Ką mums davė galimybė smagiai šiaušti, pasikinkius modernų automobilį ar per trumpą laiką įveikti didžiausius atstumus, apžergus lėktuvą; o ką atnešė trąšos, kompiuteriai, mikrobangų krosnelės, faksai, „švari“ degtinė ir t.t. ir pan.? Susvetimėjimą, apsigimimą, nihilizmą, konkurenciją, protekcionizmą, lobizmą, amoralų žurnalizmą.. ir 50 kt. –izmų. Aha, moksliukai, sukrutote? Kodėl 50? Paprasta ir elementaru – lygiai tiek turime dienų nuo šv. Velykų ligi Sekminių – po 1 dieną vienam –izmui ištrinti (matematikai patikslina – 49, nes 50-ąją atsitiko stebuklas; tačiau nebūkime smulkmeniški!)...

Visada pavydėjau aniems dvylikai (na, tiksliau, vienuolikai!). Ne tik dėl to, kad turėjo Ypatingą Mokytoją, su kuriuo galėjo kartu keliauti, ragauti, matyti ir girdėti, bet ypač dėl gebėjimo ištverti aną pragariškai sunkių dienų pusšimtį! Tas ilgas karšto švino valandas po to, kai Mokytojas tarytum pakelės plėšikas pakibo ant kryžiaus, o žadėtoji Karalystė taip ir neatėjo...

Ir tada juos netikėtai apkabino Viltis ir Tikėjimas. Tada – praslinkus septynioms savaitėms po Velykų, gimė Bažnyčia ir plačiai pasklido Evangelija. Nes nuo tų pirmųjų Sekminių skaičiuojama nauja – Krikščioniška Era, kai Mokytojo pamokos pagaliau atvėrė Mokinių širdis ir... protą. Nes tik Didžiojo Proto palaimintas jo Žemiškasis Atspindys ir gali duoti vaisių. Nes tik Kristaus Meilės glėbyje Mokslas pražysta spalvingiausių atradimų gėlėmis, prasiveržia giliausių šaltinių versmėmis.

Evaldas Tamariūnas