Joomla! - D. Skarolskis. Apie fiurerį tėvelį, kurį reikia maldele minėti...
Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
D. Skarolskis. Apie fiurerį tėvelį, kurį reikia maldele minėti...
Lundi, 03 Février 2014 17:26
There are no translations available.

delfi_logo

 

Adolfą Hitlerį dažnai prisimename kaip tam tikro laikotarpio hegemoną. Žmogų, kuris, pasitelkęs ateizmo dvasia persmelktą nacionalsocializmo ideologiją, dvidešimto amžiaus pasauliui parodė vieną iš dviejų siaubingo nužmogėjimo veidų. Visgi ateizmas ne iki galo apibrėžia hitlerinio nacionalsocializmo siekius. Galima teigti, kad Hitleris turėjo vilčių tapti žemiškuoju dievu arba mesiju, nacionalsocializmą suplakdamas su įvairiomis Vokietijoje išplitusiomis religijomis bei kultais, o naujoji nacionalsocialistų religija turėjo pakeisti žmonių sąmonėje gyvavusius krikščionybės simbolius fašistiniais.

Nacionalsocialistų partijos programos 24 punktas yra skirtas religijai: teigiama, kad partija reikalauja religijos laisvės visoms tikinčiųjų grupėms, kurios neprieštarauja germaniškosios rasės papročiams ir moraliniams įsitikinimams. Tačiau taip pat šis programos punktas remia tai, ką istorikai vadina pozityvia krikščionybe. Ši koncepcija apibūdina pragmatišką norą sujungti tam tikrus krikščionybės ir rasinio grynumo bei nacionalsocialistinės ideologijos elementus.

Jeigu Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą, būtų išsipildžiusi nacionalsocialistų ideologo Alfredo Rosenbergo svajonė krikščionybę fašistinėje Vokietijoje (ir Europoje) pakeisti misticizmu, persipynusiu su nacionalsocialistų ideologija. Biblija turėjo būti „išvalyta" nuo viso žydiško turinio (pavyzdžiui, išbrauktas visas Senasis Testamentas ir Mato evangelija). Pasak Rosebergo, Šv. Paulius buvo atsakingas už rasinių graikų ir romėnų kultūros vertybių sunaikinimą, Viduramžiuose susiformavusi pragaro dogma sunaikino laisvą šiauriečių dvasią, o Jėzus iš tiesų buvo ne žydas, o turėjo šiauriečių kraujo.

Tačiau tokiais absurdiškais teiginiais apsiribota nebuvo: norėta steigti nacionalsocialistines bažnyčias, kuriose kryžių pakeistų svastika, o ant altoriaus gulintį Šventąjį Raštą - Hitlerio „Mein Kampf" ir kalavijas. Tokiu būdu ideologizuota pozityvioji krikščionybė manipuliuoja tikinčiųjų įpročiais ir bando įtikinti, kad ji pati yra jiems gerai pažįstamas tikėjimas, tik šiek tiek pakeistas sekant modernėjančią laiko dvasią. Vis tik krikščioniškasis turinys šioje religijoje yra prarastas.

Pasisveikinimo jėga

Vienas Reichas, vienas tikėjimas, vienas Dievas, viena nacionalsocialistinė bažnyčia. Viso to priešakyje - vienas fiureris, Adolfas Hitleris. Lietuvoje mažai žinomas italų kilmės vokiečių teologas ir filosofas Romano Guardini, praėjus keliems metams po Antrojo pasaulinio karo, parašė knygą „Išganytojai: mitai, apreiškimas, politika", kurioje apibūdino tai, kokiais būdais fašistinėje Vokietijoje siekta sudievinti Hitlerio asmenybę. Pasak autoriaus, kiekvienas katalikas fašistinėje Vokietijoje iškart turėjo suprasti: „Heil Hitler!" viešajame diskurse siekė užimti krikščioniškojo pasisveikinimo „Garbė Jėzui Kristui!" vietą. Pasisveikinime ataidi gili senovė: jei aš sutinku žmogų, kurį pažįstu, sveikinimu linkiu labo; jeigu jis svetimas (o senajai jausenai tai reiškė priešą), jo jėgai aš turiu priešpastatyti kitą jėgą. Taigi religijos istorijos požiūriu pasveikinimas yra viena paprasčiausių pamaldumo formų: bendrumas ir susitikimas, užkeikimas ir savigyna. Logiška, kad apmąstant būtį krikščioniškai, pasveikinime atsiranda Išganytojo Jėzaus Kristaus vardas. Fašistinėje Vokietijoje jį pakeitė Hitleris.

Šio pasisveikinimo reikšmė yra dvejopa. Pirma, tam, kurio vardas ištariamas sveikinantis, kiekvienąsyk, t.y. nesuskaičiuojamą daugybę kartų per dieną, buvo linkima sveikatos. Jame turėjo susikaupti visa jėga ir laimė, kurių susitikdamos linkėdavo visos širdys. Antra, pasveikinimas reiškė ir ką kita: ne tik Hitleriui buvo linkima labo, bet ir sutiktajam linkima, kad ant jo nužengtų Hitlerio palaima.

Dievo ryšininkas

Hitlerio siekius tapti dievu ar mesiju byloja ir faktas, jog vokiečių vaikai buvo mokomi ne tik sveikinti, bet ir melstis fiureriui: „Galvelę nulenki, rankeles sudėki, / fiurerį tėvelį maldele minėki. / Jis mums darbą duoda ir skalsios duonelės, / iš bėdos išgelbsti fiureris tėvelis", - skamba vienos iš maldų žodžiai.

Skaitant apie nacionalsocialistų ideologiją, į akis krenta išvedžiojimai apie kraują, rasę ir žemę, kuriuose galima įžvelgti ir religinį ideologijos pobūdį. Vis užsimenama apie kraujo paslaptį, apie amžinąjį kraują, šventąjį kraują, apie tikėjimą į kraują, nusidėjimą kraujui ir t.t. Šiam slėpiningam „kraujui" turėjo atitekti visa pagarba, meilė, baimė, atsidavimas, pasiaukojimas. Šio mito žadamas išganymas, naujoji pasaulio ateitis ir pasaulio tvarka turėjo turėti mesiją: juo buvo Adolfas Hitleris.

Fiureris sau priskyrė pranašo, arba „Dievo ryšininko", vietą. Pranašo, kuris savyje talpino kareivio kuklumą ir neklystamas žinias apie pasaulį - politiką ir karą, mokslą ir meną. Kai šalį globojo šis plika akimi regimas viršžmogis, nenuostabu, kad ėmė plisti posakis: „Po dvidešimt metų niekas nekalbės apie Jėzų Kristų. Bus tik Adolfas Hitleris".

Praėjo beveik septyniasdešimt metų, ir Hitlerio dieviškumą ir kultą paliekame mažoms marginalinėms grupelėms. Paslaptinga žmogiškoji būtis ir istorijos eiga nulėmė nacionalsocializmo nuopuolį, kuris, kaip ir daugybė panašių religinių impersonacijų, stebėtinai primena Liuciferio klaidą. Mūsų siekis kurti negali tapti nyčišku įsitikinimu, kad esą galime perkurti pasaulį. Ir Hitlerio atvejis istorijoje nėra vienintelis, kuris parodo, kad siekiantys nušluoti horizontus tampa nušluotaisiais.