytinių metrikų. Todėl, galima teigti, kad pas mus nėra narystės perkėlimo praktikos.

Manyčiau, kad tokia praktika yra naudinga geriems skirtingų konfesijų evangelikų santykiams auginti, bei tos pačios konfesijos bendruomenėms, sutinkant naujus narius. Tai yra praktikuojama mūsų partnerinėse Bažnyčiose, pavyzdžiui: Švedijoje. Narystės perkėlimo praktika primena palydimuosius raštus, apie kuriuos užsimena apaštalas Povilas savo laiškiose (2 Kor 3,1).

Nors pas mus nėra tokios praktikos, galite apsilankyti pas savo bendruomenės dvasininką ir painformuoti apie jūsų apsisprendimą. Taip pat, jei būtų jūsų pačių ar baptistų bendruomenės dvasininko pageidavimas tokį palydimąjį laišką gauti, manau, reformatų dvasininkui derėtų jį parašyti.

R.M.

9. Laisvosios bažnyčios teigia, kad krikščionimi žmogus tampa, kuomet suaugęs apsisprendžia pasikrikštyti, o kai kuriose bažnyčiose tai siejama su gebėjimu kalbėti "liežuviais". Kas reformatų bažnyčioje yra atspirties taškas, nuo kurio žmogus laikytinas krikščionimi? Skaistė

Biblijoje nėra tikslaus apibrėžimo ir procedūros aprašymo, nuo kada asmuo tampa tikru konkrečios bendruomenės, o taip pat ir Kristaus visuotinos Bažnyčios nariu, taigi, krikščionimi. Yra daug Šv. Rašto vietų, kur kalbama apie Kristaus Bažnyčią arba atskiras jos dalis - vietinius surinkimus (parapijas). Todėl, įvairių konfesijų krikščionys laisvi savo narystę konkrečioje parapijoje ar Konfesinėje bažnyčioje nustatyti taip, kaip suvokia šv. Rašto mokymą. Pagal savo konfesiją.

Evangelikų reformatų suvokimu Bažnyčia yra Dievo surinkimas arba bendruomenė, nuolatos susirenkanti Viešpaties akivaizdoje, prisiartinanti prie visų Teisėjo Dievo (žr. Hebr 12,22 ir toliau) Dievo šventykloje, (kas gali būti bažnyčios pastatas arba bet kuri kita vieta, kur susitenka tikėjime žmonės ir laikomos pamaldos). Tame surinkime, Bažnyčioje, yra Dievo žmonės arba tauta. Regimame surinkime yra regimi Dievo tautos žmonės, taigi, Bažnyčios arba Kristaus Kūno nariai (žr. Ef 1,22;1Kor 12,12-26), tačiau tik vienas Dievas pažįsta tikruosius savo narius ( žr. 2 Tim 19), tuos, kuriuos atpirko (1Kor 6,19-20) iš ir išvadavo iš šėtono valdžios amžinam gyvenimui ( Jn 6,37-40, dar žr. Heidelbergo katekizme kl.1 ). Yra skirtumas tarp „regimosios" ir „neregimosios" Bažnyčios, bet pastarosios narių žmogiška akis negali matyti. Negalima „plika akimi" pamatyti asmens tikėjimo, kuris iš Dievo veikimo yra Kristaus išvaduotame žmoguje. Kristus pats įskiepija į savo Kūną atskirus jo narius. Į klausimą: „kiek jūsų Bažnyčioje yra narių, yra teisingiausias atsakymas - tai tikrai žino tik pats Bažnyčios Viešpats - Jėzus Kristus.

Jis mums davė du išorinius, regimus ir šventus Bažnyčios narystės ženklus. Pirmutinis jų - Krikštas- paties Jėzaus Kristaus įsteigtas šventas ženklas (sakramentas), liudijantis Viešpaties buvimą kartu su savo tauta (žr. Mt 28, 18-20 t.y. Dievo Naujosios Sandoros ženklas). Šis ženklas veikia tikėjimu, kuris nėra kaip ir pats Krikštas - žmonių nuosavybė ar nuopelnas, bet Dievo malonės dovana. Vieną kart duota visam gyvenimui. Bažnyčioje vedamos krikštų metrikos, krikštų įrašai ir galima tiksliai pasakyti kiek yra vienoje ar kitoje parapijoje pakrikštyta asmenų, kiek jų yra visoje Bažnyčioje.

Pastovus regimosios narystės Bažnyčioje šventas ženklas - Viešpaties Vakarienė arba Komunija. Jos metu komunikantas yra regimas Bažnyčios ir Kristaus Kūno narys. Narystė per Viešpaties Vakarienę yra susijusi su Kristaus mokymu apie krikščionišką atsakomybę prieš Dievą ir Jo surinkimą, mokymą apie Dangaus karalystės raktus (žr. Mt.15-20) Bažnyčioje vedamos komunikantų metrikos knygos ir galima paliudyti kiek yra suaugusių, savo tikėjimą regimai patvirtinančių asmenų, Bažnyčios narių.

Šių dviejų regimų ženklų lyg ir pakaktų formaliam patvirtinimui jog priklausai „regimai" Bažnyčiai. Tačiau, ar iš tiesų priklausai Dievo „neregimai" Bažnyčiai, kaip pradžioje minėjau, formalių įrašų bažnytinėse metrikų knygose nepakanka. Be gyvo tikėjimo, o toks yra Dievo žmogaus aktyvus gyvenimas bendrystėje su savo broliais ir sesėmis (žr. Hbr 10,19-25) šie įrašai neduos jokios naudos, stojus Tesėjo Dievo akivaizdon. Be gyvo tikėjimo Kristuje, šakelės gyvenimo vynmedyje, be tikėjimo vaisių (žr. Jn 15, 1-17) - formalus krikščionio vardas ar bažnytinės metrikos - bus tik priedas prie kaltinimo rašto Teismo Dieną (žr. 1 Kor 11,22-29). Krikščionis neša savo tikėjimo vaisius per aukojimą - nuoširdų tarnavimą Dievo garbei šioje žemėje. Savo talentų, darbo vaisių aukojimą Evangelijos skelbimui ir Kristaus misijos vykdymui. Nuoširdus aukojimas - nėra tikėjimo ženklas, bet požymis, jog asmuo atsiliepia savo padėka į Dievo malonės dovanas. Ne tik siela, bet ir kūnu pripažįsta, jog visa, ką iš jo malonės turi yra iš Dievo gauta ir vykdo dievišką Įstatymą (pal. žr. Iš 35, 5; Įst 14,22-29; Pat 21,27; Hbr 14,4) Iš dėkingo aukojimo, mieli tikėjimo sesės ir broliai, patirsite Dievo bendrystės džiaugsmą, kurio neįmanoma niekur nusipirkti.

Pabaigai, atsakysiu trumpai: krikščionimi, kaip ir žmogumi į Dievo paveikslą - išaugi. Per tikėjimą, kad ir mažyčio, kaip garstyčios grūdelis. Vėliau - tampi regimas pasauliui per Krikštą ir Viešpaties Vakarienės bendrystę išaugusiame suaugusio ir subrendusio krikščionio misijoje. Asmeninėje tikėjimo ir dėkingumo aukoje. Visi šie akcentai yra pastebėti ir formaliai įtraukti mūsų bažnytinėje teisėje, kuomet kalbame apie pareigas ir atsakomybę bendruomenėje. Pilnateisis evangelikų reformatų Bažnyčios narys yra tas, kuris yra krikštytas, patvirtinęs savo tikėjimą kaip suaugęs Kristaus surinkimo narys, nuolatos (bent tris kartus per metus) dalyvaujantis Viešpaties Vakarienėje ir savo aukomis išlaikantis Bažnyčios misiją, t.y. nešantis vaisius Dievo garbei.

R.M.

8. Perskaičiau jūsų paaiškinimą apie skirtumus tarp katalikų ir evangelikų reformatų tikėjimų, tačiau nelabai suprantu, kuo skiriasi reformatų tikėjimas nuo liuteronų ar kitų krikščioniškų konfesijų. Prašau paaiškinti, nes manau, kad svarbu žinoti atskirus svarbiausius akcentus. Labai dėkoju. Danutė

Skirtumai tarp evangeliškų arba protestantiškų konfesijų (reformatų, liuteronų, baptistų sekmininkų ir kt.) yra daug mažesni arba neesminiai, lyginant su R. katalikų doktrina. Tai leidžia kai kurioms konfesijoms sudaryti tarpusavio lokalius ar visuotinus susitarimus ir pripažinti Dievo Stalo/Altoriaus ir Sakyklos vienybę. T.y. organizacinių atžvilgiu būti nepriklausomomis institucijomis, tačiau vieningomis Kristaus misijoje. Yra nemažai pavyzdžių, kuomet minėtos konfesijos susijungia į vieningą administracinę instituciją, tačiau lokaliai išlaiko konfesinius skirtumus. Tokių jungtinių nacionalinių ar regioninių Bažnyčių yra Vokietijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Italijoje ir kt. Lietuvoje reformatai ir liuteronai yra ne kartą patvirtinę brolišką bendrystę vieni kitų atžvilgiu.

Trumpai paminėsiu tik svarbiausius, kelis skirtumus. Pirmasis - Viešpaties Vakarienės arba Komunijos. Evangelikai liuteronai vieningai išpažįsta mokymą apie konsubstanciją. Šiame mokyme išpažįstama, kad Komunijos metu Duonoje ir Vyne yra tikras Kristaus Kūnas ir Kraujas, tačiau jis išlaiko duonos ir vyno pavidalą. Šis mokymas skiriasi nuo katalikų transubstancijos mokymo, kuriame išpažįstama, jog duonos ir vyno elementai po pašventinimo virsta realiu Kristaus Kūnu ir Krauju. Tačiau, vizualiai abejuose išpažinimuose Komunijos metu dalinama komunikatams ostija (liaudiškai - „plotkelis") su ypatinga pagarba tiesiai į komunikato burną iš dvasininko rankų. Reformatų dauguma (išskyrus cvingliškos kilmės Šveicarijos reformatų kantonines Bažnyčias) laikosi kalvinistiškos Komunijos nuostatos, jog Komunijos elementai yra Duona ir Vynas, tačiau Dievas dalyvauja Komunijoje savo Šv. Dvasia tikinčiųjų bendruomenėje. Ji yra tikras Kristaus Kūnas. Cvinglistinė interpretacija apie tai nekalba ir Komuniją traktuoja labiau simbolinį tikinčiųjų bendrystės veiksmą. Po 1549 metų sutarimo kalvinistinės ir cvinglistinės reformatų Bažnyčios sutarė, jog egzistuojantys skirtumai yra neesminiai ir nuo to laiko visos šios Bažnyčios vadinamos bendru evangelikų reformatų vardu. Cvinglistinę Komunijos interpretaciją perėmė kai kurios baptistų ir sekmininkų Bažnyčios. Įprasta, kad Komunijos Duona (iš dalies ir vyno Taurė, prilaikoma) paduodami į komunikanto rankas.

Reformatų Komunijos metu yra dalinama duona (paprastai balta, kubelio formos arba laužyta). Tiek liuteronai, tiek reformatai ir kitos evangeliškos konfesijos komunikantams teikia abu Komunijos elementus - Duoną ir Vyną.

Kitas gan regimas skirtumas - liuteronų, reformatų ir baptistų bei sekmininkų bažnytinės savivaldos skirtumai. Liuteronai turi stipresnį episkopalinės santvarkos modelį. Tačiau, vyskupo galios yra ribotos kolegialių institucijų - Konsistorijos ar nacionalinio Sinodo. Pastarieji vyksta rečiau, nei pvz. reformatų. Liuteronai laikosi tos paties nuostatos kaip ir R. katalikai apie apaštalinę sukcesiją. Ja išpažįstama, kad nuo pirmųjų apaštalų per rankų uždėjimą iš vyskupo vyskupui yra perduodama tikroji vyskupo tarnystė. Reformatai į šį mokymą žvelgia kritiškai, teigdami jog tai nėra išsamiai pagrįsta bibliniu mokymu ir Bažnyčios istorijoje, praktikoje, neužkirto kelio vyskupo institucijos nuklydimui nuo Dievo mokymo. Reformatai paprastai vyskupo (nuo gr. žodžio episkopos) pareigas einantį dvasininką vadina superintendentu (nuo lotyniškos žodžio episkopos formos). Reformatų superintendentai eina pareigas nustatytą kadencijos laikotarpį, o liuteronų vyskupo pareigos neribojamos kadencijomis. Reformatų savivaldoje aukščiausia institucija - Sinodas. Jo sprendimu įšventinami dvasininkai, čia priimami svarbiausi Bažnyčios sprendimai. Parapijos yra autonomiškos, bet jų veiklos principus nustato Sinodas. Paprastai reformatų Sinodas apjungia nacionalinius ir regioninius bažnytinius vienetus. Tarptautiniame lygmenyje jungiasi asociacijos principu. Baptistai ir sekmininkai paprastai turi kongregacinę santvarką, kuomet vietinis surinkimas (parapija) yra savarankiška Bažnyčia, o susijungimas į nacionalinius vienetus yra asociacijos principais.

Trečias ryškesnis skirtumas - liuteronai, kaip ir katalikai turi vienodą Dekalogo išdėstymą ir nuostatos apie draudimą naudoti skulptūras ar paveikslų bažnyčioje nesilaiko. Reformatai, baptistai ar sekmininkai šios nuostatos griežtai laikosi ir vietoje, kurioje mokomas Dievo Žodis, meldžiamasi ir šlovinamas Dievas, paveikslų ir skulptūrų nėra. Šiuo atžvilgiu reformatų Dekalogo išdėstymas yra toks pats kaip judėjų arba stačiatikių, tačiau pastarieji atsisakydami skulptūrų (drožinių) bažnyčioje, išlaikė ikonas, kurių neinterpretuoja kaip paveikslų.

R.M.

7. Vienas iš evangelikų liuteronų pradininkų - Jonas Kalvinas. Pasidomėjau jo istorija ir kilo įdomus klausimai. Jis teigė, kad reikia labai griežtai laikytis tikėjimo šaltinio - Biblijos. Bet tuo pačiu pats pateikė lemties dogmą (predestinaciją), pagal ją, Dievas iš anksto nulėmė, kurie žmonės bus išganyti, o kurie pasmerkti. Šitie du faktai prieštarauja vienas kitam, argi ne? Vaidotas

Jonas Kalvinas nebuvo evangelikų liuteronų pradininkas. Gimęs į šiaurę nuo Paryžiaus, Jonas Kalvinas įgijo teisininko ir teologo išsilavinimą Prancūzijoje. Būdamas 24 metų publikavo vieną garsiausių pasaulio sistematinės teologijos veikalų: „Krikščioniško tikėjimo pamokymą" (Instituto christ. Religionis, 1536) ir atkreipė to meto visų iškiliausių Bažnyčios daktarų dėmesį. Vėliau šis Jono Kalvino veikalas buvo daugelį kartų perleidžiamas ir kas kart paties autoriaus papildomas. Jonas Kalvinas - vienas žymiausių pasaulio teologų. Jo sistematinė teologija neprarado savo aktualumo iki šių dienų. Svarbi ji daugeliui reformatų (presbiterijonų) ir baptistų konfesijoms, kurias dar galima įvadinti kalvinistinėmis. Iš tiesų, Jonas Kalvinas, kaip ir daugelis Reformacijos teologų tvirtino, jog Šv. Raštas yra vienintelis tikras tikėjimo šaltinis ir tik juo galima grįsti krikščioniškąjį mokymą. Mokymas apie predestinaciją nėra svarbiausia arba esminė Jono Kalvino išdėstytos krikščioniškosios doktrinos dalis. Tačiau šis klausimas vėliau tapo esminiu jau susiformavus protestantiškai scholastikai ir jai įsivėlus XVII a. šimtmetyje į teologinės doktrinos ginčus pačių reformatų tarpe, vėliau ir su liuteronais.

Mokymą apie visišką Dievo suverenumą ir neatsižvelgimą į žmonių nuopelnus, dieviškam sprendimui negaliojančias laiko ribas - negaliu vadinti „lemties dogma". Taip pat sunku sutikti, jog šis mokymas nėra pagrįstas Šv. Raštu, kuriuo, būtent, rėmėsi Jonas Kalvinas. Apie išgelbėtus išrinktuosius rašoma Šv. Rašte (Rom 8, 28-30; Ef 1,4-5.11), kaip ir apie tuos, kurie nebus išgelbėti (Rom 9,6-29; 1 Pt 2,7-8; Judo visas laiškas) Jonas Kalvinas pabrėžė galybę ir suverenumą Dievo, sprendžiant žmonijos išgelbėjimo klausimą, ir jis tai pagrindžia Šv. Raštu. Išgelbėjimas šventųjų vyksta per Jėzų Kristų. Pastarieji jį seka tikėjime. Derėtų atminti, jog tikėjimas - Dievo dovana ir nėra žmogaus nuopelnas ar valios aktas (Ef 2,4-11). Niekas negali ateiti pas Jėzų Kristų tikėjime, jei nebus pasiųstas Tėvo (žr. Jn 6,44, t.p. žr. toliau: 6,65; 10,25-28).

Žmogui sunku suvokti, kur yra Dievo vidinis veikimas žmoguje, o kur yra paties žmogaus valios aktas? Kiek išgelbėjimo procese yra Dievo veikimo, o kiek paties išgelbėtojo pastangų? Ieškant atsakymo buvo iškilusi garsi diskusija IV a. tarp Augustino ir Pelagijaus. Paprastai kalbant, Pelagijus tvirtino, jog žmogus pats gyvendamas dorai, ieškodamas Dievo eina į išganymą ir, kaip lietuviškai sakoma, „Dievui padedant" prisijungia prie išrinktųjų pats. Augustinas tam griežtai paprieštaravo, teigdamas, jog tik Dievas iš savo malonės nusidėjėlį išgelbėja. O nusidėjėliai yra visi. Net ir tie, kurie bus išgelbėti - šventieji, aiškiau - išrinktieji. Nėra jokio žmogaus nuopelno jo šventume ar šventame gyvenime. Vėliau Pelagijaus doktrina buvo Bažnyčios atmesta, palaikyta Augustino pozicija. Deja, ji buvo iškreipta į pusiau pelagianizmą: kuomet imta mokyti, jog žmogus tiesia Dievui ranką, o Dievas ją paima ir jie abu bendradarbiauja šiame išganymo darbe. Jonas Kalvinas, studijuodamas Šv. Rašto liudijimą patvirtino Augustino mokymą apie išganymą ir kaip Bažnyčios Reformatorius stipriai akcentavo Dievo nepriklausomą sprendimą dėl išrinktųjų ir pasmerktųjų, atmetė viduramžių Bažnyčioje vyravusį dalinį pelagianizmą.

Šiandien Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčioje predestinacija nėra svarbiausia tikėjimo dogma, tačiau tai nereiškia, jog ji panaikinta ar netekusi galios. Tikintieji yra vienijami esminių tikėjimo išpažinimo dogmų, o kitos, pagrįstos taip pat Šv. Raštu, yra vertingos gilesnio tikėjimo asmeninei patirčiai ir praktikai.

R.M.

6. Kai kurie krikščionys labai dažnai laimina vieni kitus, maistą, darbą... Ar ne Dievas tai turėtų daryti? Julė

Biblijos tiek Senojo, tiek Naujoje Testamento tekstuose yra gausu vietų ar istorijų, kur kalbama apie palaiminimus. Senajame Testamente hebraiškas žodis „laiminti" (beraka) turi platesnę reikšmę, nei lietuvių kalboje. Gali reikšti bendrą linkėjimą dažniausiai materialaus gerbūvio. (Žr. Pat 10, 22; Iz 19, 24) Šiai palaiminimo reikšmei antonimas - prakeikimas (žr. Įst 11, 26-28).

Tas pats hebraiškas žodis naudojamas ir siauresnei palaiminimo reikšmei, tai yra konkrečiam įgaliojimų ar vyriausiojo sūnaus paveldo teisių suteikimo veiksmui (žr. Pr 27, 4 ir toliau) Kitas hebrajiškas žodis (ašere) yra naudojamas tik kalboje apie žmogų ir lietuviškai verčiamas laimingas (Pvz.: Ps 1, 1), anglų kalboje dažnai yra verčiama kaip palaimintas, siekiant sustiprinti šio žodžio reikšmę pvz.: anglų kalboje verčiamas kaip palaimintas (blessed), siekiant sustiprinti šio žodžio reikšmę.

Naujo Testamento graikų kalboje naudojamas graikiškas žodis yra taip pat platesnės reikšmės, nei lietuviškas laiminti. Gali reikšti dvasinį palaiminimą, teikiamą Evangelijos žmonėms (žr. Rom 15, 29) ir apskritai materialų klestėjimą, dosnumą (žr. Hbr 6, 7; 2 Kor 9, 5) Yra konkretus graikiškas žodis, tos pačios šaknies, kuris naudojamas tik kuomet yra skirtas Jėzaus arba Dievo atžvilgiu (žr. Rom 9, 5; Ef 1, 3) ir lietuviškai verčiamas žodžiais pašlovintas arba garbinamas.

Manyčiau, kad yra krikščionių ar konfesijų, kurios naudoja Biblijos vertimą atliktą ne iš originalo kalbos. Pvz.: po Nepriklausomybės atkūrimo vienas pirmųjų visos Biblijos vertimų buvo kun. K. Burbulio vertimas ne iš originalių kalbų. Naudotasi anglišku tekstu, kuriame originalių žodžių reikšmės susiaurintos ir lietuvių kalboje yra skurdesnės. Naudodami tokį vertimą, krikščionys turi pavojų prarasti Šventojo Rašto prasmių turtingumą, kurį lietuvių kalba pajėgi išreikšti. Šiuo atžvilgiu katalikų kunigų A. Rupšio ir A. Kavaliausko Biblijos vertimai yra tikslesni ir rekomenduotini labiau naudoti. Naudojant žodį laiminti rekomenduočiau jį skirti žmonėms laiminti, nepamirštant biblijinę tiesą, jog vyresnis laimina žemesnį (žr. Hbr 7, 7). Taip pat suvokiame, jog tik Vienintelis Dievas gali palaiminti tikru dvasiniu palaiminimu ir tuo pačių apdovanoti žemišku gėriu. O Dievą mes šloviname ir garbiname. Kitiems ar sau maldoje Dievo palaiminimo tikrai dera melsti. Namus dera maldoje melsti Dievo palaiminti, tačiau maistą labiau, mano suvokimu, tiktų melsti Dievo pašventinti ir apvalyti, pripažinti jog jis iš Dievo malonės ant mūsų stalo ir yra Dievo garbei (žr. Apd 10, 15).

R.M.

5. Vilniuje, reformatų bažnyčioje (buvusiame Kronikos kino teatre) Verbų sekmadienio pamaldose iš sakyklos pamokslavo vaikinas be liturginio rūbo, savo pareigų nepasakė. Kas tai galėjo būti? Ar gali iš sakyklos pamokslauti kviestiniai kitų konfesijų svečiai ar neturintys kunigo šventinimų? Ona

Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės tradicija aiškiai apibrėžia visas svarbiausias bažnytinių tarnautojų pareigas ir atsakomybes. Tuo labiau tų, kurie yra pašaukti laikyti pamaldas ar skaityti Dievo Žodį ir pamokslauti. Pamaldose skaityti šv. Raštą gali visi, pakviesti kunigo ir skaitytojai neturi jokio privalomo liturginio rūbo. Paprastas pamaldas gali laikyti kiekvienas tam paruoštas ir parapijos vyresniųjų ar kunigo leidimą gavęs parapijietis. Iš jų yra paruošiami šventėjai ir patvirtinami parapijos vyresniųjų pastoviai tarnystei. Jie gali laikyti paprastas pamaldas, skaityti kunigų paruoštus ar patikrintus pamokslus. Iš teologijos studentų, kandidatų į dvasininkus, Sinodas gali patvirtinti lektorius, kurie turi teisę kunigui pakvietus laikyti pamaldas bet kurioje Lietuvos ev. ref. parapijoje. Šventėjams ir lektoriams Sinodo priimtas reikalavimas - pamaldų metu vilkėti juodos spalvos kostiumą, baltus baltinius. Dievo Žodį jie gali skaityti tik iš mažosios sakyklos arba nuo Dievo Stalo. Taip pat jie tik perskaito Aaraono palaiminimą, rankų nepakelia, nelaimina surinkimo užbaigiant pamaldas. Verta prisiminti, kad 18 a. pradžioje, Bažnyčia pergyveno vieną iš sunkiausių savo laikotarpių ir stigo kunigų. Dėl Dievo Žodžio skelbimo tvarkos pažeidimų, viena stambiausių Bažnyčios kuratorių, jau gyvenanti Vokietijoje, kunigaikštienė Liudvika Karolina Radvilaitė Lietuvos ev. ref. Sinodui parašė griežtą laišką. Ji apgailestavo, jog girdėjusi, jog į sakyklas lipa teologinio išsilavinimo neturintys kariškiai. Sinodas rimtai priėmė šią pastabą ir šis laiškas buvo patvirtintas kanonu. Daugelį metų jis buvo garsiai perskaitomas per Sinodų suvažiavimo pamaldas, primenant apie atsakomybę dėl Dievo Žodžio tarnų pašaukimo ir skelbimo tvarkos. Iš sakyklos gali pamokslauti ordinuoti dvasininkai. Man nėra žinoma atvejų, kad iš sakyklos ev. ref. pamaldose pamokslautų kitų konfesijų dvasininkai, išskyrus mūsų broliškos liuteronų konfesijos dvasininkus.

Sunku atsakyti kas pamokslauja šiuo metu Vilniaus ev. ref. bažnyčioje, nes ją yra užvaldę asmenys neturintys nei Vilniaus ev. ref. parapijos, nei Lietuvos ev. ref. Sinodo įgaliojimų. Kiek man žinoma, minimi asmenys aktyviai bendrauja su radikaliosios teologinės krypties Rygos reformatų seminarijos atstovais, kurioje be reformatų taip pat studijuoja ir Lietuvos netradicinių, konservatyviųjų evangelikalinių bažnyčių (daugiausia baptistų, nepriklausančių Lietuvos baptistų sąjungai) atstovai. Kai kurios radikalios reformatų bendruomenės Amerikoje, kaip ir baptistai, yra atsisakiusios liturginių rūbų ir jų pamaldų metu nenaudoja.

R.M.

4. Klausimas: Sveiki. Norėjau sužinoti ar yra kokia nors reformatų parapija Kaune, nes informacijos apie tai niekur nerandu, o manau, kad antrajame pagal dydį Lietuvos mieste parapija tikrai turėtų būti. Andrius.

Nuo 2008 metų Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas paskyrė dvasininką Kauno evangelikų reformatų parapijai aptarnauti. Pamaldos vyksta kiekvieną sekmadienį evangelikų liuteronų Šv. Trejybės bažnyčioje, Muitinės g. 8. Kauno evangelikų reformatų parapija smarkiai nuketėjo per parapijos 1991-2008 dvasinę krizę, neturėjo paskirto dvasininko. Po truputį parapija atsigauna.

R.M.

3. Klausimas: Sveiki. Esu pakrikštyta kaip katalikė, tačiau mane vis labiau domina evangelikų reformatų tikėjimas, tačiau manau, kad žinau nepakankamai. Tad gal kas galėtumėt įvardinti pagrindinius skirtumus tarp evangelikų reformatų ir katalikų? Ačiū. Dovilė.

Romos katalikai ir evangelikai reformatai priklauso tai pačiai Vakarų Bažnyčios tradicijai. Šių tradicijų išpažinimai turi daug esminių bendrų doktrinų ar tradicijų. Pvz. Šventosios Trejybės mokymas, liturginių metų kalendoriaus Kalėdų, Velykų, Sekminių ir kt. bendros šventės. Išpažįstame vieną krikštą, todėl pereinant iš vieno išpažinimo į kitą nei katalikai reformatų, nei reformatai katalikų antrą kart nekrikštija. Esminiai skirtumai: Komunijos sakramento - R. katalikai išpažįsta transubstancijos mokymą, t.y. kad mišių metu duona ir vynas virsta realiu Kristaus kūnu ir krauju. Evangelikai reformatai šį mokymą atmeta, išpažindami, kad realus Kristaus Kūnas „įžengė į dangų, sėdi Visagalio Dievo Tėvo dešinėje" bei yra taip pat Kristaus regimame Surinkime. Komunijos metu Kristus dalyvauja savo Šv. Dvasia su tais, kurie tikėjime priima regimus šventus ženklus: realią duona ir realų vyną. Kiti ryškesni skirtumai: evangelikai reformatai neturi šventųjų kulto. Šventieji ir Marija, Kristaus Motina, yra gerbiami, tačiau nėra į juos meldžiamasi, nei prašoma jų užtarimo, tarpininkavimo, nes yra tik vienas tikras tarpininkas žmogus ir tikras Dievas- Jėzus Kristus. Šventųjų gyvenimo pažinimas skatintinas, kaip tikėjimo praktinis pavyzdys. Evangelikai reformatai Šventąjį Raštą laiko aukščiau už tradiciją, todėl tradicija gali būti kas kart patikrinama ir Šventojo Rašto pagrindu keičiama. Evangelikų reformatų bažnytinė santvarka nėra hierarchinė, vyskupinė (Romos Popiežius-vyskupai-kunigai) bet presbiterinė-sinodinė. T.y. visi tikintieji yra lygūs sprendžiant bažnytinius klausimus, o bažnytinės pareigos yra deleguojamos. Yra institucijų ir pareigybinių funkcijų, bet ne asmenų hierarchija. Pasauliniu mastu evangelikai reformatai neturi vieningo vadovaujančio centro (R. katalikai turi Vatikaną ir Popiežių), tačiau jungiasi pasauliniu mastu asociacijos teisėmis į tarptautines evangelikų reformatų sąjungas. Evangelikai reformatai atmeta mokymą apie skaistyklą, išpažindami, kad Dievas išgelbėja žmones tik iš malonės. Paskutiniame teisme išgelbėtieji gyvens Dievo artybėje, pražūties vaikai - bus sunaikinti.

R.M.

2. Klausimas: „Norėčiau sužinoti ko reikia norint susituokti ev. ref. bažnyčioje? Arūnė."

Santuokai reikalingas dviejų žmonių vyro ir moters sutarimas ir pasišventimas gyventi krikščioniškoje šeimoje. Tokiai santuokai palaiminti reformatų bažnyčioje yra būtina, kad bent vienas iš sutuoktinių būtų pilnateisis ev. ref. išpažinimo bažnyčios narys (savo tikėjimą patvirtinęs t.y. konfirmavęs). Prieš santuoką yra pokalbiai su dvasininku, kurių metu dvasininkas susipažįsta su sutuoktiniais, jų požiūriu į krikščionišką santuoką. Atkreipia sutuoktinių dėmesį į esminius krikščioniškos santuokos bruožus. Jei sutuoktiniai išpažinimas yra skirtingas, iki santuokos jie turi apsispręsti ir pasakyti savo susitarimą apie vaikų tikybinį auklėjimą. T.y. kuriame išpažinime bus auklėjami vaikai. Rekomenduojama vaikus auklėti viename išpažinime. Tais atvejais, kai skirtingų išpažinimų tėvai yra tvirti savo konfesiniuose įsitikinimuose, laikomasi senovės tradicijos vaikus auklėti kiekvienam tėvui: mamai - dukras, tėvui - sūnus pagal savo išpažinimą.

R.M.

1. Klausimas: „Kam reikalinga Bažnyčia? Juk galima Dievą tikėti be jos? Ar ne Dievas išgelbėja žmogų? Ilona."

Tikra tiesa, kad tik Dievas vienintelis išgelbsti žmogų. Atperka jį iš nuodėmių tako ir veda teisumo keliu. Tačiau, Dievo atpirkimo darbas vyksta per Kristų, kuris yra savo Surinkimo (ekklesia) arba kitaip sakant - Bažnyčios galva. Prisiminkime, kad Dievu tiki ir šėtono tarnai, kaip parašyta: „.Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki, ir dreba" (Jok 2,19). Išganantis tikėjimas nėra lygus bet kokiam tikėjimui. Tikėjimas, kuris praktiškai veikia Dievo Surinkime, konkrečioje bendruomenėje. „Kam Bažnyčia nėra motina, tam Dievas negali būti Tėvu" - rašė vienas žymiausių mūsų teologų Jonas Kalvinas. Kaip vaikų neįmanoma išauklėti tuščiomis kalbomis, be suaugusių pavyzdžio, taip ir Dievas augina mus tikėjime bei veda išganymo keliu savo Surinkime - Bažnyčioje. Čia, intymioje bendruomenėje, mes regime Kristaus veikimo pavyzdį. Joje mes taip pat labiausiai pastebime ir veidmainius, nekrikščioniško gyvenimo pavyzdžius, kurie įspėja mus apie tikėjimo klystkelius. Juk Jėzus neveltui mus įspėja: „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti" (1 Pt 5,8) Vienas reikšmingiausių, Bažnyčios, kaip dieviškosios institucijos žemiškame pasaulyje pašaukimas užrašytas Evangelijos pagal Matą pabaigoje: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt 28,19-20) - tai yra krikšto įstatymas. Bažnyčia, kaip žemiškoji institucija sutelkia savo žmones veiklai, pranokstančiai vieno asmens jėgas. Joje sutelkiamos ekonominės, kultūrinės priemonės ir dvasinės galios Evangelijos skelbimui tiek žodžiu, tiek konkrečiu Žodžio virsmu kūnu - gyvenimo pavyzdžiu.

R.M.