Holger Lahayne

Atsakomybė

Taigi valstybei tenka atsakomybė savo piliečiams daryti gera, o ne bloga. Galų gale pasaulietinė valdžia egzistuoja, idant pažabotų blogį, o ne palaikytų. Kalvinas sakė, kad "gerai reguliuojama sandrauga" yra tokia, kurioje "įvairūs teisėjų ir senatorių, kareivių, kapitonų, amatininkų ir daktarų [bažnyčios pastorių] sluoksniai vieni kitiems padeda abipusiais santykiais ir suvienija pastangas, idant skatintų bendrą visų žmonių gerovę (Comm. Is. 3, 2). Paskutiniame "Krikščioniško tikėjimo pagrindų" skyriuje reformatorius rašo, kad jo minėta bendra gerovė reiškia, "kad niekas nedrumstų viešos ramybės, kad kiekvieno žmogaus nuosavybė būtų saugi, kad žmonės vykdytų nekenksmingą prekybą vieni su kitais, kad būtų ugdomas sąžiningumas ir kuklumas; trumpai tariant, kad viešas religijos pavidalas galėtų egzistuoti tarp krikščionių, ir žmoniškumas tarp žmonių" (IV, 20, 3).

"Žmoniškumas tarp žmonių" - tai turi būti saugoma. Tačiau savo atsakomybės ir pareigų suvokimas neateina iš niekur ir negali būti laikomas savaime suprantamu, nes visi esame nusidėjėliai ir linkę siekti savo interesų. Valdovai privalo nepamiršti, kad jie yra atsakingi Dievui, ir tik tai galiausiai atneš naudos. Apie valdovus Kalvinas rašo, kad "jeigu jie kaip nors nusideda, tai ne tik nuskriaudžia žmones, kuriuos nedorai kankina, bet ir įžeidžia patį Dievą, kurio šventuosius tribunolus suteršia" (IV, 20, 6).

"Suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir žmones...", skelbia pirmieji Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Dokumento (Konstitucijos) preambulės žodžiai. Jie atspindi krikščionišką teksto autorių ir pokario Konstitucijos rengėjų pasaulėžiūrą.

Valdovai yra atsakingi. Štai kodėl aukščiausio rango civiliniai tarnautojai yra tarnautojai arba vadinami ministrais, nes jie turi tarnauti mums, piliečiams. Ne mes, žmonės, turime jiems tarnauti. Jie nėra dievai ir nėra panašūs į dievus. Augustinas sako: "Net ir tie, kurie valdo, tarnauja tiems, kuriems iš pažiūros įsakinėja; nes jie valdo ne dėl galios meilės, bet vedami pareigos jų atžvilgiu - ne todėl, kad didžiuotųsi valdžia, bet todėl, kad myli gailestingumą" (De civ. XIX, 14).

Tačiau kas yra žmonių gerovė? Ar tai yra taika ir apstas, malonumai ir pasitenkinimas? Augustinas savo knygoje "Dievo miestas" primena, jog labai svarbu, kaip mes suvokiame Dievą, kurio valdžioje esame. Krikščionys išpažįsta gerąjį Dievą, kuris myli teisingumą. Pagoniškų dievų "garbintojai ir gerbėjai" "mėgaujasi mėgdžiodami jų gėdingas nedorybes" ir todėl jiems "visiškai nerūpi, kad respublikoje būtų mažiau ištvirkimo ir palaidumo" (II, 20). Nepakanka rūpintis kažkokia gerove, reikia, kad gerovė eitų išvien su teisingumu (žr. garsųjį jo posakį: "Jei nebeliks teisingumo, kas tada bus karalystės, jei ne didžiulis plėšikavimas? Nes kas gi yra plėšikavimai, jei ne mažos karalystės?"; IV, 4). O tai užtikrina tik teisingas Dievas.

Čia norėčiau paminėti tris konkrečias valdovų atsakomybes, kurios remiasi Biblija. Pirma, iš bet kokios politinės valdžios pusės privalo būti viešas įsipareigojimas siekti tiesos ir sakyti tiesą. Tai yra svarbiausias dalykas. George'as Orwellas (1903-1950) savo esė "Politics and the English Language" (1946) pranašingai rašė: "Politinė kalba [...] yra skirta tam, kad melas atrodytų kaip tiesa, žmogžudystė - verta pagarbos, o oro pilys atrodytų tvirtovė. [...] Todėl politinė kalba turi būti sudaryta iš eufemizmų, loginių klaidų ir absoliučiai miglotų neapibrėžtumų".

Antra, mums reikalingi vieši svarstymai, debatai ir diskusijos apie bendrą gėrį. Ypač parlamentas turėtų būti toks viešas forumas, prieš kurį turi pasiaiškinti vyriausybė ir kurio kritiškiems klausimams ji privalo pasiduoti. Atvirumas kritikai ir patarimams yra, kaip matėme, labai svarbus demokratijai.

Trečia, turime nepamiršti, jog tarp valdžios/galios ir darbo/atsakomybės egzistuoja glaudus ryšys. Tai paprasčiausias principas: juo daugiau valdžios, juo daugiau darbo, naštos ir pan. Jis tapo mūsų politinio paveldo dalimi, todėl mes vėlgi dažnai jį laikome savaime suprantamu. Žinoma, galvojame, ministras pirmininkas turi daug dirbti dėl mūsų! Bet istorijoje dažniausiai būdavo atvirkščiai: esantieji valdžioje galėdavo nusikratyti pernelyg didelės darbo naštos ir sukrauti ją ant paprastų žmonių, kad šie dirbtų už juos.

Valdžios ir darbo ryšys yra įšaknytas Biblijoje ir galiausiai pačiame Dieve. Dievas, Viešpats, turi absoliučią valdžią, bet kartu yra darbščiausias iš visų būtybių (žr. Ps 121, 4). Žmonės turi valdžią likusiai kūrinijai, bet tai kartu reiškia ir darbą - auginti, rūpintis, saugoti ir pan. Įgaliojimas pajungti sau žemę nereiškia jos išnaudoti, bet rūpintis ja. Tą patį galima pasakyti apie Bažnyčią ir šeimą (vadovavimas kongregacijai reiškia didžiulį darbą; vyro kaip "šeimos galvos" vaidmuo reiškia ir daugiau darbo!).
Kokia šiame kontekste tenka užduotis Bažnyčiai ir krikščionims? Viena vertus, tikintieji yra raginami pozityviam įsipareigojimui. Dievas sako žydams Babilone: "Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė - jūsų gerovė" (Jer 29, 7). Tačiau tolesniuose skyriuose (50, 51) skaitome labai griežtą nuosprendį tam pačiam miestui. Bažnyčia turi būti pranašiškas balsas tautai, ir, bent kartais, jis gali skambėti labai "dekonstruktyviai".

Krikščionys privalo būti pasirengę daug rizikuoti, būti pašiepti, išjuokti ir marginalizuoti. Mes išliksime tik dėl gilaus pareigos jausmo ir tikėjimo. Williamas Wilberforce'as, dešimtmečiais buvęs Britanijos Atstovų rūmų nariu, 20 metų kovojo prieš prekybą vergais (kol ji buvo panaikinta 1807 m.). Sudėtingą Wilberforce'o asmenybę ir veiklą padeda suvokti stiprus jo pareigos Dievui suvokimas. "Visagalis Dievas iškėlė man du didžiulius tikslus, sustabdyti vergų prekybą ir reformuoti papročius", - sakydavo parlamentaras. Wilberforce'ą vedė į priekį kalvinistinės pareigos didžiajam Dievui jausmas. Mums reikia daugiau tokių kaip jis!

Individas

Kaip jau minėta, mes įžengiame į "postsekuliarizmo" amžių - religija vėl sugrįžo į viešąją sferą. Net ir Richardas Rorty siūlė naują viešą religinį tikėjimą. Rorty pripažino, jog visos konkuruojančios pasaulėžiūros galiausiai yra konkuruojantys įsipareigojimai kuriam nors orientyrą suteikiančiam tikėjimui, ir kad joks konfliktas tarp pasaulėžiūrų nebus išspręstas apeliuojant į protą ar objektyvius tiesos standartus. Iš esmės visos pasaulėžiūros reikalauja tikėjimo ir vilties. Bet Rorty teikė pirmenybę gana miglotam viešajam "tikėjimui", kurį vadino "romantiniu politeizmu". Moderniosiose sekuliariose demokratijose poezija turėtų perimti tą vaidmenį, kurį paskirų žmonių gyvenimo ugdyme atlikdavo religija.

Tačiau Rorty naujos rūšies tikėjimo vizija yra pabrėžtinai antiklerikalinė ir antibažnytinė. Rorty įsitikinimu, tikinčiųjų sambūriai galintys ir toliau egzistuoti, bet Bažnyčia kaip institucija ar viešas balsas kelia potencialų pavojų demokratinei visuomenei, kaip pats Rorty rašė knygoje "The Future of Religion" (kartu su Gianni Vattimo). Jo įsitikinimu, pati Amerikos demokratija atlieka tam tikrą Bažnyčios pakaitalo vaidmenį. Ši demokratijos pilietinė religija pabrėžia tik santykius tarp žmonių, o ne tarp mūsų pačių ir Dievo.
Mums reikia ne kažkokios neteistinės religijos, ne migloto teizmo ar savitos numitintos krikščionybės. "Krikščionybė ir niekas kitas", - kaip sakė Habermasas, yra tokių mūsų vakarietiškų pasiekimų kaip demokratija šaltinis. Bet kokia religija čia nepadės. Nei islamas, nei budizmas, nei pagonybė, nei konfucianizmas. Tik krikščionybė (išsauganti hebrajų paveldą) ir jos individo idėja padaro demokratiją įmanomą.
Thomas Cahillas savo knygoje "The Gift of the Jews" aiškina, jog senovės pasaulyje žmogaus gyvenimas buvo laikomas dangiškojo gyvenimo atspindžiu, valdomu likimo jėgų. Viską sprendė dievai. Pavyzdžiai, modeliai, paradigmos yra danguje, "įrašyti žvaigždėse". Žmonių uždavinys yra juos atkartoti, elgtis pagal juos. Biblinė samprata yra absoliučiai kitokia. Žvaigždės nėra dievai, o žmonės yra tikrai laisvi. Jų mąstymas, jausmai ir poelgiai turi prasmę ir potencialą sukurti kai ką nauja. Pradžios knygos 12 skyriuje regime Abraomą - individą, žengiantį į nežinomą ateitį. Jis nekartoja kažkokio modelio, bet Dievas su juo kuria istoriją. Biblijoje kiekvienąkart matome unikalius individus - keistus, stebinančius; žmones, neatitinkančius jokio žinomo modelio, tikrus asmenis, kurie paveikia istoriją ir pakeičia savo likimus.

Lewisas tą pačią mintį pabrėžia savo esė Man or Rabbit?:

"Materialistui tokie dalykai kaip tautos, klasės, civilizacijos turi būti svarbesni negu individai, nes individai gyvena tik septyniasdešimt su trupučiu metų, o grupė gali gyvuoti ištisus šimtmečius. Bet krikščioniui individai yra svarbesni, nes jie gyvena amžinai; o rasės, civilizacijos ir panašūs dalykai, lyginant su jais, tėra vienadieniai kūriniai."
Šią mintį grindžianti teologinė koncepcija yra mūsų jau minėtoji Kūrėjo-kūrinio perskyra. Pasak Assmanno, "Dievo ir pasaulio diferenciacija" buvo nauja hebrajiškojo monoteizmo idėja. Senovės pagonių pasaulėžiūrą grindžiantis požiūris buvo įsitikinimas, kad "dievybės neįmanoma išgauti iš pasaulio"; todėl jis pagoniškąjį politeizmą vadina "kosmoteizmu", t. y. kad visata yra dieviška arba persmelkta dievybės. Priešingai, "monoteizme dievybė išsilaisvina iš įjungties į visatą, visuomenę, likimą ir stoja akis į akį priešais pasaulį kaip nepriklausoma būtis". Tuo tarpu žmogus išsilaisvina ir tampa tikru Dievo kolega; dabar atsiranda vietos partnerystei ir santykiui su Dievu. Dabar žmogus tampa "autonomišku arba teonomišku individu" (Die Mosaische Unterscheidung).
"Monoteizmas išlaisvino žmones, kad jie galėtų būti moraliai atsakingi", - sako Assmannas. Bet būti sąmoningai moraliam, atsakingam už savo gyvenimą ir sprendimus, žvelgti į atvirą ateitį yra - bent kartais - irgi sunki našta. Lengviau gyventi pagoniškame pasaulyje, tiesiog kartojant iš anksto duotus modelius! Ir netgi dar blogiau: mes esame laisvi individai, nes galime nusikalsti. H. Stein savo knygoje "Mose und die Offenbarung der Demokratie" sako, kad be moralinio konflikto negali būti ir individo; individas gimė iš nešvarios sąžinės - aš esu atsakingas už savo poelgius, vadinasi, aš galiu nusikalsti. Assmannas komentuoja: "Išgrynintas ir sustiprintas kaltės jausmas reiškia didžiulį civilizacijos pasiekimą". "Tik už savo paties nusikaltimą žmogus gali būti nubaustas mirtimi" (Įst 24, 16; žr. taip pat 2 Kar 14, 6; Jer 31, 29-30; Ez 18, 1-4, 20), - tai dažnai Biblijoje kartojamas pamatinis teisinis principas.
"Žmogus yra paklydęs, bet didis", - kaip sakė Schaefferis. Toks požiūris į žmogų yra būtinas geram demokratijos veikimui. Todėl neatsitiktinai jokia visuomenė pasaulyje, paremta nekrikščioniškomis religijomis, niekada nesukūrė realios demokratijos koncepcijos. Rytų religijos, kaip antai budizmas, laiko individą problema. Konfucianizmui paskiras asmuo beveik ištirpsta šalia šeimos ir valstybės. O islamui, tegu ir gerokai artimesniam biblinei pasaulėžiūrai, žmonės nėra sukurti pagal Dievo paveikslą; nėra Nuopuolio ir nuodėmingumo.

Ar tai reiškia, kad demokratija paprasčiausiai netinka kai kurioms šalims? Ne. Demokratija yra geriausia valdymo forma, nes kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir yra nusidėjėlis. Todėl galia turi būti ribojama, žmonės gali ir turi dalyvauti valdyme, įstatymas yra aukščiau valdančiųjų ir taip toliau. Bet juo vyraujanti valstybės kultūra/religija/pasaulėžiūra nutolsta nuo biblinės pasaulėžiūros, juo sunkiau yra įdiegti demokratijos principus, juo daugiau kliūčių tenka nugalėti, norint, kad demokratija veiktų.

Iš žurnalo "Naujasis Židinys-Aidai" (2008/11-12)

Straipsnis parengtas pagal paskaitą, skaitytą WSCF Nordic-Baltic Summer Meeting, Vilnius, 2008-07-18. Iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė.