Joomla! - Velnio apsėdimas teisės studentą privertė patikėti Dievu
Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Velnio apsėdimas teisės studentą privertė patikėti Dievu
Ketvirtadienis, 09 Sausis 2014 08:06
logo_lrytas


Mano tikslas - pasidalinti ir papasakoti. Ar tai priimsite ir ar tuom patikėsite - tai jau jūsų, o ne mano reikalas. Prašau tik vieno - refleksijos ir susimąstymo, pamąstymo apie tam tikras praktikas ir apie galimus tų praktikų padarinius, apie nuodėmės realybę ir apie tai, jog mes esame atsakingi už savo veiksmus. Būtų galima teigti - išgyvenau pragarą žemėje, todėl žinodamas, ką tai reiškia, netrokštu to nė vienam žmogui.

Galite pavadinti tai prevenciniu pasakojimu - idant galbūt būtumėte apsaugoti nuo tam tikrų praktikų, veiksmų, kurie dažnai baigiasi tiesiog katastrofiškai. Kad ir kaip ten bebūtų, esu viso labo padėti trokštantis žmogus, jūsų brolis, trokštantis jums gėrio.

Mano vardas Arnas. Dabar man 23 metai. Šiandien esu gyvas, sveikas, šviesaus proto, stiprios valios, tačiau taip buvo ne visuomet. Tikėjimo kelionė mano gyvenime suintensyvėjo tik prieš beveik tris metus, kuomet atsiverčiau (taip sakant - išgyvenau asmenybės transformaciją įgalinusį tikėjimo judesį, kuriuo pripažinau asmeninį Dievą, pripažinau Jėzaus Kristaus asmenį, prisijungiau prie bažnytinės bendruomenės - parapijos gyvenimo etc.), iki to laiko nebuvau praktikuojančiu krikščioniu - Bažnyčia, Kristus, dangus, pragaras, angelai, demonai - visa tai buvo toli nuo mano kasdienybės, toli nuo mano mąstymo ir veikimo, tačiau apie viską nuo pradžių.

XXI amžiaus žmogaus sąmonė - tai apšvietos laikmečio įtaką patyrusi, racionalaus, nuo mitinio mąstymo išvaduoto asmens sąmonė (arba bent tokia ji buvo ir yra skatinama būti), kuriai tikėti tokiais dalykais, kaip angelai ir demonai, yra tiesiog... vaikiška, senamadiška, nemodernu.

Augustas Comte'as teologinę stadiją, kuomet tikima įvairiomis dvasinėmis būtybėmis, kurios vienaip ar kitaip įtakoja mūsų kasdienybę, kuomet remiamasi dievų egzistavimu, siekiant suprasti pasaulį, rašė esant pirmine, todėl - ir pačia primityviausia žmogiškosios egzistencijos savimonės stadija, kurią pakeisti trečiame etape turinti pozityvistinė, mokslinė, į gamtotyrą orientuotą fazė, yra žmonijos intelektinės evoliucijos išbaiga, tūkstantmečius vykusio natūralaus proceso pabaiga, galutinis tikslas.

Vaikai yra pavojuje

Dideliam skaičiui žmonių po viduramžių eros mokslo revoliucija atrodė tikrų tikriausias išganymas. Mokslinė pažanga ir apčiuopiamas rezultatas, nauji patentai ir žmogaus protą stulbinanti technika akivaizdžiai lėmė ir požiūrį į antgamtinę realybę. Betgi tiesa tokia, jog Dievo nepaimsi, į didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą (ang. Large Hadron Collider) neįkiši ir kaip kokios nors mokslinės hipotezės taip lengvai nepatvirtinsi (žinoma - ir neatmesi).

Nesiekiu diskredituoti mokslo. Priešingai. Tikėjimo ir mokslo dialogas yra gyvybiškai svarbus, idant turėtumėm pažinimo pilnatvę. Tačiau moksline metodologija besiremiantis protas turi suvokti savo jauniems protams nuo mažų dienų skiepijamos programos ribas ir jų neperžengti, kitaip kyla pavojus, jog kaip patvirtiną tezę jis pradės laikyti teiginį, jog "nieko, išskyrus materialią visatą, nėra". Būtent su pastaruoju teiginiu esu linkęs griežtai nesutikti.

Gyvename pasaulyje, kuriame Bažnyčios balsas yra laikomas senstelėjusiu ir niekaip su šitaip intensyviai nuo pat apšvietos epochos siekta žmogaus autonomija nesutaikomu dalyku. Dvasinis vakarų kultūros sielvartas - iš betiksliškumo, moralinio pagrindo sunaikinimo kylanti agonija, persmelkta egoizmo ir susidomėjimo tuom, ką galiu gauti, bet ne tuom, ką galiu duoti šitaip puikiai atsiskleidžia mūsų šeimų dezintegracijoje, mūsų iš esmės į žinių kaupimą ir tik be galo menkai į dorovinį žmogaus ugdymą orientuotose švietimo sistemose, moralinių imperatyvų kaip asmeninio žmogaus gyvenimo pamato atmetime, nežmoniškos prievartos ir lengva ranka sėjamos mirties jaunų žmonių gyvenimuose. Viskas persmelkta nežabota seksualine laisve.

Alkoholis ir narkotikai. Žiupsnelis ritualinės magijos. Astrologija. Maniakiškas troškimas sužinoti ateitį, siekis kontroliuoti, manipuliuoti. Siekis pralobti visais įmanomais būdais, spiritizmas ir šiek tiek savęs žalojimo. Mirties šlovinimas ir lygiai toks pats galingas jausmas, jog atėjo žmonijos, išsivadavusios iš senųjų dievų, viešpatavimo amžius.

Dievas nemirė - išties tai žmogus tapo dievu! Tėvai, siūlau atkreipti dėmesį į savo vaikus. Jų laisvalaikį, jų draugus bei įsitikinimus. Pavyzdžiui ar žinojote, kad dalyje prekybos centrų įmanoma nusipirkti vadinamąsias Ouija lentas, skirtas kontaktuoti su dvasiomis? Teko matyti jas šalia pliušinių meškiukų ir lego kaladėlių su ženklu „nuo 3-ių metų amžiaus". O gal teko regėti žurnalus, skirtus merginoms, kuriuose atvirai propoguojama spiritistinės-okultinės, į priklausomybę nuo astrologinio mąstymo orientuotos pasaulėžiūros kultūra, maginės apeigos, aprašyta juodu ant balto kaip gaminti amuletus, atlikti užkeikimus ir kontaktuoti su dvasiniais globėjais, kurie neva gali tau padėti gyvenime?

Arba kad internetas grūste prigrūstas detalių satanistinių ritualų aprašų, kuriuos susirasti gali penkių metų vaikas, turintis kompiuterį ir modemą? Neseniai teko sužinoti apie vaikino, kuris pasikorė, istoriją: kompiuteryje rastos nuotraukos su pentagramomis bei įvairiais satanistiniais simboliais, o pats vaikinas, pasirodė, jog su kitais draugais lankėsi viename apleistame name, kurime buvo atliekamos maginės apeigos, kurių metu buvo iškvietinėjamos dvasios.

Neapleiskite savo vaikų, bendraukite su jais, domėkitės jais! Jie yra didžiuliame pavojuje. Juos supanti aplinka - tobula terpė užmegzti ryšį su iškreipto, asmens gyvenimą griaunančio dvasingumo formomis, per kurias įeinama į santykį su blogio jėgomis, žiauriomis galiomis, kurios turi vieną vienintelį tikslą - sunaikinti pagal Dievo paveikslą sukurtą būtybę - žmogų. Tai yra keli iš skiriamųjų dvasingumo krizės bruožų, krizės, kurią globaliu mastu patiria šiandienos pasaulis.

Nors formalios statistikos, skirtos tirti religingumui, yra pakankamai "pozityvios", pvz.: 2000 metų duomenimis, Europoje nustatyta, jog Krikščionimis save laikė 76,8 proc. žmonių (Religions of the World: 2002), Lietuvoje šis skaičius beveik toks pats - apytiksliai 80%, situacija yra visai kitokia. Tik ir tenka girdėti, kaip tas pats tikintis žmogus kartu lankosi magijos salonuose, vaikšto pas bioenergetikus, ekstrasensus, burtininkus, kerėtojus, pats tiki astrologija, buriasi iš kortų, yra veikiamas prietarų ir greičiau tiki žiniuoniu, bet ne Dievu, suprask - "apsidrausiu dėl visa ko".

Panašių išvadų dėl tikėjimo ir su juo nesuderinamų praktikų (pvz.: Italijos atžvilgiu) laikosi ir tarptautinės egzorcistų asociacijos (asociacija, skirta viso pasaulio egzorcistams dalintis savo patirtimi, rengiami kongresai, vyksta tarpdalykinis dialogas su psichiatrais, psichoterapeutais, antropologais, įvairiais medicinos mokslo atstovais) pirmininkas Gabrielis Amorthas. Jis teigia: italų, kurie kreipiasi į žynius, kerėtojas, būrėjus iš rankos ir kortomis, skaičius viršija dvylika milijonų.

Velnias visai nejuokingas

Nelengva atlikti tokią statistiką, bet šie duomenys, kurie atrodo gana patikimi, buvo pateikti Perudžoje 1991 metų kovo 1-3 dienomis vykusiame suvažiavime tema "Magija, naujosios religijos ir ezoterika Italijoje". Linkėčiau, kad tie dvylika milijonų italų, užuot kreipęsi į burtininkus, kreiptųsi į kunigus. Bet jų tikėjimas yra tapes vos springsinčiu žiburėliu. O, kita vertus, kokio priėmimo jie gali tikėtis? Remiantis ISPES tyrimu, atliktu žurnalų "Famiglia Cristiana" ir "Jesus" prašymu, tik 34% italų tiki velnio buvimu (straipsnio autoriaus emfazė)" (Gabriel Amorth: 2000).

Kas yra velnias? Užduodu šį klausimą, nes regis, mes - lietuviai esam vis dar linkę įsivaizduoti jį, kaip plaukuotą žmogystą su uodega ir kanopomis, krečiantį pokštus, dovanojantį turtus, žodžiu, panašiai kaip Baltaragio Malūne - visokių dovanų dalintoją, bet šiaip - nevykėlį, nes kas skaitėte Kazio Borutos apysaką, turėtumėte prisiminti, kad pinčiukas buvo apgautas ir eilę metų privalėjo sukti malūno sparnus. Deja, privalau pažymėti, kad tokia ir į ją panašios velnio koncepcijos yra klaidingos, juokingos ir svarbiausia - pavojingos.

Pavojingos todėl, kad tampame neapsaugoti nuo tikrojo blogio, kuris yra asmeninis, realus ir deda visas pastangas, kad mus, žmones atitrauktų nuo Dievo. Velnias visų pirma yra puolęs angelas. Dar viena sąvoka, kurią, regis, esate girdėję. Į galvą tikriausiai šauna ant dovanų maišelių ir atvirukų vaizduojamos pūkuotos būtybės vaiko veidu, kurios žvalgosi išsiblaškiusiu žvilgsniu kažkur į debesis. Dar vienas klaidingas, juokingas, bet svarbiausia - pavojingas įsivaizdavimas, nes tie žmonės, kurie užmezga kontaktą su dvasiomis, nė nenumano, kad tai yra super-intelektu pasižyminčios, medžiaginio kūno neturinčios (todėl ir dvasinės) būtybės, kurios priklauso viršprigimtiniam pasauliui.

Mūsų naivūs įsivaizdavimai, neva užmezgę kontaktą, gausim atsakymų, gausim žinojimą, įgysim tam tikrų gebėjimų galų gale išvirsta į žaidimą su mirtimi. Ar kada nors pagalvojote, kas yra ten - anapus? Į ką kreipiatės? Kokia atsakymus duodančios būtybės prigimtis, veikimo motyvai? Jei ne, siūlau tai padaryti dar kartą, nes tikrovė yra baisesnė ir viršija tai, ką kartais tenka matyti per tuos lėkštus siaubo filmus, kurie šitaip populiarūs mūsų laikais.

Dvasingumo krizė reiškiasi kaip tik tuo, jog žmonės ima bandyti viską, kas tik pakliūna po ranka - įvairias meditacines technikas, jau minėtus būrimo salonus, komunikavimo su dvasiniu pasauliu priemones, žodžiu viską, kas tik įgalina mus išgyventi santykį su paslaptimi, bet iš esmės daro vieną lemtingą klaidą - teigia dvasinį pasaulį esant iš esmės palankų, gerą, prijaukinamą ir užvaldomą.

Ką ir besakyti, tai dažnai pasibaigia šiam įsitikinimui priešingais padariniais - dvasinis pasaulis iškyla, kaip neprijaukinamas, neužvaldomas, gąsdinantis ir naikinantis žmogaus asmenybę. Taip yra todėl, kad šalia Dievo angelų, kurie pildo Dievo valią ir padeda mums, žmonėms, egzistuoja puolę angelai, kurie, sukurti gerais, patys pasirinko būti be Dievo ir atsiskyrė nuo Jo. Šiam maištui vadovavęs angelas turi daug vardų.

Šventajame Rašte jis vadinamas Liuciferiu (aušros nešėju), bet dėl savo moralinės degradacijos, kurią pasirinko laisva valia, jis tapo Šėtonu (kaltintoju, skaldytoju). Nuo savo nuopuolio šis angelas ir jam pavaldūs angelai yra vadinami demonais arba piktosiomis dvasiomis. Todėl žmogus, kuomet užmezga kontaktą su nežinia kuo, kviečia ateiti ir atsakinėti į jo klausimus, atsiveria būtent šioms dvasioms, nes kaip jau minėjau - Dievo angelai, likę ištikimi Dievo valiai, nėra manipuliuojami, jie paiso vien tik Dievo nurodymų.

Tuo tarpu piktoji dvasia yra maišto dvasia. Net jeigu iš pradžių ji prisistato globėjišku, pozityviu pavidalu, gan greitai išryškėja jos priespauda ir troškimas kenkti žmogui. Būtent tais atvejais visokiomis okultinėmis, spiritistinėmis veiklomis užsiimantis asmuo galbūt pirmą kartą pajaučia grėsmę, išgyvena didžiulės baimės jausmą, tačiau būna per vėlu. Kontaktas užmegztas, tad tenka srėbti padarinius.

Esu to liudininkas, todėl pabaigsiu šį straipsnį proceso, kurį įgalina nesveikas dvasingumas, trumpu atpsakojimu, kuris susidarys iš dviejų dalių - pavergimo istorijos ir išlaisvinimo istorijos. Kadangi čia ne vieta ilgiems teologiniams svarstymams, teprašau jūsų atsiminti vieną dalyką: piktosios dvasios nesileidžia kontroliuojamos! Jeigu jos ir leidžia mums sužinoti tam tikrus dalykus ar įgyti tam tikrą pranašumą, tai jos daro vien tik tam, kad mes prisirištumėm prie jų, susietumėm savo gyvenimus su jomis.

Tokiu būdu apgaulės mechanizmas yra labai paprastas ir tūkstantmečių senumo: Velnias prisistato šviesos angelo pavidalu, nors iš tiesų yra blogesnis už žvėrį. Jo tikslas tėra vienas - sunaikinti žmogų, paklaidinti jį nuodėmėse, atitraukti nuo Dievo ir įstumti į dvasinę mirtį - pragaro būseną, tą amžinąją kančios ugnį, kuri yra bei bus - taip moko Raštai, taip moko Bažnyčia, taip sakė Kristus savo mokiniams. Tikėti ar netikėti - štai klausimas, lemiantis mūsų sąmoningumą dvasinio pasaulio ir galų gale - tikrovės apskritai atžvilgiu, mūsų asmeninės egzistencijos likimo atžvilgiu.

Bendrauti su dvasiomis pradėjo 4-erių

Nuo pat vaikystės buvau guvus, besidomintis viskuom, ypatingai tuom, kas nėra regima akiai. Mane traukė pasaulis, kurio negalėjau pamatyti, norėjau įsitikinti jo realumu, jo tikrove, jo struktūra, jo dėsniais, žodžiu ėmiau aktyviai domėtis, studijuoti, bandyti visokiausias praktikas, kurios turėjo man šį pažinimą duoti. Jei tik kas nors būtų apie tai įspėjęs! Pamokęs, išaiškinęs, sudraudęs! Tačiau kaip jau minėjau, esame dvasingumo krizės amžiaus žmonės, todėl jei ir gauname kokių žinių apie dvasios pasaulį, jos būna fragmentiškos, dažnai - vienkartinės ir didesnės įtakos mums nepadarančios.

Priklausau tai kartai žmonių, kurie buvo pakrikštyti, nes taip darė kaimynas ir kurie buvo nuvesti pirmosios komunijos, nes kaimynė vedė savo vaiką į Bažnyčią. Tuom viskas ir pasibaigė. Daugiau nei dešimtmetį nuo tų laikų nebeturėjau jokio santykio su Krikščionybe, mano gyvenime neegzistavo Jėzus Kristus, jis buvo kažkur toli, kažkur tose ceremonijose ir ritualuose, kurie tuo metu man jau baigė išblėsti ir pranykti nepalikdami jokių pėdsakų, išskyrus apdulkėjusį Rožinį ir krikšto žvakę, perlūžusią pusiau ir įgrūstą į stalčių. Jau būdamas 4, 5 metų ėmiau užmezginėti kontaktą su dvasiomis.

Iš kažkur išgirdęs, kad kai kurie žmonės sėdi ilgai susitelkę viena poza ir kažin ką mąsto (na, tai tiesa, vadinasi meditacija), pats pabandžiau ir užsikabinau. Visuomet jausdavau kaip tuo metu kažkas tarsi prisiartindavo, tačiau išsigandęs tos prezencijos, to buvimo, viską nutraukdavau. Tačiau kartą aš sąmoningai ėmiau ir kreipiausi į „tai", atsivėriau, laisva valia tapau atviras tai mane gluminusiai būčiai, paprašiau pagalbos ir tam tikrų atsakymų.

Papildomai užmezgiau kontaktą, ėmiausi ir kitų priemonių: viename žurnale perskaičiau apie keletą technikų ir keletą daiktų, kuriuos galima panaudoti tokiems reikalams (prisiminkite - tuo metu aš dar mažas vaikas, visa tai prasidėjo ankstyvoje vaikystėje). Kartą juokais kvietėmės dvasias su kitais vaikais, kitus kartus tai dariau vienas, dešimtis, vėliau jau šimtus kartų pats kreipdavausi ir prašydavau - atsakymų, žinojimo, gebėjimų. Atsimenu tą naktį, kuomet mane, gulintį savo lovoje užgriuvo didžiulis fizinis svoris.

Tuo metu aš nemiegojau, man buvo apytiksliai 6 metai. Baisiai išsigandau, nes nieko nemačiau, išskyrus tamsą, tačiau jutau kaip krūtinę, galvą, kojas slegia svoris, kuris neturi jokių išorinių, akimi matomų priežasčių. Prisidėjo kiti reiškiniai - pvz.: karštą vasaros dieną kambaryje staiga pasidarydavo taip šalta, kad iš burnos eidavo garas, žiemą - atvirkščiai, nežmoniškas karštis užplūsdavo visą kūną (tuo metu nesirgau, buvau kuo geriausios fizinės sveikatos, langai uždaryti, apie skersvėjus ir kitokias, natūralias priežastis nebūtų verta kalbėti).

Kitas dalykas - varginimas sapnuose, kuriuose supranti, kad sapnuoji ir viską išgyveni realiai. Vienas iš pavyzdžių: suparalyžiuotas tu pakyli į orą veidu į apačią, tuomet palei grindis kaži kokia jėga tave nuneša į tamsą, o ten pakibęs jauti, kaip šimtai, tūkstančiai neapykantos žvilgsnių tave tarsi peiliai raižo, skrodžia ir degina, o tu nieko negali padaryti, kaip tik atmerktomis akimis visa tai tamsoje patirti. Baisiausia buvo tai, kad aš nė nemėginau sustoti. Per daug tapau prisirišęs prie viso to reikalo.

Ir toliau gaminausi įvairius rakandus, daiktus, skaičiau ezoterinę literatūrą, įnikau į astrologiją, numerologiją, įvairaus tipo meditacijas, astralinio kūno projekcijas, šamanistines praktikas, būrimąsi iš kortų, dvasių kvietimą adatos/metalinio svarelio, pririšto prie siūlo (vienas iš populiarių metodų) pagalba, nė nesuvokdamas, kokiam blogiui atsivėriau pats bei atvėriau savo namus.

Laikui bėgant prasidėjo visiška asmenybės destrukcija. Nebegalėjau mokytis, nebegalėjau susikaupti. Praleisdavau 4-6 valandas, spoksodamas į vieną tašką visiškoje emocinėje bedugnėje, neviltyje ir pyktyje. Bandydamas atitolti nuo viso šio košmaro įnikau į virtualų pasaulį, alkoholį, tapau priklausomas nuo pornografijos. Ištisą dešimtmetį gyvenau nesibaigiančiame košmare, jutau kaip manyje vis daugiau neapykantos, puikybės ir svetimos jėgos įtakos, kuri iki pat atsivertimo ir įtikėjimo manęs nepaliko ramybėje. Kiekvieną dieną. Kiekvieną naktį.

Buvau puolamas to, kam pats pritariau laisva valia. Atėjo laikotarpis, kuomet pasiryžau su visu tuom kovoti. Pasinėriau į saviugdą, bandžiau taikyti kai kurių psichoterapinių mokyklų metodus, integruoti savo subyrėjusios egzistencijos gabalus į darnią visumą, tačiau niekas man nepasakė, kad tamsą, blogį, nuodėmę reikia pašalinti, o ne padaryti iš šviesiosios ir tamsiosios asmenybės elementų kažkokį chaotišką lydinį, archetipinių sąmonės struktūrų sintezę - neva tamsa ir šviesa, negatyvumas ir pozityvumas vienas kitą papildo išskleisdami asmenybės pilnatvę...

Netekęs kantrybės galų gale pabandžiau kovoti naudodamasis dvasių-sargybinių, iššaukiamų laisva valia tariant prašymą globoti, pagalba. Nereikia nė ir sakyti, kad tai dar labiau pablogino situaciją. Tekdavo išgirsti ūžimus, kriokimus prie pat ausies, galvoje, iš vidaus, iš išorės, regėti demoniškus veidus, nuolatos klausytis įsakinėjimų, gąsdinimų, šlykščių frazių, komentarų, paliepimų.

Rankas ir kojas valdė svetima jėga

Varginimai kartodavosi kiekvieną naktį, retai kada išsimiegodavau. Savaitgaliais laukdavau ryto, kad galėčiau pamiegoti dienos šviesoje. Baisiausias jausmas buvo visiškos bedugnės, apleistumo būsena. Nebeturėjau jausmų, nieko nejaučiau, gyvenau, kaip šešėlis, tarp gyvenimo ir mirties besiblaškanti pamėklė, kuriai visas pasaulis tapo atstumiantis, bespalvis, juodas ir atgrasus. Nekenčiau savęs, nekenčiau už tai, kad jutau savyje gyvenant žvėrį, kuris mane kontroliavo, kuris mane valdė, kuriam pats atsidaviau.

Nekenčiau savęs, mano atmintis buvo beveik sunaikinta, valia - paralyžiuota, intelektas - nepajėgus apdoroti informacijos. Tai pavykdavo tik labai retais atvejais, kuomet šiaip ne taip prisiversdavau šį tą padaryti. Žlungančios viltys, neišpildomas potencialas - visa tai buvo kasdienybė. Tačiau dalis manęs visuomet priešinosi blogiui. Jutau, kad esu raginamas tam priešintis. Ir aš bandžiau, tačiau tai pavykdavo padaryti tik kelias dienas, kelias savaites. Viso to kulminacija - visiškas kūno kontrolės praradimas, kuomet piktoji dvasia ima kontroliuoti tavo kūną ir tu nebegali nieko padaryti (tai vadinama apsėdimu).

Tik vieną kartą teko pajausti, ką tai reiškia bene 15 minučių visiškai nekontroliuoti savo rankų, kojų ir tik iš kažkur toli, iš šalies stebėti kaip tą daro svetima jėga.

Įstojęs į teisės fakultetą pradėjau intensyvų mąstymą dėl savo praeities, dėl žlungančios dabarties, kol nutariau susigražinti santykį su tuo, ko neturėjau visą savo gyvenimą, būtent - santykio su Dievu, su Bažnyčia, su tikėjimu. Tačiau ne viskas taip paprastai įvyko.

Domėjausi pirmiausia grynai iš teorinės pusės. Praktiškai neįgyvendinau to savo gyvenime, neprisijungiau prie bendruomenės. Atsimenu vieną naktį, kuomet pripažinau, kad yra Dievas, kad yra Jėzus Kristus. Kad Dievo Sūnus įsikūnijo, kentėjo, mirė ir prisikėlė. Tai buvo kažkas tokio tolimo, bet ir kažkas labai artimo. Kažkas, kas visus tuos metus ragino, skatino nepasiduoti, kovoti, priešintis, nepritarti blogiui. Atsiradus tikėjimui, įsiplieskė viltis. Įsiplieskus vilčiai radosi meilė.

Atlikau pirmą savo gyvenime sąmoningą išpažintį. Po jos gal valandą nesugebėjau sulaikyti ašarų, kurios iš vidaus kėlė begalinę kančią. Suvokimo, kokį blogį buvau įsileidęs į savo sielą, kančią. Suvokimo, jog Jėzus visa tai išdildė savo auka, kančią. Galutinio suvokimo, kad šis pasaulis ne vien medžiaga, bet kad medžiaga yra persmelkta dvasios, kančią. Atsidaviau Jėzui, ėmiau sąmoningai prašyti Jo pagalbos, atsivėriau Jo malonei.

Jis išvadavo iš visų priklausomybių, daugiau nei dešimtmetį mane kankinusių ir žlugdžiusių fiziškai, psichiškai, dvasiškai. Jis išvadavo mane iš piktosios dvasios gniaužtų. Jis savo galybe nutraukė, sutabdė Velnią, o tokiu būdu gražino man absoliučią ramybę, džiaugsmą ir tikėjimą gyvenimu. Beveik pusantrų metų esu absoliučiai skaistus - minčių, žodžių, veiksmų lygmenyje.

Gyvenu pilnavertišką dvasinį gyvenimą, esu išvaduotas, esu išlaisvintas. Jėzus Kristus kiekvieną dieną teikia jėgų priešintis nuodėmei. Taip! Būtent - nuodėmei! Neapsigaukime - tai ne vien žodis, kurį kunigas vartoja žmonėms pagąsdinti. Tai yra realybė, tai yra tikrovė, tai laisvo apsisprendimo/laisvos valios padarinys, kuomet nusigręžiame, išsižadame Dievo. Visa okultika, spiristinės praktikos ir yra nuodėmė. Tai yra nuodėmė prieš pirmąjį Dievo įsakymą: "Neturėk kitų dievų, tik mane vieną".

Esu gyvas to liudytojas - tai yra potencialiai mirtinas užtaisas, iššaukiantis padarinius, kurie gali ištisus metus palaipsniui naikinti žmogaus asmenybę, iki kol iš jos lieka tik skylėta, permatoma, nestabili egzistencija, vis labiau panašėjanti į tamsią bedugnę, į kurią nepatenka joks saulės spindulys, jokia šviesa.

Nežaiskite su velniu

Jeigu nesate nieko iš išvardintų dalykų bandę, įspėju - nebandykite! Faktas, šiaip ar taip, yra tai, jog Šėtonas yra maskuotės meistras. Per egzorcizmus pirmas žingsnis, kurį turi atlikti egzorcistas, tai įveikti piktosios dvasios pretenziją (ang. pretense) kuomet žmoguje tūnantis blogis nustoja naudojęsis apsėsto asmens tapatybe, mimika, balsu, manierizmais, kaip savotišku kamufliažu.

Viso labo noriu pasakyti, kad Velnias nuo pat pradžių yra melo tėvas, žmogžudys, apgavikas, o subtiliausia jo blogio forma - veikimas šviesos angelo pavidalu. Todėl ne visa, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo angeliška, yra angeliška. Jusles lengva apgauti - piktoji dvasia gali falsifikuoti stigmas, apsireikšti šventųjų, net mūsų visų Viešpaties pavidalais!

Štai kodėl dvasia turi būti pažabojusi kūną. Ir štai kodėl daryti prielaidą apie dvasinio pasaulio ne-egzistavimą arba tik apie gerų dvasių egzistavimą yra vienodai klaidinga. Pirmu atveju liekame neapsaugoti nuo to, kas deda visas pastangas persmelkti mūsų kultūrą, mūsų visuomenines struktūras ir galiausiai bei asmeniškai - mus pačius.

Antruoju atveju atsiveriame būčiai, atsiveriame būtybėms, kurios mus taip viršija savo intelektu, kad skirtumas tarp kvantinės mechanikos kūrėjų proto bei proto yra panašus į santykį tarp skruzdėlės ir žmogaus, bet būtent todėl, kad Dievo angelai išlieka ištikimi Dievui, praktikuodami tokius dalykus atsiveriam piktosioms dvasioms. Jei manote, kad esate jų įtakoje, jei užsiminėjote šioje istorijoje minėtomis praktikomis, jei patiriate tam tikrus reiškinius, kurių natūraliomis priežastimis neįmanoma paaiškinti, jeigu kenčiate nuo moralinės degradacijos, kilusios iš santykio su okultika ir spiritistinėmis technikomis, jeigu domitės ir visgi - atsiduodate joms, nutraukite tai!

Tai yra absoliutus blogis. Kreipkitės į Bažnyčią, kreipkitės į kunigus. Melskitės Jėzui, prašykite Jo pagalbos. Atlikite išpažintį. Gyvenkite malonėje. Laikykitės dešimties Dievo įsakymų bei Jėzaus Kristaus mums duoto didžiojo Meilės įsakymo. Dievas jus išlaisvins, Kristus jus išvaduos. Jėzaus dėka mes esame įgalinami gyventi Dievo vaikų gyvenimą. Nepaniekinkite šio teiginio. Nepaniekinkite Dievo. Kas dėl šios istorijos, tik jūs vieni, asmeniškai, galite pasirinkti - tikėti ar netikėti.

Tuo tarpu tenoriu pasakyti baigdamas, jog Dievas jus be galo myli, tačiau kviečia sąmoningai suvokti savo atsakomybę bei padarinius už tai, ką mes renkamės. Nesirinkite blogio, rinkitės gėrį. Tuo tarpu Jėzui Kristui aš dėkoju už išlaisvinimą ir naują gyvenimą. Jam, jam vieninteliam visa Valdžia ir Galybė ir Garbė per amžius!

Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą. Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šite pažino, jog tu mane atsiuntei. Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose" (Jn: 17, 21-26).