A.Kvedaravičius - evangelikų reformatų dvasininkas?
Kada, kokiomis aplinkybėmis ir kaip A.Kvedaravičius tapo dvasininku? 1995 metais. Neaiškiomis aplinkybėmis. Be dvasininkams reikalaujamo teologinio išsilavinimo, bet su pažadais teologijos studijas pradėti. Jas buvo pradėjęs Klaipėdos universitete, nebaigė. Dėl jo ordinacijos dvasininku - Sinodo sprendimo nėra. Nėra dokumentų liudijančių apie kandidatui į dvasininkus reikalingą egzaminavimą Konsistorijoje. Įšventinimas atliktas toliau nuo akių, jo gimtojoje kaimiškoje parapijoje. Apie ordinacijos šventę nebuvo viešai ir iš anksto paskelbta. Papilio ev. refeformatų bažnyčioje A.Kvedaravičių įšventino reformatų kunigas Petras Čepas, dalyvaujant dviem liuteronų dvasininkams - vyskupui ir kunigui. Toks dvasininko, kad ir diakono, atėjimas į bažnyčią nuo pat pradžios buvo pagrįstai paženklintas plačiu ir stipriu tikinčiųjų nepasitikėjimu. Niekas neturi pasisavinti bažnytinės tarnystės garbės, t.y. užgrobti ją papirkinėjimais ar kitokiais būdais, ar savo valia. Tegul bažnyčios tarnai būna pašaukiami arba išrenkami teisėtuose bažnyčios tarno rinkimuose, t.y. tegul būna sąžiningai Bažnyčios arba Bažnyčios paskirtų žmonių renkami teisėta tvarka, be triukšmo, kivirčų ir kovos. (žr. Antrasis šveicariškasis išpažinimas, sk. XVIII, Apie bažnyčios dvasininkus, 8 dalis) Kaip galima pavadinti sąžiningu pašaukimu, kuomet ordinacija vykdoma be pašaukimo Sinode, viešai nepaskelbta ir atliekama prisidengiant kitos bažnyčios aukšto dvasininko dalyvavimu, jo autoritetu? Vienintelis tuo metu girdėtas argumentas už ordinaciją - „juk taip mums tuo metu trūko dvasininkų..." Pasklido gandai, kad A.Kvedaravičius buvo „iškart ordinuotas kunigu". Kilo dar didesnis tikinčiųjų sumišimas, kuo buvo ordinuotas: diakonu ar kunigu? Nėra buvę, kad kunigu būtų ordinuotas asmuo, apeinant diakono ordinaciją! 2002 metų vasarą Sinodas sustatė viską į savo vietas. Ordinaciją pripažino, pagal įvykusį tarnystės faktą ir įvardino, jog suspenduoja diakono pareigas ėjusį asmenį. Jokio kunigo Algimanto Kvedaravičiaus nėra buvę. Šiandien dar vis viešai paminima jį esant vyskupu, arkivyskupu arba net generaliniu superintendentu... Reformatų tikėjimo „gynėjo" mitui reikalingas ne koks nors suspenduoto diakono, bet aukšto dvasininko įvaizdis. Jis sustiprinamas kasdienybėje dėvimu dvasininko rūbu bei kryžiumi - bažnyčioje ar valstybinėje įstaigoje.

Moterų ordinacijos
Dėl šeimyninių priežasčių į Vokietiją 2002 metų pradžioje išvyksta kun.Kęstutis Daugirdas. Solidaus amžiumi vyresniojo kunigo Petro Čepo sveikata susilpnėja ir gausiausiai Biržų evangelikų reformatų parapijai patarnauti iš Kėdainių pagalbon kviečiamas kun.Rimas Mikalauskas. Jis nėra atlaisvinamas nuo tarnystės Kėdainiuose, Švobiškyje ir kitur... Vienam - per didelis krūvis. Tuo metu teologijos studijas baigia dvi jaunos moterys - Gitana Gasiūnaitė ir Sigita Švambarienė. Merginos išaugusios iš Švobiškio ir Biržų evangelikų reformatų parapijų aktyvaus jaunimo, paruoštos ir nori tarnauti... Argumentas jų pašaukimui dvasinėn tarnystėn jau girdėtas - „ juk taip mums tuo metu trūko dvasininkų". Priešingai nei A.Kvedaravičius, jos teologijos studijas jau baigusios. Egzaminuotos Konsistorijoje, sprendimai dėl ordinacijos viešai priimti Sinode, ordinacijoms atlikti pakviestas ir dalyvauja reformatų generalinis superintendentas iš Vokietijos. Sinodo sprendimą paremia tradiciniai bažnyčios partneriai užsienyje: reformatai Vokietijoje ir iš Čikagos atvykusi lietuvių evangelikų reformatų diakonė Erika Brooks. (Čikagoje Eriką Brooks diakone ordinavo Lietuvių evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun.Povilas Dilys.) Moterų tarnystei bažnyčioje kelią jau buvo atvėrę Sinodo priimti XXa. pradžioje kanonai. Moterims buvo patikėtos atsakingos pasaulietinių Sinodo kuratorių pareigos. Moterų ordinacija Biržuose 2003 metais buvo žibalas naujam mitui įžiebti - „Biržuose nesilaikoma Lietuvos evangelikų reformatų tradicijų". Algimantui Kvedaravičiui susidarė labai palankios sąlygos virsti „kenčiančiu kovotoju" už ortodoksinį t.y. teisingą reformatų tikėjimą Lietuvoje.

Ordinuota moterų tarnystė bažnyčioje yra kvestionuojamas nemažos dalies užsienio evangelikų reformatų. Net „liberalioje" pasaulinėje reformatų sąjungoje, kuriai Lietuvos reformatų bažnyčia priklauso nuo 1925 metų, šiuo metu yra vos ne puse bažnyčių narių, kuriose moterys dvasininkėmis nėra šventinamos. Tikra tiesa, jog yra rimtų, svarių teologinių ir socialinių argumentų už ir prieš. Lietuvos atveju praleidžiama iš akių svarbiausia - priimant svarbų sprendimą dėl moterų ordinacijos Algimantas Kvedaravičius 2003 metų Sinode nei dalyvavo, nei diskutavo ir moterų ordinacijoms visai nesipriešino. Triukšmas sukeltas po laiko! Kodėl toks energingas asmuo nieko nepadarė, kad 2003 metų Lietuvos evangelikų reformatų Sinode būtų priimtas kitoks sprendimas? Vėl reikia priminti ankstesnius įvykius. Ką liudija faktai? Vilniaus reformatams žinoma, kad dar 1992-1995 metais, Algimantui Kvedaravičiui einant Vilniaus evangelikų reformatų parapijos Tarybos pirmininko pareigas, jis niekad neišreiškė pasipriešinimo dėl sekmadienio pamaldų metu Vilniuje, kuomet jas laikydavo lektorė moteris - dabartinė Sinodo kuratorė dr.Renata Bareikienė. Niekam neteko patirti jo viešos neigiamos reakcijos į moters dvasininkės Jane Holslag (Presbiterionų bažnyčia - JAV) laikomas pamaldas Vilniuje ar vėliau, jau jam esant diakonu, kartu dalyvauti vienose pamaldose liturgijoje.

Net 2002 metais, kai buvo minimas Lietuvos reformatų ir liuteronų su Vokietijos Lippes reformatų ir liuteronų bažnyčios partnerystės dešimtmetis. A.Kvedaravičius veržėsi dalyvauti pamaldose Tauragėje, nepaisant to, jog tose pamaldose dalyvavo moterys dvasininkės iš Vokietijos. Jam buvo svarbu išlaikyti santykius su „liberaliais" vokiečiais. Moterų ordinuotos tarnystės kausimas jam nebuvo svarbus. Juk jis pats 1992 metais dalyvavo Lietuvos reformatų delegacijos sudėtyje ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „liberalais reformatais" Vokietijoje. Mitui apie „teisingą reformatų tikėjimo gynėją" dar nebuvo reikalo. Mitas užsimezgė ir gimė tik po Dvasininkų sesijų 2001-2002 metais iškeltų kaltinimų Algimantui Kvedaravičiui už dvasininko vardo žeminimą, įžūlų drausmės laužymą - Dvasininkų sesijų ir Sinodo suvažiavimų ignoravimą. 2002 metų vasara - diakonas A.Kvedaravičius suspenduotas, jam uždrausta dvasininko rūbu apsirėdžius dalyvauti bendrose lietuvių ir vokiečių evangelikų pamaldose Tauragėje. Jokios naudos iš „liberalių" užsienio partnerių Vokietijoje jam daugiau jau nebebus... Ar ne „liberalių" vokiečių solidi finansinė paramą 90-jų pabaigoje leido gerokai paremontuoti jo gimtąją Papilio evangelikų reformatų bažnyčia? 1996- 2001 metais iš tų pačių „liberalių" Vokietijos dvasininkų paaukotų aukų A.Kvedaravičiui buvo asmeniškai išmokama nemenka finansinė tarnystės parama. Tikėtis daugiau pinigų iš vokiečių nebebuvo pagrindo. Atėjo metas „ortodoksinio tikėjimo gynėjo" mitui...

Parama iš užsienio
Ryšius su naujais užsienio partneriais Algimantas Kvedaravičius pradėjo megzti apie 1994 metus. Vienas seniausių ir ištikimiausių partnerių bei jo asmeninių rėmėjų yra dr.Stephen Scott-Pearson, anglų pamokslininkas, Reformatų aljanso - privačių asmenų sąjungos aktyvus ilgametis generalinis sekreorius. Apie 1998 metus kuriamas „užsienio užnugaris" Rygoje, kur įsteigiama Baltijos reformatų teologijos seminarija (Baltic Reformed Theological Seminary).  Jau vėliau jie įtraukiami į „kovą" pasaulietinėse valstybinėse institucijose bei žiniasklaidoje. Teologiniai klausimai ar net kaltinimai yra keliami ne ten, kur jie turi būti keliami - bažnyčioje, Sinode, bet žiniasklaidoje ir valstybinėse institucijose! Užsienio parama neabejotinai reikalinga, norint imituoti savo pripažinimą, kaip užsienio reformatų gerbiamo dvasininko. Šie užsienio reformatai - iš esmės atskiri konservatyvių teologinių pažiūrų asmenys ar jų sąjungos.

Kiekviena bažnyčia yra turtinga tos konfesijos teologinių pažiūrų įvairove. Ji reikalinga, siekiant išvengti mokymo ir tikėjimo praktikos klaidų. Dievo žodžio studijose, disputuose, seminaruose ar teologinėse konsultacijose pažįstamos klaidos, gimsta atsakas į naujus kasdienybės gyvenimo iššūkius. Bėda, kai teologai yra izoliuojami vieni nuo kitų ir supriešinami, pasitelkiant išankstinius įvaizdžius. Galima įžvelgti, jog taip įvyko Lietuvoje. Už tarnybinius prasižengimus pašalintas dvasininkas susireikšmina kaip vienos teologinės krypties atstovas, užsitikrina sau tos krypties užsieniečių paramą, bet iš esmės ją naudoją savo asmeniniams politiniams siekiams. Ypač ryškus to paliudijimas 2012 metų kovo mėnesį paskelbta žinia, jog A.Kvedaravičiui veikiant buvo įšventinti keli Latvijos piliečiai Lietuvos evangelikų reformatų kunigais... Stokojant jėgų Lietuvoje į intrigas jau tiesiogiai įtraukiami užsienio piliečiai. Klausimas - ar iš tiesų užsieniečiai suvokia, jog jie tėra A.Kvedaravičiui svarbaus „ortodoksinio tikėjimo" mito sudėtinė dalis? O gal šio mito šaknys nėra lietuviškos, nors su lietuviška pavarde? Lieka tikėtis, jog ateities kartoms tai bus aiškiau, nes nėra nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma (Mt 10, 26).

R.M.