Ką reiškia Taize fenomenas evangelikui reformatui?

Taize yra palyginus naujas ir labai unikalus vienuolynas to paties pavadinimo kaimelyje Burgundijoje, šiaurės rytų  Prancūzijoje. Jį įkūrė reformatas teologas Roger Schutz - Marsauce iš Šveicarijos! Tapus vienuoliu jis vadinosi tiesiog broliu Rožė (Roger).

Gimė Roger Juroje, kuri yra Vato kantone, reformatų dvasininko šveicaro ir prancūzes šeimoje. Baigęs evangeliškosios teologijos studijas ir sergantis džiova 25 metų Roger Schutz išvažiavo į motinos gimtinę Prancūzijoje. Kartu su savo seserimi Ženevjeva įsigijo namą ir karo metu stengėsi padėti našlaičiams, karo belaisviams, pabėgėliams, ieškomiems žydams.  Prie jo prisijungė trys vyrai.

Per 1949 metų Velykas prie jo įkurtos bendruomenės prisijungė 7 evangelikai vyrai, kurie davė neturto ir celibato įžadus. Šiuo metu Taize brolijoje yra virš šimto narių iš 25 šalių, Romos katalikai sudaro vieną trečdalį. Vienuolystei apsisprendę vyrai gyvena kukliai, išgyvena iš savo darbo, stengiasi įveikti tarpusavio tikybinius skirtumus. Jų bendruomenė yra tikras matomas susitaikymo ženklas visoms krikščionių bažnyčioms pasaulyje. Pagrindinė šios brolijos tarnystė yra suvienyti maldoje visų krikščioniškų konfesijų jaunimą, evangelizuoti abejojančius.

Atvažiavęs Į Taize jaunimas kartu dirba, su vienuoliais apsvarsto tam tikrą tikėjimo temą, paprastai meldžiasi ir gieda. Į bendras maldas ir giesmes įtraukiami meldimai įvairiomis pasaulio kalbomis. Pavyzdžiui, jeigu į suplanuotą susirinkimą į Taize atvyksta maldininkai ir iš Lietuvos, tai bendrose maldose skamba ir lietuvių kalba. Taip pat ir giedama lietuviškai, nes visi pamaldų dalyviai iš anksto turi giesmių tekstus. Dalyvavę Taize pamaldose piligrimai iš Lietuvos pajunta įdomių krikščioniškos vienybės jausmų, kai šalia esantys juodaodžiai afrikiečiai gieda lietuviškai.

Vienuoliai rimtai ir atsakingai pasiskirsto tarnystę, pav. kuruojantis maldininkus bei kontaktus su  kuria nors šalimi, išmoksta tos šalies kalbą. Bendruomenės darbai yra įspūdingi-  kasmet dešimtys tūkstančių jaunų žmonių sudalyvauja ekumeniškuose Taize renginiuose. Brolis Rože (Roger Schutz) žuvo per pamaldas 2005 metų liepos mėnesį, kai pakrikusios psichikos moteris iš Rumunijos kelis kartus jam peiliu smeigė į nugarą. Po brolio Rože mirties, jo pareigas perėmė katalikas brolis Aloyzas.

Norisi atsitraukti nuo informacinio pasakojimo. Nes laikas pastebėti neįprastus dalykus, jais stebėtis ir daryti išvadas.

Stebina tai, kad šią unikalią vienuolišką broliją įkūrė jaunas reformatas teologas, kunigo sūnus. Stebina, kad ne tik pirmieji brolijos nariai, bet ir dabar daug esančiųjų, kilę iš protestantiškų bažnyčių. Taip pat stebina tai, kad, kaip teigia katalikiški šaltiniai, brolis Rože taip ir liko reformatu, iki pat mirties „neatsivertė" į Romos katalikų tikėjimą.

Visa tai stebina, bet turime galvoti ir krikščioniškame tikėjime savo išvadas padaryti. Galvojant apie neįprastą reformatišką vienuolystę, nejučiomis kyla asociacijos su žymaus lietuvių kultūros veikėjo Vydūno - V. Storostos gyvenimu. Abu jaunystėje susirgo sunkia džiovos forma, sergant reikia daug savitvardos, dvasinės drausmės, susilaikyti nuo daugelio maisto rūšių, taupyti gyvenimo energiją. Dėl sveikatos stovio abu negalėjo gyventi santuokinio gyvenimo, abiejų religiniams jausmams buvo būdingas intuityvumas, meditacija, ir siekis praktiškam „dorinimuisi". Jeigu Vydūno tikslas buvo tarnauti tautai, dorinti ir stiprinti lietuvių tautą, tai Roger tikslas -  tarnauti Dievui, dorinti ir vienyti visą krikščioniją.

Karo sunkumus, neteisybę bei savo fizinį neįgalumą kęsdamas jaunasis reformatų teologas Roger, mano manymu, po truputį artėjo prie minties sukurti ekumeninę vienuolių broliją, tam, kad skelbtų Dievo Žodį  kenčiančiai ir padalintai pokario Europai. Tai buvo jo tikėjimu pagrįstas asmeninis atsakas į neramų pasaulio šėlsmą. Turbūt neatsitiktinai, paveikti Roger ir juo, kaip teologu pasitikėdami,  pirmaisiais brolijos nariais tapo būtent vyrai evangelikai.

Reformatų tikėjimo išpažinimas iš esmės juk nesmerkia celibato įžadų tiems, kurie tam turi pašaukimą, jeigu jie tuo nesididžiuoja ir klaidingai neaukština savo įžadų svarbos.

Ir Šventas Raštas iš Evangelijos pagal Matą taip pat sako:

" 9: Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,- jei ne dėl ištvirkavimo,- ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja". 10: Jo mokiniai pasakė Jam: "Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai geriau nevesti". 11: Jis jiems atsakė: "Ne visi gali išmanyti tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota. 12: Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano".

Taip pat antroji Helvetiškoji konfesija, arba išpažinimas, apie vienuolystę 7 punkto(paragrafo?) pabaigoje sako :

"Tokių (vienuolių) nei mes turime savo bažnyčiose, nei mokome, kad jų Kristaus bažnyčiose turėtų būti". XVIII skyrius , 7 paragrafas

Iš esmės, Helvetiškasis išpažinimas apie vienuolystės luomą moko gana santūriai, tiesiogiai nesmerkia, bet nurodo, kad nei Jėzus, nei apaštalai neįvedė vienuolystės. Taip pat abejojama vienuolijos nauda Bažnyčiai. Manoma, kad įvairios vienuolijos su savo „neaišku kokiais" įstatais gali atnešti Bažnyčiai greičiau žalą nei naudą. Tačiau galop paprastai ir neutraliai konstatuojama, kad „tokių neturime ir nemokome, kad jų Kristaus bažnyčioje turėtų būti."

Tolesniame, XXIX skyriuje apie celibatą sakoma:

Tie, kurie yra gavę dangaus dovaną - celibatą, taigi širdimi, arba visa siela, yra tyri bei susilaikantys, nedeginami kankinančių aistrų, - tegul savo pašaukimu tarnauja Dievui, kol jaučiasi esą apdovanoti ta dieviškąja malone, ir tegu nesididžiuoja prieš kitus, bet nepaliaujamai tetarnauja Viešpačiui, nuoširdžiai ir nuolankiai. Jie daugiau sugeba rūpintis dieviškais dalykais, negu tie, kuriuos atitraukia asmeniški šeimyniniai rūpesčiai. Tačiau jeigu, vėl netekę šios dovanos, pajustų nesiliaujančią liepsną, tegu prisimena apaštalo žodžius: "Geriau tuoktis, negu degti" (1 Kor 7,9).

Nenuostabu, jog turintis pašaukimą tarnauti Dievui  bei žmonėms, reformatų teologas Roger galėjo sukurti teologiškai priimtinas prielaidas tam tikro tikslo brolijai, kurioje dalyvautų ir protestantiškų bažnyčių nariai. Taip pat , teologas Rože padėjo evangelikams vyrams apsispręsti savotiškiems vyriškos brolijos „vienuolystės" įžadams, kuriuose pasižadama tarnauti Kristui, laikytis neturto bei celibato vardan savo tarnystės.

Įdomu ir nuostabu, kad septyniasdešimtaisiais XX amžiaus metais, kai Europoje ir Amerikoje kunkuliavo hipių judėjimas ir seksualinė „revoliucija", į Taize bendruomenę pas celibatą pasirinkusius brolius protestantus jau atvykdavo tūkstančiai jaunų žmonių. Nuo 1969 metų  Paryžiaus arkivyskupo leidimu į Taize bendruomenę leista įsitraukti ir Romos katalikams.

Visa tai yra įdomu. Dar daugiau, tikintis krikščionis mąstydamas apie reformatą brolį Rože(Roger) , jo padarytą veiklą, įkurtą ekumeninę broliją bei įtakingą, plačiai žinomą pasaulinę Taize krikščionių bendruomenę, neišvengiamai pajunta įvykusius nuostabius Šventos Dvasios darbus.

Kun. Tomas Šernas