Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Mikelėnas Jokūbas
Thursday, 12 November 2009 11:24
There are no translations available.

Kuratorius dr. Jokūbas Mikelėnas
1885 07 21 - 1966 04 19

Tiktai netremk sau iš širdies Tėvynės,
Neleisk sieloj nuvyst laukų žiedams,
Čia Tavo vardo niekas neištrynė
Iš gimto sodžiaus pilkojo akmens.

Kuratorius dr. Jokūbas Mikelėnas vienas žymiausių Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios veikėjų, ilgametis Bažnyčios Sinodo kolegijos vadovas Nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje.

Gimė ir augo Jokūbas Mikelėnas ev. reformatų Stanislovo ir Katrės Dagilytės Mikelėnų, ūkininkų šeimoje Mažutiškių kaime Biržų valsčiuje. Tėvai augino du sūnus ir penkias dukras. Tame pačiame kaime 1843 metais yra gimęs ir šių vaikų dėdė, motinos brolis, aktyvus Bažnyčios veikėjas, giesmyno sudarytojas, poetas Stanislovas Dagilis, turėjęs didelę įtaką Jokūbo pasaulėžiūros ir bažnytinės veiklos formavimuisi. Skaityti ir rašyti Jokūbas pramoko prie motinos ratelio ir pas senelį Martyną Dagilį bei pas kaimo slaptų mokyklų daraktorius. Iš mažų dienų pamėgo skaityti lietuviškas knygas, nors tuo metu jos buvo draudžiamos. Tačiau mokytis trokštantis jaunuolis jų susirasdavo ant viršugryčio, dėdės St. Dagilio paslėptas, spaliais apipiltas. Pradžios mokyklą lankė Biržuose. Troško baigti vidurinę mokyklą, todėl daug laiko skyrė savistoviam mokymuisi. Brandos atestatą gavo Tomske, išlaikęs eksternu gimnazijos kurso egzaminus 1907 metais, kur tuo metu mokytojavo jo brolėnas Jonas Yčas. 1913 m. baigė Tomsko Universiteto medicinos fakultetą, medicinos daktaro laipsniu, kur tuo metu šiame universitete taip pat studijavo iš Biržų krašto kilę Martynas Yčas ir Jonas Aukštuolis.

Jokūbas Mikelėnas mediko darbą pradėjo ir iki 1915 metų gydytoju dirbo netoli Biržų Nem.Radviliškyje ir Skaistkalnėje. Čia susipažino su mokytoja Ona Putniekaite ir ją vedė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Mikelėnai evakavosi į Rusiją. Jokūbas dirbo komitete nukentėjusiems nuo karo pabėgėliams šelpti, po to - sanatorijos vedėju Jaltoje. 1920 metais grįžęs į Nepriklausomą Lietuvą apsigyveno Biržuose ir ėjo ligoninės vedėjo pareigas. Jam vadovaujant ligoninė buvo sutvarkyta ir išplėsta, joje viešpatavo pavyzdinga tvarka. Čia jis pasireiškė kaip gabus chirurgas. Su kantrumu ir pasiryžimu kartais atlikdavo kelias operacijas per dieną. Dėl savo ramumo ir giedrios nuotaikos, buvo tikra palaima ir viltis ligoniams. Kaip legenda ir dabar tebeskamba jo tuo laiku atlikta apendicito operacija dainuojant operuojamajai ir jam - chirurgui pritariant. Iš neturtingųjų, ar dėl kitų priežasčių, neturinčių pinigų atlyginti už operaciją ar gydymą, nė nereikalaudavo susimokėti.

Savo specialybėje dr. Jok.Mikelėnas tobulinosi Rygos, Stokholmo ir Berlyno chirurginėse klinikose pas tuo metu žinomus specialistus. Dr. Jok.Mikelėnas buvo vienas iš Likėnų-Smardonės (netoli Biržų) dumblo vonių ir mineralinių vandenų kurorto įsteigėjų. Aktyvia veikla pasižymėjo ir Jokūbo žmona. Ji daug prisidėjo Biržuose plečiant socialinę globos veiklą, buvo Biržų gimnazijos mokytoja ir aktyvi veikėja Reformačių moterų draugijos darbe.

Į bažnytinį darbą dr. Jok.Mikelėnas įsitraukė tuojau po grįžimo į Lietuvą. Lietuvos ev. reformatų Sinode 1920 metais buvo išrinktas kuratorium, o 1923 metais - Lietuvos Ev. reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegijos prezidentu. Ant jo pečių buvo užgulę kasmetinių Bažnyčios Sinodų organizavimo ir kiti svarbūs darbai. Ypač reikšmingas buvo Bažnyčios Sinodas 1940 m. pradžioje Vilniuje, kuriame Vilniaus kraštui perėjus į Lietuvos sudėtį, šio krašto ev. reformatai vėl įsijungė į Lietuvos ev. reformatų Bažnyčią. Būdamas Biržuose Bažnyčios Kolegijos prezidentu dr. Jok.Mikelėnas aktyviai dalyvavo Ev. reformatų organizacijų veikloje. Reformatų "Radvilos" draugija jį išrinko garbės nariu. Pasireikšdavo ir visuomeniniame darbe. Buvo Biržų apskrities seimelio, miesto valdybos ir kelių kitų organizacijų nariu. Spaudoje pradėjo reikštis nuo 1910 metų. Rašė laikraščiuose ir žurnaluose medicinos, sveikatos ir visuomeniniais klausimais. Buvo "Biržų Žinių" laikraščio steigėjas ir, nuo 1922 iki 1924 metų pabaigos, redaktorius. Už nuopelnus Tėvynei dr. Jok.Mikelėnas buvo Lietuvos prezidento apdovanotas ordinu.

Deja, Jokūbo kūrybingas ir produktyvus bažnytinis ir visuomeninis darbas tęsėsi tik iki 1941 metu. Viską sugriovė prasidėjęs karas ir okupacija. Suprasdamas naujosios valdžios grėsmę šeimai, su žmona ir įsūnytu berniuku 1941 m. pasitraukė į Vakarus. Pasibaigus karui, Vokietijoje kartu su Bažnyčios gen. Superintendentu prof. dr. kun. P.Jakubėnu subūrė pasitraukusius į Vakarus Lietuvos ev. reformatus. 1948 m. birželio 24 d. Vokietijos Klein Wittensee miestelyje sušaukė pirmąjį Lietuvių ev. reformatų Bažnyčios išeivijoje Sinodą. Antrajame išeivijos Sinode Horneburge dr. Jok.Mikelėnas buvo išrinktas Bažnyčios Sinodo kolegijos prezidentu.

Susidarius galimybei apsigyventi JAV, daug pasitraukusių iš tėvynės ev. reformatų, jų tarpe ir dr. Jok.Mikelėnas, rado prieglobstį šioje šalyje. 1950 metais išeivijos Lietuvių ev. reformatų Sinodas jau buvo sušauktas Čikagoje, kur Sinodo kolegijos prezidentu vėl tapo dr. Jok.Mikelėnas. Šias pareigas jis aktyviai ėjo iki 1961 m. Sinodo. Turėjo didelį autoritetą ne tik ev. reformatų, bet ir kitų konfesijų tarpe. Po savo 75-jo gimtadienio, renkant naują kolegiją 1961 m. dr. Jok.Mikelėnas, dėl sveikatos ir amžiaus paprašė neberinkti jo Sinodo kolegijos vadovo pareigoms. Sinodas atsižvelgė į jo prašymą ir, įvertindamas jo darbą ir nuopelnus Bažnyčiai, jį išrinko Sinodo kolegijos garbės prezidentu. Kiek jėgos leido jis ir toliau dalyvavo Bažnyčios veikloje, bendradarbiavo spaudoje, rašė prisiminimus. 1965 m.birželio 20 d. Čikagoje, Lietuvių ev. reformatų Bažnyčios Sinodo metu jis buvo gražiai pagerbtas, sulaukęs 80 metų amžiaus. Jubiliatą sveikino ev. reformatų ir kitų konfesijų atstovai, linkėdami ilgiausių metų ir sveikatos tolimesnei veiklai. Šių iškilmių metu dr.Jok.Mikelėnas prabilo tartum senų laikų patriarchas, kalbėjo apie praeitą gyvenimo kelią ir savo veiklą bažnyčios labui. Ilgėjosi Tėvynės ir sielojosi dėl jos likimo. Tai buvo lyg testamentas, jo išsakytas, rengiantis vykti į Amžinybę.

Šis mūsų Bažnyčios ir tautos ąžuolas nebesulaukė Tėvynės laisvės ryto. Jo širdis sustojo plakusi 1966 metų balandžio 19-sios rytą savo kukliame bute, rūpestingai globojant ir jį prižiūrint seseriai, kuratorei Katrei Mikelėnaitei bei sūnaus Jono šeimai.

Ne šalia gimtojo Mažutiškių kaimo esančiose Pelaniškių kapinėse, greta savo tėvų ir dėdės poeto St.Dagilio rado sau atilsio vietą šis tremtinių, išvietintųjų ir našlaičių gadynės sūnus. Ne numylėtuose Biržuose, kur tiek jėgų buvo atiduota Bažnyčiai ir žmonių gerovei.. Ne šalia žmonos, staiga tragiškai mirusios ir palaidotos Lauenburge, Vokietijoje 1943 metais. Jį priėmė Čikagos Lietuvių tautinės kapinės tarp brolių ir sesių, sulaukusių laisvės ryto Tėvynei, jau besiilsint žemės tyloje.

Prisimename šį taurios sielos mūsų Bažnyčios narį, iš kurio galime daug ko pasimokyti. Tėvynėje, ir išeivijoje Jis dirbo Lietuvai ir savo Bažnyčiai, reiškėsi gilia tolerancija, krikščioniškąją dvasia persunktu žmoniškumu ir didele meile artimui. Jis įeis į mūsų Bažnyčios istoriją, kaip viena šviesiausių asmenybių. Tokį visuomet mes prisiminsime Bažnyčios kuratorių dr. Jokūbą Mikelėną.

J.Jasiukėnas