Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Biržų krašto evangelikai reformatai 1918-1940 m. III d.
Thursday, 22 January 2009 11:11
There are no translations available.

kornas_mKornelijus Šišla. Biržų krašto evangelikai reformatai 1918-1940 m. III d. Papilys

Papilio miestelis stovi dešiniajame Rovėjos upės (dešinysis Apaščios intakas, 34,8 km ilgio) krante, 18 km į pietryčius nuo Biržų. Papilyje yra gimęs ir čia mokęsis kunigaikštis Jonušas Radvila (1612-1655 m.). XVIII a. Papilys atiteko Kosialkovskiams. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įsteigta kunigaikščių Radvilų tuo pačiu metu su Biržų katalikų parapija. Radvilų dvaras teikė bažnyčiai ir klebonui visą išlaikymą. Šioje bažnyčioje yra įmūrytas akmuo, tikinčiųjų laikomas turįs stebuklingos galios. Papilio dabartinė evangelikų reformatų bažnyčia statyta 1782-1785 m. Tai liudija datos, įrašytos lentelėje, virš pagrindinių durų.

 

Papilys po Biržų - gausiausia ir seniausia parapija. Iki I pasaulinio karo parapija buvo gražiai sutvarkyta. Papilyje įsikūrė benamių prieglauda, buvo pastatyta mūrinė konfirmantų mokykla, kurią kasmet lankė nuo 60 iki 70 mokinių. Kunigo Adolfo Neimano pastangomis buvo sutvarkyti bažnyčios tarnų namai, iškastas šulinys, nudažytas bažnyčios stogas ir sienos, atlikti kiti remonto darbai. Jau 1914 m. Vilniaus Sinodas buvo patvirtinęs projektą padidinanti Papilio bažnyčią, įtaisant iš šonų viškas. Šis remonto darbas buvo pavestas kuratoriui inžinieriui Voidei. Jis buvo nuvykęs į Papilį ir sudaręs remonto sąmatą. Po karo šio sumanymo niekas nebekėlė ir jis liko užmirštas.

Per karą Papilys pereidinėjo tai į rusų, tai į vokiečių rankas. Klebonijoje buvo įsikūręs vokiečių kariuomenės štabas. Kai klebonija sudegė, štabas buvo perkeltas į mūrinę mokyklą. Per kovas sudegė medinė mokykla, klebonija ir klebonijos ūkiniai pastatai - klojimas, daržinė ir svirnai. 1919 m. rugpjūčio mėnesį įvykusioje Papilio seniūnų sueigoje buvo apsvarstyti Papilio parapijos patirti nuostoliai karo metu. Viso nuostolių patirta už 98 400 auksinių.

Nuo 1925 m. balandžio 5 d. Papilyje įsteigtas parapijos knygynas. Knygyno naudojimosi taisyklės sudarytos tų pačių metų kovo 1 d. Beje, tą pačią dieną išrinkta ir knygyno taryba, į kurią įėjo tuometinis knygyno vedėjas M. Gavėnas ir nariai: M. Suveizdis ir K. Šepetinė. Buvo paaukota 300 Lt, už kuriuos nupirkta 200 knygų. 1926 metais knygynas jau turėjo 240 lietuviškų knygų, 18 vokiškų ir 8 rusų kalba spausdintų knygų. Iš pajamų ir aukų knygynas per šį laiką gavo 118 litų. Knygynas turi 72 užsirašiusius skaitytojus. Knygyno vedėjais yra buvę M. Gavėnas, Klara Šepetinė ir Albertas Jankūnas iš Miliškių kaimo. Pastarasis 1929 m. gegužės 2 d. išėjo į kariuomenę. Jam tvarkant knygyną šis išaugo iki 460 tomų. Jo darbą knygyne perėmė Petras Ruplėnas iš Kuciūnų kaimo. Už lietuviškų knygų skaitymą buvo imamas 25 centai per mėnesį, o už rusiškų ir vokiškų - po 1 Lt per mėnesį. Nekonfirmuoti asmenys už knygų skaitymą nemokėjo. Knygynui spintą ir vitriną pagamino M. Gavėnas. 1925/26 m. buvo 176 skaitytojai. Žiemos metu skaitydavo vidutiniškai apie 50 skaitytojų. 1927/28 m. knygyne jau turėta 370 knygų, iš kurių 341 lietuviškos. Per tris metus nuo knygyno įkūrimo dingo 3 knygų egzemplioriai. Daugiausiai - 26 egzempliorius - knygynui dovanojo S. Čiurlionienė.

Knygynas turėjo savo naudojimosi taisykles, pagal kurias jo abonentu galėjo būti kiekvienas pilietis. Tačiau, jei žmogus buvo nepažįstamas knygas išduodančiam asmeniui, tai jis turėjo būti rekomenduotas to, ką knygyno darbuotojas pažįsta. Abonentas privalėjo pinigus sumokėti iš anksto, prieš gaudamas knygą, ir nurodyti savo vardą, pavardę bei gyvenamąją vietą. Knygas buvo galima keisti kiekvieną sekmadienį. Buvo išduodama po vieną knygos egzempliorių, bet jei knyga neviršydavo 50 puslapių, tai - dvi arba tris, bet ne daugiau. Knygos buvo išduodamos terminuotai. Ilgiausiai galima laikyti knygą vieną mėnesį. Jei buvo vėluojama, tai abonentas privalėjo sumokėti 25 centų baudą. Išimtis buvo taikoma tuo atveju, jei nesibaigus laikymo terminui, skaitytojas ateidavo pas knygyno darbuotoją su prašymu knygą paturėti ilgiau. Tokiu atveju bauda nebuvo taikoma. Knygos privalėjo būti grąžintos švarios ir nesuplyšusios. Jei knygai būdavo padarytas koks nors nuostolis, tai abonentas knygynui turėdavo sumokėti knygos kainą ir tą sugadintąją galėdavo pasilikti sau. Buvo prašoma skaitytojų, kad šie knygyno knygų neperdavinėtų tretiems asmenims.

Papilio evangelikų reformatų parapija buvo antra pagal tikinčiųjų skaičių parapija ne tik Biržų krašte, bet ir visoje Nepriklausomos Lietuvos reformatų bendruomenėje. Nuo 1924 m. Papilyje veikė sekmadieninė mokykla, pastatyta medinė klebonija. Visiškai atstatyta I pasaulinio karo metu nukentėjusi bažnyčia. Nuo 1925 m. Papilyje įsteigtas parapijos knygynas. Papilio parapijoje veikė parapijos biblioteka, kuri turėjo 1000 knygų ir ją lankė 70 skaitytojų. Ilgiausiai parapijos klebonu dirbo kun. Jonas Šepetys. Čia veikė Lietuvos evangelikių moterų sąjungos ir evangelikų jaunimo draugijos „Radvila" skyriai.

Laukite tęsinio.