Prisijungimas redaktoriams
Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.
Reformatai: mitai ir tikrovė ( 3 ) |
Samstag, den 14. April 2012 um 19:14 Uhr |
There are no translations available. Tikėjimo gynėjas ir reformatų ortodoksas
Tęsinys, pradžia: kovo 9 d.
Tikėjimas kiekviename žmoguje turi ypatingą vietą. Intymią, tarsi žmogaus miegamojo kambarį. Jei gali su žmogumi melstis, gali su juo palaimintai gyventi po vienu stogu. Ginti savo tikėjimą nuo nekviesto įsibrovėlio - sveikas tikinčiojo veiksmas. Jėzus mokina, kad jo mokiniai saugotųsi tų, kurie nepaklūsta Dievo surinkimui, taip kaip būtina saugotis stabmeldžių, suktų šventeivų ar korumpuotų tarnautojų, valdininkų. (Mt 18, 17) Tokie prisidengia arba religija, arba valstybine tarnyba, bet iš tiesų - siekia savo naudos tikinčiojo arba piliečio sąskaita (Ef 3, 18-19) Mūsų sielų jaukūs tikėjimo kambariai ypač tokius šventeivas ar valdininkus traukia. Įsibrovėliai nėra kvaili - pasirūpina sau avies kailiukų, imituoja nuoširdžius tikinčiuosius. Geidžiamiausia jų vieta tuose tikėjimo kambariuose - tikėjimo sargo... Kas Dievo bažnyčioje atsakingas už tikėjimo apsaugą? Pirmiausia - Dievo žodžio tarnai. Dvasininkai.
A.Kvedaravičius - evangelikų reformatų dvasininkas? Moterų ordinacijos Ordinuota moterų tarnystė bažnyčioje yra kvestionuojamas nemažos dalies užsienio evangelikų reformatų. Net „liberalioje" pasaulinėje reformatų sąjungoje, kuriai Lietuvos reformatų bažnyčia priklauso nuo 1925 metų, šiuo metu yra vos ne puse bažnyčių narių, kuriose moterys dvasininkėmis nėra šventinamos. Tikra tiesa, jog yra rimtų, svarių teologinių ir socialinių argumentų už ir prieš. Lietuvos atveju praleidžiama iš akių svarbiausia - priimant svarbų sprendimą dėl moterų ordinacijos Algimantas Kvedaravičius 2003 metų Sinode nei dalyvavo, nei diskutavo ir moterų ordinacijoms visai nesipriešino. Triukšmas sukeltas po laiko! Kodėl toks energingas asmuo nieko nepadarė, kad 2003 metų Lietuvos evangelikų reformatų Sinode būtų priimtas kitoks sprendimas? Vėl reikia priminti ankstesnius įvykius. Ką liudija faktai? Vilniaus reformatams žinoma, kad dar 1992-1995 metais, Algimantui Kvedaravičiui einant Vilniaus evangelikų reformatų parapijos Tarybos pirmininko pareigas, jis niekad neišreiškė pasipriešinimo dėl sekmadienio pamaldų metu Vilniuje, kuomet jas laikydavo lektorė moteris - dabartinė Sinodo kuratorė dr.Renata Bareikienė. Niekam neteko patirti jo viešos neigiamos reakcijos į moters dvasininkės Jane Holslag (Presbiterionų bažnyčia - JAV) laikomas pamaldas Vilniuje ar vėliau, jau jam esant diakonu, kartu dalyvauti vienose pamaldose liturgijoje. Net 2002 metais, kai buvo minimas Lietuvos reformatų ir liuteronų su Vokietijos Lippes reformatų ir liuteronų bažnyčios partnerystės dešimtmetis. A.Kvedaravičius veržėsi dalyvauti pamaldose Tauragėje, nepaisant to, jog tose pamaldose dalyvavo moterys dvasininkės iš Vokietijos. Jam buvo svarbu išlaikyti santykius su „liberaliais" vokiečiais. Moterų ordinuotos tarnystės kausimas jam nebuvo svarbus. Juk jis pats 1992 metais dalyvavo Lietuvos reformatų delegacijos sudėtyje ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „liberalais reformatais" Vokietijoje. Mitui apie „teisingą reformatų tikėjimo gynėją" dar nebuvo reikalo. Mitas užsimezgė ir gimė tik po Dvasininkų sesijų 2001-2002 metais iškeltų kaltinimų Algimantui Kvedaravičiui už dvasininko vardo žeminimą, įžūlų drausmės laužymą - Dvasininkų sesijų ir Sinodo suvažiavimų ignoravimą. 2002 metų vasara - diakonas A.Kvedaravičius suspenduotas, jam uždrausta dvasininko rūbu apsirėdžius dalyvauti bendrose lietuvių ir vokiečių evangelikų pamaldose Tauragėje. Jokios naudos iš „liberalių" užsienio partnerių Vokietijoje jam daugiau jau nebebus... Ar ne „liberalių" vokiečių solidi finansinė paramą 90-jų pabaigoje leido gerokai paremontuoti jo gimtąją Papilio evangelikų reformatų bažnyčia? 1996- 2001 metais iš tų pačių „liberalių" Vokietijos dvasininkų paaukotų aukų A.Kvedaravičiui buvo asmeniškai išmokama nemenka finansinė tarnystės parama. Tikėtis daugiau pinigų iš vokiečių nebebuvo pagrindo. Atėjo metas „ortodoksinio tikėjimo gynėjo" mitui... Parama iš užsienio Kiekviena bažnyčia yra turtinga tos konfesijos teologinių pažiūrų įvairove. Ji reikalinga, siekiant išvengti mokymo ir tikėjimo praktikos klaidų. Dievo žodžio studijose, disputuose, seminaruose ar teologinėse konsultacijose pažįstamos klaidos, gimsta atsakas į naujus kasdienybės gyvenimo iššūkius. Bėda, kai teologai yra izoliuojami vieni nuo kitų ir supriešinami, pasitelkiant išankstinius įvaizdžius. Galima įžvelgti, jog taip įvyko Lietuvoje. Už tarnybinius prasižengimus pašalintas dvasininkas susireikšmina kaip vienos teologinės krypties atstovas, užsitikrina sau tos krypties užsieniečių paramą, bet iš esmės ją naudoją savo asmeniniams politiniams siekiams. Ypač ryškus to paliudijimas 2012 metų kovo mėnesį paskelbta žinia, jog A.Kvedaravičiui veikiant buvo įšventinti keli Latvijos piliečiai Lietuvos evangelikų reformatų kunigais... Stokojant jėgų Lietuvoje į intrigas jau tiesiogiai įtraukiami užsienio piliečiai. Klausimas - ar iš tiesų užsieniečiai suvokia, jog jie tėra A.Kvedaravičiui svarbaus „ortodoksinio tikėjimo" mito sudėtinė dalis? O gal šio mito šaknys nėra lietuviškos, nors su lietuviška pavarde? Lieka tikėtis, jog ateities kartoms tai bus aiškiau, nes nėra nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma (Mt 10, 26). R.M. |