Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Viešnagė pas bičiulius Švedijoje
Dienstag, den 18. November 2008 um 17:44 Uhr
There are no translations available.

Siela džiaugiasi, kuomet būname nustebinti ar sulaukiame netikėtos dovanos. Pernai jų sulaukiau nemažai. Norėčiau viena iš jų pasidžiaugti kartu su jumis. Šį karta dovana - viešnagė pas bičiulius Švedijoje.

Biržuose 2006m. liepą vyko eilinis Sinodo suvažiavimas, kuriame dalyvavau kaip vienas iš delegatų. Sinodą sveikino atvykę svečiai: Pasaulio reformatų bažnyčių aljanso (WARC) narės - Švedijos misijos bažnyčios Vaxjo parapijos kunigas Gunar Petersson su žmona Lena Petersson, bei Ona Gurvičienė. Kartu su sveikinimais jie oficialiai įteikė kvietimą, kuriame penki mūsų bažnyčios atstovai kviečiami atvykti į Švediją. Sužinojęs, jog esu tame penketuke, nenusakomai apsidžiaugiau. Ilgai svajojau aplankyti švedų bažnyčią, bei joje veikiančias jaunimo grupes. Keliavau su šaunia kompanija, kurioje buvo diakonė Sigita Švambarienė, Nemunėlio Radviliškio parapijos pirmininkė Valerija Kubiliūnienė, Vilniaus parapijos pirmininkė Renata Bareikienė, buvusi Biržų parapijos pirmininkė Palmira Krikščiukienė. Kelionė startavo spalio 16d. rytą Vilniaus autobusų stotyje. Joje sutikau Renatą ir drauge įdomiai šnekučiuodamiesi nuvykome iki Biržų. Iš ten Sigita mus visus nuvežė į Rygos oro uostą, kur palikę automobilį, drauge su šypsenomis bei mažu jauduliuku veiduose pakilome virš Baltijos jūros.
ImageKelionės tikslas buvo aplankyti partnerius Švedijoje, susipažinti su metodais, kuriais bažnyčia telkia bendruomenes, bei aplankyti kelias viešąsias institucijas, kuriose pamatytume, kaip Švedijoje ugdomi žmogaus įgūdžiai, rūpinamasi tais, kuriems jau sunku pasirūpinti patiems. Nepamirštant, susitikti su jaunimu, pralaužti užsistovėjusius bendradarbiavimo „ledus".
Su gražiausiomis mintimis ir savo planais galvose sėkmingai perskridome Baltijos jūrą. Nusileidę Švedijoje buvome sutikti Onutės bei vieno iš Vaxjo parapijiečių, kuris mus beveik visus miegančius nuvežė, ten kur buvom apgyvendinti pirmąją kelionės dalį. Mus įkurdino trijose skirtingose vietose. Kiekvienam buvo parinkti šeimininkai, pagal amžių ir veiklos sritį, kas parodė aukštą organizatorių profesionalumą rengiant tokius vizitus. Mane apgyvendino kun. Gunaro namuose. Jis su žmona tuo metu buvo išvykę iš Švedijos. Todėl su manimi gyveno Vaxjo parapijoje už jaunimo veiklą atsakinga mergina Stina ir vaikinas Aleksandras. Taip suteikiamos galimybės bendrauti, dalintis sukauptomis žiniomis bažnytiniame jaunimo gyvenime.
Keliones ir maitinimą Švedijoje mums padengė organizatoriai. Kelionę iš Biržų į Rygą padovanojo evangelikų reformatų bažnyčia. Man asmeniškai lėktuvo bilietą bendru valdybos nutarimu nupirko evangelikų reformatų jaunimo draugija "Radvila".
Pailsėję po darbų, paliktų namuose Lietuvoje, pradėjome pirmąją viešnagės dalį su pusryčiais bažnyčios turimose patalpose. Per tris dienas Vaxjo mieste aplankėme daug įdomių institucijų.
Trumpai apie kiekvieną iš jų. Pradėjome nuo „Huvslund" vyresnių žmonių globos centro terapiniame skyriuje. Jame gyvena keli pagyvenusio amžiaus žmonės ir ten yra užimami tokiomis veiklomis kaip mezgimas, audimas, staliaus darbai. Sutikome dirbtuvėse vieną senelį begaminantį staliuką savo anūkei. O audžiančios močiutės šypsojosi ir džiūgavo kaip, joms čia patinka. Šiame centre gali lankytis bei darbuotis ir miestelio senoliai. Kelios močiutės pakaitomis skirtingomis dienomis audžia ta patį kilimą, rankšluostį. Puikus kooperacijos ir bendro supratimo pavyzdys! Aplankėme dar vieną "Borgmästaren" senelių centrą, kurių veikla yra orientuota į senų žmonių sergančių ir negalinčių savimi pasirūpinti priežiūrą. Pamatėme, kaip šiltai darbuotojai bendrauja su seneliais ir kokiomis technologijomis palengvinamas slaugių darbas. Rūpinamasi ne tik seneliais, bet ir darbuotojais, prižiūrinčiais juos. Pamatę, kaip prižiūrimi vyresnieji mūsų broliai ir seserys, apsilankėme pas jauniausius broliukus ir sesutes. Jei bandėte spėti ir pagalvojote apie vaikų darželį, jūs neklydote. „Ulriksbergskyrkan" vaikų parengiamajame priešmokykliniame darželyje patys pasijutome mažyliais. Mums knietėjo pamatyti kiekvieną kampelį, kambariuką, žaisliuką ar įrankį, kuriais berniukai jau nuo mažų dienų lavina namų meistro įgūdžius. Vėliau nuvykome į bažnyčia, kuri globoja minėtąjį vaikų darželį. Įdomu tai, jog darželis įkurtas po bažnyčia. Pirmas aukštas skirtas darželiui, o virš jo bažnyčia. Joje susitikome su jos organizacija „Bilda", kuri užsiima bendruomene, jos diskusijomis, bei veiklomis. Gavau dovanų audio diską su tos organizacijos globojamomis hip-hop‘o grupių dainomis. Sužavėjo profesionaliai ir be jokio akcento dainuojantis švedų jaunimas ir atliekama skambi muziką. Kiekvienoje iš aplankytų vietų išgirdome apie jų tikslus, darbo metodiką, bendravimo svarbą ir integraciją į visuomenę. Nesunku buvo pastebėti, jog Švedijoje labai svarbu žmogus, ir tai parodoma labai praktiškai. Betarpiškas institucijų bendravimas su visuomene, sprendžia įvairiausius sunkumus, į kurios mūsų šalyje dar tik mokomasi pažvelgti.
Savo labai praktišku bendravimu ir bendruomenės integracija į krikščionišką gyvenimą nustebino bažnyčia. Visų pirma labai smagu buvo išvysti tarsi svajonę, apie kurią svajojame mes, lietuvaičiai. Tai erdvios patalpos bažnyčioje, kuriose vietos atsiranda bet kokiai veiklai. Didelė pobūvių salė, ofisai, virtuvėlė ir t.t. Taip sukuriama erdvė bendruomenei užsiimti bet kokia veikla, dominančius žmones ir traukia susieiti į bendraminčių ratą. Savo ausimis teko klausytis bažnyčios choro ir dūdų orkestro repeticijų. Taipogi nustebino ten gyvuojantis vyrų kulinarų klubas „Torpar". Vakarieniavome drauge su vietos bendruomene šio klubo pagaminta vakariene. Buvo gardu. Prisistatėme bendruomenei, trumpai papasakojome ką veikiame, kaip sekasi ir apie ką svajojame. Vakarienė tęsėsi su pašnekesiais mažose grupelėse. Apsilankėme šalia miesto esančioje mažoje parapijoje, kurioje įvairaus amžiaus bažnyčios nariai susirenka vakarieniauti kartą per savaitę. Susipažinome su šiltais žmonėmis ir gardžiavomės pagamintomis vaišėmis. Beje, ši bažnyčia stovi šalia studentų miestelio. Jame universitetas su visais fakultetais ir studentų bendrabučiais yra vienoje vietoje. Bendrabučiai panašūs į prašmatnius butus. Laisvalaikiui praleisti skirtos kavinės, barai, klubai. Netgi yra žirgynas, kas gali dominti išrankią - jauną širdį. Fantastika!
Grįždami pakeliui užsukome į garsųjį keli kilometrai nuo universiteto stovintį „Aido bokštą". Tikrąją to žodžio prasme bokštas yra garsus. Įsivaizduokite, pusrutulį apie 40metrų skersmens apverstą ir pastatytą ant kelių polių. Net mažiausio akmenuko, atsimušusio į žemę garsas sustiprėja apie 100 kartų ir atsikartoja kokius 20 kartų. Ką jau kalbėti kai žemu tembru išskleidi monstro garsus. Pats savęs gali išsigąsti. Jei norit pasikrauti begalės juoko, nuvykite ten, suprasit apie ką aš... Pasilinksminome ir miesto vaikų žaidimo aikštelėje kvatodamiesi vieni iš kitų. Lankėmės Vaxjo miesto katedroje. Didelė ir labai skoningai suderintas dizainas šiuose Dievo namuose. Atrodo, jog kiekviena spalva ar architektūros detalė turėjo savo vietą. Teko pasivaikščioti ir po patį mietelį, bei centrines jo gatves. Užsukome į kelias parduotuves paganyti akių, kainos kaip ir užsienyje, didelės. Tačiau nepaisant to, laikas tirpo tarsi beskaitant įdomią pasaką.
Kaip papildomą objektą pasirinkome miesto mokyklą. Valerija, Sigita ir aš susiduriame dažnai su jaunimu, todėl buvo labai įdomu, kaip švietimo sistema rūpinasi jaunąją karta Švedijoje. Nudžiugino mus tai, kad ten jau senai taikomas Lietuvoje dar tik plintantis neformalusis ugdymas, kurį mes nuolat naudojame tik "Radvilos" projektuose. Mokiniai dažnai gauna komandines užduotis ir taip lavina bendravimo įgūdžius. Kaip ateiviai iš kitos planetos iššokome į kelias pamokas, kad susidarytume aiškų vaizdą apie vykstančias pamokas. Mokyklos direktorė buvo labai miela ir apvedžiojo mus po visą mokyklą. Daugiausiai laiko praleidome muzikos pamokoje. Joje viena iš mokinių mums pademonstravo savo gabumus. Mokiniai nemokėję prieš tai groti, įsisavino per kelias savaites grojimo įgūdžius, šauniai atliko muzikinį kūrinį. Neiškenčiau ir prisėdau prie mušamųjų. Gera buvo ir pačiam, ir besiklausančiam jaunimui. Pamatęs už nugaros kabančią gitarą, taipogi nekantraudamas atlikau vieną anglišką dainą. Taip pasidalinę savo džiuginančiais gabumais atsisveikinome ir palikome mokyklą pakiliomis nuotaikomis.
Vienas iš kelionės akcentų buvo susitikimas su jaunimo atstovais ir bendradarbiavimo gairių numatymas. Prieš rimtą pokalbį visiškai ne pagal planą "išsprūdo" viena daina, kuri suteikė šiltesnę bendravimo atmosferą. Visų pirma su Sigita išklausėme švedų jaunimo veiklas, vėliau pristatėme savo atstovaujamos organizacijos "Radvila" veiklos sritis. Nors jų veiklų sąrašas lenkė mūsų, tačiau jame nebuvo to ką turime mes, t.y. mažesnių stovyklų. Švedai rengia tik dideles, tūkstančius dalyvių pritraukiančias, skautų stovyklas. Pamatėme, jog turime ko pasimokyti vieni iš kitų. Po gero dviejų valandų pokalbio pakvietėme vieną iš jų atvykti į mūsų kasmetinę "Radvilos" jaunimo konferenciją. Aptarėme jog, vienas ar pora švedų galėtų atvykti ir atlikti mėnesio savanorystės programą "Radvilos" veikloje 2007 metų rudenį. Bet tai lieka dar planavimo lygmenyje, nes tam dar reikia rimto pasiruošimo mums - "Radvilai". Neatmetame galimybės, kad kažkas iš mūsų jaunimo atstovų galėtų vykti pas švedus ir pasimokyti nuolatinės veiklos organizavimo. Laikas parodys kaip seksis įgyvendinti šias svajones. Trumpai kalbant apie jaunimo veiklą, tai džiaugiuosi, jog mačiau puikų jaunimo bendrijos pavyzdį. Lankėmės kas savaitę vykstančiame susitikime, kuriame švedai susimeta po kelias kronas ir nusipirkę maisto ruošia vakarienę. Tą sykį ant vakarienės stalo garavo kvepianti duona su skaniais įdarais. Dalis jaunimo gamino valgį, nes pagal jų grafiką keičiasi gamintojų grupelės kiekvieną sykį. Kita dalis ruošėsi sekmadienio pamaldų giesmes. Labiausiai patiko tai, kad ne tik jaunimas, bet visa bendruomenė, kad ir kokia veikla beužsiimtų, visada prieš ar po susibūrimo atiduodavo garbę Viešpačiui - trumpa malda. Po tokio nuostabaus laiko su begalę rūpesčio parodžiusiais Stina, parapijos pirmininku, jo žmona, bei kunige buvome palydėti į traukinių stotį, kur vienas iš parapijiečių keliavo kartu su mumis į Stokholmą.
Vos palikus jau pamiltą kraštą - Vaxjo miestą, prasidėjo kitas kelionės etapas. Išlipus iš traukinio išvydome jau gerai pažystamus veidus, tai jaunimo organizacijos vyriausią vadovą kun. Goraną, bei kitus lietuvaičiams gerai žinomus švedų kunigus Ebę ir Bertil.
Mes su Sigita buvome priglausti paties kun. Gorano namuose. Buvo gera draugiškai pabendrauti. Dar tą patį vakarą kun. Goranas mums aprodė naktinį Stokholmą. Net buvome pakilę į prabangaus viešbučio, taip vadinamą „Skybarą", iš kurio matėsi didelė dalis Stokholmo.
Išaušus rytui lankėmės jaunimo organizacijos bei švedų misijos bažnyčios ofisuose. Turėjome net du susitikimus, kuriose daug išgirdome apie jaunimo veiklą, ateities strategiją, bei kooperavimosi planus su metodistais ir baptistais. Susivienijimo priežastis paprasta. Visi eina ta pačia linkme, švaisto daug laiko darydami tuos pačius darbus. Susivienijimas padės daug sparčiau siekti išsikeltų tikslų ir bus puikus bendravimo, tolerancijose ir mokėjimo gyventi drauge pavyzdys. Beje, SMU - tai pati didžiausia Švedijos krikščioniška jaunimo organizacija.
Švedijos reformatų bažnyčia (Missionkyrka) yra suskirstyta į 8 distriktus (anglų k. district rajonas, sritis. Lietuvoje reformatų - bažnytinė sritis, vyskupystė). Lietuvos evangelikai reformatai bendrauja su pietiniu distriktu - Vaxjo parapija. Jaunimo veikla skiriasi įvairiose parapijose, vienose ji yra aktyvi, kaip Vecheje, kitose pasyvi. Vykdomi įvairūs projektai, tokie kaip narystės programos. Jaunimo atstovai siunčiami į įvairiausias šalis Afrika, Palestina. Būtų smagu ir Lietuvoje imtis tokių programų. "Radvilai" turėti tokius partnerius yra be galo didelė dovana. Tačiau mums patiems reikia imtis daugiau iniciatyvos norint kažko išmokti iš švedų. Galimybių kaip visada begalės, tik kiek mes jų įžvelgiame ir randame tam laiko, tai kitas klausimas. Kiekvienas "Radvilos" narys turėtų savęs paklausti: "... ar aš lauksiu kol man pasiūlys ir atneš ant lėkštutės, ar pats imsiu ir domėsiuos, o galbūt atrasiu naują bendradarbiavimo sritį su turimais partneriais..". Čia tikrai skatinčiau, kiekvieną iš mūsų susimastyti, kiek mes patys iš savęs rodome iniciatyvos, o kiek esame „laukimo ir tikėjimosi" pozicijoje.
Džiaugiuosi, jog pagaliau susitikime su bažnyčios atstovais, susidariau dar aiškesnį vaizdą apie Švedijos evangelikų reformatų bažnyčią. Ji kaip ir mes turi tokių pat sunkumų, yra daug mažų parapijų kurios nyksta. Pamatėme, kaip bažnyčia, kuri ir taip atrodo puikiai sugeba užimti bei pritraukti bendruomenę, taipogi kuria planus, kad bendruomenė išliktų krikščioniškame bendravime. Evangelikai reformatai sudaro 20proc. Švedijos tikinčiųjų, didžioji dalis yra liuteronai.
Po dėmesio reikalaujančių pokalbių ir klausimų raundo, papietavę aplankėme kelias bažnyčias Stokholme. Kiekviena iš bažnyčių buvo savita. Patiko moderni technologija realizuojanti senovinius papročius, presbiterijoje (priešakinėje bažnyčios dalyje, kur yra Dievo stalas) įrengtas baseinas krikštui. Taip pat apsilankėme kun. Ebės parapijos bažnyčioje, o po to ir paties kunigo namuose. Ten buvome šiltai sutikti jo žmonos, kuri paruošė vakarienę. Po pasišnekučiavimo, Ebė prisimindamas senus studentavimo laikus, kai dirbdavo laisvu laiku taksistu, pavežiojo mus po nuostabias senamiesčio panoramas. Vaizdai neapsakomi. Daug švieselių, vanduo, laivai, nerealaus grožio pastatai. Bet kuris romantikas rastų sau kampelį tokiame senamiestyje.
Be galo gera buvo kelionėje, per kurią suartėjome su savais žmonėmis. Pamatėme kokie žaismingi ir linksmi galime būti, kuomet tereikia mėgautis drauge. Mielų prisiminimų, naujo įkvėpimo pagautas, kiek maloniai išvargintas užmerkiau akis pakilusiame lėktuve namų link.
Dabar žinau, jog ką tik padėjau dar vieną didelį pliusą savo patirties ir pažinimo kraityje. Pasaulis didelis, žmonių daug, tačiau kai labai nori, jie visi šalia ir visi tokie artimi, kad ir kokia kalba bekalbėtų. Svarbiausia, kad širdies kalba pažystama visame pasaulyje.
Ignas Skudrickas
Redagavo Viktorija Liauškaitė