Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
„Dievo malonė, o ne įstatymas“?
Vendredi, 14 Juin 2013 19:24
There are no translations available.

dievo malone holgerio str
Malonė ir įstatymas
lksb_logo
Evangelija ir įstatymas
Meilė ir įstatymas
Įstatymiškumas ir įstatymas
Legalizmas ir antinomizmas - siamo dvyniai



"Galingiausia idėja, atėjusi į pasaulį per kelis pastaruosius tūkstantmečius - malonės idėja - yra priežastis, dėl kurios aš panorau būti krikščionimi" - "U2" grupės galva Bono neslepia savo tikėjimo. Pratęsdamas Pauliaus, Augustino ir Liuterio tradiciją, ir jis Dievo malonę tvirtina esant didžiausia krikščionybės idėja. Dėl to nestebina, kad P. Yancey'io What's So Amazing About Grace? (Kuo ypatinga malonė?) yra šio airių dainininko mėgstamiausia knyga, jo noriai dovanojama kitoms roko žvaigždėms.

Per 2009-ųjų koncertų turą "360° Tour" kiekvieno pasirodymo metu Bono vis padainuodavo Johno Newtono žymiosios giesmės "Amazing grace" (Malonė Dievo suteikta) pirmą posmą - jis, kaip ir Newtonas, žino, kas tai per žodžiai, nes patys patyrė apdainuojamą malonę: "Skęsčiau didžiulėse problemose, jei aukščiausiu teisėju man būtų karma. Tupėčiau įklimpęs mėšle iki pat ausų. Čia ne savo klaidas dangstyti noriu, o daug labiau - laikytis malonės. Laikytis tvirtai tiesos, kad Jėzus mano nuodėmes ant kryžiaus atpirko."

Kai Bono gieda giesmę apie nuostabiąją Dievo malonę, iš klausytojų tikriausiai niekas, net užkietėję netikintieji, neužsigauna. Atvirkščiai. Malonė neturi įvaizdžio problemos. Malonės išpažinimas niekaip neprovokuoja. Aforizmu jau tapę ir sunkiai sergančios J. Ivanauskaitės ištarti žodžiai: "Stebuklas jau įvyko. Tai - Dievo priartėjimas, Malonė, kasdien vis gilesnis mano tikėjimas".

Su Dievo įstatymu visai kitaip. Šiais laikais jo įvaizdis smarkiai kritęs net ir pačioje krikščionijoje. Vis labiau vengiama pamatyti jame bent ką pozityvaus, vien akcentuojant jį kaip valdžios ir kontrolės įrankį - įstatymas be jokios atodairos priešinamas su meile, laisve ir santykiu su Dievu. Romane Trobelė į Mako ir Dievo bendrystę taip pat "įsibrauna įstatymas"; todėl kyla būtinybė "pereiti iš įstatymo į malonę".

Daugelis krikščionių skaito šias eilutes ir nė vienam nekyla abejonių dėl tokių formuluočių, kadangi bendras dvasinis klimatas Dievo įstatymui nėra palankus. Prieš keletą metų vienas Lietuvos filosofas viename interviu visiškai tvirtai tikina: "Evangelijose nuolatos akcentuojamas tikėjimas, atleidimas, gailestingumas, Dievo malonė, o ne įstatymas". Arba kitame tekste: "Tik malonė, o ne simetriškas įstatymas, tobuliausiai išreiškia Dievo visagalybę." (žr. ir str. "Lietuvos dvasinis ir kultūrinis kraštovaizdis XXI amžiuje", skyrių "Įstatymo paniekinimas").

Krikščioniško gyvenimo kontekste įstatymas turi ne patį geriausią vardą, kartais net atvirai atmetamas arba stumiamas į šoną. Tačiau ar tokia pozicija teisinga? Kokie ryšiai tarp malonės, Evangelijos, meilės ir įstatymo? Ir kaip dėl įstatymiškumo, apie kurį kalbama vis dažniau?

Matyt, atėjo laikas iš naujo permąstyti įstatymo reikšmę. Dėl to toliau penkiais punktais noriu apžvelgti krikščionišką laikyseną įstatymo atžvilgiu.

Malonė ir įstatymas

Pradžioje keli apibrėžimai: Dievo malonė yra Jo suvereniai rodomas palankumas, ir būtent tiems, kurie visai jo nenusipelnė. Dievo įstatymas yra Jo apreikštoji moralinė valia; įstatymo santrauka - visi į Dekalogą sudėti įsakymai. Malonė yra dovana ir vienintelis kelias į išganymą. Įstatymas irgi yra dovana, tik jis nėra kelias į išganymą. Ef 2, 8-9 Paulius rašo: "Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų." (žr. ir Rom 3, 24; 4, 4-5; 11, 6). Apaštalas priešstato malonę ir darbus - būtent tai yra didžioji antitezė išganymo atžvilgiu, kaip pasakyta Rom 3, 20: "įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus." Gal 2, 16: "žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų."

Išganymas ateina vien iš malonės - tai yra krikščioniškojo tikėjimo šerdis, prie kurios grįžo reformatoriai, prie kurios ateina kiekvienas, kuris priima tikėjimą. Kalvinas perspėjo, kad "nė mažiausia nuteisinimo dalelė nebūtų priskiriama įstatymo darbams, kitaip bus paniekintas Kristus ir jo malonė". Augsburgo tikėjimo išpažinimo (1530 m.) IV straipsnis "Apie nuteisinimą" taip pat sako, kad "žmonės negali nuteisinti savęs Dievo akyse savo jėgomis, nuopelnais ar darbais, bet nuteisinami dovanai dėl Kristaus per tikėjimą, tikėdami malonės ir atleidimo susilaukią dėl Kristaus, už mūsų nuodėmes atmokėjusio savo mirtimi..."

Tad matome, kad egzistuoja didysis kontrastas tarp išgelbėjimo per malonę ir bandymo išsigelbėti įstatymo darbais. Kai Paulius Laiške galatams perspėja dėl įstatymo, tai siekia pabrėžti, kad įstatymas jokiu būdu nebūtų naudojamas galimybe įgyti išganymą. Liuteris "Heidelbergo disputo tezėse" (1518) rašo: "Dievo įstatymas, išganingiausiasis gyvenimo mokymas, negali žmogaus nuvesti į teisumą..." Toliau priduria: "Įstatymas sako ‚daryk tai!', ir jis neįvykdomas. Malonė sako: ‚tikėk tuo!' ir viskas jau įvykdyta."

Dėl to reformatų teologas B. B. Warfieldas (1851-1921) knygoje The Plan of Salvation aprašo, kad iš esmės egzistuoja tik dvi religijos, iš kurių viena yra pasitikėjimo Dievo malone religija, nes "išgelbėjimas - iš mūsų Dievo" (Apr 7,10), o ne iš mūsų; o kita yra savęs išgelbėjimo religija, besikliaujanti darbais:

"Prieštara tarp šių sistemų yra visiškai absoliuti. Vienoje iš jų viskas nurašyta žmogui, kitoje - Dievui. Jose ietis mirtinai kovai kryžiuoja dvi religijos, tiksliau tariant, dvi vienintelės religijos: tikėjimo religija ir darbų religija; religija, kurioje Aš yra savimi nusivylęs ir visas viltis deda į Dievą išgelbėtoją, ir religija, kurioje Aš yra visiško pasitikėjimo objektas; religija, kuri persmelkta grynu priklausymu nuo Dievo ir religija, kuri yra tik pseudoreliginis moralizmas."

Tačiau problema ta, kad po nuopuolio "darbų religija", galima sakyti, yra ir žmogaus prigimtinė dvasinė būsena. Iš prigimties žmogus ne tiki, o piktnaudžiauja Dievo įstatymu, dėl ko teologas T. K. Johnsonas kalba apie "standartinę neteisingą Dievo įstatymo interpretaciją". Šios interpretacijos esmę jis apibūdina šitaip: "mes naudojame Dievo įstatymą Jo malonei laimėti; tikimės, kad už paklusimą įstatymui Dievas mus priims." ("Iškalta akmenyje: Dešimt Dievo įsakymų šiandienai", I-II, http://www.prizme.lt ). Kadangi esame ir liksime nusidėjėliai, mes nuolatos siekiame veikti, įsiteikti įstatymui, dirbti ir savo darbais pasikliauti. Dėl to ši "standartinė interpretacija" "nuolatos pastebima ne tik nekrikščioniškose religijose, bet ir tarp krikščionių, netgi krikščionių širdyse."

Malonė yra absoliučiai priešinga tokiam mūsų piktnaudžiavimui įstatymu, tačiau nepriešinga pačiam įstatymui. Kitaip ir negali būti. Sakėme, kad įstatymas kaip ir malonė yra Dievo dovana, lygiai taip pat kaip malonė atspindi Dievą, turi beveik visas Dievo savybes. Ps 19, 8 byloja: "VIEŠPATIES Įstatymas tobulas". Tačiau mes netobuli ir dažnai naudojame įstatymą Dievo nenumatytiems tikslams.

Bet kaip tada suprasti, pvz., Kun 18, 5, kur sakoma, kad vykdydamas įsakymus, žmogus "bus jais gyvas" (Jurėno vert.)? Argi ST už paklusnumą nėra žadamas gyvenimas? Iš tiesų tas žmogus, kuris laikysis viso įstatymo, jau dabar ir amžinybėje gyvens bendrystėje su Dievu. Bet ir pridedama, kad nėra tokio žmogaus, kuris tobulai vykdytų Dievo įstatymą; Ps 143, 2: "prieš tave joks kūrinys nėra teisus" (žr. ir 1 Kar 8,46). Nors ir sakoma, kad "teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai" (Rom 2, 13), tačiau priduriama, kad "nėra teisaus, nėra nė vieno" (Rom 3, 10; cit. iš Job 4,17).

Tad kokia gi Dievo dovana yra tas įstatymas? Po nuopuolio įstatymas nebeveda žmogaus į amžinąjį gyvenimą. Bet kadangi jis lieka tobulas įstatymas, gyvenimo pilnatvė ir netgi pats gyvenimas, tai ryšys su gyvenimu, žinoma, egzistuoja. Plačiąja prasme vertinant, nepriklausomai nuo to, ar žmogus randa kelią į išganymą, ar ne, jei jis gyvenime išsilaiko Dievo įstatymo rėmuose, jam gyventi nuo to tampa tik geriau. Pvz., žmogui geriau ištikimai gyventi santuokoje, negu kaitalioti partnerius. Taip jis savo gyvenimui daro gera, nes Dievo įstatymas yra gyvenimo įstatymas, dėl to visapusiškai naudingas ir tinkamas. Taip pat ir Izraelio tautai pažadamas palaimintas gyvenimas Kanaano žemėje, jei tik ji laikysis Mozės sandoros įsakymų. Ir tėvą bei motiną būtina gerbti, "kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria." (Įst 5, 16; žr. ir 4, 1) Bet visa tai ne amžinojo gyvenimo, o gyvenimo šioje žemėje tema; visa tai ne išganymo palaiminimas, bet vis dėlto tikras palaiminimas.

Dažnai girdisi sakant, kad tikintis žmogus juk yra išlaisvintas iš įstatymo. Rom 7, 6 aiškiai parašyta, kad "esame išvaduoti nuo įstatymo"; kad nesame "įstatymo valdžioje" (Gal 4, 21). O Paulius Gal 5,1 yra pareiškęs dar tiesiau: "Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!" - būtent iš įstatymo vergystės! Bet pasižiūrėkime giliau. Tik per tikėjimą ir vien tik per jį tampama Dievo vaiku (Gal 3, 26). Šiame procese kinta ir žmogaus statusas įstatymo atžvilgiu. Tikinčiam žmogui įstatymas netenka galios jį pasmerkti; tikintysis sykiu yra ir išlaivintasis iš įstatymo pasmerkimo (Gal 3, 13). Tikintysis nebėra įstatymo ir nuodėmės smerkiančioje valdžioje. Rom 6, 14: "Jumyse nebeviešpataus nuodėmė; jūs ne įstatymo, bet malonės galioje." Tačiau kad ir kaip išlaisvintas yra tikintis žmogus, jis nėra atleistas nuo prievolės vykdyti Dievo įsakymus. Liuteris 1532-ųjų pamoksle taria: "Kristus mus išlaisvino ne nuo paklusnumo įstatymui, bet nuo jo prakeikimo". Jis išlaisvino mus tik iš pagundos per įstatymo darbus darytis teisiais prieš Dievą, kaip Gal 5, 4 pasakyta: "Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę."

Įstatymas yra geras ir tobulas, taigi nuostabi Dievo dovana. Klausimas tik kaip, kokiam tikslui ir kokia motyvacija mes jį naudojame. "Įstatymo darbai" (Gal 2, 16; 3, 2.10; Rom 3, 20.28) yra iš esmės tie patys kaip ir "tikėjimo darbai" (1 Tes 1, 3; 2 Tes 1, 11), tik pirmaisiais Paulius apibūdina mūsų gerus darbus, kuriais mes manomės iš savęs pelnysią Dievo malonę, o antraisiais - irgi gerus darbus, tik jau tuos, kuriais mes Dievui dėkojame už jo malonę, kurie kyla iš tikėjimo ir atliekami padedant Šventajai Dvasiai.

Evangelija ir įstatymas

Išgelbėjimas per malonę ir gelbėjimasis įstatymo darbais yra nesutaikomoje prieštaroje. Įstatymas ir Evangelija taip pat yra skirtingi dalykai, tačiau laikosi harmoningoje poroje. Šia prasme įstatymas yra geras ir neatmestinas, tik nemaišytinas su Evangelija.

Šią mintį ypač akcentuoja liuteroniškoji tradicija. Pats Liuteris yra sakęs: "Perskyra tarp Evangelijos ir įstatymo yra didžiausias krikščionijos menas". Liuteronų Santarvės formulė ją vadina "nuostabiąja šviesa", kurią reikia "kiek įmanoma stropiau Bažnyčioje" skleisti, o Liuterio Užstalės pokalbiai antrina:

"Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką nori duoti Dievas. Pirmojo dalyko mes negalime įvykdyti, antrąjį galime priimti drauge su tikėjimu. Bet matai, kokie tie žmonės: tai, ko negali daryti, jie nori daryti, o antruoju - tuo, ką turėtų priimti, - jie nenori tikėti" (211).

Bet reikia pasakyti, kad ne tik liuteronai regi šios perskyros svarbą. Antai reformatas ir Kalvino įpėdinis T. Beza taip pat rašo: "Skirtumo tarp įstatymo ir Evangelijos nepaisymas yra viena iš pagrindinių negerovių, gadinusių ir gadinančių krikščionybę". Tačiau Liuteriui priklauso garbė kaip vienam iš pirmųjų aiškiai ir teisingai apibrėžusių šią perskyrą. Jau 1520 m. veikale Apie krikščionio laisvę jis akcentuoja:

"Svarbu žinoti, kad visas Šventasis Raštas yra padalytas į dvi dalis: Dievo įsakymai, arba įstatymai, ir Dievo pažadai, arba įsipareigojimai. Įsakymai moko mus ir parodo įvairius gerus darbus, tačiau pastarieji dar nėra atlikti. Jie rodo į gera, tačiau nepadeda; moko, ką reikia daryti, bet nesuteikia tam jėgų. Todėl įsakymai sukurti tam, kad žmogus pamatytų savyje negebėjimą daryti gera ir galėtų visiškai nusivilti savo gebėjimais... Kai įsakymas žmogui apreiškia jo negebėjimą ir šis pajunta baimę, stengdamasis įvykdyti įsakymą, ... tuomet jis tampa nuolankus ir nieko nereiškiantis savo akyse, nerandantis savyje nieko, kuo galėtų būti išgelbėtas. Tada ateina kitas Žodis - Dievo pažadas, kalbantis: 'Jei nori įvykdyti visus įsakymus, palikti savo geismus ir nuodėmes, kaip liepia įsakymai, - tikėk Kristumi, per kurį Aš tau pažadu malonę, teisumą, ramybę ir laisvę. Jei tiki, tu turi, jei netiki, tuomet neturi'... Taigi Dievo pažadai suteikia tai, ko reikalauja įsakymai, ir atlieka tai, ką nusako įsakymai, kad viskas priklausytų Dievui - tiek įsakymai, tiek jo įvykdymas."

Čia Liuteris (kaip ir vėliau Kalvinas) kalba apie Dievo "du žodžius", turėdamas omeny du Dievo kalbėjimo būdus. Nes įstatyme Dievas kalba kitaip nei Evangelijoje. Įstatymas yra įsakantis, reikalaujantis žodis, nes išreiškia Dievo moralinę valią (Lk 10, 28; Gal 3, 10). O Evangelija, kadangi ji rodo tos būtinybės išsipildymą Kristuje, yra išlaisvinantis žodis (Jn 19, 30; Gal 5, 1). Kadangi žmogus neįstengia išpildyti įstatymo, tai Evangelija yra būtina. Per ją Dievas iš malonės išgelbsti žmogų iš jo negalėjimo. Istatymas sako: "daryk tai", Evangelija atsako: "tai jau padaryta", nes atlikta Kristuje. Reformatorius Didžiajame katekizme priduria:

"Iš to dabar matai, kad tikėjimo išpažinimas yra visiškai kitoks mokymas, negu dešimt įsakymų, nes šie moko, ką mes privalome daryti, o anas pasako, ką Dievas mums daro ir duoda... Todėl anas mokymas [10 Dievo isakymų] dar nepadaro krikščionimi; Dievo rūstybė ir nemalonė vis dar lieka virš mūsų, nes mes negalime įvykdyti to, ko Dievas iš mūsų reikalauja; tuo tarpu šis mokymas neša mums tikrą malonę, padaro mus dievobaimingus ir malonius Dievui." (67-68)

Veikale Apie krikščionio laisvę Liuteris priskiria Evangeliją Naujajam, o įstatymą Senajam Testamentui. Pagrindo tam, žinoma, yra, bet tai ne visai teisingas skirstymas. Reformatų tradicija nuo Heinricho Bulingerio (XVI a.) iki Louiso Berkhofo (XX a.) moko, kad Evangelija ir Įstatymas yra abiejuose Testamentuose. Kitas žinomas šių laikų reformatų teologas J. Frame'as papildo, kad abu dalykai sykiu atskleidžia dvi perspektyvas: visa Biblija reikalauja tikėjimo ir paklusnumo - taigi yra įstatymas; visa Biblija trokšta mums padovanoti laisvę ir išgelbėjimą - taigi yra Evangelija.

Berkhofas akcentuoja, kad ir įstatymas yra "malonės įrankis" bei "turi savo vietą malonės veikime" (Systematic Theology). Tad malonės negalima nukelti vien tik į Evangeliją, nes malonė yra tie rėmai, kurių viduje poroje matome įstatymą ir Evangeliją. Liuteris Užstalės pokalbiuose (215) vartoja dviejų girnapusių metaforą (plg. Įst 24, 6), atspindinčią įstatymą ir Evangeliją:

"Viršutinė girnapusė mala ir grūda; ši girnapusė yra Įstatymas, tačiau Dievas ją įtaisęs taip, kad ji tik sukasi. Apatinis girnų akmuo guli nejudėdamas ir tyli; tai Evangelija. Mūsų Viešpats Dievas taip puikiai įtaisęs viršutinę girnapusę, kad jis ne visiškai mus sumala ir sugrūda, o prie abiejų girnų pusių - viršutinės ir apatinės - yra įterpęs malonę."

Abi girnapusės turi būti ir veikti kartu, nes tik taip jos duos naudą. Ašis, ant kurių jos sumautos, yra malonė. Abi girnapusės atlieka savo užduotį: apatinė, įstatymas, iškelia ir atidengia nuodėmę, pateikia kaltinimą (žr., pvz., Rom 3, 20). Liuteris Šmalkaldeno nuostatuose (1537) rašo: "Didžiausias įstatymo darbas ir stiprybė, kad jis atskleidė gimtąją nuodėmę su jos padariniais ir visa kuo, ir žmogui parodė, kaip be galo giliai puolusi ir sužlugusi jo prigimtis..." Panašiai kalba ir Kalvinas (Inst. II,7,3-6) bei reformatų Antrasis šveicariškasis išpažinimas:

"Mokome, kad šis įstatymas buvo žmonėms duotas ne tam, jog už jo laikymąsi būtume išteisinti, bet tam, kad iš jo nurodymų suprastume savo silpnumą, nuodėmę ir pasmerkimą, ir nusivylę savo jėgomis, tikėjime atsigręžtume į Kristų. Juk aiškiai Apaštalas sako, kad įstatymas veikia rūstumu. Ir per įstatymą nuodėmę pripažįstame... Taigi įstatymas buvo mūsų Pedagogas, lydintis pas Kristų, kad pagal tikėjimą būtume išteisinti." (XII,3)

Ir Heidelbergo katekizmas patvirtina tą patį. Antrojo klausimo apie tai, kas reikalinga žinoti išganymui, atsakymas skelbia: "Pirma, kokia didelė esti mano nuodėmė ir vargas." Tai mes sužinome "iš Dievo įstatymo" (3 kl.), nes patys jo negalime "tobulai ištesėti" (5 kl.). Taip įstatymas pasirodo kaltintojo vaidmenyje. "Antra, kaip aš iš visų mano nuodėmių ir vargo esu išperkamas". Čia vieta pasirodyti Evangelijai (plačiau nuo 12 kl.).

Tad įstatymas sukasi tarsi pirmoji, apatinė girnapusė, ant kurios viskas padedama. Pirmiausia svarbi yra būtent ji, nes, kaip Berkhofas sako, ji atlieka parengiamąją funkciją, arba kaip Antrasis šveicariškasis išpažinimas pabrėžia, yra "auklėtojas, vedęs į Kristų" (Gal 3, 24). Apatinė girnapusė glaudžiasi prie viršutinės. Jei nebūtų apatinės, viršutinė liktų kyboti ore be naudos. Jeigu žmogus nesijaučia nusidėjėlis, tai ir Evangelija kaip atsakas jam nieko neduoda. Liuteris "Heidelbergo disputo tezėse" tvirtina: "Tikrų tikriausiai žmogus turi nusivilti savimi, kad taptų pasirengęs priimti Kristaus malonę." O tas nusivylimas ateina ne iš kur kitur, o tik iš įstatymo. Nėra įstatymo, nėra ir nusidėjėlių. Nėra nusidėjėlių - ką Dievui gelbėti?

Pabaigoje būtina pabrėžti, kad įstatymo kaltinamoji funkcija išlieka paveiki ir krikščionims. XVI a. anabaptistai apie tai vis pagalvodavo kitaip. Jie daug optimistiškiau įsivaizdavo žmogų (kai kurie atmetė gimtąją nuodėmę, nuodėmę laikė liga). Menonitas P. Hooveris leidinyje Feuertaufe rašo:

"Kai atsigręžiame į Jėzų, mes grįžtame prie meilės, laisvės ir vaikiško nekaltumo. Jei gyvename Kristuje, mūsų nebeliečia nei nuodėmė, nei įstatymai, kurie buvo dėl nuodėmės padaryti. Kristuje mes iškylame virš nuodėmės, virš įstatymo ir nebesame įpareigoti niekam kitam, kaip tik meilei".

Hooveris cituoja ir kitą anabaptistą Wolfgangą Brandhuberį: "Tikroji krikščionybė teturi tik meilę. Jai nereikia įstatymo, Dievo įstatymą ji įgyvendina grynąja meile..." Šią tradiciją tam tikra prasme pratęsė "situatyvinės etikos" krikštatėvis J. Fletcheris (1905-1991): "Yra tik viena vadovaujanti norma krikščionių sprendimams: meilė, ir nieko daugiau" (Situation Ethics).

Meilė ir įstatymas

Taip pat ir meilė su įstatymu nėra identiški, tačiau labai artimi dalykai. Meilė yra įstatymo išsipildymas (Rom 13, 8) ir tikslas: "O įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo" (1 Tim 1, 5; Jurėno vert.). Meilė ir įstatymas nėra prieštaros. Jėzus niekuomet nėra Mozės įsakymų pakeitęs vieninteliu meilės įsakymu, kaip kad kai kurie mano. Įsakymas mylėti artimą tiek NT (Mt 19, 19), tiek ST (Kun 19, 18) yra centrinis tarp visų įsakymų. Meilė stovi ne virš visų įsakymų kaip aukštesnis principas, o centre.

Dažnai manoma, kad, kadangi kiekvienas žmogus geba mylėti, tai ir turi beveik įgimtą savybę žinoti, kas yra meilė ir kaip ji turi būti įgyvendinama. Dėl to taip manantiems įstatymas atrodo perteklinis dalykas - ką gali pasakyti įstatymas, ko nepasako meilė? Juk argi dar Augustinas nėra skelbęs: "mylėk ir daryk ką nori"? Arba R. Bultmannas: "Jeigu žmogus myli, tai ir žinos ką daryti" (Jesus).

Čia yra tiesos, nes meilė ir daro tai, ko reikalauja įstatymas. Bet problema ta, kad žmogus, būdamas nusidėjėlis, nežino, kas yra tikroji meilė, ją supranta iškreiptai. Tai, deja, liečia ir krikščionis. Tad ne žmonėms spręsti, kas yra meilė ir kaip ji turi atrodyti, nes tai Dievo darbas per savo Žodį. Konkrečiai - tai pasako įstatymas, kuris yra meilės matas, sprendžiantis apie meilės pakankamumą ir trūkumą. Įstatymas suteikia meilei turinį, o tai, kas prieštarauja įstatymui, prieštarauja ir meilei.

Dėl to visuomet būtina ieškoti biblinio meilės paaiškinimo. Pavyzdžiui, vienas toks yra puikiai ir kompaktiškai išdėstytas Rom 13, 8-10. Jame akcentuojami štai šie dalykai: meilė yra įsipareigojimas, o ne galimybė; meilė yra valios sprendimas; be paklusnumo Dievui nėra ir tikrosios meilės; meilė yra konkretus dalykas, pasireiškiantis per darbus; meilė yra įstatymo išsipildymas; meilė yra blogio ir mirties priešingybė; meilė reiškiasi bendrystėje, todėl jai visada reikia bendrininko; meilė neatskiriama nuo ištikimybės. Tad tam, kuris nori tikrai mylėti, geriausias patarimas yra toks: laikytis įstatymo reikalavimų.

Olandų reformatų teologas H. Ridderbosas (1909-2007) paaiškina: "Meilė nestoja vietoj įstatymo, ji tik jį apibendrina... Bet koks atskyrimas meilės reikalavimo nuo įstatymo reikalavimo, pagal Paulių, yra vienareikšmiškai atmestinas" (Paulus - ein Entwurf seiner Theologie). Jam pritaria ir vokietis K. Bockmühlis (1931-1989):

"Naujojo Testamento etikoje nėra prieštaros tarp įstatymo ir Evangelijos. Evangelija yra įstatymo išsipildymas, ir meilė eina lygiai tais pačiais keliais, kaip ir įstatymas. Jos santykis su įstatymu toks pat, kaip motyvo su taisykle. Tad baikime tą įstatymo niekinimą!" ("Die Maßgeblichkeit der Bibel für die Ethik heute", "glauben&denken heute", 2/2011)

O škotų dvasininkas H. Bonaras (1808-1889) už šiuodu daug anksčiau yra puikiai pastebėjęs:

"Kas gi mūsų tarnystei suteiks pavidalą, jei ne įstatymas? Bet jūs sakote: meilė. Tačiau tai yra absoliutus paklydimas. Meilė nėra taisyklė, meilė yra motyvas. Meilė nesako, man daryti; ji man pasako, kaip turiu daryti. Meilė mane verčia vykdyti mylimojo valią; bet kad tą valią sužinočiau, turiu kai kur kitur žvilgtelėti. Mūsų Dievo įstatymas yra mūsų mylimojo valia. Tenai, kur šios jo valios išraiškos nepaisoma, meilė lieka tamsoje. Ji nežino, ką daryti... Meilė gręžiasi į įstatymą, kad sužinotų Dievo valią ir ji džiaugiasi įstatymu kaip valios išraiška. Tas, kuris būdamas tikintis, mano, kad nėra ką veikt su įstatymu, kuris jį laiko senu priešu, tegul tiesiai pasako, kad nenori nieko bendro turėti ir su Dievo valia. Nes Dievo įstatymas ir Dievo valia iš esmės yra tapatūs dalykai; pirmasis yra paskesniojo išraiška." (God's Way of Holiness)

Jei ankstesniame punkte kalbėjome apie įstatymo kaltinamąją funkciją, vadinamąją "pirminę paskirtį", tai dabar kalbame apie "tretinę paskirtį": įstatymą kaip taisyklę tikėjimo gyvenime ("antrinė paskirtis" yra politinė, t. y. kai kalbama apie įstatymą kaip apie visuomenės sugyvenimo pagrindą; iš dalies esama ir kitokio skaičiavimo, kur šioji paskirtis įvardijama pimąja - taip dažnai daro liuteronai). Liuteronai labiau akcentuoja "pirminę paskirtį", o reformatai - "tretinę", tačiau iš esmės abeji sutaria (ir liuteronų Santarvės formulė, VI, moko "tretinės paskirties").

Pagal Kalviną, įstatymas yra "tobulas [Dievo] teisingumo provaizdis" ir "kelrodis teisiam ir teisingam gyvenimui". Tikintieji turi teisingą motyvaciją per Šventąją Dvasią "noriai paklusti Dievui". Dėl to jiems įstatymas yra "puikiausias įrankis, su kurio pagalba jie diena po dienos vis geriau išmoksta pažinti Viešpaties valią." (Inst. II,7,12-13). Ir Antrasis šveicariškasis išpažinimas tvirtina: "Tikime, kad šiame Dievo įstatyme išsamiausiai perteikiama visa Dievo valia ir visi reikalingi nurodymai kiekvienai gyvenimo sričiai." (XII,2) Vestminsterio tikėjimo išpažinimas pabrėžia: įstatymas ir tikinčiajam "duoda didelę naudą, nes jis, kaip gyvenimo mokytojas, moko Dievo valios ir jos pareigos, taip tikintįjį paruošia ir įpareigoja tinkamai gyventi..." (XIX,6)

Labai naudingas yra Heidelbergo katekizmo padalijimas, kurio trečioje dalyje "Apie dėkingumą" (nuo 86 kl.) išsamiai aptariamas moralinis įstatymas ir vien čia analizuojami visi Dešimt Dievo įsakymų. Tad jau vien to pakanka, kad parodytų, jog įstatymas krikščionio gyvenime užima svarbią vietą ir kad pagrindinė paklusnumo motyvacija yra dėkingumas. Klausimo 91 "Kokie darbai yra geri?" atsakymas skelbia: "Tik tie, kurie iš tikro tikėjimo pagal Dievo įstatymą Jo garbei atliekami, o ne tie, kurie yra grindžiami mūsų nuožiūra arba žmonių nuostatomis." Čia tikintiesiems primenama, kad ir jie turėtų kartkartėmis pasitikrinti, kokie yra tie gerieji tikėjimo ir meilės darbai - kad tai nėra bet kokie darbai, o tik tie, kuriuos dirbti įsako įstatymas.

Tad šia prasme įstatymo ignoravimas ar net niekinimas sukelia labai rimtų padarinių ir meilei: nepriimantis įstatymo ir meilę atmeta arba jai žymiai pakenkia. Juk ir pats Jėzus yra pasakęs: " Kadangi įsigalės neteisybė [gr. anomia - įstatymo neigimas, atmetimas!], daugelio meilė atšals." (Mt 24,12)

Atrodo, kad biblinis mokymas šiuo klausimu aiškus. Tačiau kai kuriems šiuolaikiniams teologams kaip, pvz., P. Rollinsui pavyksta viską suvelti. Airis, gyvenantis JAV, straipsnyje "Stop Teaching the Ethics of Jesus!" (peterollins.net) atmeta aiškių etinių principų skelbimą bei reikalavimą jų laikytis. Esą dėl to viskas eitų tik blogyn ir blogyn. Anot jo, bendruomenės kaip tik turėtų "kurti erdvę malonei, kurioje būtume kviečiami savo tamsumą kelti į paviršių; šitaip būtų apie tai kalbamasi tokioje aplinkoje, kurioje nelauktų kaltinimas, o mes nesijaustume kalti, tokioje bendruomenėje, kuri leistų mums savo tamsumą ir baimes išsakyti, nereikalaudama mūsų keitimosi." Čia yra šiek tiek tiesos. Bėda, kad Rollinsas puola į kraštutinumą: atmeta kaltę ir atgailą, vien meilę skatina viešpatauti. Pabaigoje Rollinsas provokuodamas priduria tokią tezę, kuri iškelia jo visą antinomizmą: "Svarbiausia, sukurti meilės, pasigailėjimo ir priėmimo atmosferą, kurioje žmonėms nebūtų nurodinėjama, ką jie turi daryti; kur žmonės išmoktų erezijos, sakančios, kad nors ir ne viskas naudinga, tačiau viskas valia."

Užtat verčiau pasinaudokime protestantiškuoju paveldu. Apie malonę, Evangeliją, įstatymą, darbus ir meilę giedama senoje liuteronų giesmėje "Vien iš malonės mums tiktai" (P. Speratus, 1523; Krikščioniškos giesmės):

Įstatymas visiems žmonėms / Atidengia kaltybę, / Bet Evangelija kaltiems / Vėl atneša ramybę. / Ir be įstatymo darbų / Per Jėzaus kryžių rasi tu / Malonę ir paguodą. Geri tikėjimo darbai - / Tai Jo gyvumo vaisius, / Tačiau tikėjimu tiktai / Mes galim būti teisūs. / Tikri tikėjimo darbai / Tada tik artimo tarnai, / Jei jie turtingi meile.

Įstatymiškumas ir įstatymas

Kas iš tikrųjų yra įstatymiškumas? Įstatymiški buvo fariziejai bei kiti Jėzaus priešai, kurie prie Dievo įsakymų pridėjo savų, per smarkiai apribojo laisvę ir žmonėms užkrovė "nepakeliamas naštas" (Lk 11, 46; žr. ir Mk 7, 1-15; Mt 15, 1-9). Be abejo, įstatymiški yra ir tie, kurie įstatymo laikymusi trokšta tapti teisūs (Rom 3, 21-4, 25; Ef 2, 9-10). Dar vienas įstatymiškumo bruožų ypač pasireiškė ankstyvosios bažnyčios laikais, kai nežydams buvo bandoma primesti apeiginį įstatymą (Gal 4, 9-11; Kol 2, 16-17). Šitokių bandymų neretai pasitaiko ir dabar, kai verčiama laikytis mums nebegaliojančių įstatymų. Taip pat svarbu paminėti svarbių dalykų menkesniųjų naudai nepaisymą (Mt 23, 23) ir vien išorišką įstatymų vykdymą (Mk 7, 18-23; Mt 15, 15-20; 23, 27-28).

Piktnaudžiavimas įstatymu atveda prie įstatymiškumo. Ar piktnaudžiaujama ir Evangelija? Už atsakymą į šį klausimą galime padėkoti D. Bonhoefferiui, bene pirmajam įvedusiam "brangiosios" ir "pigiosios" malonės sąvokas ir pakomentavusiam jas knygoje Nachfolge (Mokinystė, 1937). Brangioji malonė byloja apie tikrąją Evangeliją, kaip mes jau ir aptarėme. Apie pigiąją Bonhoefferis kalba išsyk knygos pradžioje ir vienodai aštriai, kaip ir apie įstatymiškumą:

"Pigi malonė - mirtinas mūsų Bažnyčios priešas. Šiandien mums tenka kovoti dėl brangios malonės. Pigi malonė - tai malonė, kuri turguje parduodama lyg nupiginta prekė. Kitaip tariant, sakramentai, nuodėmių atleidimas, religijos teikiama paguoda numetami ant prekystalio sumažintomis kainomis. Malonė rodoma kaip neišsenkantis Bažnyčios lobynas, iš kurio ji žeria savo palaiminimus dosnia ranka, neužduodama jokių klausimų, nenubrėždama jokių ribų. Malonė, neturinti savo kainos. Nieko nekainuojanti malonė... Pigi malonė - tai atleidimo skelbimas, nereikalaujant atgailos. Tai krikštas be bažnytinės disciplinos, Komunija be išpažinties, išteisinimas be asmeninio išpažinimo. Pigi malonė - tai malonė be mokinystės, malonė be kryžiaus, malonė be Jėzaus Kristaus, gyvo ir įsikūnijusio..."

Legalizmas ir antinomizmas - siamo dvyniai

Šiame skyriuje jau galime apibendrinti: Geroji Naujiena skelbia, kad dėl Kristaus darbo esu priimamas Dievo; dėl to jam paklūstu. Iškreiptoji religijos naujiena sako: kadangi aš paklūstu, tai Dievas yra man maloningas. O netikėjimo naujiena yra tokia: aš niekam nepaklūstu, vien tik sau pačiam. Iškreiptąjį tikėjimą arba religiją galime priskirti prie įstatymiškumo, legalizmo arba moralizmo, o netikėjimą - prie antinomizmo, įstatymo atmetimo.

Legalizmas (moralizmas) ir antinomizmas yra skirtingi dalykai, bet labai susiję ir pagrindžia vienas kitą. Abu yra tam tikros tikėjimo laikysenos išraiška, abu postuluoja savęs išganymą. Žinomas pamokslininkas T. Kelleris yra pastebėjęs: "Yra du keliai, kaip pasidaryti savo gelbėtoju ir viešpačiu. Vienas, kai atmetame visus moralinius įstatymus ir patraukiame savo nusistatyta kryptimi, kitas, kai iš visų jėgų stengiamės laikytis visų įstatymų ir būti labai, labai geri" (The Prodigal God). Abu keliai absoliučiai prieštarauja Evangelijai ir tikrosios krikščionybės dvasiai.

Po nuopuolio žmogus yra visiškas ir užkietėjęs moralistas. Jis nuolat kaip nors siekia prisidėti prie savo išganymo ir tiki, kad Dievui kaip aukštesnei būtybei tik tai ir svarbu, kad visi žmonės būtų geri, draugiški ir teisingi tarpusavyje. Šis, minkštasis moralizmas, dominuoja mūsų kultūroje (JAV sociologas C. Smithas savo studijomis yra nustatęs, kad, nepaisant visuomenės krikščioniškumo, tarp jaunimo viešpatauja "moralistinis terapinis deizmas").

Bet žmonės dar yra ir užkietėję antinomistai - puolusio žmogaus paradoksas. Jie iš prigimties atmeta Dievą ir jo jiems skirtą įstatymą - "Mes nenorime, kad šitas [turimas omeny Dievas] mus valdytų" (Lk 19, 14). Tačiau žmonės nėra Dievas ir, būdami kūriniai, turi turėti ribas, kad galėtų gyventi. O kai Dievą ir ribas jie atmeta, tuščia vieta bemat užsipildo kitokiais įstatymais. Dažniausiai šie būna pačių žmonių susikurti ar paimti iš kitų tariamų autoritetų. Kai aukščiausiasis Absoliutas atmetamas, pro užpakalines duris ima sėlinti žemesni, žemiški, autoritetai iš pasaulio su savo sekuliariais ir savavališkais įstatymais. Marksas manėsi suformulavęs nekintamos materijos dėsnius; šiandien daug kas manosi atradęs malonę karmos įstatyme. Daugelis Naujosios minties judėjimo knygų, kaip R. Byrne The Secret-Paslaptis, beveik kiekvienu puslapiu vis atmeta kokį iš Dievo įsakymų, kaskart paduodamos po savo išrastą, pradedant nuo viską lemiančio "Traukos dėsnio".

Mums labai patinka minkštasis moralizmas, dėl to tokios populiarios ir visos tos savęs išganymo knygos. Bet jose įtaigiai pamokslaujamas pačios prasčiausios rūšies legalizmas: tu esi dieviškas ar net pats Dievas, pilnas dieviško potencialo; dėl to tau reikia labai pasistengti, palenkti pasąmonę, atskleisti savyje visagalybę, įsitraukti į visatos dėsnius ir t. t. Bet nepaisant visų saldžialiežuvavimų, ši literatūra galų gale savyje neturi nė lašo gailestingumo nei malonės. Ir iš kur jos turės, kai beasmeniai visatos įstatymai nėra ir negali būti gailestingi. Nes gailestingumas - tai asmens bruožas. "Viešpats Dievas", tik "jis teikia malonę..." (Ps 84, 12). Malonė kaip sąvoka šiandien kad ir labai mėgstama, iš tikrųjų savo esme yra prieinama tiktai vienoje vienintelėje vietoje.

Holger Lahayne