Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Diskusija. Tomas Šernas. Kodėl estai nebijo homoseksualų, o lietuviai jų bijo?
Penktadienis, 05 Liepa 2013 11:44

bernardinai_logoAutorius yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodas generalinis superintendentas.

t.sernas_mEstijos valdžia nevaržė homoseksualų dėl jų eitynių. Kodėl? Turbūt todėl, kad „Estijos nacionalinėje tvarios plėtros strategijoje" iki 2030 metų raštiškai įtvirtinta tai, kas daugeliui estų ir taip buvo seniai aišku - vienintelis nacionalinės estų valstybės tikslas yra estų tautos bei kultūros tvarumas, estiškumo tvirtinimas ir sklaida. Tai ir kultūros stiprinimas, ir ekonominio augimo sąlygojama visuomenės gerovė, ir solidari, tarpusavyje susieta, gintis galinti tauta. Kodėl gi nebuvo varžomos homoseksualų eitynės? Nes protingi žmonės, prieš akis turėdami tautinius strateginius tikslus, suprato, kad estiškumo tvarumui nepakenks visais laikais ir visose visuomenėse esantys keli procentai homoseksualų. Nedžiūgauju dėl estų homoseksualų, bet liūdžiu dėl lietuvių politikų ir intelektualų, kurie viešai vengia net ištarti žodžius „lietuviškumas", „tautiškumas", nes dėl savo provincialumo ir netikro politinio korektiškumo baiminasi, jog juos gali ne taip suprasti, jie bijo pasirodyti nešiuolaikiški, populistiški bei neeuropietiški.

Žymus patriotas, savanoris ir gamtininkas prof.Tadas Ivanauskas praėjusio amžiaus pradžioje rašė maždaug taip - kiekviena tauta turi savęs vertus žydus. Čia turėta galvoje, kad vienose tautose žydai, kaip mažuma, yra lojalūs valstybei ir patriotiški, o kitur nėra taip gerai. Be abejo, tarp skirtingų visuomenės grupių esti tiesioginis ryšys. Kaip šauksi, taip ir atsilieps. Kokia tauta, jos kultūra, visuomenė, valstybė, tokios ir mažumos. Taip galima būtų suvokti ir diskursą homoseksualų tema. Bet kaip ir ką suvokti, jeigu apie pagrindinius lietuvių valstybės tikslus - sistemingą tvaraus lietuviškumo bei tautos gerovės siekimą beveik niekas nebešneka? Valstybininkams dažnai demonstruojant ideologinę ir patriotinę impotenciją, dažnas lietuvis bando rasti ideologinę-politinę užuovėją krikščionybėje, apie kurią dažniausiai teturi miglotą prisiminimą iš pasiruošimo pirmai komunijai laikų.

Tačiau krikščionys neturėtų prieštarauti nei homoseksualų, nei žvejų, nei baikerių ar pagonių eitynėms, nes kas valstybės įstatymu yra leista ir nepažeidžia kitų žmonių teisių, krikščionims neturėtų labai rūpėti. Tai homoseksualų ir valstybės reikalas. Maža kokios nesąmonės valstybėje gali vykti, įvyksta ir dar įvyks? Negi viską su savimi tempsimės į Bažnyčią? Valstybės pasikeičia, o Kristaus Bažnyčia lieka. Religija, krikščionybė yra aukščiausias žmogaus tikslas ir aukščiausia vertybė. Ji žmogiškumą pašvenčia ir iškelia link Dievo, bet nepuoselėja jo žemiškosios išraiškos: lietuviškumo, estiškumo, gruziniškumo ir panašiai. Krikščionybė neturi būti paversta priemone politiniams klausimams spręsti; Bažnyčia vykdo savo uždavinius, kurie kyla iš Jėzaus Kristaus:

„Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen" (Mt 28, 18-20).

Bažnyčia savo uždavinius vykdo ne danguje, bet realioje istorinėje aplinkoje, todėl net netikintieji tautų atstovai mėgsta pabrėžti krikščionybės nuopelnus, pvz., kun. dr. M. Liuterio indėlį į vokiečių tautos raštingumą. Visa tai neišvengiamai patenka į tautos ir valstybės istoriją. Tik nereikia susipainioti - daugiakonfesiška Kristaus Bažnyčia turi visai kitus tikslus nei rūpintis tautiškumu ir kultūra. Jeigu kurią tautą apdovanoja krikščionybės plėtra, tai reikia suvokti, jog pliuralizmas, raštingumas, žmogaus teisės, ligoninės, didieji kompozitoriai ir dailininkai visai nebuvo Bažnyčios tikslas, bet tik „šalutinis reiškinys", einant tikėjimo keliu paskui Jį.

Verta prisiminti, kad aukštą kultūrinį lygį pasiekusiose nekrikščioniškose civilizacijose daugelio šių dalykų visai nebuvo. Pavyzdžiui, Indijos civilizacijoje net nebuvo „ligoninės" sąvokos, dar iki šiol ortodoksalūs brahmanai ligonines suvokia kaip nesąmonę, krikščionišką išsigalvojimą, kaip okupantų anglų paliktą žaizdą tautos savastyje. Vyrauja nuostata, jog ligoninės - perdėtas rūpinimasis kūnu, o tai yra nedvasingas materializmas, kuris žmogų tolina nuo dvasingumo, transcendencijos ir tobulėjimo. Tuo tarpu krikščionys į šį klausimą žvelgia visai kitaip - kenčiančiųjų guodimas bei gydymas yra Jėzaus Kristaus paliepimas ir tiesioginis Dievo valios vykdymas. Šiuo atveju, t.y. kalbant apie homoseksualus - netipiškus visuomenės narius, svarbu žinoti, jog Jėzus paneigė iki tol buvusią nuostatą, kad vaikai, moterys ir ligoniai yra netobuli prieš Dievą. Jis bendravo su visuomenės paribiuose buvusiais žmonėmis, su kuriais padorus judėjas ne tik kad nevalgydavo kartu, bet ir šnekėti nenorėjo. Jėzus mokė  „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos'. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai". Tačiau Jis su nuodėme nesitaikstė ir neįvardijo, jog visa tai yra gerai.

Šv. Raštas iš Pirmojo laiško korintiečiams sako, kad ir homoseksualai įtikėję tapdavo Bažnyčios nariais, jų neatstumdavo, bet jie turėdavo pasikeisti: „Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia" (1 Kor 6, 9-11).

Nedaugelis iš mūsų esame homoseksualai, bet daugelis - svetimautojai, vagys, girtuokliai, gobšai. Šie dalykai skirtingi, tačiau jie kartu įvardinti ir yra toje pačioje kategorijoje, tarsi obuoliukai vienoje pintinėje. Todėl, kai homoseksualus smerkia gobšuoliai machinatoriai, abiejų lyčių svetimautojai, ar savo žmonas kumščiu į „vietą" pastatantys girtuokliai, tai yra ne kas kita, bet pasityčiojimas iš krikščionybės ir Dievo.

Kita vertus, krikščionims niekada nereikėtų pasiduoti toms kvailystėms, kurios yra kalbamos apie nestereotipines šeimos formas, pasirenkamą „socialinę" lytį, atvirą visuomenę ir homoseksualumą. Nereikia bijoti kaltinimų tamsybiškumu ar puritoniškumu. Reikia laikytis savo krikščioniškų vertybių, nes mūsų oponentai nei šviesumu, nei įrodymais, nei logika nepasižymi.

Štai prieš 20 metų daug kalbėta, jog homoseksualumas yra genetiškai nulemtas ir tuoj tą genų kombinaciją ar specifinį geną suras. Laukiame iki šiol, bet dar nerado. Nes jeigu surastų, tai reikėtų rimtai peržiūrėti kai kuriuos teologijos dalykus. Juk pasitaiko, kad vaikai gimsta su įvairiais genetiniais nukrypimais, pvz., su šešiais pirštais. Tačiau kitiems homoseksualizmo ideologams tokia padėtis (t.y.invalido dalia) pasirodė per daug žeminanti ir apie homoseksualią orientaciją kalbėta kaip apie visiškai laisvą žmogaus pasirinkimą. Neseniai net straipsnis ta tema pasirodė - „Normų" nėra, yra gyvi žmonės". Nereikia gerai išmanyti teisės teoriją, jog suprastum -  kur tik yra gyvų žmonių, ten būtinai yra ir normų. Normos yra vaikų žaidimo aikštelėje, kalėjimo kameroje, darbe, mokykloje, turistiniame žygyje ar sutuoktinių lovoje. Tikintieji suvokia, kad kai kurios normos yra ne mūsų sugalvotos - jos yra aukščiausiosios normos. Turbūt to straipsnio autorius, kaip ir Nyčė ar Hitleris, kvietė žmogaus triumfui ir didingumui - tereikia drąsiai atsisakyti norminių apribojimų ir valingai bei kūrybingai „išlaisvinti" žmogiškumą. Nors ir susipainiojęs, tačiau kultūriškai autorius dar stebėtinai krikščioniškas, nes Jėzus sakė - „Sabatas(šabas) padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui" (Mk 2, 27b) Tai reiškia, kad „norma" yra dėl žmogaus, bet ne žmogus yra „normai". Kitu atveju Lietuvos politikė aiškina, kad „moterimi negimstama, moterimi tampama". Taip pat ir pats tapimas moterimi Lietuvoje yra neteisingas, nes esą moteris įpratinama prie neteisingos, subordinuotos vyrui padėties šeimoje. O šeimos samprata Lietuvoje esą remiasi puritoniškais, sustabarėjusiais, ir „stereotipiškais"(!) lyčių vaidmenimis. Nors politikė metai iš metų teigia, jog „moterimi negimstama, bet tampama", tačiau nė kiek nesutrikus sako - „homoseksualais gimstama"!

Aišku tik tiek, kad dabartinis mokslas apie tai dar nieko konkretaus nepaaiškina. Tėra kuklūs moksliniai pastebėjimai, jog kartais šiek tiek gali skirtis homoseksualių ir heteroseksualių žmonių hormoninės ir psichofizinės reakcijos. Tačiau ar tie maži skirtumai yra pirminiai, kurie nulemia elgesį, ar antriniai reiškiniai, kurie išsivysto dėl žmogaus elgesio tipo, biologijos mokslas kol kas tyli. Čia jau prasideda filosofijos laukai - ar žmogus yra biologiškai determinuota būtybė, kuri elgiasi tik taip, kaip diktuoja hormonai, gamtinės sąlygos, t. y. faktiškai neturinti laisvos valios? Tai reikštų, kad maži hormoniniai ar fiziniai nukrypimai nuo normos negrįžtamai keičia žmogaus likimą. Prieš trisdešimt metų tarp zoologų, kurie norėjo atkurti išnykstančias paukščių rūšis, gyvavo nuomonė, kad zoologijos soduose ar specialiuose retų rūšių veisimo centruose galima būtų paskatinti paukščių dauginimąsį, padidinus reikiamų hormonų ir vitaminų kiekį. Pasirodė, kad toks požiūris yra neteisingas, nes ne vien hormonų kombinacijos lemia dauginimąsi, bet ir sudėtingi zoologinės psichologijos - etologijos veiksniai. Vienas amerikiečių tyrinėtojas apie hormonų įtaką seksualiniam paukščių elgesiui išsireiškė taip: bandyti paskatinti paukštį aktyviai lytinei veiklai, reguliuojant lytinius hormonus, yra panašu į grasinimą pistoletu kompiuteriui, iš pastarojo reikalaujant dirbti. Jeigu paukštis yra per daug sudėtinga būtybė, kad jo elgseną nuspręstų hormonai, tai kas yra žmogus?
Ar žmogus yra laisva būtybė, kuri elgiasi pagal moralinį imperatyvą? Krikščionys apie šiuos dalykus sprendžia, turėdami apreikštąjį Dievo Žodį - Bibliją, tuo tarpu kiti „žinovai" tik skleidžia kiekvienas savas fantazijas.

Reikia suvokti, kad Europos ir visos Vakarų civilizacijos pamatai yra pastatyti ant judaistinės-krikščioniškos kultūros pamato. Jeigu tiksliau - ant Jėzaus Kristaus, kurio dėka Vakarų civilizacija pasižymi pakanta ir homoseksualams. Vakarų civilizacija, be abejo, pasižymi ir kritiniu Apšvietos amžiumi, kuris paradoksaliai susilydė su krikščionybe. Iki šiol būta ryžtingų ir apgalvotų bandymų atsisakyti krikščioniško Europos pamato, pasiliekant tik Apšvietos vertybes. Tačiau visi tie bandymai baigėsi siaubingai. Prisiminkime Marksą, Leniną, Nyčę ir Hitlerį. Jie sistemiškai stengėsi atmesti Kristų  ir „išlaisvinti" žmogų. Žinome, kiek tas „laisvinimas" kainavo pasauliui. Todėl homoseksualų minties bei teisių plėtra turėtų būti subordinuota tam, kas yra Vakarų civilizacijos pamatas ir dėl ko diskursas apie homoseksualus dar yra įmanomas. Kas gali pranašauti apie tai, kokių pokyčių gali įvykti, kai Vakaruose jau bus didesnis musulmonų procentas dar su trupučiu karštų islamistų? Gerai būtų, kad krikščionybės kritikai tai suvoktų ir savo viltis dėtų į krikščioniškus Vakarų civilizacijos pamatus, t.y. į Kristų, bet ne į begalinį valstybės funkcijų plėtimąsi ir galios stiprinimą bei naujas ginkluotės technologijas.

Tačiau yra daug požymių, kad politiškai aktyvių homoseksualų dauguma pasirinko kurti savąją tikrovę ir kultūrą tik iš „Apšvietos" pozicijų bei „žmogaus valios triumfo" ideologijos, t.y.atsisakydami krikščioniškų pamatų. Tai reiškia, kad ir vėl einama žmogaus „išlaisvinimo" linkme. Vakaruose homoseksualūs politikai net viešai didžiuojasi: „Esu gėjus ir tuo didžiuojuosi." Vilniuje vykusiose „Baltic Pride" homoseksualų eitynėse per visą kolonos plotį buvo nešamas plakatas - „Mes gėjai - jėga !!!" Viešai naudojamą homoseksualų retoriką ir lozungus sudėjus į vieną prasminę seką, gauname - Baltiškoji garbė, jėga ir pasididžiavimas. Pagal absurdiškumą tai labai primena šalia konservatorijos kabėjusį sovietmečio plakatą: „Komunistų partija - epochos sąžinė, garbė ir protas".

Nepaisydami to, neturėtume galvoti, jog pakanta homoseksualams Lietuvoje tegali būti proporcingai susijusi su juos saugančių saugumo pajėgų skaičiumi. Krikščionys šiuo klausimu turėtų būti labai atsargūs - negalima kaltinti ir teisti homoseksualų, nes jie skirtingi, ir dar dėl to, kad tai būtinai pavirs pačių teisiančiųjų apkaltinimu ir nuteisimu Dievo akyse. Taip pat krikščionims būtina išvengti pagundos tiek liberalizuotis, kad savo pačių „gerumą" imtume vertinti daugiau negu Dievo žodį.

Tautiniai patriotai turėtų stengtis dėl lietuviškumo, tautinės kultūros, šeimos ir nacionalinio saugumo. Tai strateginiai uždaviniai, ir jų vykdymas yra prasminga kiekvieno patrioto viso gyvenimo misija, ilgalaikė kova, bet ne žaidimas. Taip pat tikriems patriotams turėtų būti būdingas motyvuotas pasiryžimas iš savo veiklos atmesti tai, kas praktiškai yra mažai aktualu. Reikėtų atmesti tai, kas neduoda jokio pagerėjimo, siekiant strateginių šeimos ir tautos saugumo uždavinių, pvz., garsiai kovoti prieš homoseksualus. Geriau tyliai įsteigti krikščionišką ir tautinę kultūrą puoselėjantį vaikų darželį savo bei kitų vaikams.

Kodėl estai nebijo homoseksualų, o lietuviai jų bijo? Nes estai, skirtingai nuo lietuvių, turi nacionalinę viziją, strategiją, planus ir tautinę garbę. Mes viso to dar neturime, arba turime per mažai. Dėl to mes, kaip tauta ir visuomenė, jaučiamės nelabai saugiai.Todėl mums kol kas belieka apsimesti, kad esame drąsūs. Belieka būti tik „drąsia" Lietuva.

Evgenios Levin nuotrauka