Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Biržų krašto evangelikai reformatai 1918-1940 m. II d.
Jeudi, 22 Janvier 2009 11:05
There are no translations available.

kornas_mKornelijus Šišla. Biržų krašto evangelikai reformatai 1918-1940 m. II d.  Biržai

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia lėšų buvo gavusi dar 1584 m. Ji turėjo veikti nuo XVI a. 6 dešimtmečio, kai Mikalojus Radvila Rudasis perėjo į reformacijos pusę. 1589 metų savivaldos privilegijos dokumente pažymėtina, kad Kristupas I Radvila Perkūnas, pastatęs Biržų pilį, išmūrijo ten bažnyčią „tikrajai evangelikų krikščionių tikybai". Ten pat minima, kad Biržų miesto burmistro ir patarėjų tarnybas užimtų tik evangelikų tikybos žmonės, neįsileidžiant katalikų ir žydų. 1592 metais Biržuose jau dirbo keli evangelikų kunigai. Radvilos patikino jiems išlaikymą. Pirmasis bažnyčios pastatas dingo 1625 m., švedams sudeginus tvirtovę ir miestą. Toliau bažnyčia dar kelis kartus buvo perstatoma.

 

Dabartinės bažnyčios istoriją galime skaičiuoti nuo 1850 m., kai susirūpinta naujos evangelikų reformatų bažnyčios statyba Biržuose, nes senoji medinė buvo jau gerokai pasenusi. Tais pačiais metais pirmykščiame šventoriuje buvo padėtas ir iškilmingai pašventintas kertinis akmuo. 1856 m. evangelikų reformatų Sinodas Vilniuje priėmė sprendimą statyti naują evangelikų reformatų bažnyčią Biržuose. Po poros metų Izabeline vykęs Sinodas statybai skyrė 1 000 rublių. Sinodas, įvykęs Biržuose 1860 m., pristatė bažnyčios su vienu bokštu planą. Po metų senoji bažnyčia nugriauta, o laikinai pamaldoms laikyti buvo pastatytas iš lentų sukaltas medinis namas su šiaudiniu stogu, kuriame 13 metų buvo laikomos pamaldos. Iš nugriautosios senosios bažnyčios dar naudojimui tinkamų medžiagų buvo pastatyta parapijos mokykla ir butas vargonininkui. Naujos bažnyčios statybos fonde surinkta daugiau nei 4 000 rublių. Jam padidinti nuo 1867 m. kiekvienas reformatas ūkininkas įsipareigojo mokėti mokesčius, kurie metams sudarydavo 15-20 rublių. Jau tais pačiais, 1867 metais, pakloti ir pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Ji buvo statoma pagal Rygos architekto, akademiko Heinricho Schellio projektą. Nauji mūriniai neogotikinio stiliaus reformatų maldos namai baigti statyti ir iškilmingai pašventinti 1874 m. Įdomus faktas, kad šį evangelikų reformatų kulto pastatą padėjo statyti Biržuose gyvenę Romos katalikai.

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia I pasaulinio karo metu nenukentėjo, bet pokarinėje spaudoje minima, kad bažnyčiai ir jos trobesiams labai reikalingas remontas. 1921 metų sausio 29 d. seniūnų sueigoje buvo nutarta dažyti bažnyčios stogą, remontuoti jos trobesius, statyti benamių prieglaudą. 1924 metais buvo nutarta bažnyčioje įvesti elektrą. Medžiagoms ir darbui apmokėti reikėjo 1 000 litų. Pati elektra bažnyčioje galutinai įvesta 1930 m. Reikmenis elektros įvedimui parapija gavo iš „Agaro" bendrovės, o įvedimo darbus atliko Adomas Pipynė. 1929 m. Biržų parapijos posėdyje aptartas liūdnas bažnyčios vaizdas: bažnyčios bokštas kėlė pavojų, jo viršūnę reikėjo iš naujo dengti, nes stogas praleido lietaus vandenį. Bokšto medžio dalys labai aptrūnijusios. Bokšto viršūnė dengta šiferiu ir tos šiferio plokštės buvo prikabintos tik viena vinimi, vėjui jas išjudinus atsirasdavo nemenki plyšiai. Drėgmė siekė pačius bokšto ramsčius. Bažnyčios pamatai apirę. Jos vidus nuo pastatymo nebaltintas. Griūva šventoriaus aptvara iš pietų pusės.

1933 m. rugsėjo 27 d. Biržų parapijos valdyba, pritariant parapijos tarybai, surengė bažnyčios bokšto remonto lėšoms rinkti loteriją. 1934 m. metais buvo suremontuotas bažnyčios bokštas. Taip pat, tais metais buvo suremontuoti bažnyčios pamatai ir šventoriaus tvora. Bokštas buvo apdengtas varine skarda. Darbą atliko bokštų dengimo specialistas Klemensas iš Plungės. Baigus remontą, iš parapijos valdybos narių tarpo neatsirado nė vienas, kuris išdrįstų užlipti apžiūrėti atliktą darbą. Tam reikalui parapijos valdybai teko kviestis ugniagesį Joną Variakojį. Jam užkopus į bokštą buvo pastebėti keli trūkumai, kuriuos Klemensui teko pašalinti. Naujiena - ant bažnyčios stogo buvo įrengtas žaibolaidis. 1936 metais perdažytas bažnyčios vidus. Virš šventoriaus buvęs lotyniškas užrašas „Soli Deo Gloria" pakeistas lietuvišku „Vienam Dievui Garbė".

Biržų parapijos konfirmantų mokykla buvo pradėta perstatyti dar prieš I pasaulinį karą, o jam pasibaigus šiaip ne taip baigta. Mokyklos vidus, kaip rašoma 1928 m. reformatų spaudoje, visai prastai beatrodo. Iš lauko pusės mokyklą reikėtų naujai apkalti, o ypač vakarų pusėje esantį pastato šoną, nes taip būtų galima kuriam laikui sieną apsaugoti nuo puvimo. Sienos statytos iš senų rąstų, kurie buvo likę ardant senąją bažnyčią. Dar buvo reikalingas lietvamzdis vandeniui nuo stogo tekėti.

1920 metų Sinodas, Kolegijai pavedė senosios Biržų klebonijos dar tinkamas medžiagas panaudoti Biržų parapijos reikalams - pastatyti pavargėlių prieglaudą. 1928 m. reformatų spaudoje minima, kad ji jau pastatyta, tačiau dar ne visiškai pabaigta. Trūksta visų durų ir dar nebaigti tinkavimo darbai. Po metų prieglaudoje jau gyveno 12 asmenų, 1931 metais - 14, 1933 m. jau - 19 pavargėlių. 1920 metų Sinodas nutarė prašyti grafo Alfredo Jono Tiškevičiaus, kad pastarasis skirtų žemės Biržuose reformatų kapinių praplėtimui. Kitais metais vykęs Sinodas, įpareigojo kuratorių Petrą Variakojį gauti iš Astravo dvaro administracijos žadėtąją žemę.

Norėdamas pagelbėti besimokančiai jaunuomenei, 1921 metų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodas nutarė įrengti mokinių bendrabutį prie Apaščios upės esančioje antrojoje Biržų klebonijoje ir sudaryti stipendiją bei pašalpų fondą. Po metų vykusiame Sinode, buvo išrinktas bendrabučiui steigti ir vesti globos komitetas, kurį sudarė: J. Mikelėnas, M. Nastopka, H. Jakubėnienė, E. Nastopkienė, O. Mikulėnienė. Komitetas turėjo teisę savo nuožiūra į komitetą priimti naujus narius. Pagal 1923 metų Sinodo memorialus, matyti, kad bendrabutis jau veikė. Komitetas Sinodui padarė pranešimą apie bendrabučio padėtį per pirmuosius jo gyvavimo metus. Nebuvo pastebėta neigiamų dorovės ir sveikatos apsireiškimų mokinių gyvenime, bet tvarkos pagerinimui, Sinodas nutarė pavesti mokinių bendrabučio tvarkymu rūpintis Kolegijai. Į bendrabutį nutarta priimti tik berniukus iki 15 metų amžiaus. Be to, Sinodas įsteigė keturias stipendijas po 250 Lt metams kiekvienam. Bendrabutis veikė iki 1928 m. Tais metais vykęs Sinodas nutarė bendrabutį uždaryti, kaip nebereikalingą. Taip pat, Sinodas pavedė Kolegijai tinkamai išnaudoti buvusias bendrabučio patalpas. Nuo 1930 m., buvusiame mokinių bendrabučio pastate, apsigyveno diakonas Vytautas Kurnatauskas. Jam paskirti du kambariai antrame aukšte.

Sinodas, matydamas reikalą turėti Lietuvoje evangelikų reformatų gimnaziją, 1927 m. Sinode nusprendė ją steigti Kaune arba Biržuose. Į šią komisiją įėjo Petras Variakojis, Jonas Yčas, Hypatija - Julija Yčienė, kun. Povilas Jakubėnas, Gabrielius Macys ir kun. Konstantinas Kurnatauskas. Tačiau ši graži iniciatyva iki pat sovietinės okupacijos nebuvo įgyvendinta.

1927 m. liepos 28 d. Biržų evangelikų reformatų bažnyčią aplankė Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona. Valstybės vadovas buvo sutiktas iškilmingai. Visa Reformatų gatvė buvo išpuošta vėliavomis ir vainikais. Prie bažnyčios vartų A. Smetoną pasitiko Kolegijos nariai, Biržų parapijos taryba ir valdyba. Kolegijos Prezidentas Jokūbas Mikelėnas pasakė trumpą pasveikinimo kalbą. Toliau, prie šventoriaus vartų, Prezidentą pasitiko superintendentas, kunigas Povilas Jakubėnas su dviem kunigais. Jis visų reformatų vardu pasveikino Valstybės vadovą ir pagiedojo dvi giesmes.

1932 metais Biržuose neapseita be tarpkonfesinių incidentų su katalikais. Atidarant naujai pastatytą Biržų gimnaziją, buvo pakviestas generalinis superintendentas kun. Povilas Jakubėnas jos pašventinti. Nuvykus jam į vietą, gimnazijos direktorius pranešė Švietimo Ministerijos vardu, kad šventinimo nebus, kadangi neatvyko Romos katalikų dvasininkas. Tokį direktoriaus poelgį su kun. P. Jakubėnu Sinodas palaikė nesuderinamą su Konstitucija bei evangelikų reformatų įžeidimu. Sinodas nutarė siųsti Vyriausybei savo apgailestavimą dėl tokio direktoriaus - kataliko neetiško poelgio reformatų atžvilgiu.

Biržuose nuo 1929 m. veikė Lietuvos evangelikių moterų sąjunga, o nuo 1931 m. Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo d-ja „Radvila", vedina jauno kunigo Aleksandro Balčiausko. Šios abi iniciatyvios organizacijos labai pagyvino visą to krašto gyvenimą. Joms plačiau aptarti reikėtų atskiro straipsnio.

Lietuvos evangelikių moterų sąjunga - vienintelė tokia moterų organizacija, veikusi Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje 1929-1940 m. Šios sąjungos veikla buvo įvairi. Ji rengė paskaitas ir vakarus, rūpinosi vaikų auklėjimu, steigė mokinių bendrabučius, vaikų aikšteles, darželius, užsiėmė labdara, ligonių ir senelių priežiūra. Per Kalėdas vaikams buvo ruošiamos eglutės, vasarą organizuojamos šventės vaikams, pavargėlių prieglaudai aukojami drabužiai. Per Sinodus rengiami specialūs renginiai, loterijos, buvo kviečiami paskaitininkai. Sąjungos skyriai veikė Biržuose, Papilyje ir Nemunėlio Radviliškyje. Sąjungos veikloje daugiausiai reiškėsi jos iniciatorė, kunigo Jono Šepečio žmona Klara Šepetienė.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios gyvenimą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pagyvino 1931 m. kun. Aleksandro Balčiausko iniciatyva Biržuose įsteigta Lietuvos evangelikų jaunimo draugija „Radvila". Draugija steigė sekmadienines mokyklas, viešas skaityklas, rengė kilnojamus knygynėlius, ruošė paskaitas auklėjimosi, religijos, dorovės, protestantų pasaulėžiūros, istorijos ir blaivybės, įvairių mokslų, higienos ir ūkio klausimais, steigė chorus, orkestrus, dramos, muzikos ir rankdarbių sekcijas, ruošė suartėjimo arbatėles, vakarus, koncertus ir ekskursijas, teikė nariams moralinę ir materialinę paramą, steigė ir palaikė draugijos skyrius kitose evangelikų parapijose, palaikė ryšius su panašiomis vietos ir užsienio organizacijomis. Draugijos centro valdybos pirmininku ilgiausiai dirbo jos iniciatorius kun. A. Balčiauskas.

Biržų evangelikų reformatų parapija per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo didžiausia Lietuvoje savo tikinčiųjų skaičiumi. Biržai nuo 1919 m. tapo visos Lietuvos evangelikų reformatų centru. Čia kasmet rinkdavosi Sinodai, veikė evangelikų reformatų Kolegija. Biržuose rezidavo evangelikų reformatų bažnyčios galva - generalinis superintendentas. Parapijoje įsteigtas mokinių bendrabutis, statomi visuomenės centro namai, rūpinamasi amatų mokyklos steigimu, prižiūrima įsteigta neturtingųjų prieglauda. Biržuose buvo įsteigtas švietimo fondas, čia buvo leidžiama evangelikų reformatų spauda.

Laukite tęsinio.