Joomla! - Lietuvos Reformacijos saulėlydyje (1 dalis)
Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Lietuvos Reformacijos saulėlydyje (1 dalis)
Antradienis, 27 Rugpjūtis 2013 06:51
tikejimozodisCujus regio, ejus religio [1]

Reformacijos judėjimas, supažindinęs Lietuvos visuomenę net su trimis protestantizmo atšakomis - kalvinizmu, liuteronizmu ir arijonizmu - XVII a. pirmoje pusėje dėl įvairių priežasčių ėmė slūgti ir užleisti savo pozicijas katalikybei bendrame Lietuvos religiniame paveiksle. Nepaisant to, Lietuvos konfesiniame žemėlapyje išliko tam tikros teritorijos, kuriose gyvenusi lokalinė visuomenė reprezentavo protestantiškojo tikėjimo ir protestantiškosios veiklos bruožus. Bažnyčios istoriografijoje iki šiol labiau vyrauja globalinis, visuotinis žvilgsnis į konfesinę praeitį, ne visada galintis paaiškinti tikėjimo kovų ir konfliktų amžiaus problemas.

Manytume, kad mikroistorinis žvilgsnis į atskiras „tikybines saleles", kurių visuma ir sudarė bendrąjį Lietuvos dvasinį klimatą, gali padėti priartėti prie autentiškos mūsų tautos Reformacijos periodo bažnyčios istorijos ar bent jos epizodų sampratos. Šiame straipsnių cikle nagrinėsime įvairius bažnyčios praeities klausimus didžiausioje etninėje Lietuvos protestantiškoje lokalinėje visuomenėje, kuri gyvavo 1547-1695 m., Radvilų Biržų kunigaikštystėje (dabartiniai Biržų, iš dalies Pasvalio ir Kupiškio raj.). Tai padės atskleisti daug įdomių tikybinės mažumos, gyvuojančios katalikiškoje valstybėje, egzistencijos aspektų.

Iškili LDK reformacijos tyrinėtoja I. Lukšaitė labai taikliai apibūdino Radvilų Biržų kunigaikštystės (toliau BK) religinę aplinką reformacijos metais: Ten susidarė beveik ištisiniai evangelikų [2] gyvenami plotai, išskyrus miestus ir miestelius, kuriuose gyventojai išpažino įvairias religijas (ne tik kalvinizmą, bet ir liuteronybę bei katalikybę - aut. past.). Galėtume pridurti, jog be krikščioniškų konfesijų BK dar gyveno islamą (totoriai) bei judaizmą (žydai) išpažįstantys žmonės. Liuteronų čia nenagrinėsime keliais sumetimais. Pirma, liuteronų bažnyčia BK buvo tik viena (pačiuose Biržuose), t. y. atstovavo reprezentatyvią religinę mažumą, neturinčią organizaciškai išplėtoto bendruomenių tinklo. Be to, ji buvo pakankamai uždara, iš esmės telkė tik vokiškąją miesto visuomenės dalį, rituališkai nekomunikuojančią su kalvinistine lokalinės visuomenės dalimi. Katalikybę išpažįstantys asmenys BK galėjo gyventi ne tik miestietiškoje terpėje, bet gyveno ir dvaro visuomenėje - bajorai žemionys, turėję valdelių, teritoriškai įsiterpusių į BK, tačiau nepavaldžių Radvilų jurisdikcijai. Vis dėlto pastarieji kunigaikštystėje tikybiškai sudarė aiškią gyventojų mažumą. Kalvinizmas buvo vyraujanti religija BK ir neturėjo sau vertų konkurentų. Dėl šios priežasties keblu lyginti BK visuomenės religinių santykių specifiką su kitomis Radvilų valdomis, pavyzdžiui, gudiškose žemėse (Slucko ir Kopyliaus kunigaikštystėje), kur svarbi buvo didiko ir jo dvariškių pozicija stačiatikių bažnyčios atžvilgiu [3] ar Kėdainiuose, kur prieštaringai klostėsi santykiai su vietos katalikų bažnyčia, juolab su bajorų Gruževskių Kelmės valda, kurioje vienu metu funkcionavo dvi konfesiškai antagonistinės katalikų ir kalvinistų parapijos. Istoriografijoje ne kartą pabrėžta Radvilų religinė tolerancija stačiatikių atžvilgiu, netgi nesekant oficialia Lietuvos evangelikų reformatų sinodo pozicija. BK nebuvo nei stačiatikių, nei arijonų bendruomenių, todėl sinodo draudimai evangelikų valdose statyti cerkves ir arijonų maldos namus BK atveju nebuvo aktualūs. Čia religinių santykių spektrą lėmė kiti faktoriai.

Ankstyviausias iš žinomų dokumentų, nušviečiančių BK religinę situaciją, yra 1589 m. gegužės 1 d. Biržų miesto fundatoriaus, aktyvaus kalvinisto Kristupo Radvilos Perkūno raštas Biržų miestui ir evangelikų-reformatų bažnyčiai. Istoriografijoje sutinkame vertinimų, teigiančių, kad šis aktas buvo Biržų Radvilų religinės netolerancijos katalikų ir žydų atžvilgiu atspindys. Remiantis privilegijos teksto raide, akcentuotas draudimas katalikams ir žydams tapti miesto vaitais. Manytume, jog tokia interpretacija, postuluojanti grėsmingą ir negatyvų reiškinį - religinę netoleranciją - neatsižvelgia į kontekstą, todėl reikalauja bent kelių korekcijų. Pirma, BK buvo privati Radvilų ordinacija, tai reiškia, kad tiek juridiškai, tiek moraliai jie turėjo teisę norminti joje gyvuojančių konfesijų statuso ribas ir apibrėžti veiklos horizontus. Antra, katalikai ir žydai konfesine prasme čia nebuvo varžomi. BK teritorijos erdvėje, nors ir ne dėl Radvilų fundacijų, veikė net dvi katalikų bažnyčios - Saločių ir Pabiržės, galiausiai pati BK (išskyrus šiaurinę ribą su Kuršu ir Žiemgala) buvo apsupta vien katalikiškų valdų. Teigti, jog žydai buvo varžomi, dar labiau nėra pagrindo. Jie ne tik turėjo kulto laisvę, galėjo statytis sinagogas, bet ir buvo ekonomiškai favorizuojami Radvilų. Aptariama privilegija, labiau skirta miesto savivaldos principų fiksavimui, pateikia reikšmingų duomenų apie vietos reformatų bendruomenės kūrimąsi ir konfesinę valdos perspektyvą. Pirma - minima mūrinė bažnyčia, pastatyta pilies teritorijoje [4] . Šis faktas tarsi vainikavo du 1589 m. Radvilos Perkūno baigtus darbus, įkūnijusius jo valdų Šiaurės Lietuvoje centralumą aplink Biržus - pirmosios pilies statybos pabaigą ir Magdeburgo teisių (savivaldos) suteikimą miestui. Antra, negatyvus katalikybės kaip tamsos ir išsigalvojimų religijos apibūdinimas akto tekste, leidžiantis suprasti jos beviltiškas perspektyvas Biržuose, bei kai kurie administraciniai (vaito rinkimo procedūra) ir finansiniai (sakralinė fundacija kalvinistų bažnyčiai) sprendimai aiškiai įtvirtino BK kaip protestantiškos valdos statusą. Pirmuoju miesto vaitu iki gyvos galvos paskirtas tikro krikščioniško tikėjimo (evangelikų-reformatų - aut. past.) Andrius Rimša, o vietos bažnyčios dvasininkijai, taip pat mokyklai ir špitolei suteiktas fundacinis aprūpinimas. Biržų miestiečiai vėliau nuolat gynė savo teisę vaitu turėti tik reformatų tikėjimo atstovą. 1660 m. BK seniūnas rašė Radvilai, jog miestiečiai, ruošdamiesi naujo vaito rinkimui, prisimena teisę, suteiktą Kristupo Radvilos, kad vaitas ir visas magistratas nebūtų kitos religijos, o tik evangelikų.

Sprendžiant BK visuomenės konfesinės sudėties klausimą daug ką paaiškina valdos savininkų Radvilų asmeninis santykis su religija. Garbingieji Jūsų Kunigaikštiškosios Šviesybės Namai visuomet buvo Viešpaties Kristaus ir jo tarnų nakvynės namais, kuriuose garsiai skambėjo išganymo mokymas. Šie Kristupo II Radvilos dvariškio Petro Sestžencevičiaus žodžiai, adresuoti Jonušui Radvilai, labai tiksliai apibūdina Radvilų giminės Biržų-Dubingių šakos santykį su kalvinizmo tikėjimu ir praktine jo sklaida. Kliento retorikoje namai simbolizuoja giminės dvarą plačiąja prasme, kuriam priklausė visos privačios valdos įskaitant ir BK. Tarnai šiuo atveju reiškia kalvinistų dvasininkus. Biržų Radvilos XVI a. antroje pusėje - XVII a. viduryje neabejotinai buvo pagrindiniai kalvinistiškos Reformacijos rėmėjai ir atstovai Lietuvoje. Radvilų santykį su protestantizmu suvokė ne tik dvariškiai ar dvasininkija, bet ir likusi lokalinės visuomenės dalis. Biržų miestiečiai prašyme Jonušui Radvilai savo patroną apibūdino kaip žmogų, kuriam svarbiausia Dievo šlovė, kenčiančios Dievo Bažnyčios rėmimas ir tėvynės sėkmė. Nuo 1595 m. Radvilos oficialiai buvo generaliniais Lietuvos vienetos [5] patronais. Radvila Perkūnas savo testamente 1599 m. pabrėžė, jog turi būti prižiūrima, kad visuose jo dvaruose esančiose bažnyčiose niekad neužgestų Viešpaties garbinimas ir teisingas evangelijos mokslas. Radvilų interesą išsaugoti ir įtvirtinti tikėjimo monolitiškumą savo valdose rodė keletas veiksnių. Pirma - bet kokių sąlygų katalikiško elemento tarpsmui BK eliminavimas. Katalikams lankytis didiko valdose nebuvo draudžiama, tačiau atlikinėti katalikiškas pamaldas dėl prevencinių sumetimų nebuvo leidžiama. Jeigu koks nors katalikas atvyktų ir turėdamas savo kunigą norėtų čia laikyti savo pamaldas, to neleisti ir uždrausti, kad popiežininkų kunigai čia nepasiliktų, - nurodė K. Radvila 1624 m. instrukcijoje vienam dvariškiui. 1620 m. Radvilos tarnas B. Budnas rašė apie tai, jog Biržų seniūnas turi teisę bausti kiekvieną, kuris drįs atsivesti į savo namus krikštynoms ar santuokos sakramentui priešingo tikėjimo kunigą.

Fundaciniuose raštuose Radvilos siekė normatyviškai įtvirtinti evangelikų-reformatų tikėjimo dominavimą valdoje. XVII a. pradžioje Kristupas II Radvila Salamiesčio bažnyčios fundacijoje pažymėjo, jog laisvas evangelikų tikėjimo praktikavimas, vaikų leidimas į mokyklą, patarnavimas krikštu, sutuoktuvėmis, laidotuvėmis mieste ir valsčiuje leidžiamas bažnyčios asmenims, valdiniams ir visiems svetimiems, kokio luomo jie bebūtų ir į bažnyčią atvažiuotų. Fundacijos tekstas iškalbingai teigė, jog Radvila pats gins laisvą religijos (kalvinizmo - aut. past.) išpažinimą, o bet kokiam palikuonių mėginimui pakeisti vietos visuomenės tikėjimą prognozavo baisų Dievo teismą ir prakeikimus. Principo kieno valdžia, to ir tikėjimas primatas BK net gabiems, teologiškai išsilavinusiems kalvinistų kunigams neleido pademonstruoti savo poleminio potencialo. Pastarąjį jie galėjo atskleisti tik už BK ribų. Prie BK kalvinizacijos prisidėjo ir LDK evangelikų-reformatų distriktų sistemos reforma, bažnytinio administravimo vienetus pritaikant didiko valdų - traktų sistemai, patvirtinta 1627 m. Lietuvos vienetos sinode, kurio direktoriumi buvo Kristupas II Radvila. Galiausiai - protestantiško tikėjimo vaidmuo didiko klientūros, t. y. dvariškių atrankoje. Tiesa, kalbant apie BK, kuri religiniu atžvilgiu buvo pakankamai monolitiška, pastebėsime, kad jos visuomenei sunku tiesmukiškai pritaikyti istoriografinius teiginius apie Kristupo II Radvilos klientūrinės politikos orientaciją verbuoti įvairių reformacijos srovių atstovus (ne tik kalvinistus, bet ir liuteronus, arijonus, lenkų brolius), o Jonušo Radvilos laikais - net katalikus. Lokalinės BK Radvilų klientūros branduolį neabejotinai sudarė kalvinistai. Nors religinis kriterijus dvaro klientų pasirinkime nevaidino lemiamo vaidmens, tikybinius argumentus labiau pasitelkiant rekrutuojant klientus-dvasininkus, pamaldumas kartais laikytas esminiu kriterijumi renkantis valdos administratorių. Štai 1628 m. Petras Kochlevskis Biržų seniūno urėdu Kristupui II rekomenduodamas Kuršo bajorą Jurgį Koškielį, nusakė net šešis kandidato tinkamumo veiksnius. Šalia karybos, ūkinių reikalų išmanymo, ryšių su kuršiečiais, kaip teikiančių papildomas BK komunikacijos su Kuršu ir Livonija galimybes, pirmiausia paminėjo religinius veiksnius: aktyvią Koškielio mecenatinę veiklą, dovanojant Kėdainių ir kitoms evangelikų bažnyčioms brangius ritualinius indus, bei nepriekaištingą dievotą asmeninį gyvenimą (vita inculpata). Radvilų klientūros tyrinėtojai yra nustatę, jog visų klientų kategorijose dominavo nekatalikai. Visi XVI a. pabaigos - XVII a. vidurio BK seniūnai (iš viso 9 asmenys) buvo evangelikai-reformatai, kai kurie iš jų, pavyzdžiui Jonas Sicinskis ar Kristupas Daugėla Striška, išsiskyrė aktyvia konfesine veikla Biržų bendruomenėje, neblogai išmanė teologiją, finansiškai rėmė religinės literatūros leidybą, senjorų teisėmis dalyvaudavo Lietuvos vienetos sinoduose ir pan. Biržų Radvilos buvo suinteresuoti savo privačių valdų konfesinės priklausomybės išlaikymu. Todėl valdų laikytojais skirdavo tik evangelikus. 1639 m. Radvila išnuomodamas ketveriems metams Kėdainių dvarą Jurgiui Koškieliui į sutartį įrašė sąlygą, jog Koškieliui mirus anksčiau, dvaro nuoma atiteks ne kam nors kitam, o tik Kristupui Daugėlai Striškai, kad ši arenda nepatektų į svetimos religijos rankas, bet pasiliktų evangeliko laikytojo rankose.

Bus daugiau

[1] Lot. - „Kieno valdžia, to ir tikėjimas".

[2] BK vyraujančiai protestantiškajai srovei žymėti šiame darbe vartojama keletas sinoniminių savo prasme terminų - kalvinistai, evangelikai-reformatai ar tiesiog, sekant šaltinių raide, reformatai, evangelikai. - (Žr. Lukšaitė I., Kalvinistai ar kalvinai, Kalbos kultūra, 1971, sąs. 31, p. 90-91). Po sąvoka bažnyčia, jei greta nenurodyta konfesija, taip pat slypi kalvinistiško kulto institucijos.

[3] Pavyzdžiui, Slucko kunigaikštystėje 1600-1695 m. Radvilų patronato laikotarpiu greta dviejų kalvinistų bažnyčių veikė net 15 stačiatikių cerkvių ir du vienuolynai.

[4] Tai greičiausiai antroji reformatų bažnyčia Biržuose. 1592 m. suteikdamas kunigui Stanislovui Sudrovijui žemėvaldą Radvila Perkūnas pažymėjo, jog šis anksčiau uoliai tarnavo jo tėvo Radvilos Rudojo valdose. Pastarasis faktas bei 1584 m. fundacija Biržų bažnyčiai leidžia teigti, kad XVI a. 7-8 deš. Biržų dvaro teritorijoje turėjo būti atskiras kulto pastatas ar bent reformatų susibūrimo vieta.

[5] Lietuvos vieneta (Unitas Lituaniae; Jednota Litewska) - bendras LDK evangelikų-reformatų krašto bažnyčios pavadinimas nuo XVI a. vidurio.

Deimantas Karvelis