Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Apie žmogaus lytiškumą, santuoką ir skyrybas (I)
Mardi, 16 Avril 2013 07:26
There are no translations available.

www.buzzle.comLietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje daugumas žmonių neblogai susipažinę su Evangelija, nujaučia žmogiškos laisvės bei atsakomybės ribas. Tuo labiau, jog mūsų sinodinė-presbiterinė Bažnyčios tvarka tai skatina, nes ji yra respublikoniška, o dažnai žmonių vadinama demokratiška. Bet nenorėčiau mūsų Bažnyčios vadinti „demokratiška". Aiškus ir skaidrus sprendimų priėmimas, viešumas, balsavimas ir atsakomybė mums asocijuojasi su geriausio lygio demokratija. Tačiau turime prisiminti, jog mūsų Viešpats-Karalius skatina mūsų asmeninę ir bendruomeninę atsakomybę bei mums leidžia tą „demokratiją" vystyti. Esame Viešpaties nuosavybė, bet privalome gyventi, kaip visiškai laisvi ir atsakingi žmonės. Mes, reformatai, esame tarsi „monarchinėje - demokratinėje respublikoje". Tačiau taip jau yra, jog būna sunku Kristaus monarchiją ir atsakingą žmonių demokratiją suderinti Bažnyčioje. Todėl randasi įvairūs bažnytiniai dariniai, panašūs į monarchiją-monarchiją, monarchiją-oligarchiją, monarchiją -anarchiją ir t.t.  Demokratiškose evangelikų reformatų bažnyčiose kartais atsitinka, kad per tą nuolatos puoselėjamą demokratinę galvoseną primirštamas kiekvienos konfesinės ir lokalinės Bažnyčios pagrindas - Jėzaus Kristaus valdymas. Mus valdo tas, kuris yra Bažnyčios galva (Kol 1,28), mūsų Viešpats ir aukščiausias Karalius (Ps 24,8; 47, 2-7). Todėl, demokratiškai išsakant savo nuomonę, kartais klaidingai sprendžiama apie visokius opius gyvenimiškus bei bažnytiškus dalykus, pavyzdžiui, apie žmogaus lytiškumą, santuoką ir skyrybas. Evangelikų reformatų Bažnyčioje skyrybos yra leidžiamos, bet nedažnas gali atsakyti, kokiais atvejais skyrybos gali būti teisėtos. Kaip bus tuomet, jeigu vyras susirado meilesnę moterį ar moteris turtingesnį vyrą; ar bus kalbama apie „charakterių neatitikimą", ar apie „didelę ir tikrą meilę"? Tokiais atvejais ne vienas pasimeta ir tegali pasakyti, jog mūsų Bažnyčioje santuoka nėra sakramentas, o kiekvienas narys yra laisvas ir savo sąžinėje intymius asmeninius reikalus sprendžia pats. Tai tiesa, tačiau mums reikia į šiuos klausimus pažvelgti įdėmiau iš Biblijos perspektyvos. Kartais net galvojama, (pagal demokratines tradicijas), kad būtų gerai atskirti bažnytinius reikalus nuo asmeninių-šeimyninių. Be abejo, visada esti žmonių, kuriems Bažnyčia ir jos reikalai visų pirma asociuojasi su asmens nuomonės laisve, susirinkimais, kvorumais, protokolais, balsavimais, remontais, chorais ir statybomis. Tokiais atvejais būtina prisiminti mūsų Karaliaus ir Viešpaties valią.

Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!" (Pr 1, 27-28)

Todėl lytiškumas yra Dievo valia ir palaiminimas. Nuodėmė prieš lytiškumą yra paleistuvavimas. Prie paleistuvavimo priskiriama šios veikos:
Ikisantuokiniai lytiniai santykiai (Įst 22,28); intymūs santykiai su svetima žmona (sutuoktiniu) (Kun 18,20; Jer 5,8-9; Mat 5,32); prostitucija (Kun 19, 29); išprievartavimas (Įst 22,25-27); homoseksualizmas (Pr 19,5; Kun 8, 22; Rom 1,26-27; 1 Tim 1,10); transvesticizmas (Įst 22, 5); kraujomaiša (Kun 18, 6-13); zoofilija (Kun 18, 23).

Sukurdamas žmogų, Dievas sukūrė santuoką. Tai Dievo valia ir geras sprendimas : „Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją" (Pr 2,18). Steigdamas santuoką, Dievas pasakė: "Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu" (Pr 2 24).

Tapimas vienu kūnu reiškia ne tik fizinį - lytinį, bet ir dvasinį bendrumą. Santuoka yra bendravimas iki gyvenimo pabaigos. Kristus mokė - "Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria". (Mt 19,6)

Dėl šio Kristaus požiūrio į santuoką krikščionys skyrėsi nuo judėjų. Pastarieji rėmėsi Mozės Įstatymų tradicija, kurioje skyrybos buvo gana paprastas dalykas. Krikščionių požiūris į santuoką taip pat aiškiai skyrėsi ir nuo pagoniškos Romos imperijos teisinių nuostatų santuokos bei skyrybų klausimais.

Ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje Tertulianas (apie 200m.) ir jo amžininkai nusprendė, kad Dievo sujungtų poros santuokinių įsipareigojimų išardyti neįmanoma net dėl vieno iš sutuoktinių mirties. Augustinas (343-430m.) mokė, kad santuoka yra gėris ir turi tam tikrą sakramentinį pobūdį, kuris jokiu būdu negali būti nutraukiamas.

Tačiau įtakingiausių Reformacijos vadovų Martyno Liuterio ir Jono Kalvino mokymuose požiūris į santuoką pakito. Jie atmetė sakramentinį požiūrį į santuokinį ryšį, akcentuodami santuokos civilinį aspektą labiau nei dvasinį. Kalvinas aukštino santuoką, matė ją kaip „gerą ir šventą Dievo potvarkį". Tačiau tai nebuvo sakramentas, ji negalėjo būti laikoma sakramentu, nes ji neturėjo savyje pažado.

Romos katalikai moko, jog sutuoktuvės yra sakramentas, nes vyro ir moters porystė nurodo į Kristaus ir Bažnyčios dvasinio susijungimo simbolį. Kalvinas paaiškina, kad Šv. Rašte yra daugybė palyginimų, sofizmų, tačiau jų negalima vadinti sakramentais, pvz.: „Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje" (Mt 13,31) arba, „Dangaus karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo". (Mt 13,33).

Kalvinas sutinka, jog yra pagirtina ir naudinga, kai krikščionis, matydamas vynmedį, prisimena Viešpaties žodžius: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas - vynininkas" (Jn 15,1). Taip pat ir matant piemenį su kaimene, naudinga prisiminti Kristaus žodžius: "Aš esu gerasis ganytojas", bet jeigu kas šiuose dalykuose įžvelgtų sakramentus, sako Kalvinas, tą reikėtų nuvesti pas gydytoją. Nepaisant to, Reformacijos priešininkai teigia, jog sekančiuose Pauliaus žodžiuose yra nuoroda į tai, kad porystė yra sakramentas:
„Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią. Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu". Tai didelė paslaptis, - aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią." (Ef 5,28-32)

Tačiau, kaip sako Kalvinas, šitaip traktuoti Šv.Raštą reiškia painioti „Dangų ir žemę". Paulius vyrams pavyzdžiu iškelia Kristų, norėdamas parodyti, kokia nepaprasta meile jie turi mylėti savo žmonas. Iš čia ir išvada: ‘"Žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona....", iš jo šonkaulio padaryta, ir du taps vienu kūnu.

Paulius nurodo į tai, kad mes esame Kristaus kūno ir kaulų nariai. Kaip Adomas davė šonkaulį, kad būtų sutverta Ieva, taip ir Kristus „davė savo šonkaulį", kad būtų sutverta Bažnyčia. Todėl mes „esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų". Apaštalas pabrėžia, kad tai didelė paslaptis. Tačiau tam, kad nebūtų dviprasmiškumo, lyginant fizinį vyro ir moters susijungimą su Bažnyčia, Paulius priduria, kad jis kalba apie Kristaus "santuoką" su Bažnyčia. Kalvino nuomone, visi supranta, kad kalbama ne apie ką kitą, o apie dvasinį Kristaus ryšį su Bažnyčia. Tas ryšys yra pastovus ir šventas, todėl ne kartą Šv.Rašte vadinamas Kristaus santuoka su Bažnyčia.

Kalvino „Bažnytiniai potvarkiai", priimti Mažosios ir Didžiosios Tarybų 1561 metais, be neištikimybės, pripažino tris skyrybų ir antrosios santuokos pagrindus: impotenciją, didžiulį religinį nesuderinamumą ir palikimą(pametimą). Kalvinas pripažindavo santuoką negaliojančia tuomet, kai vienas iš sutuoktinių dėl tam tikrų fizinių trūkumų (fizinės negalios) negalėjo atlikti vedybinių sutuoktinio pareigų.

Skyrybos buvo laikomos teisėtomis, jeigu netikintis norėdavo skirtis su sutuoktiniu dėl religijos; tuomet tikintysis nebetekdavo santuokinės pareigos. Tokiu atveju pagal Kalviną „netikintysis asmuo išsiskiria su Dievu, o ne su savo partneriu".

Kalvinas primena, jog Mozės Įstatymas sąlygojo mirtį neištikimiems sutuoktiniams, todėl nekaltoji pusė nelikdavo susaistyta pradinės santuokos saitais. Skyrybos tokiomis aplinkybėmis suteikdavo nekaltajai pusei laisvę antrai santuokai. Antrosios santuokos, kaip neištikimybės, pasmerkimas Jėzaus taikomas neabejotinai tik neteisėtoms ir lengvabūdiškoms skyryboms.

Žvelgiant bibliškai, jokia priežastis, išskyrus neištikimybę ir sąmoningą partnerio bei šeimos pametimą, nėra pakankama panaikinti santuokos saitus. Tačiau kaltajai pusei atgailaujant ir ištaisant padėtį, turi būti atleidžiama.

Kyla dar vienas neaiškumas - ką laikyti santuoka? Ar mes gilinamės ir svarstome, ieškodami tiesos, tik dėl Bažnyčioje sudarytų santuokų? Biblija moko, jog Dievo akyse kiekviena teisėta (neturinčių įsipareigojimų kitose santuokose, pilnamečių, ne iš prievartos ir apgaulės) santuoka yra galiojanti. Teisėtos santuokos principas yra viešas deklaravimas visuomenei, jog konkretūs vyras ir moteris įsipareigoja vienas kitam sutuoktuvių ryšiais, priklauso vienas kitam, sudaro porystę ir šeimą. Tai įvyksta pagal toje visuomenėje egzistuojančius papročius, tradicijas ir legalias ceremonijas. Biblijoje yra aprašyta, jog skirtingais laikais būdavo skirtingai „įforminamų" bei švenčiamų sutuoktuvių. Tačiau jos buvo galiojančios Dievo akyse. Todėl reformatai pripažįsta kitose konfesijose ir civilinės metrikacijos skyriuje legaliai sudarytą santuoką. Neturėtume jokio pagrindo nepripažinti to, ką Dievas pripažįsta, tačiau ir neturime jokios teisės net mintyse santuoka vadinti tai, kas ji nėra (pvz. homoseksualų partnerystę).

Kun. Tomas Šernas
Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas