Jau šio straipsnio pavadinimas dvelkia nejaukumu, o dabartinių laikų krikščionijoje be perstojo ir ne visada atsakingai kalbant apie Dievo meilę, bažnytiniai teismai asocijuojasi su kažkuo grėsmingu bei labai nešiuolaikišku, tarsi Inkvizicija. Tačiau Dievas ne tik mus myli ir mums atleidžia, Jis iš mūsų reikalauja teisingumo. Todėl nereikia įsivaizduoti, jog Bažnyčioje neturėtų būti teismų ar įteisinama skyrybų.

Skyrybos yra skaudi Bažnyčiai, šeimai ir visuomenei problema, apie kurią Dievo žodis mums sako: "Aš nekenčiu skyrybų, nekenčiu smurtu sutepto drabužio",- sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas. (Mal 2, 16)

Pranašų knygose atsispindi Dievo Žodis - Dievas nekenčia skyrybų, bet įkvepia Mozę paskelbti įstatymą, kuris „civilizuoja" skyrybas toje visuomenėje ir kultūroje. Dievo įstatymas nedviprasmiškai pasisako prieš skyrybas, tačiau tarsi išlyga, dėl nuodėmingumo ir dvasinio nepajėgumo, kuriame paskendęs žmogus, yra paskirtos tam tikros taisyklės, kaip žmogui teisingiau orientuotis tame savo nepajėgume.

Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti". Tuomet Jėzus pasakė: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. (Mk 10,4-5)

Ne tik evangelikų reformatų Bažnyčioje būna atvejų, kuomet reikia spręsti skyrybų bylas. Prieš II pasaulinį karą nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nebuvo civilinių sutuoktuvių. Didžioji dauguma sutuoktuvių būdavo sudaroma Romos katalikų Bažnyčioje, o joje skyrybų, bent teoriškai, negali būti dėl sakramentinio santuokos suvokimo. Retais atvejais poras išskirdavo ir katalikai, paskelbdami, jog dėl kai kurių priežasčių sakramentas nebuvo įvykdytas, t.y. pripažindavo santuokos nebuvimą, bet ne pačias įvykusias skyrybas. Todėl dauguma norinčių greičiau išsiskirti porų oficialiai pereidavo į evangelikų reformatų Bažnyčią, sumokėdavo nemažus parapijos nario bei komisijos darbo mokesčius ir paduodavo dokumentus skyrybų bylos sprendimui. Bylą ištirdavo speciali komisija bei pateikdavo Sinodui, kuris turėdavo teisę porą legaliai išskirti. Kasmet tokiu būdu Unitas Lituaniae prieškariniame Vilniuje papildydavo vidutiniškai apie šimtas naujų žmonių, besikreipusių iš visos Lenkijos. Kitu atveju būtų galima džiaugtis naujais Bažnyčios nariais, tačiau dauguma jų tapdavo tik formaliais reformatais, nes ateidavo ne iš tikėjimo, o pageidaudami skyrybų.

Šiais laikais sutuoktuves ir skyrybas vykdo civilinės metrikacijos skyriai. Paradoksas, tačiau skyrybų bylos mūsų Bažnyčioje keliamos dėl vieno troškimo - noro, kad Dievas laimintų antrąją sudaromą santuoką. Tie, kurie dėl skyrybų jaučiasi nekaltais - išduotais ar paliktais-, trokšta, kad Dievas padėtų, o kita santuoka būtų atsakingesnė ir laimingesnė.

Antrajame šveicariškajame išpažinime (1566), kuriame išdėstyti Lietuvos evangelikų reformatų tikėjimo pagrindai, XXIX paragrafe „Apie celibatą, santuoką ir namų tvarkymą" išsamiai aprašoma šių dalykų esmė, o 2-ame skyriuje aprašoma ir šiais laikais retai bažnyčiose praktikuojama rūpinimosi santuokomis institucija - [SANTUOKOS TEISMAS]. Apie jį rašoma:
„Bažnyčioje turi būti steigiami įstatymiški teismai ir paskiriami šventi teisėjai, kurie turėtų rūpintis santuokomis, pažabotų bet kokį ištvirkimą ir bėgėdiškumą bei dalyvautų sprendžiant vedybinius nesutarimus".

Romos katalikai, suvokdami santuoką kaip sakramentą, abejoja tokių „teismų" teisėmis ir panašius dalykus vadina „santuokinės poros patalo tikrinimu". Skiriasi ir „šventų teisėjų" suvokimas. Lietuvos evangelikai gyvena katalikiškoje aplinkoje, kurioje šventieji suvokiami kaip stebuklus darantys mirę ir kanonizuoti didūs krikščionių pagalbininkai bei užtarėjai. Mes gi vieninteliu užtarėju laikome gyvą mūsų Viešpatį Kristų, o Heidelbergo katekizmas (1563) apie Apaštališkąjį išpažinimą ir jame minimą „šventųjų bendravimą" aiškina taip:

55. Kaip turime suprasti „šventųjų bendravimą"?
Visa bažnyčia ir kiekvienas tikintysis atskirai bendrauja kaip Viešpaties Kristaus nariai ir naudojasi visais Jo turtais bei dovanomis. Kiekvienas narys privalo noriai ir džiaugsmingai savo sugebėjimais patarnauti kitiems nariams jų labui bei naudai.

Šiais laikais „santuokos teismo" ir „švento teisėjo" sąvokos mums atrodo kiek neįprastai, bet esmė aiški - Bažnyčia nėra abejinga ir negali būti abejinga savo narių santuokos bei šeimos bėdoms. Kita vertus, pagalvokime, ar išsaugota santuoka ir šeima nėra tikras stebuklas? Pagalvojus apie ardomos šeimos skausmą ir realius pavojus jos nariams, argi Dievo ir „šventų teisėjų" pastangomis apsaugota santuoka nėra šventųjų padarytas stebuklas? Mūsų Bažnyčios narys EBI dėstytojas Holger‘is Lahayne apie Antrajame šveicariškajame išpažinime minimus santuokos teismus pastebi:
„...idėja aiški: reikia apie viską anksti kalbėti ir kalbėtis; reikia rūpintis poromis. Įdomu tai, kad reformatai gal pirmi pradėjo dar reformacijos laiku steigti tokius teismus arba tiksliau: sielovados tarnystes, nes jie gerai suvokė nuodėmės įtaką ir būtiną kovą su ja".

Tokiu būdu, santuokos teismų paskirtis yra rūpintis santuokomis, išsaugoti santuokas. Dabartiniais laikais mūsų Bažnyčia neturi specifinės, besirūpinančios santuokomis ir šeimomis tarnystės. Tačiau, pagal mūsų tvarką, kiekviena pora ir šeima galėtų dėl porystėje ir šeimoje patiriamų problemų kreiptis į parapiją aptarnaujantį dvasininką ar superintendentą.

Su santuokų reikalais kunigai susiduria daugiausiai dviem atvejais - sudarant jas ir retkarčiais išskiriant. Skyrybų bylos dažniausiai keliamos tuomet, kai vienas iš sutuoktinių nori, kad bažnytinis teismas pripažintų jo nekaltumą. Tik tuo atveju yra įmanoma antroji bažnytinė santuoka.

Tyrimo eigoje turi būti apklausiami sutuoktiniai, liudininkai ir daromos tinkamos išvados.
Skyrybų bylų tyrimas nėra nei malonus, nei paprastas darbas, juo nelabai kas nori užsiimti ar tam turi laiko, bet mūsų Bažnyčios tvarka įpareigoja padėti, ieškoti išeičių. Nepaisant to įpareigojimo, skyrybų bylą tiriantis kunigas dėl aiškių įrodymų stokos gali atsisakyti tolimesnio tyrimo. Tik ištirtos skyrybų bylos teikiamos susipažinti ir svarstyti Konsistorijai. Toliau jau pati Konsistorija nusprendžia, ar bylą teikti Sinodui. O Sinodas, būdamas aukščiausia mūsų Bažnyčios institucija, porą išskiria arba nuo to susilaiko. Verta prisiminti, kad pagal galiojančią tvarką gen. superintendentas gali vetuoti kokį nors Konsistorijos sprendimą. Šiuo atveju - gali vetuoti ir nutarimą konkrečią skyrybų bylą perduoti Sinodui. Tokiu būdu mūsų Bažnyčia tikrai turi priemonių apsaugoti save ir šeimą. Tačiau neužmirškime, jog be krikščioniško tikėjimo, kuris kyla iš Dievo Žodžio ir Šv. Dvasios, tokios „demokratinės" pastangos yra tik nedaug verta intelektinė gimnastika.

Kadangi krikščioniškose bendruomenėse vis dėlto kartais iškyla santuokos bėdų ir tenka kalbėti net apie skyrybų galimybę, rekomenduoju paskaityti greitai www.ref.lt pasirodysiantį reformato teologo Kevin DeYoung straipsnį „Skyrybos ir pakartotinos vedybos".