A. Navickas. „Tikėjimo Žodis" kadaise ėjo į aikštes, į žmones. Nežinau, ar tai vėl pasitvirtintų šiandien? Bet tarsi norėtųsi tam tikros patirties: kaip padaryti, kad visi išgirstų? Kaip skelbti nuo stogų? Kita vertus, dabartiniame triukšme išgirdę dar vieną balsą, žmonės priima jį kaip kažkokią propagandą, o ne gydančią žinią.

Past. G. Saulytis. Manau, kad yra skirtingi sezonai. „Tikėjimo Žodis" gimė tais pačiais metais, kaip ir Sąjūdis, mes buvome dvidešimtmečiai, kurie ligi tol trynėmės Vilniaus gatvėmis ir gerai pažinojome tą gatvės atmosferą, bet sutikome Kristų. Noras dalytis su kitais, kuriuos mes pažįstame, tuo gyvu, mylinčiu, atleidžiančiu, keičiančiu, suteikiančiu gyvenimo prasmę, išlaisvinančiu patyrimu buvo labai autentiškas, organiškas. Todėl evangelizacija buvo labai vaisinga, ir laikas buvo ypatingas. Tačiau vėliau mes gi patys pradėjom justi, kad tai nusivalkioja, nebeatranda atgarsio ir virsta tam tikra forma, kurią pradėjo naudoti ir kitos konfesijos. Labai įdomu, kad šiemet einant Šviesos Keliu nuo Aušros Vartų Gailestingumo Šventovės link katalikai giedojo „Tikėjimo Žodžio" giesmes. Net nustebau, kad vieną iš jų aš asmeniškai esu vertęs. Tai buvo jau labai seniai. Man buvo taip smagu prisiminti mūsų senas giesmes ir mūsų maršus, kuriuos miestas galiausiai paprasčiausiai uždraudė.

Nežinau, ar čia būtų labai korektiška, bet tiesiog pamąstymui norėčiau pasakyti, kad nuoširdžiam ekumenizmui iššūkį meta ir mūsų įstatymai, kurie jau mus dalija. Paskutinis Konstitucinio Teismo išaiškinimas padalija mus jau nebe į tris dalis: tai yra tradicinės, valstybės pripažintos ir kitos konfesijos; bet tradicines dalija į dvi dalis: tai yra - katalikai, kurie turi sutartį su valstybe ir tradicinės konfesijos, tokios kaip stačiatikiai, liuteronai ir reformatai, kurie sutarties neturi. Tada eina tokios konfesijos kaip sekmininkai, kurie siekia pripažinimo, bei dvi pripažintos bendruomenės: baptistai ir Septintosios Dienos adventistai.

Likusioms konfesijoms suteikiama teisė siekti pripažinimo. Išsirašiau penkiolika įstatymų, kurie suteikia privilegijų tradicinėms bažnyčioms Lietuvoje ir nesuteikia pripažintoms. Apie nepripažintas visai nekalbama. Tokių teisės aktų tikriausiai yra dar daugiau.

Pagalvokime apie darbuotojus, biurokratus, kurie susiduria su šių įstatymų vykdymu: kaip tokia įstatyminė bazė formuoja Bažnyčios sampratą? Be abejo, kaip tokią, kur visi tarpusavy riejasi dėl geresnio duonos kąsnio. Tai labai pragmatiška, ir labai atsargiai bandau apie tai kalbėti, bet negalima užmerkti akių ir sakyti, kad tai nedaro įtakos viešajai nuomonei, juk šie faktai iškalbingi. Tai labai didelis iššūkis.

Neseniai grįžau iš JAV, kur girdėjau istoriją, kad vienoje mokykloje moksleiviai rinkdavosi melstis mokykloje. Direktorius apkaltino pastorių, esą šis darė spaudimą vaikams melstis. Buvo iškelta byla, ji, be abejo, patraukė žiniasklaidos dėmesį. Teismas priėmė palankų sprendimą Bažnyčiai: išmestus vaikus liepė grąžinti į mokyklą, ne tik leisti melstis, bet garantuoti, kad būtų skirta viena klasė, ir apie tai būtų pranešama per mokyklos radiją, jog vaikai gali pasikviesti svečią: pastorių ar kunigą, nes renkasi skirtingų konfesijų vaikai. Tai buvo tikra krikščionybės pergalė toje sekuliarioje mokykloje, galvojant apie tai, kad melstis JAV mokyklose buvo uždrausta nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios.

A. Navickas. Lenkijoje buvo iškeltas kitoks ieškinys. Vaikai padavė į teismą katalikų kunigą, kuris perskaitė maldą ir tuo tarsi darė spaudimą moksleiviams, sujaukdamas jiems protus prieš egzaminą. Norime kalbėti apie konfesijų skirtumus, bet, kita vertus, pati valstybė keistai suvokia religijos atskyrimą nuo valstybės. Konflikto atveju paprastai teigiama, kad krikščioniškos vertybės turi būti suskliaustos, o tikrosios yra sekuliarios vertybės. Krikščionybė - tai alternatyva, kuri yra paraštinė. Mes, krikščionys, su tuo taikstomės. Kalbant, pavyzdžiui, šeimos klausimais, mums prikiša, esą išsakome krikščionišką poziciją. Atsiprašau, o ta kita pozicija - nekrikščioniška - kuo ji geresnė? Esą egzistuoja kažkokia nevertybinė pozicija, kuri yra ta tikroji, ir mes ja vadovaujamės. Manau, kad čia yra labai svarbus bendradarbiavimo baras, ginant krikščionio teisę būti krikščioniu. Dažnai ši teisė uždaroma tik bažnyčioje ir išmetama iš viešosios erdvės.

Past. G. Saulytis. Sakyčiau, praeities klaidos atsisuka prieš pačią Bažnyčią. Negalėčiau šnekėti už katalikus, bet man atrodo, kad tais pakilimo metais Katalikų Bažnyčia galvojo, kad sugebės Dievo Žodį paskelbti ir aktualizuoti kaip stipriausia konfesija Lietuvoje.

Šiandien, susilaukdama nemažo puolimo iš sekuliarios žiniasklaidos, geriau supranta, kad mūsų bendradarbiavimas galbūt suveiktų stipriau, bet mūsų įstatymai neleidžia nepripažintoms konfesijoms, o tokių nemažai, įeiti į mokyklą. Tarkim, vaikai mūsų pasikviesti jau nebegali, nes tam prieštarauja įstatymai.

Br. A. Peškaitis. Prieš gerą 10 metų teko dalyvauti darbo grupėje, kuri kūrė religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymą. Įstatymo projekte, remiantis ir daugelio Europos valstybių patirtimi, mūsų mintis buvo tokia, kad egzistuoja dvi kategorijos: tai yra valstybės pripažintos ir kitos, turinčios juridinio asmens statusą. Tradicinės yra valstybės pripažintos, bet ir kitos gali gauti valstybės pripažinimą. Tuo tarpu valstybės pripažintos bendrijos yra lygios tarpusavyje. Priimant įstatymus aiškinančius aktus ir kitus įstatymus situacija šiek tiek pasikeitė.

Kun. R. Stankevičius. Išties įstatyme buvo numatyta, kad valstybės pripažintomis bendrijomis tampa tos, kurios veikia Lietuvoje daugiau nei 25 metus, o naujos pataisos nori įvesti 50 metų sąlygą.

Past. G. Saulytis. Buvau nustebęs, kai sužinojau, kad pataisą pasiūlė katalikai. „Tikėjimo Žodis" juk vienintelis, kuris artėja prie 25 metų ribos, neseniai atšventėme savo 20-metį. Gaila, bet, man atrodo, kad kartais pritrūkstama ekumeninio mąstymo, kuris skatintų elgtis priešingai: kai didžiausios konfesijos atstovai užsistoja silpnesnius brolius, daro įtaką įstatymams. Jei pažiūrėtume teisiškai, yra labai daug lengvatų, kurių mes, tarkim, neturim, kaip neturi jų ir metodistai, sekmininkai... Toks žingsnis, be abejo, sukeltų labai didelį pasitikėjimą. Pavyzdžiui, nematom renginiuose sekmininkų. Viena vertus, galima sakyti, gal stokojama ekumeninės vizijos, kita vertus, ar pakankamai padaryta, siekiant sukelti pasitikėjimą, ar pakanka broliškumo praktiniuose dalykuose? Tai man kelia nerimą. Viena vertus, vyksta ekumeninis judėjimas, kita vertus, kai kalbama apie įstatymus, išnyra nesuprantamų pasiūlymų, kurie tik gilina mūsų atskirtį.

S. Žiugždaitė. Ar mėginote reaguoti, išsakyti savo būgštavimus?

Past. G. Saulytis. Taip, mes pateikėme savo mintis. Pati Teisingumo ministerija nurodė įstatymuose diskriminacinio pobūdžio vietas ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo. Tai buvo lemtingas momentas. KT išaiškinimas, kuris yra neginčijamas, yra absoliučiai archajiškas, viduramžiškas, jis nedvelkia apskritai jokiu bandymu suprasti. Jis suskaldo krikščionybę negrąžinamai, įvardijant tai, kad liuteronams nėra pagrindo pasirašyti valstybinės sutarties, o be valstybinės sutarties jie negalės tikėtis tų privilegijų, kurias turi, pavyzdžiui, katalikai. Ką jau kalbėti apie mažesnius, mes esame marginalizuojami apskritai. Nežinau, kaip vyks toliau, bet manyčiau, kad čia katalikai galėtų parodyti tą praktinį ekumenizmą, sakydami, kodėl nepasirūpinti artimu, jo gerove? Tai mus tikrai suartintų ir padėtų eiti į kovą su sekuliariais reiškiniais.

Kun. R. Stankevičius: Iš tikrųjų viskas pakankamai aišku. Mūsų valstybė yra sekuliari, valdžia sekuliari, ji stengiasi valdyti ne tik valstybę, bet ir tą mažumą, nebijau sakyti, krikščionišką mažumą valstybėje. Žinoma, toje krikščioniškoje mažumoje yra Katalikų Bažnyčia. Gerai, jūs turite dvišalę sutartį, jums didesnės privilegijos negu kitiems, ir jūs tylėkite valstybės atžvilgiu, o su jumis kitais sukuriam labai valstybei parankų religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymą, kuris negarantuoja jokių teisių. Ir taip valstybė valdo Bažnyčią.

Past. G. Saulytis: Pavyzdys, viena Bažnyčia, kuri yra juridinis asmuo, turi mokėti mokesčius už bažnyčios pastatą, tuo tarpu tradicinės Bažnyčios yra atleidžiamos. Mokesčių klausimas. Viena Bažnyčia, kurioje garbinamas tas pats Viešpats, tik kita liturgija, mokesčius moka, o kita - ne. Ar neturėtų susimąstyti būtent tie nemokantys, ar tai teisinga? Ar mes galim kažkaip pasisakyti? Tokia pozicija labai keistų situaciją, netgi tų pačių netikinčių, ateistų atžvilgiu, kai jie pamatytų gailestingumą, rūpestį, tarp pačių krikščionių. Kai jie mato, kad konfesijos prastumia savo reikalus kaip partijos, iš kur jie turės pagarbą Bažnyčiai, nekalbant jau apie kitas nuodėmes, kurių pasitaiko.

Kun. E. Rudenka. Man valstybės ir Katalikų Bažnyčios pozicija yra visai suprantama. Šiandien gali susikurti bet kokia bendruomenė, kiekvienam pagal pomėgius. Ar bus ten Kristus, ar ne - čia dar klausimas... Katalikai, stačiatikiai, reformatai ar kiti turi šiek tiek istorinės patirties, tęstinumą. Negalima sakyti, kad visos bendruomenės vertos tokio paties pripažinimo, pasakant, kad jie visi vienodi krikščionys. Jei kalbame apie evangelizaciją, tai ji ateina iš mūsų Bažnyčių patirties. Išgalvojome ją ne šiandien, einame paskui Kristų, paskui istorinę Kristaus patirtį. Tad šiuo atžvilgiu labai suprantu Katalikų Bažnyčios poziciją. Žinoma, galima kalbėtis dėl valstybės paramos visoms bendruomenėms. Tačiau, ar įstatyminė bazė pasikeis, ar ne, mūsų tai nelabai liečia. Pirmiausia turime tarpusavyje rasti bendrą kalbą. Pradėjome nuo geros idėjos, o vėl dabar perėjome prie pinigų.

Kun. R. Stankevičius. Valstybė ir stengiasi mus išskirti. O mes turim bandyti apsisaugoti.

Kun. R. Dokšas. Valstybė galbūt taip ir apsisaugo. Diskriminacijos čia nėra, kalbama apie tęstinumą.

Past. G. Saulytis. Gilinantis į įstatyminius aktus, diskriminacija daugeliu klausimų yra labai aiški, mokesčiai, mokestinės lengvatos, socialinės lengvatos ir t. t. Ir tai vien tikėjimo pagrindu. Krikščionis visada kovojo su visomis autoritarinėmis apraiškomis, būtent krikščionių dėka prasidėjo poslinkis nuo autoritarizmo demokratijos link, bent aš taip suprantu. Vertinu tai kaip atgyveną, su kuria jei ne mūsų, tai ateities kartos dar turės kovoti ir susidurs. Būtų įdomu, ką apie tai galvoja katalikų kunigai, pavyzdžiui, jūs, broli Arūnai.

Br. A. Peškaitis. Įstatymų kūrimo procese jau seniai nedalyvauju. Kad atsirado daugiau gradacijų nebuvo numatyta, ir tai, mano supratimu, ardo krikščionių vienybę. Turėtų būti pasiliekama prie ankstesnės įstatymų bazės. Valstybės pripažinimo procedūra susijusi ne vien tik su metų skaičiumi. Pavojus, kad, sukakus metams, pripažinimas automatiškai bus skiriamas bet kuriai bendruomenei yra nerealus. Seimas reikalauja ir ekspertų išvadų, žiūrima į tos bendruomenės gyvenimą visuomenėje, kultūros paveldo kūrimą ir t. t. Tad šis klausimas turėtų būti preciziškai išspręstas. Manau, būtų labai gerai, kad Tikėjimo Žodžio bendruomenės vadovai susitiktų su Vyskupų konferencija ir aptartų tuos klausimus akis į akį. Nemanau, jog siūlydami ilgesnį laikotarpį, galvoja apie konkrečią bendruomenę. Greičiausiai tikisi apsisaugoti, kaip buvo minėta. Tačiau nuo destruktyvių bendruomenių įstatymais neapsisaugosi. Jos randa visai kitokių veiklos būdų. Jeigu yra komercializuotos, jos visai nesiregistruos kaip religinės bendruomenės.

Kun. E. Rudenka. Reikia ne tiek įstatymų bazę tobulinti, kiek ieškoti mus vienijančio Kristaus. Antraip tomis kalbomis pradėsime vėl skirtis, prarasime laiką, kurį galėtume skirti bendram darbui.

Br. A. Peškaitis. Kai mus Kristus vienija, tada galime kalbėtis ir apie įstatymus, bet, žinoma, pirmas darbas turi būti ieškoti vienybės Jame.

S. Žiugždaitė. Tikriausiai vis tiek yra svarbu žinoti, kuo gyvena kitas. Mums galbūt tai nereikšminga detalė, jaučiamės saugūs ir stiprūs, o kitam tai - gyvybės mirties klausimas.

Br. A. Peškaitis. Krikščioniškas socialinis mokymas kalba apie subsiadiarumo principą, manau, kad pirmiausia mums svarbu būti solidariems vieni su kitais, pasirūpinti silpnesniu. Tai nėra lengva, nes labai daug visko buvo, daug nepasitikėjimo ir viso kito. Įstatymai buvo priiminėjami apie 10 metų, kai vyko ir reformatų konfliktas, pasireiškė Katalikų Bažnyčios tam tikrų žmonių pozicija - tikrai visko buvo.

S. Žiugždaitė. Iš pokalbio ryškėja, jog šiandien diena atvedė mus prie pažinimo, kad struktūros, valdžios pozicijos jau atliko savo darbą, jog esame pakankamai suaugę, galintys kramtyti Žodžio duoną, labiau Juo gyventi, ir tai mus labiau vienija. Žvelgdami į pustuštę stiklinę, galime pasakyti, kad ji yra pusiau pilna, galime kitame atpažinti dalį savęs. Čia esančius mus tikėjimo srityje vienija daugybė dalykų. Kaip tai išryškinti mūsų bendruomenėse? Kalbėjote apie „aveles" - šiais laikais jie yra protagonistai, pagrindiniai veikėjai net ir Katalikų Bažnyčioje, ką kalbėti apie reformos Bažnyčias. Kokį akcentą turėtume duoti savo bendruomenėse, kad būtų pasiruošusios priimti kitą ir kitokį, prašantį daug ko, prašantį prasmės. Dievo ieškojimas šiandien, man regis, yra prasmės ieškojimas. Koks akcentas turėtų būti uždėtas, kai mes pamokslaujame, kai katekizuojame, kad žmonės, išėję iš pamaldų, būtų liudytojais visur, kur yra?

Kun. R. Dokšas. Mūsų centras yra Kristus, visi turime tai suvokti. Mes, dvasininkai, turim žmones mokyti, kad siekiame vieno bendro tikslo. Galbūt kiekvienas turime savo supratimą, tačiau siekiame bendro tikslo, vienybės. Absoliuti vienybė dar toli, bet ji neišvengiamai bus. Be abejo, turėsime kovoti už tai, kad krikščionybė apskritai išliktų. Ne mes, tai mūsų vaikų vaikai.

Praktiškai mūsų tikslas mokyti parapijiečius, kad ir „Tikėjimo Žodžio" Bažnyčios nario širdyje šviečia Kristus, taip kaip tavo. Vadovaujantys žmonės Bažnyčioje, kurie pakviesti tarnauti, ne dirbti, o tarnauti, būtent jie akademiniu lygiu ar šiaip jie nuostabiai bendrauja. Hierarchai susitars, susikalbės. Svarbiausia yra žmonės. Mūsų tikslas, kad žmonės būtų išganyti. Mes siekiame vienybės, vienybės ne tik aukščiausiuose sluoksniuose, bet pradedant nuo mažutėlių. Kai mažutėliai gyvens vienybėje, tai ir mes, kaip čia šiandien, sėdėsime prie vieno stalo, ir jei Dievas duos, kada nors atsiklaupsime prie vieno stalo ir kartu priimsime Sakramentą. Bet viskas vyksta Dievo valioje ir šiandieną esame čia tik Dievo vedimu. Jei nebūtų buvę Taize susitikimo, nebūtume ir čia susirinkę, šis pokalbis, be abejo, turės savų pasekmių. Be jo gal būtume laukę kitos vienybės savaitės, nusišypsoję dirbtinėmis šypsenomis ir išsiskirstę. Didžiulis renginys davė didžiulį perversmą į gerąją pusę - prasidėjo tiesioginis bendravimas.

S. Žiugždaitė. Regis, lūžis įvyko dėl to, kad vyko pasiruošimas, konkretus juodas darbas. Reikia tam tikrų erdvių, kuriose susitiktų konkretūs žmonės?

Kun. R. Dokšas. Prieš keletą mėnesių buvau pakviestas papasakoti apie Liuteronų Bažnyčią įvairiose katalikų parapijose. Jaunimo grupelės domisi kitomis konfesijomis. Gražu, kad tai tęsiasi.

S. Žiugždaitė. Jūsų nuomone, kaip Ortodoksų Bažnyčios tikintieji žiūri į kitų konfesijų žmones?

Kun. E. Rudenka. Taip istoriškai susiklostė, kad mūsų žmonės labai atsargiai žiūri į tokius renginius. Tad kai pas mus atėjo Emilis iš Arkivyskupijos jaunimo centro, pasakiau jam: „Didelės reakcijos nelauk." Mes taip nepratę, mūsų Bažnyčios istorija tokia, kad bendradarbiavimas, bendra veikla ar mintys nelabai vykdavo. Tačiau renginys parodė, jog aš, ačiū Dievui, apsirikau. Žmonės parodė tikrai gerą valią, buvo pasakojama apie renginį, žmonės klausėsi ir tikrai jokių problemų nekilo. Mano manymu, Bažnyčios tikslas toliau vesti žmones prie Dievo ir mums savo asmeniniu gyvenimu pirmiausia rodyti, kas yra Kristus ir kaip prie Jo eiti. Tai yra tarnavimas, juodas darbas, bet jo reikia imtis. Yra renginiai, šventės, bet kiekvieną dieną yra tas tarnavimas - darbas.

Br. A. Peškaitis. Per „Pax et bonum" festivalį ortodoksų vienuolyne apsigyveno Kijevo Lauros choristai. Manau, tai buvo didžiulė ekumeninė patirtis mūsų bažnyčiai, kuri buvo pilnutėlė. Lankėmės ir pas liuteronus, „Tikėjimo Žodžio" bažnyčioje.

Kun. E. Rudenka. Manau, kad atvirumas egzistuoja, negalime sakyti, jog esame visai uždari vienas kitam.

Kun. R. Dokšas. Didžiausios problemos yra provincijoje. Atvykęs į Vilnių jaučiu čia didžiulį kontrastą, ekumeninis darbas ten praktiškai nevykdomas. Nebent viena kita parapija, kaimynas su kaimynu minimaliai susitinka. Tai kas vyksta Vilniaus vyskupijoje, yra stebuklas, kurio nerasi išvažiavęs toliau. Manau, kiekvienam iš mūsų verta pamąstyti, kodėl taip.

Kun. R. Stankevičius. Norėčiau šiek tiek paprieštarauti. Yra kita provincija, pavyzdžiui, Biržai, kur ekumenizmas tikrai vyksta. Gal ten gyvenimas šiek tiek skiriasi nuo likusios provincijos.

Kun. R. Dokšas. Manau, kad labai priklauso nuo hierarchų, kaip jie žiūri į dalykus. Turiu omenyje Klaipėdą, Mažąją Lietuvą, kur daugelį metų tarnavau: ten ryšiai labai skurdūs. Klebonas su klebonu gal nesipyksta ir vienas pas kitą ateina per didžiąsias šventes pusvalandžiui pabūti, bet nevyksta jokio darbo, nėra koordinacijos arkivyskupijos mastu, dekanatuose, nebent palaikomi asmeniniai ryšiai. Be abejo, galbūt problema ir iš liuteronų pusės, kad nėra su kuo kalbėtis. Su Romos katalikų atstovais žinai su kuo kalbėtis, nuvažiuok į kuriją - ir rasi. Čia labiau mūsų problema.

S. Žiugždaitė. Reformatai turi gražų geros patirties pavyzdį: bendrai su katalikais įsteigti senelių namai. Iniciatyva kilusi parapijoje, ne iš viršaus nuleista.

Kun. R. Dokšas. Taip pat ir mes turime senelių namus, visai šalia mūsų bažnyčios. Gyvena šeši katalikai ir trys liuteronai, ir aš juos lankau. Žinoma, žmonės yra pratę visą gyvenimą priimti Sakramentą, tad mes pasistengiame palydėti juos ir iki katalikų bažnyčios. Žvelgdami išoriškai eiliniai žmonės ir nelabai daug supranta apie skirtumus, nesigilina į teologiją. Žiūri į išorę, tradicinius dalykus, kurie yra labai svarbūs. Ryte meldžiamės kartu, dalyvaujame pamaldose. Teologiniai skirtumai yra, tačiau jų tikrai ne tiek daug, mano galva, jie mums nelabai trukdo.

Past. G. Saulytis. Gražus pavyzdys ir „Tikėjimo Žodžio" krikščioniškoji mokykla. Mokytojų kolektyve dirba ir mūsų Bažnyčios nariai pedagogai, yra ir reformatų, liuteronų, katalikų, baptistų, sekmininkų - štai jau šešios konfesijos. Ir tėveliai veda vaikus iš skirtingų konfesijų. Atėjo šiais metais viena mergaitė ir iš ortodoksų šeimos. Prie mokyklos tikslų sąmoningai suformuluotas siekis - puoselėti ekumeninę laikyseną, ir šiandien džiaugiamės šiais vaisiais.

Kun. R. Stankevičius. Noriu paantrinti apie mokyklą. Kai kalbėjome apie religinį ugdymą, sakėme, kad vaikams neįdomu ir t. t. Noriu pasidžiaugti, kartą girdėjau du tos mokyklos antrokus, kurie kalbėjosi ne apie kompiuterinius žaidimus ar ką kitą, bet teologiniais klausimais: Dievo Kūnas ir Kraujas... Nuostabu, kad kalba ne apie Žmogų vorą, bet apie Dievą. Toje mokykloje tuo gyvenama.

Kun. R. Dokšas. Jėzuitų gimnazija - taip pat geras pavyzdys. Joje mokosi keletas parapijiečių. Gavau gerą rekomendaciją, kad tai stipri krikščioniška mokykla, deja, savo vaikų nespėjau laiku užrašyti. Girdžiu labai gerų atsiliepimų iš ten besimokančių vaikų. Jaučiasi atsinešamos žinios Ir tai ekumeninis bendravimas: gimnazijoje vaikas nėra verčiamas paklusti katalikų mokymui. Tai nuostabus dalykas.

Past. G. Saulytis. Girdėjau, kad ir Bernardinų parapijoje galvojama apie naują mokyklą?

Br. A. Peškaitis. Tai nebūtų bernardinų mokykla, tačiau iniciatyva kilo iš mūsų parapijiečių, kurie yra tikybos mokytojai, patyrę pedagogai. Jie norėtų kurti katalikišką krikšionišką mokyklą, kuri skirtųsi nuo jėzuitų gimnazijų, kurios paprastai yra elitinės, dideli konkursai, siekiama aukštų rezultatų. Tačiau krikščionybė nėra elitinė, ten turėtų rasti vietą ir vaikas, kuris nėra pajėgus siekti aukštumų, joje būtų mažesnė konkurencijos dvasia. Tai būtų katalikiška mokykla, bet norėtume pabrėžti, viena vertus, ekumeninę dimensiją, kita vertus, ir bendrakatalikišką bruožą. Katalikų Bažnyčioje yra jėzuitų, pranciškonų gimnazijų, bet svarbu, kad susitiktų ir tie patys katalikiškieji dvasingumai.

Br. A. Peškaitis. Be to, katalikai turi didelę vidinę problemą - lietuvių ir lenkų santykius. Tai labai specifiniai dalykai. Todėl labai džiaugiuosi, kad pas ortodoksus jau kuris laikas vyksta lietuviškos pamaldos.

S. Žiugždaitė. Sakoma, meilė yra tik viena. Tad jei myli savo artimą, sugebėsi priimti ir kitos Bažnyčios narį ar netikintį žmogų. Belieka mums vieni kitiems palinkėti augti meilėje. Redakcijos vardu nuoširdžiai dėkoju visiems už atvirą pokalbį.

Bernardinai.lt