Prieš smurtą šeimoje Lietuvoje kovojama įstatymais. Ir tik tie, kas juos kuria, stebisi, kad smurtas kažkodėl neišnyksta. Valstybėje, kurios kaime naikinamos mokyklos, bibliotekos, o kultūra raunama su šaknimis tarsi didžiausias blogis, nejauku ne tik aukoms, bet ir smurtautojui - puolusiesiems nepalikta jokių galimybių atsitiesti. Apie tai, iš kur atsiranda smurtas, kodėl Lietuvoje jo tiek daug ir ką su juo daryti, „Respublika" kalbėjosi su Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu Mindaugu SABUČIU.

- Aną savaitgalį Jonavos rajone vyras mirtinai peiliu subadė savo žmoną, trijų vaikų motiną. Jam buvo uždrausta artintis prie savo šeimos, saugant ją nuo smurto. Kaip matome, ši užkarda - Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas - neveikia. Atskirtas nuo namų smurtautojas koks buvo, toks ir liko. Ar apskritai įstatymas gali pakeisti žmogų?

- Problema atsirado ne tą dieną, kai jis pakėlė ranką, ir ne tą, kai buvo priimtas įstatymas. Esminė bėda ta, kad mes gyvename išsiskaidžiusioje visuomenėje. Postmodernaus, šiuolaikinio pasaulio tendencija labai aiški: žmonės yra išsegmentuojami pavieniui. Ištraukiami iš šeimos, iš bendruomenės - krikščioniškos ar kitokios - konteksto, iš valstybės. Kiekvienas yra traktuojamas kaip asmuo - kalbama apie moters teises, vienišos motinos teises, vaikų teises, bet žmonės juk taip negyvena. Kaip galima tokias problemas spręsti už šeimos kaip vientiso darinio ribų?

- Žmogus stumiamas į vienišumą, atskirtį, bet tas pats vyksta ir su šeima. Kur jai ieškoti užtarimo, pagalbos ištikus bėdai?

- Kur buvo visos valstybinės struktūros, kai šeima kūrėsi, kai jai buvo blogai? Juk smurtavimas nėra naujas Lietuvoje, ištisos generacijos nepasikeitė galbūt net nuo baudžiavos laikų. Tad laiko pamąstyti, kaip spręsti problemą, tikrai buvo. Bet buvo einama priešinga linkme.

Prisiminkime, kas Nepriklausomybės pradžioje buvo daroma valstybėje, ypač provincijoje. Pirmiausia imtasi uždaryti paštą, mokyklą, biblioteką, policiją. Tos struktūros, išskyrus policiją, nebuvo represinės, jos bent šiek tiek vienijo pokolūkinę bendruomenę.

Palikus valstybę be etinio, moralinio pagrindo, iš visų sričių, ypač iš viešo gyvenimo, bandant patraukti tikėjimą ir vietoj Dievo pastatyti inspektorių, kontrolierių ar policininką, ji neveiks. Niekur, niekada tai neveikia. Problemos pasaulyje išsprendžiamos tik ten, kur žmonės raginami burtis į motyvuotą savo kaimo, miestelio, parapijos bendruomenę, kur žmonės prisiima atsakomybę ir už savo, ir už kaimyno gyvenimą. Lietuvoje tam nėra netgi teisinių galimybių.

- Kada nutolome vienas nuo kito? Gal tai mūsų kraujyje - juk sakoma, kad mums net džiugu, kai kaimyno tvartas dega?

- Neatskirčiau mūsų valstybės nuo to, kas buvo prieš 50 ar 70 metų, kai tremtys, emigracija sunaikino turtingą, išsilavinusį visuomenės sluoksnį. Bet susvetimėjimo buvo ir anksčiau. Pokariu, prieškariu žmonės vieni kitus skundė, trėmė. Bendruomeniškumui atsirasti reikia politinės valios. Iki šiol tokios valios, kad žmonės būtų raginami burtis, Lietuvoje nebuvo.

Kurios šalys galėjo džiaugtis gerove? Tos, kuriose svarbiausia buvo bendruomenė, kur piliečiui vietoje buvo suteikta labai daug teisių ir galimybių tvarkyti savo gyvenimą. Valstybė prisiimdavo labai mažai funkcijų ir palikdavo pačiam piliečiui spręsti - taip buvo klasikinėje Amerikoje, kuri dabar jau nueina nuo arenos. Teko bendrauti su JAV pietų - Teksaso, Arizonos - gyventojais, jiems valstybė buvo tik prezidentas, sienų apsauga ir policija, visa kita jie darė patys. Tokioje visuomenėje ryte pabudusiam žmogui nereikia galvoti, pas kokį viršininką eiti pašalpos, pas kokį prašyti, kad pastatytų mokyklą. Jis žino: jei patys nesusiburs ir nepadarys, tai nieko ir nebus.

Mes net bendruomeniškumo užuomazgų niekada neturėjome. Mūsų valstybės struktūra labiau bizantinė - kaip piramidė, kurią sudaro piliečiai, kurių funkcija dažniausiai apsiriboja balsavimu ir mokesčių mokėjimu, ir kažkur kažkas, kas priima piliečiams, o dažnai ir tam kažkam nesuprantamus sprendimus. Pakeisti, paveikti šią hierarchinę sanklodą beveik neįmanoma.

- Kalbėjote apie atskirtį tarp žmonių, bet ar ne dar didesnė praraja yra tarp piliečių ir tų, kas juos valdo?

- Taip, tas didžiulis biurokratinis mechanizmas, kuris priima nutarimus, gyvena labai toli nuo žmonių.

Kas daroma realiai? Rizikos šeimų daugėja. Mes kalbame apie vaiką, motiną, apie smurtaujantį vyrą, bet ne apie tai, kas yra šeima, kokie jos poreikiai. Rizikos šeimos neatsirado iš niekur, jų nariai dažniausiai išėję iš tokių pačių šeimų. Kas buvo daroma, kad jie galėtų išsiugdyti socialinius įgūdžius, kad išmoktų bent elementariai tvarkytis savo buitį? Aišku, galima pasakyti: kiekvienas tegul mokosi pats, bet matome šito paleidimo vaisius. Galų gale per bankų paskolas, įvairias netektis, praradimus, neviltį žmogus gali labai greitai atsidurti rizikos grupėje. Esu sutikęs žmonių, kurie į patį dugną nusirito vos per kelis mėnesius.

Mūsų visuomenėje labai stiprus įsitikinimas, kad represinės struktūros išspręs viską. Bet policija ir teismai yra galas, kelio pabaiga, kai jau įvyksta nelaimė. O kas daroma, kad ta nelaimė neįvyktų? Be bendruomenės, vien represinėmis priemonėmis nieko nepadarysime. Galime visur pristatyti kamerų, klausytis pokalbių, nieko iš to nebus.

- Bet kaip įžiebti tą bendruomeniškumo dvasią, norą būti atsakingam už save ir šalia esantį, kai žmogui provincijoje nepalikta jokių šviesos židinių? Mokyklos, kultūros namai stovi užkaltais langais, o štai dabar ruošiamasi ir bibliotekas galutinai išstumti iš kaimo.

- Jau matome rezultatus. Dabar per vėlu kelti klausimą, ar reikia mokyklos, kai kaime žmonių nebėra. Kai važiuoju per kokį miestelį, jaučiuosi lyg po stichinės nelaimės, po branduolinio karo - gatvės grindžiamos iš Europos Sąjungos pinigų, miestelis gražėja, bet... jis be žmonių. Ne tik ekonominis motyvas, nors jis turbūt pagrindinis, verčia žmones išvykti. Jiems trūksta perspektyvų, kultūrinės terpės.

Uždarymai dabar jau vyksta kaip pasekmė. Matome surašymo rezultatus - žmonių jau beveik nebėra, ir ta kryptis, atrodo, nesikeis.

Turime pripažinti, kad sovietinis kolūkis buvo sudaręs tokias sąlygas, jog kaime buvo neadekvačiai daug žmonių. Jokioje šalyje, panašioje į Lietuvą, kaime jau seniai nebegyveno tiek žmonių. 1990-aisiais, rodos, 36 proc. Lietuvos žmonių buvo kaimo gyventojai. Tai lėmė nepažangus žemės ūkis - tiek darbo rankų turimam žemės plotui nereikėjo. Iširus kolūkiams nebuvo pasirūpinta, ką daryti su tais, kurie nesugebės tvarkytis savarankiškai nei su žeme, nei rasti darbo. Daugybė žmonių nesugebėjo integruotis į naujas sąlygas. Nieko nuostabaus, juk jie paprasti žmonės, gyvenę pagal nurodymus - tijūno, gauleiterio, komisaro, agronomo, direktoriaus. Ir štai staiga - tu esi laisvas su savo dviem hektarais. Jeigu nesi apsukrus, prie tų priemonių, kurias gali pasiimti tavo kolūkio pirmininkas, net neprieisi. Tie žmonės, o jų buvo tūkstančiai, iškart buvo mesti į užribį.

Uždarytos mokyklos lėmė, kad dabar kaime turime gausybę beraščių, vaikų, kurie niekada nėra mokęsi. Ir tie baisūs skaičiai - milžiniški. Mūsų socialinės diakoninės tarnybos nuolat aptinka vaikų, kurie net neegzistuoja. Jokiuose dokumentuose jų nėra. Jie kažkur auga, bet net nėra fiksuota, kad yra gimę. Ketverių, penkerių metų vaikai! Aišku, jie kupini ligų ir t.t. Tai rodo, kad valstybė nepadarė esminių žingsnių.
Nenuneigiant gerųjų pusių, to, kad Lietuva niekada nebuvo tokia saugi, kokia yra dabar, vis dėlto negalima nutylėti, kad daug kas buvo ir yra nesužiūrėta. Perspektyva aiški, nepasakysiu nieko naujo - pas mus gyvens atvykę žmonės. Mūsų žemė gera, pagal mokslininkų skaičiavimus, ji be didelio vargo gali išmaitinti 10 milijonų gyventojų. Tad užleidžiame savo vietą svetimiems.

- Gana baisus paveikslas - ir dabarties, ir ateities...
- Sakyti, kad viskas gerai, nes nėra labai blogai, neprotinga. Negaminanti, nekurianti šalis negali išgyventi šiais laikais. O mūsų biudžeto ir BVP pasikeitimus lemia vos kelių gamyklų rodikliai. Esame perkanti, pigios darbo jėgos šalis, o ne kurianti, besiplečianti gamybos pagrindu.

Kitas dalykas, nesimato, kas mus vienija.

- Kas galėtų?

- Kai nėra bendro tikėjimo, turiu omeny krikščionybę, tikrai nematau, kas mus galėtų vienyti. Yra geras posakis: kai žmogus netiki Dievu, jis tiki bet kuo. Išplautos vertybės, nesuvokimas savo vaidmens visuomenėje ir lemia susvetimėjimą.

Kuo labiau žmonės išskaidyti, kuo daugiau vienas kito nekenčia, ignoruoja, tuo geriau tiems, kam mūsų valstybė nepatinka. Nes tokia valstybė yra be pagrindo.

Parengta pagal dienraštį „Respublika"