Krikščioniško jaunimo konferencija SALTSHAKER 2009 (druskinė iš anglų k.) kartu su LCC tarptautiniu universitetu siekia apjungi Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių krikščioniškų bendruomenių jaunimą. Bažnyčių ir krikščioniškų organizacijų vadovai suvienija jėgas vienam tikslui įgalinti jaunimą gyventi ir tarnauti Dievo šlovei savo šalyje.

Šių metų tema rėmėsi Jeremijo 33:3 žodžiais „šaukis ir aš atsiliepsiu". Kiekvienas puikiai žinome kaip naudotis telefonu. Telefonas daro įtaką mūsų gyvenimui priklausomai nuo to, kaip mes juo pasirenkame naudotis. Kaip prilyginti šiuolaikinį mobilų telefoną mūsų santykiui su Dievu?

Dalyviai turėjo galimybę pasirinki du iš penkių seminarų:

Gyvenimo būdas: šlovinimas

Žinios per 2 minutes

Skaitmeninė realybė

Mano tėvai ateiviai

Draugystė be skausmo

Kalbėtojai Emilijus Gricius ir Garrett Gilliland bendrų susitikimų metu kalbėjo trimis pagrindinėmis temomis:

PRISIJUNK>PASIKRAUK>PASKAMBINK.

Iš Biržų, ev. reformatų bažnyčios konferencijoje dalyvavo 9 jauni žmones. Keletas iš jų šiandiena su jumis dalinasi savo patirtimi konferencijoje. Paskaitykit - gal kitąmet ir jūs prisijungsite!

Kun. S. Švambarienė

 INGA: Sausio 30 - vasario 1 dienomis vyko LCC organizuojama konferencija SALTSHAKER ' 09 Kasmet į šią konferenciją susirenka didelis būrys krikščionių iš visos Lietuvos ir ne tik. Šių metų konferencijos tema "Prisijunk, pasikrauk, paskambink"

Svečiai iš Didžiosios Britanijos kasdien vedė šlovinimą. Buvome sužavėti šių žmonių entuziazmu ir užkrečiančia energija. Taip pat vyko seminarai, kurių metu turėjome galimybę sužinoti daug naujo ir iš naujo pažvelgti į tai, ką galbūt jau ir žinojome. Gautas žinias pritaikėme praktiškai dalyvaudami tarnystėse. Vykome į senelių ir vaikų namus, vaikų pagalbos centrą, benamių valgyklą. Ten sutikti žmonės ir nuoširdus bendravimas sušildė širdis, ir atvėrė akis platesniam žvilgsniui.

Nespėjom apsidairyti, o jau reikėjo išvažiuoti. Trys dienos pralėkė neįtikėtinai greitai, tačiau paliko gilų pėdsaką mūsų širdyse. Dar ilgai gyvensime konferencijos nuotaikomis ir prisiminimais. 

RASA: Konferencijoje buvau pirmą kartą. Ten įgijau žinių, pasikroviau  geros nuotaikos.

Iš pradžių prisiregistravome ir susipažinome su grupelių vadovais  Prie arbatos kartu su vadovais reikėjo sugalvoti vaidinimą, atspindintį konferencijos šūkį :"Prisijunk, pasikrauk, skambink". Visų vaidinimai buvo labai skirtingi ir šmaikštūs. Atėjo laikas miegoti, tačiau nors ir pavargę po kelionės miegoti retas kuris skubėjo.

Šlovinimas buvo kur kas linksmesnis nei aš tikėjausi. Giedojome angliškas ir lietuviškas giesmes. Tarnystės projekte patyriau daugiausiai nuotykių, taip pat ilgai užtrukome kol pradėjome jį vykdyti. Pirmiausia ilgai ieškojome švyturio gatvės. Nors tarp mūsų ir buvo kelėtas klaipėdiečių, nei vienas net neįsivaizdavo kur ji yra. Tuo tarpu žemėlapio pagalba mums pavyko rasti ir gatvę ir „raudonojo kryžiaus" organizaciją, kur tūrėjome pavalgyti pietus. Tačiau nuvykus mums niekas neatidarė durų, o paskambinus „raudonojo kryžiaus" vadovei, sužinojome, jog jie pateko į autoavariją, todėl dar ilgai negalės atvykti. O, kad nesušaltume mes žaidėme įvairius žaidimus. Galiausiai mus įleido į vidų. Sušilome, pavalgėme ir išsidalinom užduotis. Mūsų užduotis buvo aplankyti 85m. močiutę. Padėti susitvarkyti, pakalbėti. Ilgai važiavome autobusu galiausiai atvykome pagal adresą, suradome butą, paskambinom į  duris. Mums atidarė nedidelio ūgio senolė, ji ėmė kalbėti rusų kalba. Visos stovėjome išsigandusios, nes menkai mokėjome rusiškai. Senelė mus pakvietė į vidų. Pokalbis sunkiai vystėsi kol galiausiai ėmėme tiesiog klausytis. Kai močiutė pastebėdavo jog mes nieko nebesuprantame, imdavo regzti sakinius lietuviškai. Taip bendromis jėgomis išgirdome jos nelengvą gyvenimo istoriją. Praėjus šiek tiek laiko mes pasisiūlėme jei kuom nors padėti. Ji paprašė, kad mes išneštumėme šiukšles ir nueitumėme į parduotuvę. Kadangi buvome trise, viena iš mūsų sumanė išplauti grindis, senolė sutiko, taip pasitarnavę ir sugraudinti senutės istorijos palikome jos namus.

SKAISTĖ: Šitas saltshaker'09 man buvo antrasis. Žinoma su dideliu noru ir nerimu laukiau jo. Ir pagaliau sulaukiau. Širdis visą kelią drebėjo ,,O kaip ten bus? Ar taip pat kaip praeitais metais? Ar bus tų pačių žmonių? Ir t.t. . Smagu buvo jau nuo tos akimirkos, kai susėdom į autobusiuką ir pajudėjom iš Biržų. Buvo smagu vien todėl kad su mumis buvo nereali kompanija: septynios merginos ir du vaikinai. Įlipę į traukinį Šiauliuose, visi ramiai žvalgydamiesi pro langą, judėjom į priekį. Pasiekus Klaipėdą pėstute pasiekėm ir LCC tarptautinį universitetą. Kadangi ten atvykom pora valandų anksčiau, tai dar spėjom ir pasimatyti su jūra, o prasidėjus registracijai buvom pirmieji. Užsiregistravę turėjom nuostabų dalyką- šlovinimą. Buvo atvykusi šlovinimo grupė iš Londono, tad turėjom galimybę užmegzti naujus ryšius. Tada pavalgę vakarienę, rinkomės į grupeles kur kiekvienas buvom paskirtas atsitiktinai. Taipogi kai kuriose grupelėse (nes buvo po kelis užsieniečius grupelėje) buvo nuspręsta bendrauti angliškai. Todėl turėjome galimybę tobulinti anglų kalbos žinias (ne tik  teoriškai bet ir praktiškai). Ryte pabudę (kas miegoję kas ne ;) ), turėjome šlovinimą/mokymą kurio metu buvo kalbama ,,pasikrauk" tema (Prisijunk, Pasikrauk, Paskambink) . Truputį vėliau turėjom susitikimą grupelėse ir jau tada išvykome į tarnystės projektus. Man projektas teko su vaikais. Vykome į Klaipėdos vaikų dienos centrą. Ten mūsų laukė šešios mergaitės (jų auklėtoja paaiškino, jog savaitgaliais nebūna daug vaikų, dauguma jų su tėvais išvažiuoja arba tiesiog būna namie). Mes dar būdami LCC nusprendėme, jog norėtume su jomis išsikepti obuolių pyragą. Ačiū Dievui tai pavyko. Ir mes visi smagiai papietavę, bei pabendravę išvykome atgal į LCC. Ten mes turėjome šiek tiek laisvo laiko pailsėti. Tada visi suskubo prie stulpų, kurie buvo apklijuoti seminarų pavadinimais ir vietomis (mes turėjome galimybę pasirinkti du seminarus iš penkių). Aš pasirinkau „draugystė be skausmo", kurį dėstė Saulius ir jo žmona Sanna Karosas. Jie puikiai išaiškino fiziologinius bei psichologinius skirtumus tarp vaikinų ir panelių. Ir antras buvo „Gyvenimo būdas: Šlovinimas", jį vedė Emilijus Gricius (pagrindinis šių metų kalbėtojas ). Vakare mokymą vedė Garrett Gilliland . Antras rytas buvo sunkiausias. Visi buvome pavargę, tačiau tik fiziškai. Dvasiškai buvome tikrai ,,pasikrovę". Rytą turėjome atskirus mokymus vaikinams ir merginoms. Irma (to seminaro vedėja) pasakojo savo istoriją, ir po to ją lygino su  sūnaus palaidūno istorija. Tai buvo apie tėvą. Apie mūsų dvasišką ir biologinį Tėvą. Na ir žinoma turėjom baigiamąjį šlovinimą/giedojimą. Tik jau nebebuvo grupės iš Londono. Jie išvyko anksčiau. O mus tradiciškai išlydėjo į namus su šiais žodžiais: ,,Jūs esate pasaulio druska, eikite ir būkite tikra druska tiems kam jos reikia. Jūs esate pasaulio šviesa. Eikite ir švieskite kelią kitiems."

GIEDRĖ: Šiemet tai buvo mano antra „druskinė" ir labai tikiuos ne paskutinė. Man labai patiko pamokslai, jie labai paveikė mane, privertė susimąstyti. Taip pat labai patiko laisvi seminarai - iš penkių galimų rinkausi „Virtuali realybė" ir „Draugystė be skausmo". Saltshaker‘is - galimybė atrasti save ir kitus, bendrauti su įdomiais žmonėmis, kitaip praleisti laiką, įgyti naujos patirties, kitaip pažvelgti į gyvenimą.

DIANA: Šiemet man labiau nei pernai patiko Saltshaker‘09, nes buvo įdomus pamokslai bei seminarai. Labiausiai man patiko seminaras  ‚,Draugystė be skausmo‘‘, kur išgirdau tokių dalykų, apie kuriuos tikrai susimąsčiau, pvz: kad pirmas bučinys ne visada parodo, kad tau tas žmogus labai rūpi. Taip pat patiko būti sporto salėje, nes ten žmonės galėjo pasirinkti ką gali veikti: vieni tinklinį žaidė, kiti krepšinį, dar kiti estafetėse dalyvavo, o kai kurie tiesiog žiūrėjo kaip kiti bendrauja ir linksminasi. Tuose seminaruose išmokau, kad negalima visais pasitikėti ir kad nebūtinai reikia visiems pasakoti savo gyvenimo istoriją. Seminaruose susiradau daug draugų prie kurių galiu būti savimi. Ten su visais bendravau kaip su savo broliais ir seserimis ir  nereikėjo bijoti pasakyti, kad tikiu Dievu ir kad Jis mūsų gelbėtojas.

VILMA:  Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad ši konferencija bus be galo įdomi. Jau vien tai, kad vykome į Klaipėdą traukiniu, buvo kiek neįprasta, tačiau labai įdomu. Nuvykus į Klaipėdos LCC tarptautinį universitetą, mane nustebino šiltas ir jaukus priėmimas. Kiekvienas sutiktas žmogus- tiek studentas, tiek dėstytojai- mus pasitiko su šypsena, nors dauguma mūsų jie matė pirmą kartą gyvenime.

Dar vienas mane nustebinęs dalykas buvo šlovinimas. Niekada nemaniau, kad šlovinti Dievą galima skambant roko stiliaus muzikai... Šlovinimo metu visi buvo atsipalaidavę. Tai buvo tikrai nuostabu.

Didžiausias išbandymas manęs laukė rytojaus dieną, kai vykome į neįgalių senelių namus padirbėti savanoriais, pabūti su jais, pabendrauti. Atėjus pietų metui, mes turėjome padėti seneliams pavalgyti. Tai buvo labai sunku emociškai, nes man yra labai gaila matyti žmogų, kuris guli ligos prikaustytas prie lovos ir negali pajudėti be kitų pagalbos.

Džiaugiuosi, kad Dievas suteikė man galimybę pabūti "Saltshaker 2009" konferencijoje, nes be jos aš iki šiol nebūčiau tiek daug patyrusi ir supratusi.