Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Senjorai - meno dirbinių „ligoninėje"
Pirmadienis, 21 Gegužė 2012 06:33
Vilniaus reformatų senjorai, pakviesti Radvilų rūmų Meno pažinimo centro programų koordinatorės Nidetos, gegužės 16d. lankėsi Prano Gudyno restauravimo centre. Ekskursijos vadovės žodžiais - pabuvojome meno dirbinių ligoninėje, kur, kaip tikroje gydymo įstaigoje, iš pradžių atliekami visapusiški meno kūrinio būklės tyrimai, po to skelbiama diagnozė ir tik po išsamių diskusijų prasideda restauravimas - prikėlimas naujam gyvenimui.

Kaip tikri ligoniai, meno kūriniai yra peršviečiami rentgeno spinduliais, tiriami įvairiais cheminiais reagentais, plaunami, ypatingu būdu džiovinami ir tik po to patenka į tam tikro restauravimo skyriaus dirbtuves.

Mums buvo parodyta, kokios apverktinos būsenos dirbiniai patenka į Restauravimo centrą ir kaip jie atrodo po kruopštaus, pasiaukojamo restauratorių darbo, kai jie vėl grįžta į bažnyčias, muziejus - sutvirtinti, palopyti, suadyti, bet - šiukštu, neprikuriant tų meno dirbinio vietų, kurios negrįžtamai prarastos. Gobelenams yra įdedamas drobinis „pamušalas", o ne kaip anksčiau Leningrade taikyta praktika - suklijuodavo siūlus miltų koše, kuri būdavo „labai skani" įvairiems grybeliams, parazitams... Po kurio laiko kūrinį vėl reikia tvarkyti. Prie skylėto, sudūlėjusio gobeleno kelios moterys - restauratorės praleidžia metus, kol kūrinys tampa tinkamas transportuoti, eksponuoti. Panašiai elgiamasi ir su paveikslais: ištrupėjusios dažų vietos užtepamos ne aliejiniais, o tik akvareliniais dažais, kuriuos lengvai galės nuimti ateities restauratoriai, kai kūrinį po 80-100 metų vėl teks atnaujinti. Kai lankėmės molbertinės tapybos restauravimo skyriuje, ant sienos kaip tik kabojo pradėtas tvarkyti didžiulis paveikslas iš Šiaulių Chaimo Frenkelio vilos, kuriame nutapytas Kelmės dvaro savininkas Gruževskis ir jo šeima, kaip mes nutarėme, besiruošiantys krikštynoms. Gruževskiai - mecenatai reformatai, tad dauguma to meto bajorų krikštijo vaikus namuose, o ne griežtai bažnyčioje, kaip priimta katalikų. Šio skyriaus restauratoriai pluša labai įtemptai, nes Valstybės dienos proga liepos 4 d. atidaromai parodai „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų" turi restauruoti keliolika senų XVI- XVII a. paveikslų, paskolintų iš Ukrainos. Be prityrusių restauratorių, kurios šiam darbui yra atidavusios 20-30 metų, pakviesti praktikai studentai, baigę dailės ar chemijos studijas.

Tekstilės restauravimo skyriuje pamatėme, kaip buvo atstatytas kontušo juostos grožis. Kontušo juosta dar vadinama Slucko juosta - Abiejų Tautų Respublikoje XVII-XVIII amžiuje turtingi bajorai apjuosdavo žiponą, ar kontušą. Pusė juostos būdavo audžiama vienos spalvos, kita pusė - kitos. Be to dar buvo geroji ir išvirkščioji pusės: taigi juostos nešiotojas galėdavo puoštis keturiomis spalvomis. Iš pradžių juostos buvo įvežamos iš užsienio, išaustos persų audėjų. 1767 m. Slucke juostų audimo dirbtuves kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos rūpesčiu įkūrė iš Turkijos atvykęs armėnas Ovanesas Madžarancas (arba Jonas Madžarskis). Netrukus Slucko dirbtuvėse išaustos juostos buvo žinomos visoje Europoje ir vadinamos Slucko juostomis. XIX a. pr. išpopuliarėjo frakai, surdutai. Kontušo juostas ėmė naudoti katalikų dvasininkai apeigų rūbams puošti.

Iš mums parodytos Slucko juostos buvo pasiūtas arnotas. Pas restauratorius patekusį sunykusį arnotą buvo nutarta restauruoti vėl kaip bajoro aprangos detalę - kontušo (Slucko) juostą.

Reformatų senjorai antri metai dalyvauja Lietuvos dailės muziejaus projekte suaugusiems „Atviras muziejus" ir turėjo galimybę aplankyti visas naujausias Dailės muziejaus atskirų rūmų parengtas parodas, į kurias šiaip neišsiruoštume: „Nuo mini iki maksi. Septintojo dešimtmečio mada" iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos ir taip pat iš jo kolekcijos - „Du mados šimtmečiai", „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai", Sankt Peterburgo imperatoriškojo porceliano, Alfonso Motiejūno kūrybos parodą „Spalvų kelionės", „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė - pergalės... Sapiegos - valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai" ir kt. Išmokome ar nors susipažinome, kaip yra veriami papuošalai, dekoruojami dirbiniai iš porceliano, piešiama ant šilko, liejama akvarelė, tapoma kreidelėmis, daromi estampai, ekslibriai, sužinojome paprasčiausios batikos principus, net pamėginome pasidaryti.... popierių atvirukams.

Kitiems metams Meno pažinimo centro programų koordinatorė Nideta žada, jei tik muziejus turės pinigų ir nenutrauks panašių programų vykdymo, vėl pakviesti reformatų senjores smagiai praleisti popietes draugiškame būryje, užmiršti rūpesčius, ligas.

D.Gudliauskienė