Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Reformacija ir Lietuvos švietimo sistemos raida (II)
Ketvirtadienis, 16 Rugpjūtis 2012 18:52
Antroji Lietuvos reformacijos banga
Tomas Dičius

tikejimozodis

radvila_m

A. Kulviečio ir jo bendraminčių priverstinis emigravimas ženklino pirmojo Lietuvos reformacijos etapo pabaigą. Tačiau netrukus atsirito antroji banga, sukėlusi kur kas didesnį rezonansą tuometinėje LDK visuomenėje. Antrojo sąjūdžio pradžią nulėmė LDK elito atstovų atsigręžimas į protestantizmą.

Ankstyviausias didikų luomo atstovo konversijos atvejis - Jono Radvilos (Radvilos Juodojo brolio) tapimas protestantu XVI a. penktajame dešimtmetyje. Šiame dešimtmetyje pastebimos ir kitų didikų šeimų filoprotestantiškas nusiteikimas (Goštautų, Chodkevičių, Kęsgailų). Pirmieji didikai, kurie priimdavo protestantiškas pažiūras, dažniausiai pasirinkdavo „nikodemistinę" religinės elgsenos poziciją (t.y. viešai neskelbdavo savo naujų pažiūrų).

Situacija pasikeitė, kai pasaulėžiūrinę pervartą patyrė įtakingiausi LDK didikai iš Radvilų giminės - Radvila Juodasis ir Radvila Rudasis. Istoriografinė medžiaga leidžia teigti, kad Radvila Juodasis jau nuo 1550 m. buvo reformacijos šalininkas. Jis, turėdamas nemažą politinę bei finansinę galią ir užimdamas svarbiausias valstybines pareigybes (kanclerio ir Vilniaus vaivados), nesibaimino viešai deklaruoti naujų pažiūrų ir remti reformacijos idėjų sklaidą. Anot D. Pociūtės, Radvilos Juodojo atsivertimas yra reikšmingiausias įvykis, labiausiai įtakojęs antrojo reformacijos etapo tolimesnę raidą. Radvila Juodasis tapo LDK protestantų bažnyčios kūrėju bei aktyviu jos ankstyvosios ideologijos formuotoju [1]. Jo asmeninis apsisprendimas paskatino Lietuvos elito - didikų ir bajorų - gausias konversijas. Jau 1566 m. protestantai sudarė apytiksliai pusę LDK Ponų tarybos narių [2]. A. Bumblausko teigimu, Liublino seime 1569 m. tarp LDK senatorių dominavo protestantai (katalikų atstovų išvis nebuvo) [3].

Pagrindinis atsinaujinimo judėjimo vėliavnešys Radvila Juodasis nuo pat pradžios pasižymėjo aktyvia religine ir švietėjiška veikla. Pirmieji ryškiausi jo reformatoriški žingsniai: protestantiškos spaustuvės įkūrimas Brastoje (čia 1563 m. buvo išleista pirmoji Biblija LDK), taip pat reformatų (arba kalvinistų) bažnytinės organizacijos įsteigimo inicijavimas (pirmas „Lietuvos visetos"(Unitas Lituaniae) sinodas įvyko 1557 m.). Reikšmingas taip pat šio didiko indėlis ir į LDK švietimo sistemos kūrimą.

Pasak I. Lukšaitės, pusbroliai Radvilos buvo vieni pirmųjų tarp LDK didikų, pakeitę požiūrį į išsilavinimą. Tarp didikų, besilaikančių senų konservatyvių nuostatų, vyravo nuomonė, kad universitetinis išsilavinimas yra neturtingo bajoro ar prasčioko užsiėmimas[4]. Reformacijos laikotarpiu tarp elito išplito nauja tendencija - šalia mokymosi namuose pridėti ir studijas universitete. Pusbrolių Radvilų veikla rodė, kad jie vertino visapusišką išsilavinimą: skatino knygų įsigyjimą bei leidybą, finansiškai remdavo gabių jaunuolių studijas ir naujų mokymo įstaigų veiklą, kviesdavo savo dvaruose intelektualų sambūrius diskutuoti teologiniais ir kitais klausimais. Radvilos demonstravo aukštuomenei naujoviškos elgsenos pavyzdį - savo turtais remti švietėjiškus projektus. I. Lukšaitės teigimu, lėšų skyrimą knygoms, mokykloms, spaustuvėms evangelikų bažnyčia traktavo kaip deramą tarnavimą Dievui[5].

Pagrindinis reformų rėmėjų siekis buvo sudaryti sąlygas kuo didesnei žmonių auditorijai pažinti Šventojo Rašto tiesas. Švietimo skatinimas buvo neatsiejama šio siekio dalis. Pasak istoriko D. Karvelio, - „Švietimo veiksnys lokalinėje visuomenėje, pretendavusioje tapti protestantiška, buvo nepaprastai svarbus, pripažįstant protestantizmui būdingą interesą teikti didžiulį dėmesį visuotiniam tikinčiųjų ir apskritai žmonių lavinimui. Kad pajaustų tikybinę reformacijos trauką ir realiai taptų protestantiškos mąstysenos žmogumi, valstiečiui, miestiečiui ir bajorui reikėjo skaityti visą Bibliją ar bent jau būti gabiam išklausyti ir suprasti jos tekstų komentarus bei dalyvauti konfesinėje bendruomenės saviraiškoje"[6]. Idant visuomenė taptų pasiruošusi priimti minėtąjį iššūkį, buvo reikalingas nemažas švietėjiškas įdirbis keičiant bendrąjį religinį mentalitetą bei išsilavinimo lygį. Šį uždavinį galėjo įgyvendinti bažnyčių tarnai, turintys pakankamą teologinį ir humanistinį išsilavinimą; kitas svarbus instrumentas - prie bažnyčių veikiančios mokyklos.

Per visą Lietuvos reformacijos laikotarpį evangelikų reformatų bažnyčios nuolatos jautė gerai parengtų dvasininkų trūkumą. Pradžioje bažnyčios naudojosi dvasininkų užsieniečių, daugiausiai iš Lenkijos, paslaugomis. Tokią padėtį neigiamai vertindami abu Mikalojai Radvilos problemą mėgino spręsti siųsdami perspektyvius jaunuolius mokytis į Karaliaučiaus ar į kitus protestantiškus universitetus. Tačiau iš esmės buvusią situaciją pakeisti galėjo tik vietinė švietimo sistema.

Protestantiškos švietimo sistemos kūrimo procesas prasidėjo nuo žemiausios pakopos - pradinių mokyklų. Reformatoriškų mokyklų pradžia - 1558 m. pradėjusi veikti pradinė (netrukus tapusi vidurine) mokykla Vilniuje, Radvilos Juodojo dvare Lukiškėse. Nuo XVI a. vidurio sparčiai kuriamas parapinių mokyklų tinklas visoje LDK. Dėl šaltinių stokos (reformatų sinodo protokolai sudeginti 1611 m.) negalima tiksliai nustatyti nei reformatų bažnyčių tinklo visumos, nei parapinių mokyklų kiekio. Numanoma, kad protestantiškų bendruomenių XVI-XVII a. sandūroje galėjo būti nuo 200 iki 300. Yra žinių, kad vyravo nuostata steigti mokyklas prie kiekvienos parapinės bažnyčios[7].

Išlikusioje Radvilos Kristupo II (Rudojo anūko) instrukcijoje nurodoma: „Prie kiekvienos bažnyčios turi būti mokykla ir bakalauras, mokantis vaikelius mokslų ir pamaldumo"[8]. Dar reikėtų paminėti, kad didikai reformatai kūrė mokyklas ir savo dvaruose, naudodamiesi imuniteto teise, patvirtinta Lietuvos statuto[9].

Reformatų mokyklos buvo aiškaus konfesinio pobūdžio - šalia rašybos bei skaitymo didelis dėmesys skirtas religinių pagrindų dėstymui, būsimųjų dvasininkų ugdymui. Reikšminga buvo tai, kad pradinis mokslas buvo prieinamas bet kurio socialinio sluoksnio atstovams[10]. Kitas svarbus aspektas, anot A. Bumblausko, buvo tas, kad reformatų mokyklos buvo pirmosios LDK, pradėjusios skirti dėmesį lietuvių kalbai, - nuo XVII a. pradžios jose buvo skaitoma iš lietuviškų katekizmų[11]. Taigi svarbiausios reformatų mokyklų funkcijos buvo kelios: pirmoji tikėjimo skleidimo pakopa; institucija, ugdanti bendruomenę; raštingų žmonių parengimas tolimesniam darbui, ypač pamokslininkų pareigoms[12].

Antros švietimo pakopos mokyklų kūrimo procesas vyko lėčiau ir ne taip sklandžiai kaip tikėtasi. Kurdami savąją švietimo sistemą, lietuviai evangelikai dairėsi pavyzdžio liuteroniškuose kraštuose (Prūsijoje, Livonijoje). Buvo perimtas tų kraštų partikuliarinės mokyklos modelis - antros pakopos švietimo institucija, skirta didesniam regionui, į kurią buvo sutelkiami distrikto jaunuoliai, jau įgiję pradinį išsilavinimą ir ketinatys siekti aukštojo mokslo. Čia jie buvo ruošiami tolimesnėms studijoms užsienio universitetuose. Pirmoji tokio tipo įstaiga turėjo būti Vilniaus evangelikų mokykla. Taip pat yra žinių, kad sekanti panaši mokykla buvo kuriama Šiluvoje (fundacija suteikta 1592 m.). XVII a. pradžioje dar kelios reformatų pradinės mokyklos išaugo iki gimnazijų lygio - Biržuose, Slucke, Kėdiniuose. Labiausiai tarp šių mokyklų mokymo lygiu ir kokybe išsiskyrė Kėdainių „Šviesiausioji gimnazija" („Gymnasium Illiustre").

Didžiausio Lietuvos reformacijos rėmėjų dėmesio ir rūpesčio susilaukė jau minėtoji Vilniaus mokykla. Nors istorinių duomenų išlikę nedaug, tačiau istorikai atsekė bent tris rimtus evangelikų bandymus performuoti šią mokyklą į aukštesniojo ir aukštojo lygio švietimo įstaigą. Manoma, kad dar Radvilai Juodajam esant gyvam (jis mirė 1665 m.) planuota mokyklą išplėsti iki vidurinės, o gal ir iki aukštosios. Radvilos Juodojo pasiuntinys 1561 m. vyko į Ženevą ir Ciūrichą susitikti su šveicariškosios reformacijos šulais - J. Kalvinu ir H. Bulingeriu (Radvila susirašinėti su šiais teologais pradėjo dar 1555 m.). Pagrindinis pasiuntinio M. Čechovico (Czechowic) vizito tikslas buvo aptarti antitrinitorizmo įdėjų sklidimo LDK problemą, tačiau jis turėjo dar ir kitą užduoti - susipažinti su Ciuricho gimnazijos veikla. Tenykštės mokyklos profesorius J. Volfas (Wolf) geranoriškai išpildė Radvilos prašymą - surašė gimnazijos nuostatus, pagal kuriuos turėjo būti projektuojama ir vilniškė mokykla. Taigi pirmasis bandymas plėsti Vilniaus mokyklą vyko dairantis į Ciūricho gimnazijos pavyzdį[13]. Yra žinių, kad Radvila Juodasis savo testamente dalį turto užrašė mokyklai ir jos plėtrai. Istoriografijoje užfiksuota, kad katalikų vyskupas Valerijonas Protasevičius disponavo informacija apie šio testamento turinį; nerimas dėl protestantų planų plėsti mokyklą sostinėje pastūmėjo jį imtis aktyvių iniciatyvų steigiant alternatyvią katalikiškąją švietimo instituciją[14].

Po Radvilos Juodojo mirties Vilniaus mokyklos globėju tapo Radvila Rudasis, kuris ėmėsi naujo (antrojo) bandymo ją plėsti. 1567 m. jis davė nurodymus italui G. Biandratai (ital. Biandrate, lot. Blandrata) organizuoti aukštąją mokyklą, parinkti ir kviesti dėstytojus iš užsienio. Yra išlikę duomenų, kad 1568 m. Gardino seime didikai prašė valdovo suteikti leidimą steigti kolegiją. Manoma, kad Žygimanto Augusto patvirtintas leidimas buvo suteiktas būtent Vilniaus reformatų kolegijai[15].

Po XVI a. nuosmukio laikotarpio aštuntajame dešimtmetyje, amžiaus gale, Vilniaus mokykla vėl tapo didžiausiu reformatų bažnyčios sinodo ir reformacijos globėjų rūpesčiu. 1588 m. buvo inicijuotas trečiasis bandymas - Vilniuje reformatų sinode nuspręsta kurti aukštąją evangelikų mokyklą. Ji turėjo būti kuriama kolegijos lygio, o vėliau auginama iki universiteto. Neabejojama, kad amžių sandūroje ji jau buvo pasiekusi vidurinės lygį. Vienas lenkų liuteronas L. Vorbek-Letovas (Vorbek-Lettow) savo raštuose mini, kad studijavo šioje „šlovingoje mokykloje" retoriką, fiziką, etiką, logiką ir teologiją[16]. Duomenų apie mėginimą kurti protestantišką universitetą atrandama ir netiesioginiuose šaltiniuose, pavyzdžiui, katalikų kardinolo Jurgio Radvilos 1588 m. laiške valdovui Zigmantui Vazai[17]. Kardinolas perspėjo valdovą apie gresianti pavojų ir ragino „sustabdyti tokią didelę blogybę". Tais pačiais metais karalius Zigmantas atsakė kardinolui, kad tikrai neleisiąs steigti „eretiškos kolegijos". Nepaisant labai griežto vyskupų ir valdovo nusiteikimo prieš evangelikų mokyklą ir nurodymo uždaryti visas eretikų mokyklas, ji išaugo iki gimnazijos. Dėl Vilniaus vaivados Radvilos Perkūno įtakos pavyko ją išsaugoti, bet neužteko galios pasiekti, kad ši mokykla gautų teisę tapti universitetu. Per laikotarpį nuo 1558 iki 1610 m. Vilniaus evangelikų gimnazija išlavino didelį būrį reformatų ir liuteronų vaikų, joje dėstė nemažai žinomų to meto šviesuomenės atstovų. 1611 m. buvo pakurstyta fanatiška minia, kuri sudegino šią gimnaziją kartu su reformatų biblioteka.

XVI a. vid. - XVII a. evangelikų švietimo sistema buvo tokia: pradinės mokyklos, aukštesniosios mokyklos, po to studijos užsienio protestantiškuose universitetuose. Intensyvus jaunuolių siuntimas į Europos universitetus istorikų įvertintas kaip pozityvus reiškinys, davęs naudą kultūros vystymui. I. Lukšaitės teigimu, reformacija sugriovė monopolinę Krokuvos universiteto įtaką; atsivėrė įvairesni kultūrinės komunikacijos kanalai (išvengiant Lenkijos tarpininkavimo); Lietuvos raštingųjų sluoksnis kur kas giliau susipažino su įvairių Europos universitetų mokymų turiniu; ženkliai padidėjęs sąlytis su Europos kraštų kultūromis padėjo lietuvių tautos kultūrai įžengti į aktyvios raidos laikotarpį[18].

Tarpkonfesinės konkurencijos įtaka švietimo sistemos vystymuisi

Nuoseklus reformatų parapinių mokyklų tinklo kūrimas suteikė postūmį ir konkuruojančiai konfesijai[19]. Paskutiniame XVI a. ketvirtyje pastebimos katalikų bažnyčios vadovų iniciatyvos, skatinančios mokyklų steigimus prie kiekvienos bažnyčios. Šis rūpestis atsispindi 1582 m. vyskupijos nutarimuose. Iniciatyvą rodė ir karaliaus dvaras, skirdamas lėšų mokykloms išlaikyti. Nuo XVI a. pr. (kai sostinėje veikė tik viena parapinė mokykla) iki XVII a. pr. švietimo padėtis žymiai pasikeitė - tuo metu jau buvo miestelių, kuriuose veikė net po dvi skirtingų tikybų mokyklėlės. I. Lukšaitė įvardija, kad toks pradinių mokyklų tinklo tankinimas nebuvo kultūrinės politikos dalis, bet kovos dėl įtakos visuomenėje padarinys[20].

XVI a. Lietuvos visuomenėje subrendo aktualus poreikis turėti lietuviškas aukštesnių pakopų mokyklas. Dėl teisės įkurti tokias mokyklas ir įgyti didesnės įtakos visuomenėje katalikai pradėjo varžytis su protestantais. Reformatorių mokyklos plėtros planai suvaidino labai svarbų istorinį vaidmenį - jie tapo postūmiu katalikų bažnyčiai pradėti savo aukštosios mokyklos organizavimą.

Žinomi Lietuvos istorikai ( E. Gudavičius [21], I. Lukšaitė [22], J. Jurginis [23], A. Bumblauskas [24]) Vilniaus universiteto įkūrimą apibūdina kaip katalikų bažnyčios atsaką į reformacijos plitimą Lietuvoje. Negebėdami patys tinkamai pasipriešinti reformacijai, vietiniai katalikų hierarchai suvokė, kad paramos reikia ieškoti savo bažnyčios struktūrose užsienyje. 1540 m. iškilo jėzuitų ordinas, tapęs antireformacijos avangardu. Jėzuitai garsėjo ir savo efektyvia pedagogine veikla. Minėtasis V. Protasevičius, nerimaujantis dėl evangelikų švietėjiškų planų, 1569 m. pasikvietė jėzuitus į Lietuvą iš Lenkijos. 1570 m. liepos mėnesį buvo oficialiai įsteigta Vilniaus jėzuitų kolegija.

Pasak E. Gudavičiaus, iš šios jėzuitų įsteigtos tvirtovės prasidėjo antireformacijos puolimas Lietuvoje. Vienoje labai svarbioje srityje iniciatyvą pavyko perimti katalikų bažnyčiai. Nuo kolegijos atidarymo čia mokėsi apie 160 jaunuolių, ilgainiui mokinių daugėjo; 1572 m. mokėsi 200, o 1576 m. - apie 500 mokinių [25]. Kontrreformacijos jėgas palaikantis valdovas Steponas Batoras 1579 m. suteikė privilegiją, kuria Vilniaus kolegiją pakėlė į Vilniaus akademiją - universitetą, o popiežius Grigalius XIII šią privilegiją patvirtino. Vilniaus universitetas gavo visas reikiamas privilegijas ir patvirtinimus, atitinkančius nusistovėjusią Europos universitetų steigimo tvarką[26]. Vilniaus universiteto įsteigimas buvo vienas reikšmingiausių LDK XVI a. pabaigos kultūrinio gyvenimo įvykių. Katalikiškoji aukštuomenė pasiekė puoselėtą tikslą - turėti aukščiausios švietimo pakopos instituciją. Taigi XVI a. tarpkonfesinio rungtyniavimo tarp katalikų ir protestantų pasėkoje Lietuvoje susiformavo pilna švietimo sistema.

Apibendrinimai

Švietimo sistema yra svarbus veiksnys, apsprendžiantis visuomenės kultūrinę būklę. Kultūros raidos intensyvumas konkrečioje tautoje ar valstybėje visada tampriai susijęs su švietimo sistemos kūrimosi eiga. Šią taisyklę patvirtina ir Lietuvos istorija. Mūsuose reikšmingas švietimo sistemos formavimosi etapas vyko XVI a. - tai amžius, bylojantis apie bendrą visuomeninio būvio pakylėjimą. Šiuos ryškius lokalinės kultūrinės panoramos pokyčius istorikai sieja su reformacijos banga, tuo laiku atkeliavusia iš Europos.

Reformacijos išvakarėse Lietuvos švietimo sistema buvo pasiekusi tik pradinę pakopą; pradinių mokyklų tinklas buvo menkai išvystytas. Per Lietuvos reformacijos laikotarpį sparčiai kūrėsi parapinių mokyklų tinklas. XVI a. pab. - XVII a. pr. atsirado reformatų gimnazijų Vilniuje ir kituose miestuose, ne kartą buvo inicijuojami bandymai įkurti protestantišką universitetą. Nors evangelikų švietimo sistema LDK pasiekė tik II-ąją pakopą, aktyvus jų siekis sukurti daugiapakopę švietimo sistemą išjudino katalikiškąją pusę. Galimybė atsirasti protestantiškam universitetui Vilniuje paskatino katalikų vadovų sprendimą įkurti pirmąjį Lietuvoje universitetą. XVI amžiuje Lietuvoje buvo sukurta visa švietimo sistema: pradinė mokykla (I pakopa), gimnazijos ir kolegijos (II pakopa), Vilniaus universitetas (III pakopa).

I. Lukšaitė teigia, kad reformacijos vaidmuo buvo dvejopas: palaikė iniciatyvas įvesti naujoves ir kartu tapo kultūrą skatinančiu įtampos poliumi[27]. Reformacija sukūrė konkurencinę situaciją, o Lietuvos visuomenė daug laimėjo vykstant tokiai rungčiai švietimo srityje.

Ar XVI a. Lietuvos istorijos pamokas galima būtų pritaikyti šiandien? Manau, kad nūdien kai kurios protestantiškos bendruomenės galėtų mokytis iš savo pirmtakų kultūrinio-socialinio aktyvumo, o kai kuriems katalikų konfesijos atstovams galima būtų palinkėti nesibaiminti, kad kitos konfesijos Lietuvoje yra per mažai įstatymiškai suvaržytos - juk XVI a. istorija byloja, kad didžiausias katalikų bažnyčios atsinaujinimo, gyvybingumo ir vaisingos veiklos etapas sutapo su įtemptos tarpkonfesinės konkurencijos laikotarpiu.

Nuorodos:
[1] Pociūtė D., Maištininkų katedros, p. 203.
[2] Krikščionybės Lietuvoje istorija, p. 163.
[3] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, p. 244.
[4] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos ... p. 560.
[5] Ten pat, p. 561.
[6] Karvelis D., Radvilų Biržų kunigaikštystės visuomenė ir jos komunikacija 1589-1655 m.: daktaro disertacija, 2009, VDU, p. 421.
[7] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos ... p. 302-307.
[8] Karvelis D., Radvilų Biržų... p. 421.
[9] Jurginis J. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, p. 147.
[10] Karvelis D., Radvilų Biržų... p. 435.
[11] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija, p. 354.
[12] Karvelis D., Radvilų Biržų... p. 435.
[13] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos ... p. 304.
[14] Gudavičius E., Lietuvos istorija. Vilnius: RŠSL, 2001, p. 594.
[15] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos ... p. 306.
[16] Krikščionybės Lietuvoje istorija, p. 180.
[17] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos ... p. 468-469.
[18] Ten pat, p. 579.
[19] Ten pat, p. 466.
[20] Ten pat, p. 467.
[21] Gudavičius E., Lietuvos istorija. p. 594-597.
[22] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos ... p. 552-554.
[23] Jurginis J. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, p. 147.
[24] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija, p. 286
[25] Račkauskas J. Švietimo reforma ... p. 33.
[26] Ten pat, p. 33.
[27] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos... p. 557.

Literatūra:
1. Sud. Ališauskas V., Baronas D., Černius R. ir kt., Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius: Aidai, 2006.
2. Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005.
3. Red. Dowley T., Krikščionybės istorija. Vilnius: Alma littera, 2000.
4. Sud. Grigas K., Kryževičius V., Lukšaitė I., Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII-XVII a. Istorijos šaltinių antologija. Vilnius, 1994, p. 99-102.
5. Gudavičius E., Lietuvos istorija. Vilnius: RŠSL, 2001.
6. Jurginis J., Lukšaitė I., Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Vilnius: Mokslas, 1981.
7. Karvelis D., Radvilų Biržų kunigaikštystės visuomenė ir jos komunikacija 1589-1655 m.: daktaro disertacija, 2009, VDU.
8. Kavolis V., „Velnio įsiveržimas: Lietuvos kultūros pokyčiai naujųjų amžių pradžioje" // Baltos lankos. - 1991, Nr.1.
9. Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 1999.
10. Lukšaitė I., „Reformacija Lietuvoje (II)" [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario mėn.]. Prieiga per Internetą:
11. Pociūtė D., Maištinikų katedros. Vilnius: Versus aureus, 2008.
12. Račkauskas J., Švietimo reforma Lenkijoje ir Lietuvoje XVIII a. Vilnius, 1994.
13. Schröter G., „M. Lutheris ir pedagogika" [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario mėn.]. Prieiga per Internetą:

Tomas Dičius

Reformacija ir Lietuvos švietimo sistemos raida (I dalis)