Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Morkaus 3,13-19
Sekmadienis, 16 Rugpjūtis 2009 20:04

Morkaus 3,13-19

Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus. Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru, Zebedėjaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanerges, tai yra „griaustinio vaikai"), Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Aliejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį ir Judą Iskarijotą, kuris jį išdavė. (t.p. žr.Mt 10,1-15; Lk 6,12-16)

Dvylikos apaštalų pašaukimas - iš tiesų istorinis, didingas įvykis įtelpa vos šešių (!) eilučių paprastame pasakojime. Evangelistas Matas, šiaip linkęs daugiau atskleisti įvykius, nušviečia daugiau ne kiek šį įvykį, bet ką Jėzus apaštalams pasakė, ko mokino. Lukas - ne ką daugiau teparašo už Morkų. Iš pastarojo bent sužinome, jog Jėzus, prieš pašaukdamas apaštalus visą naktį meldėsi ant to kalno. Ar apaštalų pašaukimas toks nereikšmingas, kad jam skiriamas toks menkas evangelistų dėmesys? Tai kas gi tie apaštalai, jog evangelistai teikėsi, tikrai, kruopščiai (kai kuriuos net su pravardėmis) juos išvardinti?

Iki šios vietos mes jau pastebėjome ne kartą, kad tik Jėzus pasišaukia tuos, kuriuos nori. Jis renkasi sau mokinius ir apaštalus. Mokinių jis turi dagiau, bet jie nėra apaštalai. Apaštalus jis susirinko slėnyje, o pašaukė ant kalno. Kad nuo jo nusileistų, kaip Mozė nusileido su Šventomis Dešimties įsakymų akmeninėmis plokštėmis. Jėzus nusileis šį kartą su Dvylika apaštalų. Verta atkreipti dėmesį, kad juos paskyrė „būti su juo" ir tam, kad juos siųstų su patikėta žodžio ir galios misija. Logiškai žiūrint, būti kartu ir būti pasiųstam - lyg ir du prieštaraujantys dalykai. Pasiųstasis nebegali būti kartu. Jis jau pasiųstas ir turi veikti savarankiškai. Taip, tai yra apaštalo esmė - būti kartu bet ne šalia. Būti vieningam su savo pasiuntėju ir atspindėti siuntėjo valią, mokymą ir galop, daryti siuntėjo darbą. Ne atsitiktinai Mato Evangelijoje aprašomas Jėzaus įsakymas, ką apaštalai turi daryti, kai bus pasiųsti. Jie bus katu su Jėzumi ir darys Jėzaus darbus. Turės jo stebuklingas galias! Jėzus save padaugino ir savo veikimą išplėtė geografiškai, fiziškai! Kas dieviško veikimo nesuvokia gali rimtai paskelbti: „Jėzus save klonavo" ir bus arti tiesos. Tik arti. Vardai - raktai į asmenybės. Visi Dvylika buvo asmenybės, o ne Jėzaus klonai. Asmenybės, kurios vykdė Dievo darbą, kaip laisvi žmonės ir tobuli Dievo įrankiai. Net ir Judas, iš Karijoto kilęs vyras. Jiems buvo pasakyti, kiek vėliau, šie žodžiai: „ Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs" (Lk 10,16) Štai kas tie apaštalai. Pavojinga juos paniekinti. Evangelijų lakoniškumas apie apaštalų pašaukimą pabrėžia apaštališkosios tarnystės šventą reikšmę. Šventuose reikaluose daugžodžiavimas gali būti pasmerktas (palygink su Mt 6,5-7).

Tačiau, kodėl apaštalai tokie svarbūs, gerbtini bet jų tarpe Jėzaus išdavikas?! Jėzus apsiriko? Šiek tiek žmogiška, juk iš Dvylikos kartų bent vieną suklysti? O gal Jėzus taip sąmoningai padarė, kad žmonės iš vienos pusės bijotų niekinti apaštalus, tačiau ir laikytų atvertas akis, pažintų kiekvieną asmeniškai ir suvoktų, jog tarp jų yra išdavikas? Į šiuos (o ir daugiau būtų noras iškelti klausimų, pvz.: ar Judas velniškas niekšas ar vargana Dievo plano auka?) klausimus, tikiuosi, rasime atsakymus ateityje, toliau gilindamiesi į Šventąjį Raštą. Dabar užteks priminti, kad mūsų laikų apaštalai nepasiekė. Visi jie mirė ne savo mirtimi, buvo nukankinti ir nužudyti. Kaip ir Jėzus. Išskyrus vieną - apaštalą Joną, kuris vienintelis savo Evangelijoje apie apaštalų pašaukimą nerašo. Jonas mirė sulaukęs žilos senatvės. Ne savo mirtimi pražuvo ir Judas iš Karijoto. Tačiau jo ankstyva mirtis labai skirtinga, nei kitų pašauktųjų apaštalų. Liko iki mūsų dienų apaštališkas tikėjimo išpažinimas ir apaštališkas Dievo Surinkimas - Bažnyčia. Viduramžių Reformacijos ir Kontrreformacijos metu buvo daug iečių (tikrų ir perkeltine prasme) sulaužyta, norint įrodyti kurie čia žemėje apaštališkam išpažinimui priklauso. Manau su liūdesiu ir šiandien Viešpats į tokius žvelgia, kurie save kelia, kitus niekina. Nes neturi galios joks žmogus patys save apaštalu pašaukti. Apaštalu pašaukia tik Jėzus. Jis pašaukia šiandien mus, per savo Žodį ir šventais savo ženklais sutvirtina savo apaštališkame surinkime - Kristaus Kūne- Bažnyčioje. Ir toks surinkimas turi galią būti kartu su Jėzumi, tačiau nuo jo pasiųstas ir fiziškai atskirtas šiame pasaulyje. Daryti tuos pačius darbus, kuriems Jėzus paskyrė apaštalus ant kalno. Dievo Bažnyčia - apaštalinės misijos gyvas kūnas, žemiškieji Kristaus surinkimai iš skirtingų vardų ir pravardžių pasklidusių po visą pasaulį. RM