Andrius Navickas. Paliekant nuošalyje diskusijas apie konfesinius skirtumus, ekumeninį bendravimą, norėtųsi pradėti nuo klausimo apie pačią krikščionybę, kiek ji persmelkusi žmones Lietuvoje. Ar krikščionių širdyse Dievas yra priimamas kaip Gyvenimo Viešpats, o ne kažkoks kultūrinis drabužis, kurį kartais reikia apsivilkti? Apskritai, kaip šiandien reikia kalbėti, kaip sužvejoti žmones, kaip tapti žmonių žvejais Lietuvoje, kur atrodo visi puikiai žino, kas yra krikščionybė, bet tas išmanymas dažnai stipriai sukarikatūrintas.

„Tikėjimo Žodžio" Bažnyčios pastorius Giedrius Saulytis. Visiškai pritariu išsakytoms mintims, kad evangelizacija galėtų būti viena iš sričių, kur mūsų bendras tikėjimas Kristumi įgyja konkrečią išraišką. Evangelizacinių formų galėtų būti labai įvairių: malda, ieškojimas, mėginimas suprasti, koks yra tas dabartinis laikas, kokia evangelizacija galėtų būti. Manau, kad Pasitikėjimo piligrimystės dienos Vilniuje buvo viena iš formų liudyti tikėjimą mūsų visuomenėje. Be abejo, jų galėtų būti ir kitokių. Nors bendrų renginių nėra daug, bet jie teikia vilčių. Kaip Viešpats sako: „Iš to pažins, kad jūs esate mano mokiniai." Kas pažins? Pasaulis, netikintieji ar Dievo dar neatradę žmonės. Pažins arba bus padrąsinti eiti Kristaus link, jei mylės vieni kitus.

Be abejo, mūsų atsakomybė - mokytis mylėti. Jei vienas gyvena viename kambaryje, kitas - kitame ir tik trumpam susitinkama koridoriuje, tai neįkvepia artėti prie Dievo. Didelis iššūkis patiems krikščionims pripažinti savo trūkumus, savo poreikius ir stengtis artėti. Manau, kad mūsų artėjimas jau yra evangelizacija, liudijimas, kad vadovaujamės tam tikromis aukštesnėmis idėjomis, nei vien išorinė liturgija, jog tikime tuo vidiniu žmogaus pasauliu ir vertybėmis, kurias perdavė mums Kristus.

Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios kun. Eugenijus Rudenka. Galvojant apie bendrą veikimą, gal vertėtų mums sudaryti tokią nedidelę grupelę iš evangelikų, liuteronų, stačiatikių ir pamėginti surengti ekumeninę stovyklėlę. Joje galėtų būti įvairių konfesijų kunigų ir pažiūrėtume, kas iš to būtų: ar sugebėtume susikalbėti?

Be to, manau, reikėtų stipriau skverbtis į mokyklas, nes ten sutinkame tą atsiskyrimą nuo Dievo, nuo Kristaus ir nuo religijos apskritai. Nelabai žinau, kaip lietuvių, bet rusų mokyklose religijos pamokos nėra labai padedančios. Dažniausiai dėsto parapijiečiai, bet būtų neblogai kartkartėmis surengti atvirų pamokų, į kurias galėtų ateiti, pavyzdžiui, trys kunigai, parodydami, kad mūsų yra daugiau, ne vienas, kad yra nemažai tikinčiųjų. Galėtume pakviesti, pavyzdžiui, visą mokyklą. Neseniai buvau Maskvoje Jo Šventenybės patriarcho Kirilo susitikime su jaunimu, kur stadione dalyvavo 4000 jaunų žmonių ir dar tiek pat stovėjo už jo. Pavyko visai nebloga diskusija - manau, tai vienas iš gerų pavyzdžių, kaip artėti prie jaunimo. Be to, man regis, patys kunigai galėtų daugiau pažinti jaunimo interesus. Nekalbėti, kaip rusai sako s visaka, „čia jaunimas, reikia su juo dirbti." Kai tik jie išgirsta, kad su mumis „dabar dirbs", sako, oi, ne... Neturime būti jų lygio, bet suprasti juos būtina. Ačiū Dievui, mūsų valstybėje turime galimybę, ne taip, kaip Rusijoje, kur kunigui ateiti į mokyklą tikrai labai sunku.

Andrius Navickas. Kai kalbame apie religinį ugdymą, ypač mokyklose, dažnai sakome: „Sužvejokime žuvų į mano pintinę", turint omenyje ne Kristų, o pačią Bažnyčią. Peršokama iš karto į antrą etapą. Pavyzdžiui, katalikų tikybos pamokose viskas aiškiai apibrėžta: tai yra teisinga, tai - ne. Pereinama nuo susitikimo su Gyvuoju Dievu prie institucinio aspekto. Juntamas tam tikras politinis tarpkonfesinis pasiskirstymas, kuris mane šiek tiek gąsdina.

Ev. reformatų kun. Raimondas Stankevičius. Valstybinėse mokyklose religinio ugdymo kaip ir nėra, yra tikyba. Tačiau, manau, neturėtų taip būti. Mes negalime priversti vaiką tikėti, čia ne mūsų valioje. Pritariu kolegai, kad turėtų būti religinis ugdymas, kad būtų sudaroma galimybė pažinti, tada pasirinkti ir įtikėti, pradėti apie tai galvoti. Kada mes parodome vieną konfesiją, tada, manau, įvyksta atmetimo reakcija.

Ev. liuteronų kun. Ričardas Dokšas. Mano vaikai mokosi Vilniaus S. Daukanto pagrindinėje mokykloje ir galiu pasakyti aš net negalvodamas leidau vaiką į katalikų bažnyčios tikybos pamokas. Mokytoja, žinodama, kad esu liuteronų kunigas, pasiūlė man dalyvauti pamokoje. Aš likau labai patenkintas dėstymu, be to, vaikai man daug pasakoja apie pamokas: jose dėstomi man kaip liuteronui labai priimtini dalykai: ne bažnytiniai, o religiniai dalykai. Negalėčiau išskirti, kad tai konfesiniai dalykai, nors jų gal ir yra, tačiau nematau čia nieko blogo. Vaikas sugebės atskirti, kas yra gerai, kas blogiau, nes gali palyginti. Tai nieko blogo.

Galbūt kokybę reikia tobulinti, daugiau vaikų apimti, nes iš 25 vaikų lanko tik 10. Bet niekada nesutikčiau, kad reikėtų skirstyti į konfesinį dėstymą: negalime vaikų veikti tuo, kad šitas brolis yra blogas, o šitas - geras. Dėstykime savo poziciją, ir tiek, kai turime galimybę pagal Valstybės įstatymą surinkti grupę vaikų ir turėti valstybės finansuojamą mokytojo vietą. Mes to nesiekiame čia, Vilniuje, nes esame mažuma. Mus tenkina Romos katalikų dėstytojai.

Norėčiau pereiti prie kitos temos. Kalbėjome su mūsų vyskupu apie neseniai praėjusį Taize jaunimo susitikimą ir pastebėjome, kad įvyko tam tikras lūžis. Keletą metų rengiame ekumeninę maldų savaitę. Meldžiamės, įvyksta vienas kitas renginys - tuo ir baigiasi visas ekumeninis bendravimas, ko negalime pasakyti šiuo atveju. Galiu pasakyti, kad liuteronų tikslas buvo dalyvauti panašiame renginyje. Ką tuo pasiekėme? Parodėme savo žmonėms, kad jie gali sueiti kartu su kitų konfesijų žmonėmis ir pasimelsti. Mes, klerikalai, dvasininkai, galime drąsiai susėsti, pasikalbėti, stengiamės suprasti vienas kito mintis. Tačiau pagrindinis mūsų tikslas turėtų būti žiūrėti, jog tos „avelės", kurias ganome su Kristaus pagalba, galėtų ne tik žodžiais pasakyti, kad myliu brolį Kristuje kataliką, reformatą ar „Tikėjimo Žodžio" Bažnyčios narį, bet ir širdimi. Kiek teko bendrauti su žmonėmis po Taize susitikimo, buvo akivaizdu, kad jie tikrai pajuto, jog gali neužgaudami vienos ar kitos tradicijos, teologijos supratimo, labai gražiai bendrauti, suklupti prieš kryžių, pasimelsti.

Hierachai gali susėsti kartu ir išsiskirti gražiuoju, neapkalbės vienas kito į akis. Svarbu, kaip elgiasi patys bažnyčių tikintieji.

Kalbėjome apie mokyklą. Manau, kad jaunimas, dalyvavęs Pasitikėjimo piligrimystėje, tikrai neužgaus nei vieno, nei kito įsitikinimo žmogaus. Įvyko tam tikras persilaužimas. Labai džiaugiuosi, kad ir mes šiandien galime čia susirinkti ir dalytis drauge - tai to ekumeninio bendravimo tęstinumas. Manau, kad reikia kuo daugiu bendrų renginių: pavyzdžiui, šiais metais turėjome ir Šviesos Kelią, bendrai meldėmės Gailestingumo šventovėje. Be to, ir mūsų bažnyčioje vyksta jau antrasis ekumeninis vakaras. Tai yra mūsų tikslas. Mes stengiamės pildyti Viešpaties žodžius: „Tegul visi bus viena."

Aš asmeniškai galvoju, galbūt jaučiame tam tikrą kaltę, jog galbūt dėl mūsų elgesio kažkas praeityje sugriuvo. Dabar vadovaudamiesi Šventuoju Raštu siekiame, kad Bažnyčia būtų viena ir visuotinė, nedaloma. Bet šiuos Kristaus žodžius įvykdysime tik tada, kai visą savo kaimenę išmokysime gerbti kitos konfesijos žmones, gerbti kitokią nuomonę.

Katalikų kun. br. Arūnas Peškaitis OFM. Grįžtant prie temos apie mokyklą, sakyčiau, kad problema ne pati programa ar tikybos dėstymas, tai labiau konkretaus mokytojo problema, ypač provincijoje. Esu girdėjęs kraupių pasakojimų, kai mokytojas, rodydamas į reformatą ar kitą protestantą, sako vaikui: „Pasižiūrėk, ragučiai jam dygsta." Tai, žinoma, ir bendros kultūros, bet ir ekumeninio nejautrumo baisiausi pavyzdžiai. Turbūt ekumeniniu mokytojų ugdymu ypač reikėtų užsiimti.

Paminėjote Taize dienas: prisimenu vakarą, kai Lietuvos televizija transliavo jaunimo pamaldas iš Vilniaus arkikatedros. Jose dalyvavo liuteronų ir stačiatikių, ir net abiejų suskilusių reformatų atšakų kunigai, „Tikėjimo Žodžio" jaunimo pastorius, katalikų vyskupai. Jie visi buvo kartu, ir tai išgirdo visa Lietuva. Sutinku, kad vien toks liudijimas tikrai liudija Kristų: yra Tas, apie kurį galima susirinkti.

Pats Taize susitikimas man buvo laikysenos liudijimas. Pamaldos labai stebino: jose nebuvo euforinio pakilumo, daug kalbų. Priešingai, netgi tam tikra asketika: kryžius, žvakės ir toks susikaupimas, vidinė tyla. Be abejo, jaunimo yra visokio: ieškančio, nesuprantančio, dvejojančio, bet savanorių darbas rodė, su kokia vidine kaitra pasišventę per naktis jie dirbo. Kitas liudijimas - tai miesto liudijimas, tiek jaunimo, bet visur tvarka, nes žmonės gerbia erdvę, kurioje yra. Be to - buvo visus vienijanti dvasia. Taize broliai tuo apdovanoti, jie mums ją atnešė. Mums Lietuvoje labai trūksta tos bendrakrikščioniškos laikysenos, kuri yra stipri evangelizacija. Ne renginių, ne proginių susitikimų, bet kai labiau tradicinis neužgauna mažiau tradicinio, kai vienas nelipa per kitą. Labai svarbus dalykas, kad tada, kai susiduriame su socialiniais iššūkiais, o krikščioniui jų būna labai daug, kai juos pasitinkame ne puldami ką nors, ne ideologizuodami, o evangeline dvasia, tokia laikysena liudytų apie mus vienijantį Kristų. Šito Lietuvoje dar labai trūksta ir galbūt Taize dienos mus šiek tiek užkrėtė, bent jau ilgesiu.

Past. G. Saulytis. Sutikčiau, kad provincijose dažną kartą padėtis yra kitokia. Džiugu, jog pagrindiniuose miestuose vyksta gražių renginių. Pavyzdžiui, Šiauliuose, man atrodo, renkasi kartą per mėnesį tai vienoj, tai kitoj bažnyčioj. Bet tenka išgirsti, kaip tu, Arūnai, paminėjai, mokyklose netinkamų atsiliepimų, pavyzdžiui, apie evangeliką vaiką. Buvau nustėręs, kai kartą „Kregždutėje", Anykščiuose leidžiamame laikraštukyje, vaikams perskaičiau eilėraštuką apie protestantus - kaip jie griovė bažnyčią Šiluvoje, bet šiaip ar taip ji išstovėjo... Tai negatyvus pavyzdys, kalbantis apie ekumeninės laikysenos nebuvimą.

Br. A. Peškaitis. Toje pačioje Šiluvoje per jubiliejaus iškilmes vyko ir ekumeninis susitikimas...

Kun. R. Stankevičius. Jei prakalbome apie Šiluvą, norėčiau šį tą pridurti. Kartais man atrodo, kad ekumeniniuose santykiuose pristinga nuoširdumo. Ekumeniją suprantame labai siaurai, nesusimąstydami, kas tai yra ir kur ji glūdi. Vienas iš pavyzdžių, sakyčiau, yra Šiluva. Reformatams, tai tikrai skausminga vieta istorine prasme. Manyčiau, kad didieji broliai, gerbdami reformatus, galėjo bent jau nekviesti reformatų į šį renginį. Konsistorijoje buvo priimtas sprendimas nedalyvauti, nes tai skaudi vieta. Žinoma, neturime nieko prieš pačią šventę. Nemanau, kad katalikai dalyvautų, jeigu mes minėtume istorinį reformatų laimėjimą prieš katalikus. Gal atšvęstume, bet tikrai nekviestume katalikų tuo pasidžiaugti.

Dažniausia žmonių man užduodamas klausimas būna: kuo jūs skiriatės nuo katalikų? Atsakau, kad neieškome skirtumų, ieškome bendrystės. Žinoma, skirtumai yra ir juos reikia gerai žinoti, bet pirmiausia ieškoti bendrystės. Tikėkimės, kad mūsų paklaus, kas mus vienija, ką turime bendra.

Br. A. Peškaitis. Pats nedalyvavau Šiluvos ekumeniniame susitikime ir nežinau, kaip viskas buvo daroma. Iš to, ką papasakojote, susidaro įspūdis, kad gal pritrūkta jautrumo kviečiant ir apmąstant, kaip tai pateikti. Bet Šiluva iš tikrųjų yra maldos vieta, kuo mes katalikai tikime, o Marijos apsireiškimai pirmiausia liudija Kristų. Šiuo atveju, man atrodo, norėta parodyti, kad tai nėra istorinė nesantaikos vieta, bet gali būti ir susitikimo vieta. Ar tai pavyko, nežinau. Tačiau intencija tikriausiai buvo susitikti Kristuje ir būtent tose vietose, kurios mums yra skaudžios.

Kun. R. Dokšas. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius būtent tai ir paminėjo pamaldų metu, sakydamas trumpą įžanginį žodį. Akcentavo, jog tai maldos vieta: Mergelė pasirodė mums dėl Kristaus.

Past. G. Saulytis. Be galo didelis iššūkis nugalėti žaizdas, kai kurios labai gilios ir dar kraujuojančios. Galbūt ne kiekviena bendruomenė pajėgi susitvarkyti, susitvarstyti... Bet dėl tos vienos šventės, kurioje reformatai nedalyvavo, niekas jų nepasmerkė ir neatstūmė. Jus vėl kviečia, jūs vėl drauge. Kai kuriais klausimais, turiu omenyje, istorinius, teologinius, skirtumų visada išliks, bet jie neturėtų skatinti tolesnio nebičiuliško jausmo.

Kun. E. Rudenka. Manau, tie liturginiai ir teologiniai skirtumai šiuo metu kol kas gali pasilikti seminarijose. Kai jau pradėjome bendrauti, tai mūsų visų tikinčiųjų vienas priešas yra indiferentiškumas, tai visų mūsų jaunų žmonių bėda. Žmogus, ypač jaunas, neieško Dievo. Pats buvau pakrikštytas būdamas 20 metų, bet tiesos ieškojimas visada buvo gyvas. Dabar žmonės neieško tiesos, net negalvoja apie tai. Nemato jokios alternatyvos tam, ką rodo televizija, ką randa internete. Tad mums visiems reikėtų dirbti šia kryptimi. Dirbame viename lauke, kovojame su sekuliarizmu.

A. Navickas. Kartais susidaro įspūdis, kad mes skubame duoti atsakymus, kol dar žmogui neiškilo klausimų. Gal reikėtų pirmiausia pažadinti klausimą, tada žmogus jau galėtų rinktis.

Kun. E. Rudenka. Prieš dešimtį metų Šv. Dvasios vienuolyne buvo gerokai daugiau žmonių. Žinoma, nemažai rusakalbių išvažiavo. Mokyklose kalbėti apie Dievą su vaikais, su jaunimu nėra lengva, jų akys neblizga, kai kalbi šia tema.

Br. A. Peškaitis. Gerą temą palietėte. Tačiau su kai kuo nenorėčiau sutikti, nes yra visokių patirčių. Neseniai teko klausyti diakono A. Kurajevo, ortodoksų teologo, misiologo, kuris sakė, kad Bažnyčios misija yra visur: kur pasirodome, ten ir misija. Tu namuose taip pat esi misionierius, nes ateina tiek visokių žmonių... Aš pats kartkartėmis turiu galimybę susitikti su jaunimu gimnazijose, parapijoje. Sakyčiau, yra stebėtinas neišprusimas krikščionybės atžvilgiu - kartais tenka atsakinėti į tokius klausimus, jog nežinai, nuo ko pradėti. Matyti, kad žmogui visi tie dalykai yra tokie svetimi... Kita vertus, negalima pamiršti, jog yra labai ieškančio, labai klausiančio jaunimo. Gal jie ne dauguma. Pavyzdžiui, mūsų parapijoje buriasi pranciškoniškasis jaunimas, ir kiekvieną trečiadienį vyksta Mišios jaunimui. Žinoma, palyginti su Vilniaus mastais, tai - kruopelytė, bet vis tiek labai gera su jais susitikti, kalbėtis, nuostabu, kad jie savo draugų atsiveda, šnekasi, neužsidaro vien savo gete, kur ten jiems visiems gera.

A. Navickas. Labai rūpi iškelti dar vieną aspektą. Prieš keletą metų br. Algis pasakojo, kad viename iš Europos didmiesčių per vieną jaunimo susitikimą vyskupas sakė: „Jūs taip džiaugiatės, kad bažnyčios pilnos žmonių, kad jos populiarios, bet jūs apskaičiuokite, koks tai procentas viso miesto mastu." Mes kartais būname savimi patenkinti, pamokslaujame susirinkusiems, bet kaip pasiekti žmones, kurie net neieško, nežino, ką gali rasti? Kaip atrasti kanalus, per kuriuos galėtume pasiekti žmones, kurių širdyse kol kas Dievo ieškojimas kažkuo aplipdytas - juk iš tikrųjų kiekvieno žmogaus širdyje yra Dievo siekimas.

Kun. R. Dokšas. Neradę Dievo, neradę Evangelijos, žmonės ieško. Ir kur jie žiūri? Žiūri į išorinį pasaulį, kur mato vieną konfesiją, antrą, trečią... Žiniasklaidoje nėra nieko pozityvaus. Žmones mes patys atstumiame, ne evangelizuojame, o atstumiame. Mūsų labai daug, žiniasklaida neparodo, kad krikščionys siekia to paties. Viešojoje erdvėje galima pamatyti vien kritiką viena kitos atžvilgiu, gal dar apie tai, kad įvyko kokios bendros pamaldos. Bet kad jų tikslas Kristaus siekimas, malda - to nerasi. Tai vienas dalykų, kuris ne evangelizuoja, o daro atvirkštinį poveikį.

B. d.

Parengė S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt