Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
„Vaikų namai - bažnyčios misija"
Monday, 27 February 2012 17:42
There are no translations available.


Pranešimas  skaitytas konferencijoje „Bažnyčia kaip misijinė bendruomenė Lietuvoje"
Klaipėda, LCC, vasario 18 d.

1. Pradžia. 2003 metų vasarą Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia Unitas Lithuaniae gavo Biržų rajono savivaldybės pasiūlymą perimti Biržų rajono savivaldybės vaikų namų steigėjo funkciją. Tai buvo didžiulis iššūkis mažai bažnyčiai, neturinčiai nei didelių finansinių resursų, nei patirties dirbant šioje srityje - globojant tėvų globos ir priežiūros netekusius vaikus. Sprendimas imtis šios veiklos gimė sunkiai, buvo svarstomas keliuose Konsistorijos posėdžiuose ir galiausiai, tik vieno balso persvara 2003m. rugsėjo 21d. buvo priimtas sprendimas steigti viešąją įstaigą ir pavadinti ją „Vaiko užuovėja" . Konsistorijos nariai, balsavę už šį sprendimą, suvokdami visą atsakomybę prieš savo bendruomenę, pasikliovė tik Dievo globa, bažnyčios partnerių žadama materialine parama ir savivaldybės „garbės žodžiu" , kad įstaigos veiklai ir vaikų išlaikymui lėšų bus. Priimant lemiamą sprendimą nugalėjo suvokimas, kad šis iššūkis - tai tikrasis bažnyčios pašaukimas, neleidžiantis užsimerkti prieš situaciją, kai visuomenės užribyje liekantys vaikai pasmerkiami gyventi dideliuose valdiškuose vaikų globos namuose, išvežami toli nuo savo artimųjų, su visomis iš to išplaukiančiomis „valdiškos" globos pasekmėmis. Perėmus globos namus iš savivaldybės, čia radome 18 vaikų ir šaltą nejaukų sovietinio vaikų darželio pastatą. Tokia buvo pradžia 2004m. vasario 4d.

Vaikai glaudėsi viename tipinio vaikų darželio pastato korpuse, susispaudę 4 kambariuose. Pastatas buvo gana apleistas, vienas jo korpusas buvo negyvenamas, buitinės vaikų gyvenimo sąlygos neatitiko higienos normų. Patalpose buvo šalta, blogai veikė kanalizacijos sistema.

2. Vizija. Mūsų vizija buvo nedideli jaukūs globos nameliai Biržų rajono vaikams, kuriuose gyvenimas būtų kuo labiau panašus į gyvenimą didelėje draugiškoje daugiavaikėje šeimoje, kad vaikai čia jaustųsi mylimi, reikalingi, svarbūs, kad jie pajustų Dievo globą per šalia esančius suaugusius darbuotojus, nuolat į globos namus atvykstantį dvasininką. Norint įgyvendinti šią viziją, paversti ją realybe svarbiausias buvo žmogiškasis faktorius ir supratimas, kad pirmiausia ir svarbiausia mūsų darbe yra žmonės, galintys sušildyti vaikus ir tik vėlesniuose etapuose svarbi tampa ir materialinė globos namų gerovė. Įdarbinant žmones lemiamas faktorius buvo ne aukštasis išsilavinimas ar priklausymas tai ar kitai religinei bendruomenei, bet moralinės savybės ir patirtis dirbant su tėvų globos netekusiais vaikais. Dabar , žvelgiant iš aštuonių metų perspektyvos, matau, kad tuo metu buvo suformuotas puikus kolektyvas, didžioji dalis žmonių dirba iki šiol, ir galiu pasidžiaugti, kad dauguma iš jų - evangelikų reformatų bendruomenės nariai.

3. Stiprybės šaltiniai. Stiprybės šaltiniai mūsų darbe yra Dievo meilė, pagarbi Dievo baimė, paremta 10 Dievo įsakymų ir draugiški, pasitikėjimu paremti darbuotojų kolektyvo santykiai. Jei nebūtų nors vieno iš šių komponentų, darbas vaikų globos namuose su nelaimingais, artimiausių žmonių visapusiškai sužalotais vaikais būtų neįmanomai sunkus ir be rezultatų. Ir jei kartais atsitinka taip (nėra namų be dūmų) , „Nuvargusiam Viešpats duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį." (Izaijo 40,29).

4. Mūsų kova. Kasdieniame mūsų darbe mes, globos namų darbuotojai susiduriame su ypatingais vaikais, patyrusiais daug netekčių , skausmo, neteisybės. Dažnas jų nusivylęs ne tik suaugusiais artimiausiais žmonėmis - tėvu, motina, seneliais, bet netgi daugelis jų pyksta ant Dievo, nebetiki juo, jaučiasi užmirštas ir apleistas. Jau vien tas faktas, kad vaikai yra atsidūrę globos namuose liudija apie tai, kad jų biologinėje šeimoje nebuvo Dievo, greičiau atvirkščiai - alkoholizmo, iškreiptų tėvų ir vaikų tarpusavio santykių , asocialumo pavidalu jose viešpatavo visiška bedievystė, kuri savaime pasisėjo ir vaikų širdyse. Iš vaikų atimta jų prigimtinė teisė augti mylinčioje šeimoje su savo tėvais , broliais ir seserimis išauga į be galo tamsių emocijų pritvinkusį ledkalnį: čia lyg po vandens paviršiumi, paslėpti nuo aplinkinių akių vaiko širdyje kunkuliuoja baimė, nerimas , netektis, nepasitikėjimas suaugusiais, nepasitikėjimas savimi, savęs kaltinimas, vienatvė, gėda. Visos šios emocijos susilieja į vidinį didžiulį nepakeliamą skausmą, kuris lyg dygliai bado vaiko širdį. O kas matyti virš vandens esančioje visiems matomoje ledkalnio viršūnėje? Pyktis, neapykanta, liūdesys, savęs žalojimas, manipuliacijos, agresija prieš save ir kitus, konfliktai su bendraamžiais ir suaugusiais, piktžodžiavimas, bėgimas iš globos namų, mokyklos nelankymas, keiksmažodžiai, alkoholio vartojimas, rūkymas, daiktų gadinimas, vagystės, prostitucija - tai elgesio sutrikimai, kurie malšina tą nuolat duriantį vidinį skausmą, slepia tikrąsias vaiko emocijas. Ir visa tai galima apibūdinti dviem žodžiais - MEILĖS STOKA. Bet mūsų kova nėra su šiais vaikais, tai greičiau kova su vaikų sergančių sielų žaizdomis, kurioms geriausias vaistas yra nuoširdi meilė, nemeluojantis rūpestis, supratimas, atlaidumas, kantrybė.

5. Darbas su darbuotojais. Atsižvelgiant į mūsų vaikų sužalojimus ir į iššūkius, tenkančius darbuotojų kolektyvui matyti, kad vaikų globos namuose be galo svarbus sielovadinis darbas tiek vaikų tiek darbuotojų dvasiniam sustiprinimui, Dievo žodžio skleidimui, vaikų krikščioniškam ugdymui. Nuo įsikūrimo mes visą laiką turėjome globos namuose dirbančią dvasininkę, kuri buvo „apiforminta" kaip socialinis-dvasinis darbuotojas, gaudavo menkutį atlyginimą ir keletą kartų per savaitę atvykusi tiesiog pabūdavo globos namuose, pabendraudavo su visais to norinčiais, paragindavo įsileisti Dievą į savo širdis, pakviesdavo į pamaldas bažnyčioje, į parapijos vaikų ir jaunimo renginius. Deja, mūsų socialinė- dvasinė darbuotoja turbūt pavargo, neatlaikė vaikų „ledkalnių viršūnių" šalčio ir, pastaruoju metu mes nebeturime pastoviai globos namuose dirbančio dvasininko. Jaučiamės visi vėl truputi našlaičiais, bet , tikiuosi, tai laikina situacija, nes mūsų bažnyčios vyresnieji kunigai jau ėmėsi spręsti ir šią problemą. Norėtųsi, kad būtų reguliariai į globos namus atvykstantis dvasininkas, kuris su Dievo žodžio pagalba būtų ramstis ir paguoda tiek vaikams, tiek darbuotojams. Visgi darbuotojai jaučia ir žino, kad bet kada gali kreiptis patarimo, palaikymo ar finansinės pagalbos, jei kuriam iškilo sunkumų. Ne vienas darbuotojas yra gavęs pagalbą iškilus materialiniams sunkumams, finansinę paramą taip pat gauna aukštosiose mokyklose besimokantys darbuotojai, kurie siekia socialinio darbuotojo išsilavinimo. Tai sustiprina žmonių ryšį su bažnyčia, kiekvienas darbuotojas asmeniškai pajunta dėmesį ir sunkaus darbo įvertinimą, pagerėja žmogaus savivertė, auga jo patriotizmas savajai bažnyčiai, nes tokia yra realybė - šiuo finansinės krizės laikotarpiu materialinė paramos išraiška yra labai svarbi sunkiai už menką atlyginimą dirbantiems žmonėms.

6. Bendradarbiavimas su bažnyčia. Pagal įstaigos nuostatus, steigėjui Lietuvos reformatų bažnyčiai kiekvienais metais Sinodo Biržuose metu yra pateikiama išsami veiklos ir finansų ataskaita. Be to Konsistorijos nutarimu yra įsteigta „Vaiko užuovėjos" taryba, kurią sudaro dvasininkas, du Konsistorijos nariai, du vaiko teisių apsaugos sferoje dirbantys reformatai bei įstaigos direktorė. Taryba renkasi kas trys mėnesiai arba esant poreikiui, jei reikia spręsti įstaigos finansines, organizacines, investicijų ir atnaujinimo darbų patvirtinimo darbuotojų priėmimo ar atleidimo problemas ir turi patariamąją bei administracijos kontrolės funkciją, padeda direktorei priimti teisingus sprendimus. Tai yra labiau „biurokratinis" ryšys su mūsų bažnyčia ir daug svarbesnis už jį yra tiesioginis gyvas kontaktas su dvasios tėvais įvairiais gyvenimo ir išgyvenimo klausimais. Nors šiuo metu ir neturime globos namuose pastoviai dirbančio dvasininko, tačiau sielovadinis darbas visgi vyksta. Stengiamės pagal išgales lankytis Biržų bažnyčios sekmadieninėse pamaldose. Po įžanginės liturgijos dalies visi vaikai yra pakviečiami į sekmadieninę mokyklėlę jaukiose parapijos patalpose, kur su jais užsiima mokytoja Danutė, beje, dirbanti mūsų vaikų nameliuose naktine socialine darbuotoja. Stengiamės nebrukti vaikams Dievo žodžio per prievartą, kantriai laukiame, kol vaikai patys paklaus „ o kada važiuosime į bažnyčią?" ir tik sulaukę nors menkiausios iniciatyvos, stengiamės jos neužgesinti. Žinome, kad prievarta pranašu nebūsi, o mūsų vaikams - tuo labiau. Netgi pokalbiai apie Dievą gimsta tik vaikams apie tai prakalbus, paklausus, pasidomėjus, išreiškus nuoskaudą ar abejonę Dievo buvimu. Be to, džiaugiamės, kad mūsų vaikai turi galimybę mokykloje pasirinkti evangelikų reformatų tikybos pamokas ir mielai jas renkasi, nes tikybos mokytoja Danutė yra nuostabi šilta asmenybė suburianti apie save vaikus įvairiausiai veiklai, tame tarpe ir pažinčiai su Dievu. Pats laukiamiausias renginys vaikams - evangelikų reformatų vaikų vasaros stovykla, tradiciškai kiekvieną vasarą vykstanti Biržų rajone Nemunėlio Radviliškyje. Čia mūsų vaikai lygiomis teisėmis įsilieja į bendraamžių būrį, kuris susirenka iš visos Lietuvos. Mažyliai, vadovaujami evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila" savanorių jaunųjų vadovų , šlovina Dievą darbais ir giesmėmis, gilinasi į tikėjimo tiesas, meldžiasi jaukioje bažnyčioje, patiria bendrystės džiaugsmą ir tikrą Dievo meilę per greta esančius žmones. Neretai užsimezga ir ilgalaikiai draugiški santykiai su vadovais ir bendraamžiais, o tai ypatingai svarbu mūsų vaikams, jaučiantiems nepilnavertiškumą ir atskirtį dėl savo padėties visuomenėje. Taip pat esame pakviečiami dalyvauti ir vaikų dienos stovykloje prie reformatų bažnyčios Biržų parapijoje. Čia kiekvienas žaidimas ar ugdomasis užsiėmimas yra tampriai susijęs su Dievo pažinimu, Jo meile ir globa kiekvienam vaikui.

Ilgą laiką diskutavome, ar reikia mūsų vaikus krikštyti „urmu". Abejonių kilo vien dėl to, kad daugelis globotinių mūsų užuovėjoje būna tik tam tikrą laiką, jie keičiasi, vieni atvyksta, kiti išvyksta nespėję net gerai kojų apšilti. Tad kol kas yra priimtas sprendimas Krikšto sakramentą padėti priimti tik nuolatinėje globoje esantiems sąmoningiems ir to norintiems vaikams. Be to, daugelis mūsų vaikų yra su specialiaisiais poreikiais, turintys žemą intelektą, tad juos motyvuoti ir paruošti evangelizacijai yra gana problematiška. Pripažįstu, kad šioje srityje tikrai pasigendu aktyvesnio kunigų darbo ir manau, kad visi mūsų vaikai, kurių tėvams yra neterminuotai apribota tėvų valdžia, turėtų būti pakrikštyti ne tiek remiantis vaikų noru, kiek bažnyčios, kaip steigėjos iniciatyva, netgi surandant tiems vaikams krikšto tėvus iš bendruomenės narių tarpo. Deja, ne kartą esu kreipusis Sinodo metu į sinodalus, kad į savo parapijas perduotų žinią apie vaikų namuose esančius vaikus, jų norą turėti krikšto tėvų, globėjų ar įtėvių šeimas. Deja... čia dar nearti dirvonai visoms krikščioniškoms bažnyčioms , esančioms Lietuvoje. Nes Lietuvoje, deja, nepopuliaru būti globėju ar įtėviu. Giminaičiai ar kaimynai lengviau atsikvepia, kai problematiškos šeimos vaikai išvežami į valdiškus globos namus ir pamiršta juos iki pilnametystės, kai jie išeina iš globos namų išsinešdami nuoskaudą ir nusivylimą, kad jie augo niekam nereikalingi. O žmonės , besimeldžiantys bažnyčiose ir laikantys save uoliais krikščionimis? Ar daug jų vadovaujasi principu: „jei ne aš, tai kas?" Gaila, bet absoliučios daugumos šių žmonių samarietiškumas baigiasi pinigine auka bažnyčiai, ar paaukota suma globos namams, bet ar to pakanka? Ar neturėtų apie tai kalbėti Dievo žodžio sakytojai iš sakyklų - mylėkite Dievą tikrai darydami gera. Padėkite našlaičiams, sergantiems, vienišiems senukams, rūpinkitės jais taip, kaip norėtumėte, kad ir jumis ar jūsų artimais rūpintus kiti, jei jums atsitiktų bėda.

7. Partneriai. Veiklos pradžioje didžiausias uždavinys buvo sutvarkyti patalpas, kad vaikai turėtų normalias gyvenimo sąlygas Steigiant globos namus iš pat pradžių buvo aišku, kad vaikų globos namų materialinis gerbūvis didžiąja dalimi priklausys nuo mūsų bažnyčios partnerių užsienyje.. Juk šiltuose, jaukiuose namuose bendra visų savijauta nepalyginamai geresnė . Sulaukėme daug finansinės paramos iš užsienio partnerių: Švedijos krikščioniškos Misijos bažnyčios, Vokietijos Lippes žemės reformatų bažnyčios, Amerikos lietuvių reformatų bažnyčios Čikagoje, Amerikos Presbiterionų bažnyčios Pine Street Church parapijos. Buvo ne tik aukojami pinigai, vežama labdara. Labai maloniai nuteikė Amerikos Presbiterionų bažnyčios aktyvūs žmonės, kurie atvažiavę į mūsų globos namus patys pirko statybines medžiagas, darė remontą, bendravo su vaikais ir darbuotojais, sėdėjo prie bendro stalo šlovindami Dievą už jo dovanas. Visų partnerių atstovai ne kartą lankėsi vaikų namuose, domėjosi permainomis ir poreikiais tuo išreikšdami palaikymą kasdieniame mūsų darbe.

Atskirai noriu paminėti sekmininkų evangeliško tikėjimo krikščionių bažnyčią Biržuose.. Nors jie nėra oficialūs mūsų bažnyčios partneriai ir neremia mūsų materialiai, bet jų misijinis darbas labai svarbus visam Biržų rajonui ir ypač mūsų būsimiems ar buvusiems globotiniams. Ši bažnyčia yra įsteigusi vaikų dienos centrus „Vilties šviesa" Biržuose ir „Aš-jis" Vabalninke. Šie vaikų dienos centrai yra tarsi tarpinė stotelė ar išsigelbėjimas vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Čia vaikai gauna ne tik šilto maisto, galimybę nusiprausti, išsiskalbti, praleisti laiką su bendraamžiais saugioje aplinkoje. Čia jie gauna dvasinę paguodą, pajunta tikrąją Dievo meilę ir rūpestį jei to negauna namuose, čia jie su suaugusiųjų pagalba gali ištverti krizę šeimoje, o jei nebeįmanoma kitaip - vaikai padrąsinami ir parengiami gyvenimui globos namuose, suteikiama reikiama informacija apie pavojų vaikui vaiko teisių apsaugos darbuotojams. Lygiai taip pat vaikai, kurie grįžta iš globos namų į savo šeimas dažniausiai tęsia lankymąsi dienos centruose, neretai atsivesdami ir savo tėvus. Mes palaikome artimus ryšius su vaikų dienos centru „Vilties šviesa" , dalyvaujame jų renginiuose, vaikai pažįsta darbuotojus ir ten besilankančius vaikus, taigi esant reikalui drąsiai gali ateiti ir kreiptis pagalbos. Beje, mūsų įstaiga išugdė, suteikė galimybę mokytis ir įgyti aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą dviems darbuotojoms, kurios šiuo metu sėkmingai dirba vaikų dienos centre „Vilties šviesa". Svarbiausia, ką noriu pasakyti - jei pas mus atvyksta vaikas, kuris yra lankęs vaikų dienos centrą „Vilties šviesa", jis dažniausiai yra kitoks: jo širdelėje jau būna pasėta ir puoselėjama Dievo žodžio ir Jo meilės sėkla, toks vaikas nesidrovėdamas kalba apie Dievą, jis moka melstis, žino vaikiškų giesmelių. Tai būna daug šiltesni, labiau pasitikintys, mažiau sužaloti dvasiškai vaikai.

8. Neformalus vaikų ugdymas ir auklėjimas. Kadangi mūsų įstaigos finansavimas yra labai minimalus, mes neturime galimybės samdytis neformaliojo ugdymo pedagogų. Neturime tikslo perimti mokyklos vaidmens vaiko gyvenime ir prisisteigti namuose mezgimo ar drožimo bei sporto būrelių. Paliekame šią funkciją mokykloms, kurias lanko mūsų vaikai ir kur savo darbą pakankamai gerai dirba tam pasirengę pedagogai. Mes savo pagrindine funkcija laikome: 1. vaikų socializaciją per tvirto charakterio ir socialaus elgesio ugdymą , 2. sveikos gyvensenos diegimą, 3.normalių, abipuse pagarba ir pasitikėjimu pagrįstų santykių tarp mūsų vaikų ir suaugusių žmonių atkūrimą. Kiekvienas renginys, kiekviena mūsų popamokinės veiklos programa, kiekviena eilinė diena yra nukreipta į normalaus vaikiško elgesio ir vaiko geros savijautos atkūrimą. Pastaruosius porą metų mes savo įstaigoje vykdome tęstinę vaikų socializacijos programą „Noriu būti sveikas, doras ir darbštus", finansuojamą iš bažnyčios partnerių Amerikoje lėšų. Palyginus nedidelės programos išlaidos visgi leidžia organizuoti vaikams renginius ar išvykas, kurie skatina vaikus keisti savo elgesį , suteikia jiems gerosios patirties ir pasaulio pažinimo. Ši programa yra tampriai susijusi su globos nameliuose veikiančia vaikų elgesio skatinimo ir vertinimo sistema, kurią vaikai trumpai vadina „pliusų - minusų sistema". Mes laikomės principo, kad vaiko elgesį galima pakeisti ne baudžiant vaiką už blogą poelgį, bet skatinant jį už gerą elgesį. Vaikai, gavę minusų už blogą elgesį yra skatinami išsitaisyti juos padarant ką nors gera vaikų namų bendruomenei, ir tik tie vaikai , kurie neturi minusų gali vykti į išvykas ar gauti kišenpinigius. Vaikai gerai priima šią sistemą ir net didžiausi blogiukai pripažįsta, kad tai yra reikalinga.

Be abejo , didelę reikšmę mūsų vaikų auklėjimui turi mūsų vaikų dalyvavimas įvairiose visų Biržuose esančių krikščioniškų bažnyčių vaikų vasaros poilsio stovyklose. Leidžiame vaikus visur, kur tik būname pakviesti: esame dalyvavę ne tik reformatų, bet ir katalikų, sekmininkų, metodistų vaikų stovyklose. Tai puikios vaikų ir jaunimo bendravimo, pagarbos, tolerancijos, Dievo žodžio pažinimo mokyklos, patrauklia forma suteikiančios vaikams daug visapusiškos naudos jų sieloms ir kūnams.

9. Ką duoda viešosios įstaigos statusas. Viešosios įstaigos statusas pirmiausia duoda materialinį stabilumą, nes savivaldybė pasirašydama veiklos ir finansavimo sutartį, įsipareigojo didžiąja dalimi finansuoti įstaigos veiklą. Iš savivaldybės biudžeto lėšų mūsų darbuotojams mokami atlyginimai, mokesčiai Sodrai bei, geresniais metais biudžeto lėšų užtekdavo ir komunaliniams mokesčiams ar bent jau jų daliai apmokėti. Be to, viešosios įstaigos statusas mus įpareigoja vykdyti tiek finansų, tiek higienos normų, tiek darbo kodekso ir visų kitų panašaus pobūdžio įstaigų veiklą reglamentuojančių įstatymų laikymąsi. Ne paslaptis , kad kai kuriose nevyriausybinėse organizacijose pasitaiko ir aplaidumo ar savikontrolės stoka, mes gi, kaip vieša įstaiga, privalome laikytis visų reikalavimų, esame nuolat kontroliuojami, ir tai nėra blogai. Kita vertus, viešosios įstaigos statusas suteikia daugiau laisvės aprūpinant vaikus įvairiomis prekėmis, vykdant viešuosius pirkimus, samdant darbuotojus, mes neprivalome vykdyti mums nereikalingo biurokratinio popierizmo dėl popierizmo kaip būna valstybiniuose ar savivaldybiniuose vaikų namuose. Taigi, jei kuri religinė bendruomenė pasiryžtų sekti mūsų pavyzdžių įsteigti vaikų globos namus, tikrai rekomenduočiau steigti viešąją įstaigą. Beje, turbūt esate girdėję, kad Lietuvos socialinės globos politika pastaraisiais metais yra nukreipta į didžiųjų valdiškų globos namų mažinimą ir yra skatinamos iniciatyvos steigti mažus globos namus, ar tai būtų šeimyniniai namai, ar nevyriausybinės organizacijos , ar viešosios įstaigos.

10. Svajonė. Baigdama prisipažinsiu, kad mano svajonė yra, kad mūsų namai nebeaugtų, nebedidėtų, bet priešingai - palaipsniui natūraliai taptų nebereikalingi, kad vaikų, netekusių tėvų globos, mūsų nameliuose nuolat mažėtų, kad kiekvienas mūsų rajono vaikas turėtų tikrus savo namus, su mylinčiais tėvais, broliais ir sesėmis. Deja, pagal dabartinę padėtį ir statistiką matyti, kad dar ilgai turėsime darbo, jei visuomenė ir toliau bus abejinga šalia esančiam nelaimingam vaikui, jei toleruos tėvų atsakomybės stoką, jei ir toliau taip mažai bus šeimų, norinčių tapti įtėviais ir globėjais. Kita vertus, norėtųsi kad ir valstybė pakeistų savo požiūrį į žmogaus teisių pažeidimus mūsų šalyje. Juk jeigu nuolat pažeidžiama vaikų prigimtinė teisė augti šeimoje, būti ten gerai prižiūrėtam, tai gal reikėtų apriboti ir tų neatsakingų tėvų teises į asocialią laisvę, kurią jie gauna, kai vaikai paimami iš šeimos. Ar nebūtų įgyvendintas tikras socialinis teisingumas, jei šiems piliečiams būtų privalomas darbas, atskaičiuojant iš jų atlyginimo vaikų išlaikymo išlaidas, be to būtų privalomas gydymas nuo priklausomybių , psichologinė pagalba bei tėvystės įgūdžių mokymai? Gal mes, krikščionių bendruomenė Lietuvoje galime kokiais nors būdais įtakoti įstatymų kūrėjus, kad būtų sukurtas toks įstatymas ir sugalvota bei sukurta to įstatymo vykdymą užtikrinanti gamybinių įstaigų ir organizacijų sistema, paremta tėvų pareiga atidirbti už vaikų išlaikymą, tuo pačiu prisidedant prie vaikų išlaikymo finansavimo. Tai tik svajonės, bet visos svajonės juk turi galimybę išsipildyti

11. Pabaigoje noriu padėkoti už kvietimą pasisakyti šioje konferencijoje. Jei jūsų bendruomenėse kiltų idėjų ir minčių užsiimti diakonine veikla globojant tėvų globos netekusius vaikus, tikrai nebijokite, pasiryžkite, darykite tai. Jei kiltų kokių klausimų nebijokite domėtis ir teirautis, ieškoti informacijos ir naudotis kitų patirtimi. Jei sudomino mūsų įstaigos darbas, norite paklausti, o gal mums ką nors patarti, pamokyti (tikrai turime spragų dvasinio darbo su vaikais srityje), prašau susisiekti su manimi. Mūsų įstaiga yra atvira bendradarbiavimui.

12. Statistika. Per 8 savo veiklos metus viešojoje įstaigoje „Vaiko užuovėja" trumpiau ar ilgiau buvo globojami 268 vaikai. Pilnametystės globos namuose sulaukė 15 vaikų, 4 vaikai buvo įvaikinti, 29 vaikai išvyko gyventi pas globėjus, o 190 vaikų grįžo į tėvų šeimas. Globos nameliuose nuolat gyvena apie 30 tėvų globos netekusių vaikų. Viešojoje įstaigoje „Vaiko užuovėja" dirba 17 darbuotojų, dauguma jų - Medeikių kaimo gyventojai

Daiva Janonienė
VŠĮ "Vaiko užuovėja" direktorė