Reformatų požiūris į žmogų yra sudėtingas. Jau užsiminėme apie Dievo paveikslą, kuris sudaro "žmogaus šlovę". Bet tai tik dalis tiesos. Krikščionys visada - ir dar aiškiau po V a. pelagijiečių kontroversijos - pabrėžė žmogaus nuodėmingumą. Sekdami Augustinu, reformatai radikalizavo Viduramžių sampratą, kuri buvo tapusi daugiau ar mažiau pusiau pelagijietiška.
Jonas Kalvinas savo "Krikščioniško tikėjimo pagrinduose" rašo, jog žmogus po Nuopuolio yra "iškrypęs ir sugedęs visose mūsų prigimties dalyse, mes tik dėl šio sugedimo esame teisėtai pasmerkti Dievo, kuriam niekas netinka, išskyrus teisumą, nekaltumą ir tyrumą" (II, 1, 8). Nuodėmė sunaikina visą žmogų, todėl "pasibjaurėtinas bedieviškumas užgrobė pačią proto tvirtovę, ir puikybė prasiskverbė iki pat jo širdies gelmių". Reformuotojas iš Ženevos pabrėžė, kad nuodėmė neglūdi (arba nėra sutelkta) kurioje nors žmogaus dalyje, pavyzdžiui, mūsų kūne arba geidulingume. Mūsų protas irgi yra ne mažiau nupuolęs (žr. II, 1, 9; 2, 25).
Reformatų tikėjimo išpažinimai patvirtina šį požiūrį, kuris gerai apibendrina biblinį pasakojimą ir šiandien žinomas kaip "visiškas žmogaus nuodėmingumas". Pasak Antrojo Helvetijos išpažinimo, nupuolęs žmogus yra "pilnas nedorybės, nepasitikėjimo, paniekos ir neapykantos Dievui, mes nepajėgiame padaryti ar netgi pagalvoti apie save nieko gera" (VIII). Heidelbergo katekizmas be išlygų sako: "Iš prigimties esu linkęs neapkęsti Dievo ir savo artimo" (K 5; taip pat žr. Vestminsterio išpažinimo 6, 2 ir Dorto kanonų 3, 3).
"Visiškas nuodėmingumas" dažnai suprantamas klaidingai. Ši sąvoka anaiptol nereiškia, kad žmonės yra tokie blogi, kaip tik galima įsivaizduoti. Dauguma bendrapiliečių daro gerus darbus - pasaulis nėra pragaras, bent jau ne visur ir ne visada. Reformatų "bendrosios malonės" sąvoka paaiškina tokį dalinį žmonių, kultūros ir visuomenės gerumą po Nuopuolio. Per nuodėmę nupuolė visas žmogus, bet ne taip giliai, kaip įmanoma. Mes nepavirtome demonais. O pasaulis ir toliau egzistuoja. "Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų", - sako Jėzus (Mt 5, 45). Per Sūnų Dievas "palaiko visatą" (Hbr 1, 3) - tai ne kas kita, o malonė. Dievas neprivalėjo ir neprivalo to daryti.
Dievas nustato ribas blogiui, idant nepatirtume visų jo pasekmių pačiu žiauriausiu pavidalu. Vienas svarbiausių Dievo įrankių blogiui apriboti yra valstybė, visa civilinė tvarka. Valstybės valdžia yra duota Dievo piktadariams nubausti (žr. Rom 13, 3-5), padaryti gyvenimą ir bendruomeninį gyvenimą įmanomus.
Visi šie principai turi be galo svarbių politinių implikacijų. Pats Kalvinas neišplėtojo vientisos ar gilesnės valdžios teorijos. Bet jis suprato - dėl savo teologijos ir XVI a. bei ankstesnių laikų valdovų pavyzdžio - didžiu¬lį pavojų, į kurį dažnai nuveda politinė galia.
"Juo labiau auga šios monarchijos", - pastebėjo jis komentare apie keturias Danieliaus karalystes, - "juo labiau pasaulyje stiprėja palaidumas. [...] Todėl kokia didi yra kvailybė ir beprotybė kone visų trokštančių, kad karaliai būtų ypač galingi." Jis bjaurėjosi pasaulio imperijomis ir visais dideliais politinės galios agregatais. Kalvino įsitikinimu, anarchija yra didžiausia blogybė. Bet tironija nusipelnė beveik tiek pat jo kritikos, kiek ir anarchija. Kalvino nuomone, tironas yra nevaldomas valdovas; tironija yra tvarkos iškraipymas, žmogaus orumo pažeidimas.
Tad ką reikėtų daryti? Paskutiniajame "Krikščioniško tikėjimo pagrindų" skyriuje Kalvinas pasisako už mišrią konstituciją su skirtingų tradicinių valdymo modelių elementais. Galiausiai nėra lemtingai svarbu, ar valdo monarchas, ar "tauta", ar grupė. Pamatinė mintis yra ta, jog galia turi būti ribojama ir kontroliuojama. O paskiram asmeniui nevalia turėti per daug galios:
"Nes labai retai nutinka, kad karaliai taip valdo save, jog niekada nenutolsta nuo to, kas yra teisinga ir teisu arba turi tiek nuovokos ir apdairumo, kad visada teisingai suprastų. Todėl dėl žmonių ydų arba trūkumų yra patikimiau ir geriau, kad valdytų keletas, nes tada jie vienas kitam padėtų, pamokytų ir perspėtų vienas kitą, ir jei kuris nors panorėtų eiti per toli, tai kiti būtų cenzoriai ir mokytojai, pažabojantys jo nesaikingumą" (IV, 20, 8).
Parlamentai moderniąja prasme dar tik buvo pradėję savo veiklą (kaip tarkime Britanijoje), bet Kalvinas labai priartėja prie jo sampratos: "Kai liaudies magistratai buvo paskirti karalių tironijai pažaboti", tada jie gali ir turi "oficialiai sustabdyti perdėtą karalių savivalę..." (IV, 20, 31). Tautos atstovai privalo griežtai kontroliuoti esančius valdžioje ir saugoti "žmonių laisvę". Tai yra demokratijos šerdis! Mes galime turėti visuotinius rinkimus, nepriklausomas partijas ir laisvą spaudą (visus dalykus, svarbius demokratijos funcionavimui šiandien), bet jei kontrolė neveiks per parlamentą, teismus ir kitas valstybės institucijas, tada negalima kalbėti ir apie demokratiją.
Šie principai padarė didelę įtaką Vakarų pasaulyje. Britų konstitucinė monarchija ir JAV Konstitucija su savo "stabdžių ir atsvarų" sistema atspindi Kalvino įsitikinimus. Čia taip pat galima pacituoti garsiuosius Lordo Actono (1834-1902) žodžius: "Visa valdžia korumpuoja, absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai".
Teologas Reinholdas Niebuhras (1892-1971) puikiai apibendrino antropologinius demokratijos pamatus: "Žmogaus pajėgumas teisingumui padaro demokratiją įmanomą; bet žmogaus polinkis į neteisingumą padaro demokratiją reikalingą" (The Children of the Light and the Children of Darkness). Ir galiausiai būtina Lewisą, kuris savo didžiąją esė Equality pradeda šiais žodžiais: "Aš esu demokratas, nes tikiu Žmogaus Nuopuoliu". Jis, kaip ir Kalvinas, buvo įsitikinęs, kad "žmonija yra tiek nupuolusi, kad nė vienam žmogui nevalia patikėti neribotos galios jo artimui".

Kaip matėme, įstatymo valdžia yra vienas kertinių demokratinės visuomenės akmenų. Jei įstatymas nėra karalius, t. y. jei jis nėra aukščiau esančiųjų valdžioje, tada gali būti teisingi rinkimai ir visa kita, bet nebus demokratijos tikrąja žodžio prasme.
Visuotinai sutariama, kad įstatymai yra svarbūs ir turi būti gerbiami. Žmonės daugiausiai galvoja apie pozityvius valstybės įstatymus, kuriuos priima parlamentai. Bet kaipgi dėl moralinio įstatymo, Dievo įstatymo? Ar mes, kaip piliečiai, esame pavaldūs Dievo įstatymui? Tai gana kontroversiškas klausimas, bet net ir daugelis krikščionių jį dažnai neigia. Kas mes esame, jog drįstume primesti savo moralinį mąstymą kitiems, netikintiems žmonėms? Ar moralinis įstatymas tebegalioja ir kam jis galioja?
Visų pirma, privalome nepamiršti svarbios perskyros: Senojo Testamento apeiginiai ir teisminiai įstatymai mūsų nebesaisto. Tačiau moralinis įstatymas - taip! (Antrasis Helvetijos išpažinimas, XII). Šiuo klausimu Išpažinimas patvirtina: "Mes mokome, jog Dievo valia mums yra išaiškinta Dievo įstatyme, ką jis nori, kad darytume, ir ko nenori, kas yra gera ir teisinga arba kas yra bloga ir klaidinga".
Moralinis įstatymas nusako, kas yra gėris, blogis, teisingumas, moralė. Todėl Vestminsterio išpažinimas vadina jį "tobula teisumo valdžia" (19, 2). Egzistuoja platus biblinis šio teiginio pamatas, nes Dievo moralinio įstatymo amžinumas patvirtinamas daugybę kartų (Ps 19, 9-10; 105, 8; 111, 7-8; 119, 98 ir t.; Iz 30, 8-9; Mt 5, 18; Lk 16, 17).
Reformatų tradicija ypač pabrėžia, kad šis įstatymas galioja kiekvienam žemės žmogui. Dievo įstatymas yra visuotinis, nes jo pamatai glūdi Kūrėjo būde. Pasak Franciso A. Schaefferio: "Dievo įsakymai yra jo teiginiai apie savo būdą. Jie nėra sutartiniai. Dievas turi būdą, o Jo būdas yra visatos įstatymas" (Joshua and the Flow of Biblical History). Jei visa yra sukurta Dievo, tada visa priklauso jam ir teisingai naudojama tik tada, kai naudojama pagal jo valią.
Jei išleisime iš akių šiuos principus, bus iš tiesų sunku suvokti daugelį Senojo Testamento istorijų. Kodėl Nebukadnecaras buvo taip griežtai nubaustas? Jis puikavosi savo "didele galybe" (Dan 4, 27) ir nenorėjo pripažinti, kad "Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori" (Dan 4, 22). "Dangus yra visavaldis", - tai jis turėjo visiškai pripažinti. Danielius jį perspėja: "Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais, o savo nusikaltimus gailestingumu vargšams" (4, 24). Tas pats buvo pasakyta Izraelio ir Judo karaliams, to paties reikalaujama iš kiekvieno: "Tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu" (Mch 6, 8). Pagrindiniai moraliniai standartai visur yra tie patys, nes Dievas yra tas pats.
Šioje vietoje daugelis nurodys į Bažnyčios ir valstybės atskyrimą: dažnai sakoma, kad bet koks krikščioniškas ar religinis įstatymas kaip pozityviojo įstatymo pagrindas pažeidžia šį principą. Pagal šį principą religiniai įsitikinimai turi savo vietą privačiame gyvenime, bet ne viešojoje sferoje. Esą tikintieji daugelyje visuomenių sudarantys mažumą, todėl ši mažuma neturinti primesti savo mąstymo likusiems visuomenės nariams.
Pirmą kartą Bažnyčios ir valstybės atskyrimas aiškiai suformuluotas JAV Konstitucijos Pirmojoje pataisoje: "Kongresas neišleis jokio įstatymo, kuris gerbtų valstybinę religiją arba draustų laisvą jos išpažinimą..." - prasideda tekstas. Pataisa draudžia Kongresui įteisinti nacionalinę religiją arba teikti pirmenybę vienai religijai kitos atžvilgiu.
Krikščionys evangelikai, padėję suformuluoti šią "doktriną", stengėsi nesuteikti valdžiai teisės kištis į Bažnyčios reikalus. Bet jie niekada neturėjo omenyje visuomenės, kuri būtų laisva nuo bet kokios atsakomybės prieš Dievą! Dažnai pamirštama, kad pats atskyrimas išaugo iš biblinių šaknų - Bažnyčia ir pasaulietinė valdžia yra skirtingi valdymo ir valdžios pavidalai.
Kaip matėme, karalius (arba valstybė), kaip ir seniausiose imperijose, nėra išganymo tarpininkas. Išganymas yra Bažnyčios reikalas! Izraelio karalius nebuvo atsakingas už kunigą ir pats nesielgė kaip kunigas. Tačiau kai karalius atliko kunigo vaidmenį, kaip pasielgė Judo karalius Uzijas, jis buvo griežtai peikiamas (2 Met 26, 18). Esama ir daugiau aiškių pavyzdžių: Mozė kaip įstatymo davėjas, ir Aaronas kaip aukščiausiasis ku¬nigas; valdytojas Nehemijas ir kunigas Ezra; dviguba administracija (2 Met 19, 11), dviejų rūšių patepimas (žr. 1 Met 29, 22), du centriniai pastatai ("Viešpaties namai" ir "karaliaus rūmai", žr. 2 Met 7, 11). Tad Jėzus tik primena: "Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo, Dievui" (Mk 12, 17).
Senovės žmonės, atvirkščiai, suvokė valstybę kaip neatskiriamą nuo religijos. Graikų ir romėnų dievai buvo garbinami daugiausia kaip imperijos, tautos ar miesto gynėjai. Politika buvo giliai persipynusi su religija. Prieš kiekvieną svarbų valstybės reikalą romėnai stengdavosi sužinoti dievų valią. Svarbiausias dalykas buvo tvarkingas aukų paaukojimas, tai tapo pagarbos valstybei ir tradicijos vertinimo simboliu (bet ne asme-ninio įsitikinimo ženklu!). Pats Augustas vadovavo religijos restauracijai, vien tik Romoje pastatydinęs 82 šventyklas. Jis (ir jo įpėdiniai) užėmė aukščiausiojo kunigo (pontifex maximus) vietą. 12 m. pr. Kr. karališkuosiuose rūmuose buvo pašventinta deivės Vestos šventykla. Vestos apeigos buvo svarbiausios Romoje, todėl nuolatinė Augusto gyvenamoji vieta buvo religinis imperijos centras.
Taigi pati sekuliarumo sąvoka atsirado krikščionybėje. Oliveris O'Donovanas sako: "Tikrai krikščioniška valstybė suvokia save kaip iš esmės sekuliarią, [...] terminą 'sekuliarus' atitinka ne 'sakralus', ne 'dvasinis', bet 'amžinas'" (The Desire of Nations). Valstybė nėra amžina, Roma nėra amžina, visada ateis laikas, kai visos tautos, monarchai ir valdžios išnyks - bet tik ne Dievo karalystė. O "neregimoji" Bažnyčia yra amžina!