Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
VILNIAUS EVANGELIKŲ REFORMATŲ BAŽNYČIA
Montag, den 17. Juni 2013 um 14:39 Uhr
There are no translations available.

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčiaPylimo g. 18 esanti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia - devintoji, pastatyta šeštoje Vilniaus senamiesčio vietoje. Šios Vilniaus ev.reformatų bažnyčios durys tikintiesiems atsivėrė 1835 m. liepos 21 d., kuomet kunigui Steponui Lipinskiui atlaikius pamaldas senojoje medinėje bažnyčioje, stovėjusioje kitoje gatvės pusėje, dabartiniame Reformatų skvere, visi giedodami susirinko prie šio, tuomet naujojo, pastato. Grojant vargonams pirmieji į Maldos namus įėjo Vilniaus distrikto superintendentas kunigas Rapolas Daunoras ir generalinis superintendentas kunigas Aleksandras Aniševskis, pastarasis pašventino bažnyčią.

Pirmos evangelikų pamaldos pagal šveicarišką - reformuotą katalikišką - liturgiją įvyko 1553 m. gruodžio 2 d. Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare Vilniaus priemiestyje Lukiškėse (dabartinėje Vingio parko teritorijoje).

Sinodo rūmai 1938 m. (dabar Pylimo g. 7), juose buvo Sinodo biblioteka

1562 m. maldos namai reformatams įkurti Radvilų rūmuose dabartinių Šv. Jonų ir Pilies gatvių sankryžoje. Šios bažnyčios rūsyje buvo palaidotas Mikalojus Radvila Juodasis ir jo žmona Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė. Vaikams sugrįžus į katalikybę, Mikalojus Radvila Rudasis juos perlaidojo Dubingiuose, o bažnyčią 1574 m. iš rūmų perkėlė į Stanislovo Goštauto sklypą (dabar Pilies gatvė). Čia reformatai pamaldas laikė septynerius metus, kol gavo karaliaus

Stepono Batoro privilegiją ir 1581 m. prie Hornostajų rūmų (dabar A. Volano gatvė) pastatė mūrinę Vilniaus ev. reformatų bažnyčią.
Deja, po dešimties metų, 1591-aisiais, bažnyčia buvo sudeginta. Netrukus jos vietoje iškilo nauji maldos namai.

Reformatų bažnyčia Pylimo gatvėje XX a. pradžioje

1611 m. kilo didžiulis gaisras: sudegė bažnyčia, mokykla, kunigų namai, biblioteka su vertingomis, retomis knygomis ir beveik visi bažnyčios archyvai. Toje pačioje vietoje bažnyčia atstatyta dar kartą.

Po išprovokuoto incidento ir po to sekusio susidorojimo, 1639 m. birželio 21 d., teismas priteisė reformatams patiems nusigriauti bažnytinį kompleksą ir išsikelti už miesto sienų į Pylimo gatvėje esančias reformatų kapines. Tačiau ir čia įsikūrus nebuvo lemta ramiai melstis - 1682 m. balandžio 2 d. Vilniaus reformatų bažnyčia sugriauta dar kartą. Toje pat vietoje atstatyti mediniai maldos namai išstovėjo apie 150 metų.

1821 m. Vilniaus Sinode lenkų kariuomenės majoras Pavelas Strijenskis pasiūlė statyti naują bažnyčią. Jam, gavus caro leidimą, buvo pavesta statybai pinigus rinkti visoje Rusijos imperijoje. Bažnyčios projektą paruošti ir jį įgyvendinti pakviestas Vilniaus universiteto architektūros profesorius Karolis Podčašinskis.

1830 m. balandžio 21 d. padėtas kertinis bažnyčios akmuo, po juo - cinko dėžutė su fundatorių pavardėmis bei viltingais žodžiais, kad iškilusi šventovė tarnautų senam ir visapusiškai garsiam Vilniaus miestui papuošti. 1831 m. sukilimas pristabdė darbus, kurie užtruko daugiau kaip penkerius metus.
Šioje šventovėje Vilniaus evangelikai reformatai meldžiasi nuo 1835 m. liepos 21 d.

Medinės kesoninės lubos

1837 m. skulptorius Kazimieras Jelskis, tapybos mokęsis ir pas Pranciškų Smuglevičių, ant bažnyčios stogo sukūrė tris skulptūras - centre Kristus, laikantis taurę, jam iš dešinės ir kairės - klūpantys angelai didžiuliais sparnais, bei horeljefą Kristus sako Kalno pamokslą miniai. Virš portalo buvo lenkiškas užrašas Dajcie szesc Panu (liet. - Vienam Dievui garbė). Kiti fasadai kuklesni, suskaldyti tolygiai išdėstytais stačiakampiais langais.


Rozetės ant didžiųjų bažnyčios durų - lipdybos meistro Frančesko Andriolli darbas. Jis taip pat papuošė aštuonių kolonų ir šešių piliastrų kapitelius, sukūrė gipsatūras prie paradinių bažnyčios durų.

Vertingiausias bažnyčios interjero elementas - medinės kesoninės lubos. Aštuoniakampius dantytus kesonus puošia tapyti augaliniai ornamentai. Lubų darbus atliko stalius Vasiliauskas. Kesonus ir rozetes ištapė dailininkas Antanas Janavičius.

Reformatų bažnyčia ir parapijos namai 1940 m.

Per karus bažnyčia nenukentėjo, tačiau 1947 m. liepos 27 d. sovietų valdžia nusprendė ją uždaryti. 1953 metais Vilniaus reformatų parapija nustojo egzistavusi. 1957 metais buvo išvežti vargonai ir šviestuvai. 1958 metais bažnyčią, mažai ką pakeitus, miesto architektas Naujokaitis pritaikė kino teatrui.

Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. birželio 14 d. įregistruota Vilniaus ev. reformatų bendruomenė.
1990 m. sausio 14 d. Vilniaus evangelikai reformatai sugrįžo į bažnyčią, pamaldas laikė iš Biržų atvykęs kunigas Reinholdas Moras.
1992-1999 metais restauruojamas pastato vidus.

2000 m. balandžio 30 d. Vilniaus reformatų bažnyčioje įvyko iškilmingos padėkos pamaldos, skirtos bažnyčios kertinio akmens padėjimo 170-osios metinėms paminėti.

hugenotu_kryzius

Hugenotų kryžius XVI-XVII a.
Hugenotų kryžius - atsiradęs Prancūzijoje ir yra vienu iš labiausiai atpažįstamų bei populiariausių reformatų tikėjimo simbolių