Prisijungimas redaktoriams
Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.
Apie Šv.Dvasią |
Trečiadienis, 23 Gegužė 2012 20:09 |
Kun.Tomas Šernas
Evangelijoje (Mt 12,31-32) yra kalbama, kad jei piktžodžiauji prieš Dievą Tėvą ar Sūnų, tai bus atleista, bet jei piktžodžiauji prieš Šventąją Dvasią, atleista nebus nei esamame nei būsimame gyvenime. Ar taip išskirtas Trejybės asmuo netampa vos ne svarbiausiuoju?
„Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje". Kodėl Jėzus taip rūsčiai pabrėžė Šventos Dvasios reikšmę? Kokiame kontekste buvo sakomi šie žodžiai? Juk buvo labai iškilmingas Dievo garbinimas Jeruzalės šventykloje, Izraelio žmonės žinojo Dievo įsakymus, uoliai ir pavydžiai laikėsi šabo įstatų, pav., priekaištavo Jėzui dėl išgydymų per šabą. Ko gi trūko išrinktajai tautai prieš lemtingus įvykius, kurie pakeitė pasaulio veidą? Istoriniai tyrinėjimai nepadės to suvokti. Nesuprasime Jėzaus amžininkų tikėjimo situacijos, jeigu neatkreipsime dėmesio į to tikėjimo pamatus - gyvąjį Dievo Žodį. Tereikia atsiversti Bibliją. Jau Senojo Testamento pranašai ragino tautą įsiklausyti į Dievo valią ir visa širdimi jai paklusti. Pranašai su liūdesiu "diagnozavo" tautos negebėjimą gyventi pagal Dievo nurodymus. Jie, Dievo vedini, numatė, jog laikui atėjus bus Nauja Sandora, kai Dievo įsakymai taps ir tautos troškimais, nes jie bus įrašyti ne akmenyje, bet žmonių širdyse bei mintyse. Jeremijo 31,31-34: „...sudarysiu naują sandorą... įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį". Šią pranašystę pabrėžė pranašas Ezechielis, kuris ją susiejo su Dvasia, kurią Dievas ruošiasi atsiųsti. (Ezechielio 36,26-27; ir 37,11-14) "Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus." Pranašas atpasakoja dramatiškus vaizdinius, kuriuos regėjo, kai jį "palietė Viešpaties ranka".Šie mirties, kaulų vaizdiniai labai gerai išreiškia tai, ką Dievas sako žmogui ir pašauktajai tautai. Tie kaulai reiškia mirtį, vietą, kurioje nėra gyvybės. Tai gali būti jau numirę žmonės, bet ir tie gyvieji, kurie sako, kad neturi vilties ir yra užmiršti! Dievo akyse jie yra tarsi mirę, "išdžiūvę", t.y. negyvybingi "kaulai", nors formaliai jie dar gyvi ir gal net vadovauja tautai ir religijai ! Dievas kalba apie savo Dvasią, kuri atgaivina net sausus kaulus, atgimdo žmogų ir bendruomenę. Tai ir yra pranašų lauktos Naujosios Sandoros ženklas ir jos įvykdymo būdas - Dievo Dvasia atgaivina "kaulus" ir įrašo savo Įstatymą "į širdį". Todėl Jėzus taip pabrėžė Dievo Dvasios svarbą. Ir ne veltui Jėzus panaudojo "kaulų" įvaizdį kai fariziejus vadino "balintais antkapiais"! Žmonės, kurie tik formaliai laikosi Dievo Įstatymo ir simuliuoja jo vykdymą, bet jų širdyje jis neįrašytas, yra negyvybingi kaip kaulai. Tai savimi patenkinti žmonės be Dievo Dvasios. Balinti antkapiai iš išorės gražūs, bet viduje -pilni sudžiūvusių kaulų. (Mato 23, 27) "Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų." Jėzui Dievo Dvasia nėra tiesiog jėga, įtaka ar galia. Dvasia yra ne kas kitas, kaip per pranašus duoto pažado išpildymas, kad pats Dievas vėl grįš būti su savo tauta. Dievas gali savo Dvasia atgaivinti ir atgimdyti. Jėzus norėjo, kad jo amžininkai izraelitai tai suprastų. Jis nori jog ir mes suprastume ir asmeniškai išgyventume Dvasią kaip susitikimą, kaip amžinojo Dievo buvimą. Šis Jėzaus tvirtinimas atpasakojamas ir Evangelijoje pagal Morkų 3, 28-30 Diskusijoje su fariziejais, kuomet Jėzus buvo apkaltintas esantis šėtono bendrininku, jis kalba tai, kad kiekvienas žmogus už savo pasakytus žodžius turi savo atsakomybę. Šiais laikais žmonės dažnai praradę suvokimą apie pasakyto žodžio svarbą. Tačiau labai galvoja apie tai, ką raštu pasirašo. Senovės žmonės žodžio svarbą suprato kitaip. Juk žmogus sako tai, ko pertekusi jo širdis. Todėl Jėzus pyko ir labai pergyveno, kad fariziejai, nors ir žinodami Raštus, visai nelaukė Dievo Dvasios, kuri atgaivintų tautą. Matydami nepaprastus išgydymus bei girdėdami Jėzaus mokymą, jie elgėsi ir šnekėjo kaip neatsakingi pavydūs liežuvautojai. Dievo Dvasią, kuri su Jėzumi nuostabiai veikė ir gydė, jie pavadino: „Demonų kunigaikščio galia". Tai jie darė iš puikybės. Pyktis ir pavydas apakino tiek, kad Raštų ir Įstatymų žinovai nenorėjo matyti to, kaip Jėzus veikia išpildydamas Įstatymą ir kaip išsipildo Raštų pranašystės. Nors pyktis ir apakino, tačiau jie veikė ne afekto būsenoje, bet visiškai sąmoningai. Piktžodžiauti Šventajai Dvasiai reiškia atmesti Dievo troškimą ir galią mus išgelbėti. Tai atviras Dievo pagalbos, Jo vedimo atmetimas, atsisakymas priimti išganymą. Tai reiškia atsisakymą atsigręžti į Dievą. Taigi ši nuodėmė yra neatleistina ne dėl jos didumo, nes Dievas atleidžia kiekvienam nuoširdžiai atgailaujančiam nusidėjėliui, bet dėl nusidėjėlio puikybės pagimdytos nuostatos atmesti Dvasios malonę. Tai yra - sąmoningai užtrenkti duris, vedančias į atgailą. Štai kodėl "tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje". Todėl per Sekmines, Dvasiai atėjus, Jėzaus mokiniai staiga širdimi ir protu suvokė, kad su Jėzumi atėjo kiti laikai: Todėl mes, švęsdami Sekmines ar gyvendami kasdienos gyvenimą, nuolatos prisiminkime Dievo malonę ir saugokimės, kad iš savo puikybės neatmestume Šventosios Dvasios. Bet širdimi klausytumės Dvasios, kuri atgaivina net " išdžiūvusius kaulus", nes tai mūsų paveldas. Kaip skelbia Dievo Žodis iš Laiško efeziečiams 1,13 -14: |