Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Skyrybos ir pakartotinos vedybos
Ketvirtadienis, 02 Gegužė 2013 19:34
Kevin DeYoung

Skelbiau šį pamokslą, pavadintą "Ką Jėzus mano apie skyrybas ir naują santuoką" ("What Did Jesus Think of Divorce and Remarriage," URC on October 24, 2010.) Pamoksle aptariami septyni skyrybų ir antros santuokos principai:

  1. Santuoka yra šventa sąjunga tarp vieno vyro ir vienos moters bei Dievo noras, kad ta santuoka truktų visą gyvenimą.
  2. Skyrybos ne visuomet yra nuodėmė.
  3. Skyrybos seksualinio ištvirkimo pagrindu yra leidžiamos, bet nėra būtinos.
  4. Skyrybos tuo atveju, kai netikintis asmuo apleidžia, yra leidžiamos, bet nėra būtinos.
  5. Kai skyrybos nebuvo leistos, bet kokia po to sudaryta antra santuoka (su kitu nei pirmu sutuoktiniu) yra laikoma neištikimybe.
  6. Tais atvejais, kai skyrybos yra leidžiamos, antra santuoka irgi leidžiama.
  7. Netinkamai išsiskyrę ir antrą kartą vedę krikščionys gali taip ir gyventi, bet turi atgailauti ir siekti atleidimo už praeities nuodėmes ir daryti tai, kas būtina, kad pasitaisytų.

*  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *

Yra keletas sunkumų, kurie daro pamokslavimą apie skyrybas ir antrą santuoką ypatingai sudėtingu. Vienas sunkumas yra tai, jog yra daug įstatymais paremtų požiūrių, kuriais aš galėčiau remtis šiame pamoksle.

Aš galėčiau pamokslauti, įspėdamas- „Vedybos yra šventos. Prisiminkite savo priesaikas. Jėzus niekada neskatino skyrybų. Taigi nesielkite taip". Aš teisėtai galėčiau taip pamokslauti, kadangi Naujajame Testamente yra svarus perspėjimas vengti skyrybų.

Bet aš taip pat galėčiau pamokslo metu kalbėti apie Dievo gailestingumą tiems, kurie buvo įskaudinti santuokoje, arba tiems, kurie buvo palikti ar padarė nuodėmę, būdami santuokoje.

Aš galėčiau pamokslauti, skirtingais aspektais drąsindamas tuos, kurie padarė nuodėmę išsiskirdami ar sudarydami antrą santuoką, skatindamas juos atgailauti ir gauti Dievo gailestingą atleidimą. Aš taip pat galėčiau daugiau vadovautis teologiniu požiūriu ir bandyti aiškinti priimtinas skyrybų ir antros santuokos priežastis, klausdamas tokių klausimų, kaip: Ar yra kokios nors pateisinamos skyrybų priežastys? Jei taip, kokios jos?

Aš norėčiau tinkamai ganytojiškai ir teologiškai įsigilinti į visus šiuos atvejus, tačiau negaliu to padaryti viename pamoksle. Tai yra pirmasis sunkumas.

Kitas sunkumas, pamokslaujant šia tema, yra tas, kad yra tiek daug specifinių (unikalių) scenarijų, kuriems negalimi lengvi atsakymai. Daugelis iš jūsų klausysis šio pamokslo ne tik dėl teologinių žinių, bet ir kad išgirstumėte, ar aš manau, jog Dievas galvoja,kad jūsų skyrybos buvo priimtinos, arba kad jūsų tėvų antra santuoka yra tinkama, arba kad jūs galite laisvai sudaryti antrą santuoką, kadangi esate išsiskyręs (-usi). Yra tiek daug painių, specifinių situacijų, jog neįmanoma pakalbėti apie jas visas. Tokios situacijos reikalauja didžiulės išminties, nes ne visuomet aišku, koks patarimas yra teisingas.

Pavyzdžiui:

  • Žmona yra neištikima. Ji atgailauja ir nori išsaugoti santuoką. Vyras žino, kad jis privalo atleisti jai, bet jis nori skirtis. Ar jūs suteiktumėte jam tokią teisę? Ar tai, kad žmona neištikima buvo dažnai, sudaro kokį skirtumą?
  • Žmona gauna skyrybas dėl santuokinės neištikimybės. Jūs išsiaiškinate, kad ji turėjo teisinį pagrindą skirtis. Ar ji tuomet gali laisvai tuoktis dar kartą? Ką daryti, jei vyras atgailauja? Ar jis gali vesti antrą kartą? Ar tik jo buvusi žmona gali? Ir jeigu ji susituokia antrą kartą, ar tai pakeičia jo (buvusio vyro) pareigą rūpintis buvusia šeima?
  • Išsiskiria nekrikščioniška pora. Vėliau vyras tampa krikščionimi ir suvokia, kad skyrybos yra blogis. Ar jis privalo pabandyti susigrąžinti savo buvusią nekrikščionę žmoną? Jeigu jis bando susitaikyti, o buvusi žmona to nenori, ar jis laisvas Viešpatyje sudaryti antrą santuoką?
  • Antrą santuoką sudariusi pora suvokia, kad jų skyrybos ir antra santuoka yra nuodėminga. Ar likę santuokoje jie bus svetimautojai? Ar jie gali būti Bažnyčios nariais, ar gali užimti joje vadovų pareigas?
  • Tiek vyras, tiek žmona buvo neištikimi. Jie abu turi pagrindą skirtis ir jie abu yra kaltosios šalys. Ar leistumėte jiems skirtis? Po dvejų metų jie abu nuoširdžiai gailisi. Ar jie turėtų dar kartą susituokti? Ar jie galėtų tuoktis su kitais?

Yra tiek scenarijų, kiek ir porų pasaulyje. Kaip mums žinoti, kas yra teisinga kiekvienoje situacijoje, ypač kai tokia daugybė scenarijų neturi analogijų Šventajame Rašte? Paprasčiausias dalykas yra žiūrėti pro pirštus į skyrybas Bažnyčioje.Tiesiog apsimesti, kad tai nevyksta. Neklausinėti žmonių apie tai. Neklausti nieko interviu dėl bažnytinės narystės metu.

Sudėtinga paimti keletą biblijinių principų apie vedybas, skyrybas, antrą santuoką ir tada bandyti juos pamaldžiai bei išmintingai pritaikyti tūkstančiui skirtingų situacijų.

Septyni principai

Leiskite man pristatyti jums septynis biblijinius principus dėl skyrybų ir antros santuokos.

1. Vedybos yra šventa sąjunga tarp vieno vyro ir vienos moters, ir Dievas nori, kad ta santuoka truktų visą gyvenimą.

Pažvelkite į Ev. pagal Morkų 10,1-12

Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs. Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?" Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti". Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo kūrimo pradžios Dievas sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!" Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja".

Tai buvo fariziejų spendžiami spąstai. Fariziejai nebuvo nuoširdūs, kai teiravosi Jėzaus požiūrio. Jie norėjo patikrinti jį ir priversti jaustis nedoru. Judaizme visi sutiko, kad skyrybos yra leistinos. Galite perskaityti visus tuos pačius mokslinius darbus, kuriuos aš jau perskaičiau, ir tuos pačius žydų dokumentus, bei pamatyti, kad žmonės pritaria visiems santuokos nutraukimo atvejams, dėl kurių pirmais judaizmo amžiais buvo leidžiamos skyrybos. Fariziejai neabejotinai leido skyrybas ir, kaip mes pamatysime netrukus, dėl daugelio priežasčių. Bet jie įtarė, kad Jėzus bus griežtesnis. Galbūt, jie girdėjo jo mokymą Kalno pamoksle. Galbūt, jie norėjo užtraukti jam nemalonumus dėl Erodo, kuris jau nužudė Joną Krikštytoją, nes šis prieštaravo jo skyryboms. Nepriklausomai nuo priežasties, jie spendė spąstus.

Būdamas geru mokytoju, Jėzus atsakė į jų klausimą klausimu. „Ką sakė Mozė?" Jie atsakė -„Mozė leido vyrui skirtis su savo žmona". Jie turėjo galvoje Pakartoto Įstatymo 24 skyrių, prie kurio mes sugrįšime. Jėzus neatmetė Mozės mokymo, bet išdėstė jį naujai. Taip, Mozė leido skyrybas. Bet tai buvo nusileidimas žmogaus nuodėmei. Tiesa ta, kad tai nebuvo reikalavimas. Įstatymas darė tai, kas geriausia blogoje padėtyje. Tuomet Jėzus priminė jiems pačią pradžią. Pakartotas Įstatymas suteikia Mozei nuolaidą, tačiau Būties Knyga nurodo Dievo norą. Vedybos yra tarp vieno vyro ir vienos moters. Du tampa vienu kūnu. Jie palieka savo šeimas ir ši nauja šeima yra prioritetas virš visko, išskyrus Dievą. Vedybos yra šventa sąjunga. Pats Dievas sujungia porą į vieną. Ir to, ką Dievas sujungia, niekas negali išskirti.

Pagrindinis dalykas, kurį Jėzus nori pasakyti apie skyrybas, yra toks: nedarykite to. Dievas nenori, kad tai įvyktų santuokoje. Tai nėra tai, ką jūs pažadėjote prieš Dievą ir pilną liudininkų kambarį. Tiesą sakant, Jėzus 11-12 eilutėse gana kategoriškai sako - tas, kuris skiriasi su vyru ar žmona ir antrą kartą tuokiasi su kitu, yra neištikimas. Kodėl? Nes, pirmiausia, skyrybų neturi būti. Nėra priežasties, dėl kurios vyras ir moteris neturėtų likti susituokę. Taigi jiems susituokti su kuo nors kitu, galimai turėti santykius su kitais, yra neištikimybė.

Prieš mums išsiaiškinant dar ką nors apie skyrybas ir antrą santuoką, turime pajusti reikšmę to, ką sako Jėzus. Fariziejai nori diskutuoti apie priimtinas skyrybų priežastis. Jėzus kalba apie santuokos šventumą. Jei norima kalbėti apie tai, kokiais atvejais santuoka gali būti išardyta, jei ieškoma priežasčių, dėl kurių santuokos įsipareigojimai gali būti sulaužyti, tai tampa panašu į mokymąsi skraidyti, naudojant avarinį nusileidimą arba mokymąsi kovoti, praktikuojant pasitraukimą. Nepriklausomai nuo galimų išimčių, pagrindinis dalykas yra tas, kad santuoka turi būti pastovi.

2. Skyrybos ne visuomet yra nuodėmė.

Ar visos skyrybos yra nuodėmė? Taip. Ar visos skyrybos dėl to nuodėmingos? Ne. Štai kodėl nevisuomet yra teisingas sugretinimas sakyti : „Pažvelkite, jūs, krikščionys, tiek jaudinatės dėl homoseksualumo, bet nieko nedarote dėl skyrybų." Žinoma, krikščionys pernelyg dažnai į skyrybas žiūrėdavo pro pirštus, tačiau šios situacijos nėra tapačios, nes skyrybos, skirtingai nuo homoseksualumo, ne visuomet yra blogis.

Prisiminkite Kalėdų istoriją. Kai Juozapas, kuris buvo susižadėjęs su Marija, sužinojo, kad ji laukiasi vaiko, tekste sakoma - „Kadangi Juozapas buvo doras vyras, jis galvojo tyliai išsiskirti su ja". Pirmas dalykas, kurį pastebime, yra tas, kad Juozapas turėjo skirtis su Marija, nors jie buvo ką tik susižadėję. Pirmame šimtmetyje žydų sužieduotuvės buvo teisiškai įpareigojančios. Kita vertus, mes taip pat matome, kad Juozapas buvo laikomas teisiu dėl ketinimo tyliai išsiskirti. Buvo nurodymas tyliai išsiskirti, o ketinimas skirtis, akivaizdu, Juozapui nedarė negarbės. Buvo manoma, kad Marija buvo seksualiai neištikima ir todėl Juozapas buvo laikomas teisiu dėl tylių skyrybų su ja.

Kai kuriuose ST tekstuose mes taip pat matome, kad Viešpats taikydavo skyrybas savo tautai. Pavyzdžiui, Jeremijo knygoje 3:8 sakoma „Aš ją atstūmiau ir daviau Izraelio tautai skyrybų raštą, nes ji svetimavo." Dievo žmonės buvo neištikimi dvasia ir todėl Viešpats po ilgo taikstymosi pasakė „Gana, jūs sulaužėte pažadą paskutinį kartą. Štai jūsų atleidimo raštas. Nešdinkitės." Tačiau Dievo meilės istorija yra tokia, kad Jis vis dar įkalbinėja savo neklusnią nuotaką sugrįžti pas jį ir kviečia ją namo, kai ji atsisuka ir atgailauja. Bet jeigu Viešpats gali skirtis su savo neištikima sutuoktine, tuomet skyrybos ne visuomet yra blogis.

Dar vienas dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį, yra tas, kad santuoka nėra nesugriaunama. Tai reiškia, kad santuoka tikrai gali baigtis. Tai nėra gerai, bet taip gali atsitikti. Priesaika gali būti nutraukta. Kai Jėzus sako- „Ką Dievas sujungia, žmogus teneišskiria"- jis duoda suprasti, kad pora gali būti išskirta. Aš užsiminiau apie tai todėl, kad kartais žmonės ginčijasi, kalbėdami apie galimą antrąją santuoką - „Dievo akyse ji vis dar susituokusi." Aš nemanau, kad tai yra teisinga, vertinant panašią situaciją. Išsiskyrusios poros yra išsiskyrusios. Dievo akyse jie nėra susituokę.

Skyrybos seksualinio ištvirkimo pagrindu yra leidžiamos, bet nebūtinos.

Mums reikia pažvelgti į keletą skirtingų ištraukų, pradedant nuo Pakartoto Įstatymo knygos 24: 1-4.

Kai vyras paima žmoną ir ją veda, bet ji nesusilaukia malonės jo akyse, nes jis atskleidžia kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į rankas ir išsiunčia iš savo namų, ji išvyksta iš jo namų ir tampa kito vyro žmona. Vėliau jos antrasis vyras jos neapkenčia ir parašo skyrybų raštą, ir įduoda jai į rankas, ir išsiunčia ją iš savo namų arba antrasis vyras miršta.Tuomet pirmasis jos vyras, kuris buvo ją išsiuntęs, negali jos vėl imti sau į žmonas po to, kai ji yra suteršta. Tai bjauru Viešpaties akyse. Venk tokios nuodėmės žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda.

Svarbiausia frazė yra 1 eilutėje: „kokį nors nepadorumą" (erwath dabar). Tai labai dviprasmiška frazė ir žydai dėl jos nuolat ginčijosi. Ta frazė yra naudojama ir ankstesniame Pakartoto Įstatymo knygos skyriuje 23,12-14.

„Turėk vietą už stovyklos, kur galėtum išeiti. Neškis kastuvėlį, išsikask duobelę pritūpdamas ir užpilk žemėmis išmatas. Viešpats, tavo Dievas, yra stovykloje, kad tave globotų ir padėtų kovoje su priešu. Tavo stovykla tebūna šventa, kad Dievas nematytų nešvaros (erwath dabar)tarp jūsų ir nepasišalintų."

Galite numanyti, kad frazė „erwath dabar" reiškia kažką bjauraus, kažką nepadoraus. Tai nėra tiksli frazė. Dėl tokio dviprasmiškumo atsirado dvi skirtingos rabinų mokyklos. Viena jų buvo daugiau konservatyvi Shammai mokykla, ir kita, labiau liberali, Hillel‘io mokykla. Abi buvo gerai žinomos Jėzaus laikais. Mišnoje parašyta:

Shammai mokykla sako: vyras negali skirtis su žmona, nebent jis suranda joje nedorybę, kaip yra parašyta - „Kadangi jis atskleidžia joje nedorybę". Hillel‘io mokykla sako [Jis gali skirtis su ja], net jei jinai sugadino maistą, ruošiamą jam, nes yra parašyta - „ Kadangi jis atskleidžia joje nedorybę".

Jie remiasi ta pačia fraze, bet Shammai akcentuoja „nepadorumą", o Hillel mokykla akcentuoja „bet ką". Jėzus ruošiasi besąlygiškai palaikyti daug konservatyvesnę mokyklą. Pažvelkime į Ev. Pagal Matą 19. Ten aprašomas tas pats įvykis, apie kurį mes skaitėme anksčiau Evangelijoje pagal Morkų. Fariziejai atėjo patikrinti Jėzaus. Jie konkrečiai klausia jo apie skyrybų priežastis ir apie tai, ką Mozė nurodo Pakartoto Įstatymo knygos 24 skyriuje. Bet Jėzaus žodžiai (Ev.pagal Matą) šiek tiek skiriasi. 9 eilutėje jie nurodo išimtį: „Aš sakau jums, kas atleidžia žmoną - jei ne dėl ištvirkavimo [porneia]-, ir vedą kitą, svetimauja [moichaomai]."

Seksualinė nuodėmė sulaužo santuokos pažadą, kadangi seksualiniai santykiai yra sąjungos ženklas. Turėti lytinių santykių su kažkuo kitu, nei sutuoktinis - tai lyg bandymas pasirašyti kitą dokumentą. Tai sulaužo pažadą ir tai yra skyrybų pagrindas. Skyrybos nėra privalomos, bet leidžiamos.

Žinoma, visa tai kelia klausimą: kodėl Matas įtraukė išimties punktą, kuomet Morkus to nepadarė? Kai kurie žmonės įrodinėjo, kad Evangelija pagal Matą kalba ne apie seksualinius santykius susituokus, o apie seksą iki vedybų. Pirmame šimtmetyje judaizme sužadėtuvės buvo juridinis ryšys. Štai kodėl Juozapas ketino skirtis su Marija po to, kai sužinojo, jog ji laukiasi. Tuo metu jie buvo tik susižiedavę, bet net sužadėtuvėms nutraukti reikėjo skyrybų. Taigi, teorinė prielaida tokia, kad Matas užrašė tuos žodžius tam, kad jo skaitytojams būtų aišku, jog Juozapas nenorėjo padaryti nieko blogo, kai planavo skirtis su Marija dėl to, kas jam atrodė kaip ištvirkavimas.

Kai kurie krikščionys, kuriuos aš tikrai gerbiu, laikėsi tokio požiūrio, bet aš nemanau, kad jis bus veiksmingas. Pirmiausia, fariziejų klausimas sukasi apie Pakartoto Įstatymo 24 skyrių, kuriame nekalbama apie sužadėtuves. Antra, žodis porneia yra platus žodis, kuris apima visų rūšių seksualines nuodėmes, ne tik seksą iki vedybų tarp sužadėtinių. Ir be to, Matas 1 skyriuje niekada nenaudojo žodžio porneia tam, kad apibūdintų Marijos menamą nuodėmę.

Taigi, kaip mes suprantame tai, kad Matas nurodo išimtį, o Morkus ir Lukas ne? Prisiminkite, kad tai analogiškas pasakojimas. Jie aprašo tą patį įvykį. Jūs galite pasakyti, kad Matas pridėjo kai ką prie Jėzaus žodžių, bet ar nėra lengviau manyti, kad Morkus ir Lukas kai ką praleido? Ir kodėl jie praleido šią išimtį? Galbūt, jie norėjo, kad pasakymas būtų labiau atmintinas? Galbūt. Bet aš manau, pagrindinė priežastis, dėl ko jie praleido tą išimtį, yra ta, jog ji jau buvo pasakyta. Niekas judaizme neprieštaravo, kad skyrybos dėl neištikimybės yra priimtinos. Morkus ir Lukas neturėjo nurodyti pasakytos Jėzaus išimties, kadangi jie manė, kad tai jau yra pasakyta ir žinoma.

Jėzus sako „Jeigu tavo brolis turi kažką prieš tave, palik savo dovaną ant altoriaus ir eik pirma susitaikyti" (Mt 5,23-24). Mes darome prielaidą, kad Jėzus turėjo galvoje „Jei tavo brolis turi kažką teisėto prieš tave". Tuo pačiu, kai Morkus rašo - „Kas skiriasi su savo žmona ir veda kitą, yra neištikimas savo žmonai"- , jo daroma prielaida yra: „Kas skiriasi su savo žmona be priežasties..". Aš tikiu, kad Jėzus kalbėjo apie išimties sąlygas. Matas įtraukė tai, kad būtų aiškiau, tuo tarpu Morkus ir Lukas praleido, kadangi jie manė, kad tai jau buvo pasakyta.

4. Skyrybos tuo atveju, kai netikintis asmuo apleidžia, yra leidžiamos, bet nėra būtinos.

Pasižiūrėkime į 1 Laiško Korintiečiams 7 skyrių. Paimkime dalykus iš 8 eilutės.

„Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie geriau padarys, pasilikdami tokie, kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis, nei degti aistroje."

Paulius nori, kad visi liktų tokie, koks yra jis, bet jei jie turi vesti, tuomet tegul veda. Tai yra tai, ką jis sako vienišiems ir našlėms. O štai ką jis sako vedusiems:

10 ir 11 eilutė- „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro,

1 o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; - taip pat ir vyras tenepalieka žmonos.. „

Paulius sako: „Tai nėra mano paties taisyklė. Ją man davė Jėzus." Taigi jei kas nors išsiskiria neteisingai, jie turi pabandyti susitaikyti su savo sutuoktiniu arba likti vienišais. Po neteisėtų skyrybų jie neturi tuoktis antrą kartą.

12 eilutė - „Kitiems sakau aš, ne Viešpats.."

Jis turi galvoje, jog šis įsakymas nėra iš paties Jėzaus lūpų, bet tai vis viena yra įsakymas, kurio jūs turite laikytis. Jis yra apie tai, kad jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tegul jos nepalieka. 13 eil.- Jei kuri moteris turi netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul jo nepalieka. 14 eil.- nes netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi. 15 eil.- Bet jei netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais brolis ir sesuo nėra susieti, nes Dievas yra mus pašaukęs santaikai. 16 eil.- Iš kur žinai, žmona, galėsianti išgelbėti vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, jog išgelbėsi žmoną?

Tai yra antras skyrybų pagrindas: kai netikintis sutuoktinis apleidžia. Mes turėtume bandyti gyventi taikoje su netikinčiu sutuoktiniu. Galų gale, Dievas gali išgelbėti jūsų sutuoktinį per jus. Susitaikymas vis dar yra tobulybė. Bet jeigu netikintis atsisako gyventi su jumis ir palieka jus, leiskite jam eiti. Jūs neprivalote likti santuokoje, kai jūsų netikintis sutuoktinis jus palieka.

Tradicinė protestantizmo pozicija, užrašyta Vestminsterio Konfesijoje (Išpažinimo rašte), kurios laikosi dauguma evangelikų, yra ta, kad skyrybos yra leidžiamos dviem atvejais: esant seksualinei neištikimybei ir palikimui. Abiem atvejais santuokos įsipareigojimas yra nutraukiamas. Vienu atveju, dėl lytinių santykių už santuokos ribų. Ir antru atveju, kai sutuoktinio tiesiog nebelieka.

Leiskite man pridurti, kad aš esu ypač atsargus dėl kitų skyrybų priežasčių paieškų. Kita vertus, aš manau, kad įmanoma, jog Naujajame Testamente Dievas neketino nurodyti mums visų galimų skyrybų aplinkybių. Jėzus nurodė vieną ir Paulius (žinoma, įkvėptas Šventosios Dvasios), paminėjo dar vieną aktualią Korintiečių padėtį. Taigi, gali būti viena ar dvi priežastys skyryboms? Galbūt. Žmonės diskutuos, ar psichologinis smurtas, emocinis apleidimas, šaltumas, ir galbūt, buvimas didžiai nelaimingu gali būti pagrindas skyryboms. Aš manau, jog yra saugiau teigti bibliškai, kad tėra tik dvi priimtinos skyrybų priežastys. Bet galima sakyti, kad ten, kur aš galiu įžvelgti pavojingas situacijas, (Bažnyčios) vyresnieji gali nuspręsti: „Šis vyras (ar ši moteris) nepradingo visiškai, bet jo gyvenimas tolygus atsiskyrimui". Jeigu vyrukas leidžia visą savo materialų turtą narkotikams, žaidimams, ir laikas nuo laiko muša savo žmoną, ar tai gali būti laikoma tam tikro mąsto palikimu (santuokos ir šeimos apleidimu)?

Štai kodėl kiekvienas atvejis turi būti svarstomas atskirai. Dėl tos priežasties mes turime biblijinius principus, mes turime tai, ką galime taikyti šiems sudėtingiems nuodėmingiems scenarijams.

5. Kai skyrybos nebuvo leidžiamos, bet kokia po to sudaryta antra santuoka(su kitu nei pirmu sutuoktiniu) buvo laikoma neištikimybe.

Kaip jau matėme, Jėzus išreiškė šią mintį Evangelijos pagal Morkų 10 skyriuje. Jeigu esate neteisėtai išsiskyręs, tuomet ir antra santuoka yra neteisėta. Tai nereiškia, kad jūs nesate tikrai išsiskyręs ir tikrai antrą kartą vedęs. Tai reiškia, kad jūs neturėjote išsiskirti. Įsipareigojimas nebuvo sulaužytas ir neturėjo nutrūkti. Jūs neturėtumėte vesti ką nors kitą, nei jūsų sutuoktinis. Jeigu jūs susituokiate su kitu asmeniu, tas ryšys yra nuodėmingas. Taigi, ką daryti, jeigu jūs jau esate nuodėmingoje antroje santuokoje? Aš grįšiu prie šio klausimo paskutinėje temoje.

6. Tais atvejais, kai skyrybos yra leidžiamos, antra santuoka irgi leidžiama.

Taigi, kaip dėl antros santuokos? Antra santuoka yra aiškiai leistina po sutuoktinio mirties (Laiškas Romiečiams 7,3). Bet kaip dėl Biblijoje sankcionuotų skyrybų? Aš jums pateiksiu keletą priežasčių, kodėl, mano nuomone, antroji santuoka yra leidžiama. Pirmiausia, aš manau, jog gramatiškai labiau panašu, kad tas išimtinis sakinys Evangelijos pagal Matą19 skyriuje apibrėžia-paaiškina abu veiksmažodžius:

„Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną, - jei ne dėl ištvirkavimo, - ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja".

Kitaip tariant, kai Jėzus sako „jei ne dėl ištvirkavimo", tai apima - „kas atleidžia"(t.y.skiriasi) ir „veda kitą". Antra, visi mokytojai, besiginčijantys dėl tokių skyrybų ir antros santuokos, sutaria, kad tas nurodymas buvo duotas pirmo šimtmečio žydams, kuomet antra santuoka buvo pateisinamas pasirinkimas po pateisinamų skyrybų.Teisinio išsiskyrimo gavimas faktiškai reiškė, kad jūs daugiau nesate su niekuo surištas ir esate laisvas kitai santuokai. Nei vienas iš Jėzaus klausytojų nemanė, kad antra santuoka negalėtų būti galima. Jeigu Jėzus būtų norėjęs mokyti, kad antra santuoka po skyrybų nepriimtina, jis būtų tai daug aiškiau išdėstęs tame naujame mokyme.

Trečia, frazė „nėra surišti" pirmo laiško Korintiečiams 7,15 (Bet, jei netikintis nori skirtis, tesiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra surišti, nes Dievas mus pašaukė ramybei) galimai turi mintyje, kad sutuoktinis, kuris buvo paliktas, gali tuoktis. Tai galėjo būti nutylima žydų pozicija, ir atrodo, tokia pat mintis yra aiškiai aptinkama 39 laiško eilutėje („ji laisva ir gali tekėti už ko nori"). Graikiškas žodis 15 eilutėje skiriasi, bet jie yra susiję žodžiai, išreiškiantys tą pačią mintį.

Žinoma, vien tik todėl, kad išsiskyręs asmuo gali būti laisvas vesti antrą kartą, nereiškia, kad tai būtinai yra gera ar išmintinga mintis. Čia veikia ir daugybė kitų aplinkybių. Tačiau pagrindinis principas yra tas, kad teisėtos skyrybos duoda laisvę tuoktis dar kartą.

7. Netinkamai išsiskyrę ir antrą kartą vedę krikščionys gali taip ir gyventi, bet turi atgailauti ir siekti atleidimo už praeities nuodėmes ir daryti, kas būtina, kad pasitaisytų.

Štai kur dalykai iš tiesų susijaukia. Jeigu jūs esate antrą ar trečią kartą vedęs ir dabar jau suvokiate, kad tai yra nuodėminga, ar turėtumėte skirtis? Aš taip nemanau. Tokios nuomonės pagrindimas yra paminėtas 1 Laiško Korintiečiams 7 skyriuje ir pakartotas 17, 20 ir 24 eilutėse - „toks ir tepasilieka". Dievas nenori, kad prie kitos santuokos nuodėmės pridėtumėte ir kitų skyrybų nuodėmę.

Ar tai reiškia, kad tie krikščionys nebeturi nuodėmės? Visai ne. Mes niekada netampame geresni, turėdami nuodėmę. Ji yra mūsų santykių padarinys, taip pat ir mūsų dvasiniame gyvenime. Jeigu jūs pažvelgtumėte atgal į savo nuodėmingas skyrybas ir kitą santuoką ir pagalvotumėte - „O, aš džiaugiuosi, kad nežinojau apie tai(skyrybų nuodėmę) prieš dešimt metų"- , tai būtų baisus ženklas, kad su jūsų širdimi kažkas labai negerai. Tačiau, jeigu Dvasia veikia, jūs negalvosite - „Oo, aš tikrai išsisukau". Vietoje to jūs pagalvosite - „Viešpatie, aš labai gailiuosi. Aš nežinojau Rašto. Aš buvau aklas savo nuodėmei. Aš sulaužiau Tavo įstatymą ir suteršiau Kristaus vardą. Prašau man atleisti. Pasigailėk mūsų, Viešpatie".

Ir jūs net tik prašysite Viešpaties atleidimo, jūs elgsitės teisingai su savo buvusiu sutuoktiniu, su savo vaikais, savo tėvais, savo buvusiais giminaičiais, jūs keisitės ir prašysite atleidimo kiekvieno, kurį jūs įskaudinote, nutraukdamas santuokos įžadus.

Leiskite man užbaigti labai trumpai, kreipiantis į tris žmonių grupes.

Į vedusius: Likite santuokoje. Saugokite savo santuoką. Negalvokite, kad jūs esate aukščiau nuodėmės. Negalvokite, kad esate aukščiau pagundos. Melskitės kartu. Eikite kartu pasivaikščioti. Pasprukite nuo vaikų, kad pabūtumėte kartu.

Ir jeigu jūs ketinate skirtis, prašau, pasikalbėkite su kuo nors apie tai. Prašau, nepasiduokite. Jeigu jūsų atveju egzistuoja Biblijoje nurodyti skyrybų motyvai, pasvarstykite, kokia šlovė būtų Dievui, jeigu stengtumėtės susitaikyti. O jeigu nėra Biblijoje nurodytų motyvų, pasvarstykite, kaip įžeistumėte Dievą, sulaužydami pažadus, padarytus Jo vardan. Pasvarstykite apie žalą savo vaikams. Likite susituokę.

Išsiskyrusiems ir vienišiems: Jeigu jūs turite motyvų skirtis, vadovai (Bažnyčioje) norėtų padaryti viską, ką gali, kad būtų tikri, jog niekas jūsų neniekins. Jeigu jūs padarėte nuodėmę, mes nenorime jūsų laikyti nusidėjėliu. Mes nenorime, kad pasitrauktumėte iš Bažnyčios, bet norime, kad surastumėte joje malonę ir draugiją.

Jeigu jūs išsiskyręs, nors neturėtumėte toks būti, ar jūs galite turėti viltį savo širdyje, kad Dievas galbūt galės sutaikyti jus su jūsų sutuoktiniu? Būtų didžiulis jo malonės rezultatas jus abu sujungti. Jeigu taip neatsitiko, antrą kartą nesituokite. Negalvokite, kad visuomet galite pradėti atgailauti vėliau. Niekada nėra žinoma - kai kitą kartą akivaizdžiai nusidėsite, tai gali būti tas kartas, kai Dievas nebeatleis jūsų širdies kietumo ir išstums jus už ribų.

Tiems, kurie nuodėmingai išsiskyrė, tiems, dėl kurių nuodėmės įvyko skyrybos, tiems, kurie susituokė antrą kartą, kai to neturėjo būti: eikite prie kryžiaus. Nėra lengva suplėšyti į gabalus tai, ką Dievas sujungė būti kartu. Siekti nuodėmingos antros santuokos nėra maža klaida.

Bet Dievo malonė nėra maža. Skyrybos nėra nedovanotina nuodėmė. Dėl jūsų yra Jo gailestingumas. Bet jūsų atgailavimas privalo būti tikras, kaltės pripažinimas turi būti sąžiningas, atgaila turi būti nuoširdi. Sudaužytos širdies ir atgailaujančios sielos Dievas niekuomet neatsižadės. Bėkite į Jo dosnią malonę. Tai yra kraujo fontanas, sudarytas iš Emanuelio venų. Ir nusidėjėliai, pasinėrę po tuo srautu, nuplauna visas savo kaltės dėmes.

*  *  *  *  *  *  *  *  *  *

Straipsnį rengė Edita Stakionytė, Rasa Šernienė, Tomas Šernas pagal Kevin DeYoung pamokslą "What Did Jesus Think of Divorce and Remarriage"