Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Brastos arba Radvilų Biblija – poligrafijos meno paminklas
Wednesday, 17 April 2013 09:54
There are no translations available.

selonija-baneris-120x60

 

brastos_biblija1

Viena iš muziejaus ekspozicijų, pristatančių Biržų krašto unikalumą, išskirtinumą, yra religinių konfesijų istoriją, raštiją ir meną reprezentuojanti ekspozicija, kuri atspindi mūsų krašto daugiakonfesiškumą. Viena iš priežasčių tokiai religinei įvairovei įsitvirtinti turėjo būti kunigaikščių Radvilų tolerancija tiek tautinėms, tiek religinėms bendruomenėms, jeigu jų buvimas Biržų kunigaikštystėje Radviloms atrodė kuriuo nors požiūriu naudingas. Taip Biržų krašte buvo apgyvendinti karingieji totoriai, karaimai, mieste įsikūrė nemaža vokiečių bendruomenė.

Šiais metais imtasi atnaujinti ir papildyti religinių konfesijų istorijos ekspoziciją, į kurios pristatymą pakviesime biržiečius. O šiame straipsnyje norime pristatyti ekspozicijos ašį, kuri jungia visas ekspozicijoje pristatomas religijas - Bibliją.

Ekspozicijoje esama nemažai skirtingų religinių konfesijų raštijos pavyzdžių, tačiau visas religines knygas vainikuoja 1563 m. kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo spaustuvėje Lietuvos Brastoje išleista Biblija lenkų kalba (Biblia Swięta, tho jest Księgi Starego y Nowego Zakonu, ... nowo na polski ięzyk ... wyłożone). Ši įspūdinga knyga verta išskirtinio dėmesio dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai buvo pirmasis Šventasis Raštas, išleistas bendruomenės šnekamąja kalba (mums tenka apgailestauti, kad LDK diduomenė XVI a. kalbėjo lenkiškai, todėl ši Biblija nebuvo išleista lietuvių kalba). Antroji priežastis - Biblijos leidimą inicijavo evangelikų reformatų bendruomenės Lietuvoje organizatorius ir steigėjas kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565), Radvilos Rudojo, Biržų kunigaikštystės valdytojo, pusbrolis. O reformacijos idėjos į mūsų kraštą atėjo ir įsišaknijo tik kunigaikščių Radvilų dėka. Trečioji priežastis - Brastos, arba kitaip - Radvilų Biblija reikšminga kultūros istorijai ne tik savo turiniu, bet ir forma: ji laikoma XVI a. poligrafijos meno paminklu, savo puošnumu, ištaigingumu, menine verte galinti lygintis nebent tik su Mikalojaus Rėjaus „Postile", išleista šešeriais metais anksčiau (1557) Krokuvoje ir turėjusia 70 iliustracijų, atliktų medžio raižinių technika.

Ir dar viena priežastis, verčianti kalbėti apie šį vertingą leidinį, kad šiais metai sueina 550 metų nuo jo išleidimo, ir tai, kad mūsų muziejuje galima pamatyti egzempliorių su išlikusiu tituliniu puslapiu. Tokių knygų išliko tik vienetai, o mes turime galimybę matyti jos originalą, puikias iliustracijas, tarp kurių ir unikalus titulinis puslapis... Bet apie viską iš eilės...

Lietuvoje XVI - XVII a. reformatų Bažnyčia buvo vienas iš trijų dominuojančių išpažinimų LDK. Įžymiausi Lietuvos reformatų politiniai vadovai - kunigaikščių Radvilų dinastija, teologas - A. Volanas. Pirmosios reformatų pamaldos Vilniuje įvyko 1553 m., o pirmasis sinodas - 1557 m. Didžiausią įtaką reformatų tikėjimo puoselėjimui ir plitimui turėjo didikai Radvilos. Išskirtinis vaidmuo šioje veikloje teko Mikalojui Radvilai Juodajam. Be daugelio jo kitų nuopelnų, jis 1553 m. savo lėšomis įkūrė spaustuvę Lietuvos Brastoje, kuri buvo antroji spaustuvė LDK ir buvo specialiai skirta protestantų raštams spausdinti lenkų kalba. Lietuvos Brasta kaip vieno įtakingiausių Lietuvos Reformacijos veikėjų Mikalojaus Radvilos Juodojo nuosavybė tapo svarbiausiu protestantizmo židiniu visoje LDK, o įsteigus spaustuvę tapo ir religinės propagandos centru, tad būtent čia pasaulį 1563 m. išvydo vadinamoji Radvilų Biblija.

Pirmuoju spaustuvininku buvo didelis Reformacijos šalininkas Bernardas Vojevudka iš Krokuvos. Jam ir buvo pavesta organizuoti Šventojo Rašto rengimą. 1558 m. Radvila finansavo naują spaustuvę, kuriai vadovauti buvo pakviestas spaustuvininkas Stanislovas Murmelijus. Manoma, kad Bibliją, pagarsėjusią Lietuvos Brastos arba Radvilų Biblijos vardu, išleido S. Murmelijus. Nors Levas Vladimirovas „Knygos istorijoje" rašo, kad būta tyrinėtojų, manančių, jog šio poligrafijos meno paminklo išspausdinimas yra pakeitusio spaustuvininką Murmelijų Brastos spaustuvėje Kiprijono Baziliko nuopelnas. Tačiau, jo nuomone, ši hipotezė labai abejotina. Kiprijonas Bazilikas, Krokuvos universiteto auklėtinis, kurį laiką dirbęs Žygimanto Augusto kanceliarijoje, buvo poetas ir kompozitorius, puikus stilistas ir vertėjas, bet vargu ar jis buvo pakankamai įgudęs spaustuvininkas, kad galėtų išspausdinti tokį monumentalų leidinį kaip Brastos Biblija. Greičiausiai ją išspausdino Stanislovas Murmelijus, o Kiprijonas Bazilikas padėjo redaguoti. Brastos Biblijoje yra puiki Baziliko panegirika, apdainuojanti Radvilų herbą.

Biblijos vertimas užtruko šešerius metus. Visiškai naują vertimą rengė didelis vertėjų, rašytojų ir poetų kolektyvas: Jonas Laskis, Grigorijus Oršakas, Petras Statorijus, Jonas Thenaudus, Jurgis Šomanas ir kiti. Brastos Biblija buvo versta iš originalių graikų, hebrajų bei lotynų kalbų tekstų. Visas šis didžiulis darbas ir 500 egzempliorių tiražas Lietuvos kancleriui kainavo 10000 auksinių.

Anot Dalios Ramonienės, Lietuvos Brastos Biblija yra viena iš daugelio mūsų kultūros mįslių. Unikalus šios Biblijos titulinio lapo meninis apipavidalinimas - vienintelis visoje Lietuvos XVI a. knygos istorijoje, - atrodo, neturėjęs nei pradžios, nei tąsos. Žinoma, kad to meto spaustuvės savo praktikoje plačiai taikė kurios nors vienos knygos klišes, inicialus, ornamentinius raižinius bei kitus apipavidalinimo elementus ir kitiems leidiniams. Tačiau panašaus pobūdžio raižinių į Brastos Biblijos titulinio lapo raižinį nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Lenkijos, nei kaimyninių Vakarų Europos kraštų dailėje neaptikta jokiame kitame leidinyje, tad manoma, kad sukurti lapą buvo duotas specialus užsakymas. Unikalaus raižinio autorius liko nežinomas.

Tik per stebuklą iki mūsų dienų išliko ir titulinis Biblijos lapas (su šiuo lapu žinoma tik keletas išlikusių egzempliorių, kurių vienas saugomas ir eksponuojamas Biržų muziejuje). Po Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties didelėmis jėzuitų pastangomis visi reformacijos pradininko Lietuvoje Mikalojaus Radvilos Juodojo vaikai buvo perorientuoti į katalikybės išpažinimą. Didžiausiu reformacijos priešu tapo vyriausiasis sūnus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kuris uždarė spaustuvę Lietuvos Brastoje (visi įrenginiai buvo perkelti į Vilnių, Akademiją, kur jau buvo spausdinama katalikų religinė raštija) ir naikino spaustuvėje leistus protestantų leidinius. Tragiškas likimas laukė ir Brastos Biblijos, ją Radvila našlaitėlis supirkinėjo ir viešai degino. Bandant išsaugoti brangų reformatams leidinį, buvo imtas išplėšinėti titulinis knygos lapas, kad ją sunkiau būtų identifikuoti, tokiu būdu išsaugant nuo pirmųjų Lietuvoje knygų laužų.

Religijų istorijos ekspozicijoje muziejaus lankytojai gali pamatyti ne tik Radvilų Biblijos originalą, eksponuojamos ir šio poligrafijos šedevro iliustracijos. Kaip rašo humanitarinių mokslų daktarė, sakralinės dailės tyrinėtoja Dalia Ramonienė, Brastos Biblija ir jos meninis apipavidalinimas turi visus XVI a. Vakarų Europos renesansinei knygai būdingus bruožus: antraštes, titulinius lapus, puslapių numeraciją, daugybę puošybos elementų.

biblija-herbas

Iš ne religinio pobūdžio iliustracijų reikėtų paminėti du puikiai apipavidalintus lapus su pasaulietinio turinio tekstais. Viename lape - jau minėta panegirika, kurioje poetas Kiprijonas Bazilikas apdainavo kunigaikščių Radvilų herbą. Gražiame kartuše įrėmintas Radvilų herbas ir yra didžiausia šio lapo puošmena. Kitame lape - Mikalojaus Radvilos Juodojo dedikacija Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Lapą puošia Žygimanto Augusto monograma.

XVI a. pradžioje Italijoje susiformavo titulinio lapo apipavidalinimo architektūrinis sprendimas, dažniausiai primenantis arką. Toks arkos aprėminimas panaudotas ir Brastos Biblijos tituliniame lape, kurio centre puikuojasi puošnus įmantraus gotiško šrifto pavadinimas (tas pats raižinys panaudotas ir Biblijos Naujojo Testamento atsklandai).

Tikriausiai maga pažiūrėti į didelio talento nežinomo dailininko šedevrą iš arčiau?

Anot D. Ramonienės, Brastos Biblijos titulinio lapo kompozicija perteikia svarbiausias protestantizmo idėjas, kurių viena - laisva žmogaus individualybės prigimtis. Individualistinė žmogaus pozicija Dievo atžvilgiu, išreikšta medžio motyvo simbolika, vyrauja tituliniame lape. Medis - vienas seniausių tradicinių simbolių - sutinkamas visų tautų mitologijoje, pačia bendriausia prasme simbolizuoja neišsenkančią visatos energiją bei gyvybę ir prilygsta gyvybės bei mirties idėjai. Tai kartu ir universaliausias pasaulio modelis, jungiantis atskirus pasaulius į visumą. Kasmetinis medžio atsinaujinimas siejamas su atgimimo, prisikėlimo, pergalės prieš mirtį idėja.

Gyvybės ir mirties priešprieša raižinyje išreikšta pusiau nudžiūvusio, pusiau žaliuojančio medžio vaizdiniu, kurį papildo ir praplečia aplink medį rikiuojami Senojo ir Naujojo Testamentų siužetai. Šalia nudžiūvusio medžio kamieno glaudžiasi scenos iš Senojo Testamento. Prie medžio viršūnės - Mozė, kurio rankose Tora arba Mozės penkiaknygė. Centrinę dalį puošia Ievos ir Adomo nuopuolio scena (Ievos rankose prakąstas obuolys nuo Pažinimo medžio, čia pat ir moterį sugundęs Žaltys), o apatinėje dalyje - pragaro scena, į kurią sudėtas nupuolusio žmogaus mirties akimirkos baisumas.

Dešinėje gyvybės medžio pusėje dailininkas surikiavo Naujojo Testamento scenas, kurias taip pat reikėtų „perskaityti" žiūrint iš viršaus į apačią. Šalia sulapojusio medžio vainiko, iliustracijos viršuje, po arka galima įžiūrėti Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai sceną. Centrinėje graviūros dalyje, lygia greta su Adomo ir Ievos nuopuolio scena kaip priešprieša - Jėzaus nukryžiavimo scena - viena esminių krikščionybės idėjų, kad per Jėzaus Kristaus pasiaukojimą ir mirtį kiekvienas tikintysis gauna atpirkimą, išgelbėjimą iš amžinos pražūties pragare kaip Dievo bausmės už žmogaus nuodėmes. Ir trečioji scena - Kristaus prisikėlimas - atgimimas, pergalė prieš mirtį - idėja, kuri jau buvo išsakyta gyvybės medžio simboliu, tik pakartota ir patvirtinta krikščionių simbolika.

biblija-misleKristaus prisikėlimo siužetas yra priešprieša lygia greta kairėje graviūros pusėje pavaizduotam Pragaro vaizdiniui, o šiuos abu siužetus autorius sujungia dar viena iliustracija, kuri leidžia pereiti iš Senojo Testamento į Naująjį. Ant medžio kamieno matome sužibusią Beatliejaus žvaigždę, kuri simbolizuoja Jėzaus gimimą, šalia medžio - Tris Išminčius (arba Karalius), kurių žvilgsniai krypsta aukštyn, taip pat sužibusią žvaigždę jie bando parodyti žmonėms. Tačiau šios iliustracijos viršutinėje dalyje dailininkas pavaizdavo dar vieną labai svarbią Senojo Testamento sceną, kurioje pavaizduotas simbolis turi savo atitikmenį krikščionių pasaulėjautoje.

Manau, kad neatsiras skaitytojų, kurie bandytų prieštarauti, jog Brastos Biblija yra vienas brangiausių kultūros paveldo objektų, saugomų Biržų krašto muziejuje „Sėla", reikšmingų ne tik evangelikų reformatų bendruomenei, bet mums visiems. Kaip ir nebus bandančių paneigti, kad titulinio Biblijos lapo unikali iliustracija - tikras poligrafijos stebuklas, o dar didesnis stebuklas, kad kontrreformacijos karų audrose jis išliko ir šiandien yra prieinamas mums.

Džiaugiamės, kad galime tuo stebuklu su Jumis dalintis...

Edita Lansbergienė
„Biržiečių žodis"
Selonija.lt