Jeigu esate tarnavę bažnyčioje, žinote, jog kartkartėmis tarnavimas gali būti labai varginantis. Kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiu padėti krizinėje situacijoje atsidūrusiems žmonėms, kad Dievas būtų pašlovintas, kai tuo pat metu patys grumiamės su sunkumais. Ganytojiškas rūpestis kartkartėmis gali būti labai sekinantis. Situacijos, kurias stengiamės išspręsti, gali sužlugti. Bažnyčios nariai gali pasitraukti. Vadovai gali apleisti bažnyčią. Kartais į biurą einu akivaizdžiai pavargęs. Pavargęs nuo vėlyvų vakarų ir ankstyvų rytų. Pavargęs nuo telefono skambučių ir žinučių.  Pavargęs nuo pralaimėjimo ir sielvarto. Pavargęs nuo buvimo pavargusiu. Bet aš įsitikinęs, kad kiekvienam krikščioniui pavargusi siela yra be galo vertinga.

Galiu įsivaizduoti, kad tai skamba keistai. Šiaip ar taip „pavargusi siela" skamba kaip bepasiduodanti siela. Tokią sielą vargu ar galima pavadinti vertinga. Tiesa ta, kad daugelis iš mūsų buvome pakrikštyti į amerikietišką saugumo ir komforto kultūrą, todėl mintis apie liūdesio ir nuovargio vertingumą atrodo absurdiška. Mes sau kartojame, kad tik tai, kas padeda mums gerai jaustis, yra iš tikrųjų gerai. Tačiau ir pavargusi siela gali tapti vertinga, jeigu mes apmąstysime tai, kas vyksta, o ne paprasčiausiai bėgsime nuo to.

Būdas pabėgti

Akimirką pagalvokite apie tai, ką pavargusi siela sako. Ji sako „Nebegaliu!" Ji ieško būdų, kaip pabėgti. Ji siekia kuo greičiau palikti skausmą ir sunkumus. Tai prašymas išgelbėti. Pavargusi siela primena mums, kad mus reikia gelbėti. Manau, kad niekada nepavargdami mes tai užmirštume - nusiramintume ir taptume pernelyg patenkinti šiuo pasauliu ir savo gyvenimu. Bet Raštas sako, kad čia nėra mūsų namai (Žydams 13, 14) ir kad šis sugedęs pasaulis turi būti atnaujintas (Romiečiams 8, 18-23). Nebūdami pavargusios sielos mes linkę ignoruoti šią tikrovę ir gyventi savo mažame pasaulėlyje.

Taip pat pagalvokite apie tai, ką pavargusi siela sako kitiems. Mirtis priverčia žmones pasijusti nepatogiai. Gera linkintys žmonės, galvodami, kad privalo kažką pasakyti, galiausiai prikalba visiškai beverčių dalykų. Pavyzdžiui, viena moteris, spausdama man ranką mano senelio laidotuvėse, parodė į mane ir pasakė savo vyrui: „Jo tėtis taip pat miręs". Tai buvo nepiktavališkas teiginys. Tai buvo kvailas teiginys. Ir, žinoma, kančia kaip niekas kitas išryškina daugybę klišių. Jų yra gausu per laidotuves. „Viskas išeina į gera". „Niekas nevyksta be priežasties". „Mirtie, kur tavasis geluonis?!". „Laikas išgydo visas žaizdas".

Nesupraskite manęs neteisingai. Aš nuoširdžiai tikiu Dievo viešpatyste viskam, kas vyksta. Taip pat pritariu taktiškumui ir jautrumui. Tačiau pavargusi siela jaučia skirtumą. Pavargusi siela įgalina užjausti vienas kitą ir verkti kartu su kitu. Ji supranta kito žmogaus skausmą ir neabejoja užsitęsusiu liūdesiu. Pavargusi siela niekada nesitiki, kad kas nors tiesiog įveiks netektį. Tokia siela nemano, kad kažkas sielvartauja ir gedi dėl to, kad jo teologija neteisinga.  Nes pavargusi siela yra pavargusi dėl vienos priežasties: ji taip pat perėjo širdgėlą. Ji supranta.

Pagalvokit apie tai, kaip mes galime dalytis savo širdgėla. Tai gali pasirodyti abejotinos vertės, bet pavargusi siela mokosi branginti skausmą, kurį patiriame. Žmones, kurie dalijasi kančia ir sielvartu, sieja gilus ryšys. Grupė „Sleeping At Last" dainuoja: „Prisiminkit, kas mes esame: besąlygiškai mylimi tų, kurie kartu su mumis išgyvena mūsų širdies skausmą". Aš prisimenu mudviejų su žmona ašaras, belaukiant mūsų 2 metų mažylio stuburo operacijos. Prisimenu mus su broliu tvirtai apsikabinusius furgono galinėje sėdynėje, kai sužinojome apie mūsų tėvo mirtį. Kiekvieną kartą prisiminus šiuos ir daugelį kitų atvejų mano širdis dūžta iš naujo. Iki šiol kaskart galvoju apie didžiulę meilę, kurią jaučiu tiems, kurie dalijosi mano širdgėla.

Mes reikalingi vienas kitam

Esu pavargęs, pavargęs nuo daugelio dalykų. Būna dienų, kai noriu tiesiog viską mesti ir šliaužti į lovą. Žmonės mūsų bažnyčioje miršta arba apleidžia tikėjimą. Aš pavargęs. Draugas priklausomas nuo alkoholio. Kitam diagnozuotas smegenų auglys. Miršta šeimos narys. Aš pavargęs. Bet, žinoma, galvodamas apie visa tai prisimenu kitus dalykus. Tai man primena, per ką perėjo mano šeima, kokias netektis išgyveno mano bažnyčios žmonės. Ne aš vienas esu pavargęs. Tą patį nuovargį matau žmonių, kuriuos konsultuoju, su kuriais meldžiuosi, kuriuos pabučiuoju rytais prieš išeidamas į darbą, veiduose. Taigi kiekvieną rytą keliuosi iš lovos. Grindys šaltos. Aš pavargęs. Negaliu pasiduoti. Ne todėl, kad jiems manęs reikia, bent jau ne ta prasme, kad esu pastorius ir turiu visus atsakymus. Poreikis yra abipusis. Mes reikalingi vienas kitam.

Paulius Romos bažnyčiai sako: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais" (Rom 12, 15). Įtariu, bažnyčioje mes dažną kartą nepakankamai gerai vykdome šį įsakymą. Bent jau aš - tikrai ne. Bet mano pavargusi siela padeda man keistis. Pavargusi siela turi vertę, jeigu mes nusiteikę jos ieškoti.

Vertė Inga Barauskaitė