Vasario 19 dieną, „Lietuvos ryto" žinių svetainėje paskelbta žinia: „Rygos ekspertai suteikė teisę tradicine evangelikų reformatų bažnyčia vadintis tik vienai bendrijai". Nuskambėjo optimistine gaida, jog „ekspertų išvados gali išspręsti unikalią mūsų šalies situaciją". Jos esmė išdėstyta pagal A.Kvedaravičių ir paskelbta „autoritetinga arkivyskupo" pozicija dėl „atskilėlių". Deja, pačių ekspertų iš Rygos ir A. Kvedarvičiaus niekas nepristatė. Kas, pagaliau, vyksta toje Lietuvos evangelikų reformatų padangėje?

Iš suspenduoto kunigo-diakono į arkivyskupus!

Algimantas Kvedaravičius - buvęs tarybinės karinės gamyklos „Venta" darbuotojas. Fizikas, kurį laiką studijavęs Maskvoje. Vilniaus evangelikų reformatų parapijos nariu tampa vieneriems metams praėjus po šios parapijos atsikūrimo, 1990 metais. Labai aktyvus parapijietis, daug fotografuoja, suburia pučiamųjų instrumentų grupę, dalyvauja parapijos chore.

1992 m. parapijos vyresniųjų rinkimuose jam patikimos parapijos seniūnų tarybos pirmininko pareigos. 1995 m. jau neberenkamas, tačiau aktyviai veikia aukštesniojoje - Lietuvos evangelikų reformatų institucijoje - Sinodo Kolegijoje (Konsistorijoje). Atsakingas už bažnytinio turto administravimą. Bažnytiniu turtu A.Kvedaravičius taip rūpinosi, jog visai Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei su Sinodo paskirtu dvasininku kun. Tomu Šernu 2002 metais buvo naujomis spynomis užrakintos bažnyčios ir parapijos namų durys. Nuo tada į Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčią gali įeiti tik ištikimieji turto administratoriui.

A.Kvedaravičius buvo įšventintas kunigu - diakonu 1995 metais Papilyje, Biržų r. išimtine tvarka, pagal „vargo" 1957 m. kanoną, leidžiantį kunigams pasiruošti pamainą iš gabių jaunuolių. Ordinuotas be privalomų teologijos studijų, be Sinodo sprendimo, dalyvaujant evangelikų liuteronų kunigui ir vyskupui bei vyresniajam evangelikų reformatų kunigui. Tuo metu labai trūko evangelikų reformatų dvasininkų. Deja, ordinacija sukėlė įtampą evangelikų reformatų bendruomenėse, ten kur jį jau pažinojo... Suprantama, į aukštesnį tarnystės laipsnį - kunigu  - niekas nebeįšventino.

Pradėjęs eiti dvasininko pareigas turto administravimo neatsisako. Be Sinodo žinios kartu su trimis kitais asmenimis tampa neva bažnytinio turto Vilniuje bendrasavininku. Per įsteigtą turto administravimui įstaigą „Choralas" jį valdo. Gyvavo šį įstaiga iki 2003 m. konflikto su eiliniu statytiniu „Sinodo Kolegijos prezidentu" ponu K. R. Pastarasis asmuo tuo pat metu ėjo ir „Choralo" direktoriaus pareigas, ir buvo atsakingas „Sinodo kolegijai". Panašu, jog K.R. reikalą suprato teisingai - buvo atsakingas pats sau. Ankstesni direktoriai patys išeidavo, susivokę kas yra „tikrasis šeimininkas", o šis atsisakė. Reikėjo įstaigą panaikinti.

Kunigas - diakonas A. Kvedaravičius buvo ne kartą kviečiamas į Dvasininkų sesijas dėl netinkamo dvasininkui elgesio, tačiau jas ignoruodavo. Nuo 2001 m. visiškai ignoruoja Sinodo suvažiavimus Biržuose. 2001 m. tampa „sinodo" Kaune vieninteliu dvasininku. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo 2002 metais suspenduotas. Pasinaudodamas valstybinių tarnautojų ir parapijiečių patiklumu 1995-1998 m. pasisavina Sinodo kolegijos ir visų parapijų valstybės išduotus juridinio asmens pažymėjimus. Ima kalbėti visų Lietuvos evangelikų reformatų vardu. Sumaniai naudodamasis valstybinių institucijų neutralumu bažnytiniams klausimams ir toliau kelia konfliktus bendruomenėse. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas 2002 m. ėmėsi aktyvių veiksmų santykiuose su valstybe ir įregistravo juridinį asmenį, kuris ėmė atstovauti aukščiausiąją Lietuvos evangelikų reformatų vadovybę - Sinodą, pavadinimu: Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios -Unitas Lithuaniae- Sinodas. Į tai reaguodamas 2003 m. A. Kvedaravičius įregistruoja naują juridinį asmenį, pavadinimu: Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia. Pasivadina bažnyčios generaliniu superintendentu. Susiranda naujus užsienio rėmėjus radikalaus reformatų sparno Amerikos ortodoksinių reformatų misijoje. Berods, nuo 2007 metų įsijungia į ortodoksinių reformatų tarptautinę draugiją (World Reformed Fellowship). Šiame kontekste yra labiau suprantamos Rygos ekspertų autoriteto įžiebtos viltys užbaigti „Lietuvai garbės nedarančią istoriją". Kaip tai įprasta: „vardan tos, Lietuvos..." eilinė pamazgų srovė vėl išlieta ant evangelikų reformatų galvų. Tikrasis žinutės autorius taip ir pasislėpė po ELTA ir lrytas.lt ar ekspertų pavadinimais, atsakomybę už straipsnį palikdamas jiems. Pažįstamas stilius - teršti tikinčius kitų rankomis?

Evangelikų reformatų ar ortodoksinių reformatų ekspertai iš Rygos?

Ryga - nuo Reformacijos žinomas protestantiškas miestas, tačiau čia vienareikšmiškai dominuojanti evangeliška konfesija yra Latvijos evangelikų liuteronų Bažnyčia. Po II pasaulinio karo išvykus vokiečių tautybės Rygos miestiečiams, evangelikų reformatų istorinės bendruomenės nebeliko ir jų bažnyčios pastatas tapo Latvijos evangelikų liuteronų Bažnyčios nuosavybė. Čia veikia liuteroniška Rygos reformatų parapija (latviškai: Rīgas reformātu draudze), priklausanti Latvijos evangelikų liuteronų Bažnyčiai.

1992 metais Rygoje įsteigiama nauja ortodoksinių reformatų bendruomenė - Rygos reformatų Biblijos parapija (latviškai: Rīgas reformātu Bībeles draudze). Jai vadovauja kun. Alvis Sauka. Nuo 1998 metų Rygoje ėmė veikti Baltijos reformatų seminarija. Ortodoksinė reformatų bendruomenė nuomoja patalpas senojoje Rygos evangelikų reformatų bažnyčioje. Joje, Rygos senamiesčio centre, organizuojamos daugiausia iš JAV atvykstančių teologijos dėstytojų paskaitos. Nematyti iškabų, liudijančių, jog čia veikia teologijos mokykla. Nėra dieninių studijų, dauguma užsieniečių atvyksta išdėstyti atskirų teologinių kursų; panašu į neakivaizdines studijas. Akivaizdu, kad pagrindinis studentų iš Lietuvos verbuotojas yra pats apie 2005 metus tuos kursus pabaigęs „arkivyskupas" A. Kvedaravičius. Jis siekia atidaryti šios mokyklos filialus Lietuvoje. Suprantama, jog JAV ortodoksinių reformatų misionieriams A. Kvedaravičius su Lietuvos tradicinės religinės bendrijos rekvizitais yra patikimas asmuo. Tai nesunku suprasti susipažinus su ortodoksinių reformatų tinklalapyje „Kristus Rusijai" publikuojamais straipsniais. Ten neslepiamas džiaugsmas, jog Lietuva bus pirmoji ir vienintelė Europos Sąjungos šalis, kur jų dėstomas mokslas bus valstybės pripažintas! Puoselėjami planai Vilniaus pedagoginiame universitete atidaryti ortodoksinių reformatų teologijos centrą. Pasidaro aišku, jog vasario 19 dienos ELTOS ir lryto.lt pranešime įvardintų ekspertų mokslinė kompetencija valstybinio pripažinimo Latvijoje ir apskritai Europos Sąjungoje neturi! Tačiau, Lietuvoje turės, nes A. Kvedaravičius tuo smarkiai rūpinasi. Manyčiau, kad A. Kvedaravičiaus ir ortodoksinių reformatų Lietuvoje tikrieji tikslai, vis tik, yra skirtingi. Įtariu, kad ortodoksiniai reformatai nenutuokia su kuo turi reikalą. Kaip ir apie tai, jog Papilio evangelikų reformatų bažnyčia, į kurią jie yra kviečiami pamokslauti, atkūrus nepriklausomybę buvo suremontuota už smerkiamų „liberalių" Vokietijos evangelikų reformatų dosniai paaukotus pinigus tikėjimo broliams Lietuvoje... Žinoma, kad po 2001 m. A. Kvedaravičiaus neatvykimo į Sinodą Biržuose bei jo pradėtų teisminių procesų prieš savo paties tikėjimo brolius, jo teologinė orientacija pasikeitė. Ortodoksiniai reformatai dabar naudingesni partneriai. Įdomu kodėl? Ir kaip ilgai?

Klaipėdos universitete veikianti Evangeliškos teologijos katedra A. Kvedaravičiui taip pat nebereikalinga. Joje savo kunigus nuo 1993-jų ruošia Lietuvos evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai. Valstybinį ir tarptautinį pripažinimą Klaipėdos universiteto Evangeliškos teologijos katedra turi. Evangelikų liuteronų ir reformatų teologija dėstoma Klaipėdoje nebėra tinkama nei A. Kvedaravičiui, nei jo naujiesiems bičiuliams ortodoksiniams reformatams. Tai kam tuomet reikėjo A. Kvedaravičiui ilgus metus vargti ir studijas neseniai Klaipėdoje pabaigti? Neužtenka Rygos kursų?

Ekspertai per atstumą?

Tikėtina, kad įmanomas bent neutralus sambūvis evangelikų reformatų ir ortodoksinių reformatų ar kitokių teologinių srovių (liberalių, nuosaikių ar radikalių) ir tai neturėtų savaime kelti konflikto. Normalus dalykas yra teologinės diskusijos konfesijos viduje, tačiau Lietuvoje esame dirbtinai įveliami į konfliktinę situaciją. Mūsų kvietimai ir pastangos užmegzti ryšius, kvietimai ortodoksinių reformatų atstovų pas mus apsilankyti - liko be jokio atsako iš Rygos. „Ekspertai" nė nesiteikė susipažinti su Sinodo dokumentais, apsilankyti istoriniame Lietuvos evangelikų reformatų Sinodų centre Biržuose. Juk čia veikia senjorato raštinė ir gyvuoja didžiausia evangelikų reformatų bendruomenė Lietuvoje.  Paprasčiausiai paskelbiama užsienio ortodoksinių reformatų teologinė nuostata apie moteris dvasininkes. Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės dokumentai liudija kitą: dar 1919 metais Sinodas priėmė bažnytinės teisės aktus, atveriančius moterims bažnytinėse institucijose užimti tas pačias vyresniųjų pareigas, kaip ir vyrai. 1928 metų pasauliniame evangelikų reformatų suvažiavime Amsterdame pirmoji moteris delegatė buvo iš Lietuvos - Sinodo kuratorė Klara Šepetienė. Prieškaryje evangelikai reformatai nuosaikiai diskutavo apie moterų dvasinės tarnystės galimybes. Pasitraukę nuo sovietinio persekiojimo evangelikų reformatų vyresnieji kunigai - superintendentai emigracijoje įšventino pirmąją moterį į kuniges-diakones dar gerokai iki 2003 metų, kuomet tai buvo atlikta Lietuvoje. Visose Europos nacionaliniuose Sinoduose veikiančiose tradicinėse Nyderlandų, Šveicarijos, Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos, Lenkijos ir kitose evangelikų reformatų Bažnyčiose yra tarnaujančių moterų dvasininkių. Gal po Rygos ekspertų išvadų staiga atsirado ir kartu su mumis Europoje neteisėtai ėmė veikti virš 30 nacionalinių evangelikų reformatų bažnyčių su apie 20 milijonų evangelikų reformatų?

Teologijos ar valstybinės teisės ekspertai?

Kodėl Rygos ekspertams, anonimiškiems teologijos mokslininkams, rūpi juridinis tradicinės religinės bendrijos statusas ir evangelikų reformatų pavadinimas Lietuvoje? Juk tai ne teologinė ir nebažnytinė, bet specifinė Lietuvos valstybinės teisinės sistemos ypatybė? Kaip žinia, pavadinimo monopolis labiau rūpi verslo pasauliui. Dėl prekinių ženklų yra normalu bylinėtis. Gal ekspertų užuomina apie svarainių fabrikėlį ir Coca Colą labiau atskleidžia jų užsakovo monopolistinę buitišką svajonę?

"Atskilėliai", „liberalai" ir „buvę reformatai"

Lietuvos evangelikai reformatai, kaip ir kitos konfesijos nukentėjo nuo buldozerinio ateizmo. Sinodas - aukščiausioji Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinė institucija negalėjo veikti. Tik politiniams orams atšilus 1988 metais jis susirenka bažnytinės teisės patvirtintu laiku ir vietoje - Biržuose, per Jonines. Deja, visi senieji evangelikų reformatų teologai - jau išmirę, likęs vos vienas kitas Sinodo narys pasaulietis ir dvasininkas, parapijų senosios kartos vyresnieji. Sunku sudaryti pastoviai veikiančią kompetentingą bažnytinę vadovybę. Tačiau išreiškiama aiški valia: reikia teologiškai paruoštų dvasininkų, reikia siųsti teologijos studijoms gabius ir pašaukimą turinčius jaunuolius. Studijas užsienyje rėmė emigracijoje veikianti Lietuvių evangelikų reformatų bažnyčios vadovybė - Kolegija išeivijoje, JAV ir Pasaulio reformuotų bažnyčių aljansas (World Alliance of Reformed Churches, centras - Ženevoje, Šveicarija.) Pasaulinio reformatų aljanso pilnateisiu nariu Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas yra nuo 1924 metų. 1998-1999 metais užbaigę evangeliškos teologijos magistro studijas užsienyje sugrįžo pirmieji siųsti studentai. Jie buvo ordinuoti diakonais ir vėliau - kunigais. Jų dvasinis darbas, kartu su likusiu po sovietmečio vieninteliu vyresniuoju dvasininku davė vaisų. Bendruomenės ėmė atsigauti, prasidėjo normalus dvasinis gyvenimas, vyksta jaunimo ir vaikų vasaros stovyklos, diakoninė veiklą vaikų namuose Medeikiuose ar senelių namuose Nemunėlio Radviliškyje, remontuojamos bažnyčios ir kiti bažnytiniai pastatai. Studijas baigė ir tarnystę parapijose pradėjo daugiau dvasininkų, sėkmingai bendradarbiaujama su valstybinėmis institucijomis, geri ekumeniniai santykiai su užsienio ir Lietuvos tradicinėmis ir kitomis konfesijomis.

Ortodoksiniams reformatams ir jų naujam draugui Lietuvoje kelia rūpestį evangelikų reformatų „nedidelė liberalių atsiskyrėlių grupelė". Ar negeriau tyliai pasinaudoti Šv. Rašto išmintimi: „...jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime..." (Apd.5,38-39) Kodėl ortodoksiniam reformatui arkivyskupui A. Kvedaravičiui taip rūpi senas evangelikų reformatų pavadinimas ir siekis prie jo prikabinti „liberalų" etiketę? Rūpi, nes šiuo pavadinimu vadinama tradicinė religinė bendrija: Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios -Unitas Lithuaniae- Sinodas. O kaip ignoruoti tokią „menkutę liberalių atsiskyrėlių grupelę"? Gal vieną dieną ims ji ir sugalvos tinkamą teisinį kelią pareikalauti iš „turto administratoriaus" ataskaitos už dešimtmečiais švaistomą bažnytinį turtą?

Pabaiga?

Atskiro rašinio tema - istorijos apie A. Kvedaravičiaus priglaustus buvusius Romos katalikų kunigus R.Š. ir R.L. Kaip jie pakankamai greitai virto uoliais ortodoksiniais reformatais ir dvasinininkais. Ir kaip, taip pat spėriai, iš A. Kvedaravičiaus "arkivyskupijos" jie nežinia kur išvyko. Dar kito rašinio tema - A. Kvedaravičiaus „misija" Baltarusijoje, kur nuvykę atradome reformatų bendruomenę Minske, tačiau jokio arkivyskupo iš Lietuvos jie nepažįsta... Istorija apie A. Kvedaravičiaus aktyvią veiklą ir skundus prieš savo tikėjimo brolius ar jam nepalankius valstybės tarnautojus ir institucijas administraciniams teismams, prokuratūroms, Seimo kontrolieriams...  Jo pastangos palenkti sau politikus Seime bei tradicinių konfesijų vadovų parašų kolekcionavimas  - taip pat, deja, yra mūsų su juo jau išgyventos vargo istorijos. Gal ir bus kada aprašytos. Juk turime unikalų atvejį, nesinori net patikėti, kad tiek daug vargo gali prikurti vienas žmogus! Be įgaliojimu, bet su vertingais popieriais.

Kun. Rimas Mikalauskas
Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas