Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Lietuvos evangelikų reformatų parapijos

Parapija yra graikiškos kilmės žodis iš παροικιος: „esantis svetur arba svetimas". Biblijoje parapija įvardinama žodžiu- „surinkimas" (sen.gr. ekklesia) t.y. bažnyčia arba konkretus, vietinis Kristaus surinkimas. Reformacijos laikotarpiu mūsų valstybėje žodžiu surinkimas (lenkų k. zbór) buvo dažnai įvardinama parapija.

Lietuvos evangelikų reformatų parapija (toliau - parapija) yra mažiausias Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo (toliau-Sinodas), tačiau labai reikšmingas, administracinis vienetas ir turi Sinodo apibrėžtą bažnytinės savivaldos autonomiją. Parapija gali turėti jai priklausančias filijas. Valstybinės teisės atžvilgiu parapijos šiuo metu yra juridiniai asmenys. Tačiau, jais gali ir nebūti, tuomet parapijos būna atstovaujamos juridinio asmens - Sinodo. Pagal savo narių skaičių parapijos yra nevienodos, todėl savivaldos organizacija skiriasi. Ją apibrėžia Sinodo patvirtinti du bažnytinės teisės dokumentai: Didesniųjų ir Mažųjų parapijų nuostatai. Didesnės parapijos laikomos tos, kurios turi daugiau nei 200 parapijiečių (šiuo metu tai yra Biržų ir Vilniaus parapijos ir galimybės tokiomis būti yra Papilio (Biržų r.), Nemunėlio Radviliškio (Biržų r.), Kauno, Panevėžio, Klaipėdos parapijoms). Didesnės parapijos turi vidinį suskirstymą į bažnytines seniūnijas, kuriose yra renkami jų atstovai- seniūnai. Seniūnai, kartu su Sinodo paskirtu parapijos administratoriumi ar klebonu

sudaro parapijos seniūnų Tarybą, kuri yra tarsi parapijos parlamentas. Joje sprendžiami pagrindiniai parapijos gyvenimo reikalai. Seniūnų Tarybą atstovauja jos pirmininkas, renkamas 5 metų kadencijai iš seniūnų . Aukščiausia parapijos savivaldos institucija yra parapijos sesija, kuri iš esmės yra atviras seniūnų Tarybos susirinkimas. Joje yra renkami delegatai į Sinodą, gali būti sudaromos komisijos, pateikiamos ataskaitos. Einamuosius reikalaus sprendžia parapijos Valdyba į kurią įeina parapijos dvasininkas, seniūnų Tarybos pirmininkas bei parapijos išlaikomi ar savanoriškos tarnystės tarnautojai: varpininkas (ūkvedys), vargonininkas, sekmadieninės mokyklos mokytojas ir t.t.) Mažosiose parapijose esminiai reikalai nusprendžiami parapijos sesijose. Jose išrenkama parapijos seniūnų Valdyba į kurią įeina ir Sinodo paskirtas dvasininkas. Parapijos nėra padalintos į seniūnijas. Mažose parapijose Valdyba atlieka tas pačias savivaldos funkcijas, kokias didesnėse parapijose atlieka seniūnų Taryba. Parapijų sesijose renkamos revizinės komisijos parapijos finansinei veiklai tikrinti. Tačiau, nuo 2005 metų Sinodo Komisija gali tikrinti visų parapijų ekonominę-finansinę veiklą, todėl parapijų revizinių komisijų reikšmė yra sumažėjusi.

Parapijos turtas sykiu yra ir visos Bažnyčios turtas, todėl parapijos vadovybė turtu disponuoja, už jo priežiūrą atsako prieš Sinodą. Be Sinodo ar jo žemesnės institucijos - Konsistorijos pritarimo negali sudaryti turto nuomos ilgalaikių panaudos sutarčių ar turimą turtą parduoti.

Parapijai paskirtas dvasininkas yra Tarybos/Valdybos pilnateisis narys. Jo pagrindinės pareigos- skelbti Dievo Žodį ir administruoti sakramentus, stebėti dvasinio gyvenimo praktiką parapijoje, mokyti krikščioniškos atsakomybės, kolegialiai su parapijos seniūnais ją palaikyti. Parapijos ūkiniams reikalams tvarkyti parapijos aukomis yra išlaikomas varpininkas (ūkvedys), o finansams tvarkyti - parapijos buhalteris. Dvasininkai yra išlaikomi Sinodo iš aukų, kurias jie patys surenka patarnavimų metu ir perduoda į Sinodo dvasininkų išlaikymo fondą. Parapijos taip pat prisiima dalį dvasininko išlaikymo iš surinktų aukų bažnyčioje pamaldų metu, metinės parapijos narių aukos ar atskirų tikslinių parapijiečių aukų.

Evangelikų reformatų suvokimu parapija yra tikinčiųjų bendruomenė arba "giminė ne iš kraujo ryšių, bet iš tikėjimo" . Tai yra Kristaus vietinis surinkimas, o ne tam tikra administracinė teritorija. Šaurinės Lietuvos ev. ref. parapijos savo teritorines ribas turi nuo seno. Vis tik, parapijos, kaip surinkimo supratimas jose - stiprus. Parapija, kaip tikinčiųjų bendruomenė, turi plačią savivaldą ir ji turi savo pareigas bei teises. Tai yra lygių asmenų bendruomenė, kur galintys prisiimti atsakomybę, įgyja ir teises. Skirtingos parapijiečių pareigybės, nedaro jos narių nei aukštesniais, nei žemiasniais  vieni prieš kitus. Tačiau, "kam daugiau duota,  iš to ir daugiau  pareikalaujama", gerbiamos yra pareigos. Jas vykdantis asmuo pagarbą gali užsitarnauti gerai prisiimtas pareigas eidamas. Parapijos vyresnieji - seniūnai ir dvasininkai. Jie turi konkrečias pareigas bendruomenėje, todėl ir turi konkrečius šioms pareigoms skirtus įgaliojimus. Jie yra parapijos vyresnieji, jie priima sprendimus. Tačiau, kiekvienas parapijietis aukojantis dvasinės tarnystės misijai savo laiką, lėšas ir vykdantis tikėjimo praeigas turi balso teisę parapijos sesijose ar išsirenkant seniūnus, Sinodo delegatus. Pastarieji jau tiesiogiai, per Sinodo darbą, kartu su dvasininkais  dalyvauja visos Bažnyčios valdyme. Dvasininkai išauga iš parapijų, vėliau į jas jau sugrįžta siunčiami Sinodo, kaip visos Bažnyčios akyse išbandyti tikėjime bei teologijos moksluose paruošti broliai ir sesės.

Galiojančiame Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme (1995) parapijos yra įvardijamos „bendruomenės" pavadinimu.

R.M.