Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Konarskis Simonas (1808- 1839)
Friday, 12 September 2008 20:25
There are no translations available.

 

Simonas Konarskis gimė 1808 m. kovo 17 d. Užnemunėje, tuometinėje Varšuvos kunigaikštystėje, netoli Simno esančiame Dapkiškių dvare. Evangelikų reformatų bažnyčios Seirijų parapijos knygoje buvo įrašyti keturi jo vardai: Simonas, Konstantas, Juzefas, Ignacas.

Simonas lankė pradžios mokyklą Simne, po to įstojo į Lomžos karo mokyklą - ruošėsi karininko karjerai kaip jo tėvas bei senelis. 1825 metais jis pradėjo karinę tarnybą - tapo Lenkijos karalystės I-ojo šaulių pėstininkų pulko savanoriu. Po dviejų metų jau buvo puskarininkis. 1830 metais lapkričio 29 d. Lenkijoje prasidėjus sukilimui, jo pulkas, kaip ir visa karalystės kariuomenė, perėjo į sukilėlių pusę. 1831 metais sukilimas persimetė į Lietuvą. S.Konarskis su generolo Chlapovskio korpusu persikėlė per Nemuną padėti vietos sukilėliams. Dalyvavo Panerių kautynėse prie Vilniaus, kurias sukilėliai po atkaklių mūšių pralaimėjo ir pasitraukė į Lietuvos gilumą. Gavęs kapitono laipsnį ir teisę vadovauti batalionui, S.Konarskis dalyvavo kautynėse prie Panevėžio ir Šiaulių, buvo apdovanotas kryžiumi už narsą. Nuslopinus sukilimą, emigravo į Prancūziją, dalyvavo italų, lenkų tautinio išsivadavimo sąjūdžiuose, propagavo visų Europos tautų kovotojų už laisvę solidarumo idėjas, ragino kovoti dėl pilietinių teisių. Su Janu Činskiu leido dvisavaitinį laikraštį „Polnoc" („Šiaurė"). Jam buvo artimos Adomo Mickevičiaus idėjos apie visų žmonių lygybę ir priešinimąsi despotams ne tik per sukilimus, bet ir kasdieninėje veikloje.

S.Konarskis deklaravo teisę įgyti išsilavinimą, spausdinti knygas, laisvai užsiimti prekyba ir pramone. Pritarė, kad balsavimo teisė turi būti suteikta visiems piliečiams, o ne tik bajorams. Vilniaus universiteto profesoriaus J.Lelevelio paragintas, kaip emisaras ryžosi grįžti į Tėvynę. Emisarai steigdavo vietos gyventojų tarpe demokratinius būrelius, bet patys į sąmokslus nesiveldavo. 1835 m.gruodžio mėn. S.Konarskis slapta perėjo Rusijos sieną, užmezgė ryšius su Vilniaus, Tartu slaptomis organizacijomis, Kijevo universiteto studentais, revoliucingai nusiteikusiais rusų karininkais.

Jis buvo spalvinga asmenybė - gerai grojo fleita (emigracijoje uždarbiavo duodamas muzikos pamokas), dainavo, šoko, rašė eiles, buvo gražios išvaizdos, turėjo oratoriaus gabumu. Tuo jis patraukdavo jaunus žmones. Caro valdžia, įnirtingai ieškodama S.Konarskio, kaip vieną iš atpažinimo žymių minėjo grojimą fleita. S.Konarskio ugninga dvasia, visiškas savęs išsižadėjimas daugeliui darė stiprų įspūdį, kai kuriems turėjo net diktatoriškos galios.

S.Konarskis Vilniuje lankėsi ne kartą: susipažino su pirmosios Vilniaus miesto istorijos būsimuoju autoriumi Mykolu Balinskiu, Medicinos chirurgijos akademijos (uždarius universitetą buvo paliktas tik Medicinos fakultetas) studentu Pranciškumi Savičiumi, nusipirko iš vietos pirklio N.Rozentalio šriftą ir ruošėsi steigti spaustuvę atokiame Gudijos vienkiemyje Košaruose. Pajutęs, kad yra sekamas, paspruko neįprastu būdu: buvo medikų studentų paguldytas į akademijos klinikas ir karste išvežtas iš miesto. Bet 1838m. birželio 8 d. netoli Rūkainių, prie Rūkainės upelio stovėjusioje Ašmenos trakto Kryžkelio pašto stotyje žandarų buvo atpažintas ir suimtas. Nes visose pašto stotyse, miesto prieigose žandarai turėjo S.Konarskio veido litografuotus atvaizdus su aprašymu. Jis buvo atvežtas į Vilniaus bazilijonų vienuolyną ir uždarytas antrame aukšte patalpoje, kurioje prieš15 metų kalėjo Adomas Mickevičius.

Prasidėjo tardymai, kankinimai. Jis visą laiką buvo sukaustytas grandinėmis: kairioji ranka su dešine koja. Mušė lazdomis, ant supjaustytos odos pylė spiritą su laku, kurį padegdavo, į panages kalė vinis. Buvo siekiama pažeminti, palaužti, priversti išduoti. Bet nieko iš jo neišgavo. Dar kalėjime S.Konarskis tapo didvyriu. Jo laiškai pateko į laisvę, plito nuorašais per medikus studentus. Jo meilė Emilijai Michalskai iš Podolės tapo legenda. Nepasisekus mėginimui suorganizuoti pabėgimą, S.Konarskis buvo sušaudytas 1839 m vasario 27 d. Vilniuje, Poguliankos priemiestyje (dabar Muitinės gt.)

Į mirties bausmės įvykdymo vietą Simoną Konarskį lydėjo Vilniaus reformatų bažnyčios kunigas senjoras Lipinskis, kuris prieš tai ilgai su juo kalbėjosi, skaitė atgailos psalmes. Sakoma, kad paskutinę naktį jam buvo ir fleita leista groti.

Didžiulės minios vilniečių susirinko į bausmės vietą atsisveikinti su Simonu Konarskiu ne kaip su kaliniu, o kaip su didvyriu. Karininkas, turėjęs vadovauti šiam procesui, neišlaikė, apsimetė sergąs. S.Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Po 12 šūvių žmonės puolė prie nužudytojo, kaip relikvijas plėšė drabužių skiautes, mirkė jo kraujyje nosines. S.Konarskio kūnas buvo įmestas į ten pat iškastą duobę, o vieta sulyginta su žeme. S.Konarskio mirtis buvo suvokta kaip jo įpareigojimas tęsti kovą.

Buvęs Akademijos studentas M.Lovickis rašė, kad nebuvo niekada toks laimingas, kaip po Konarskio mirties, po tokios nuostabios mirties tokio Žmogaus. Jis daugelio tuometinių žmonių sielas pakėlė aukštyn. M.Lovickis paliko liudijimą, kad S.Konarskio mirties metu būtų atsiradę daug norinčių numirti vietoj Jo ar netgi numirti su Juo.

Po kiek tai laiko Antaninos Sniadeckos pastangomis ir jos pažinčių dėka naktį Simono Konarskio kūnas buvo iškastas ir palaidotas Evangelikų liuteronų ir reformatų kapinėse ant Tauro kalno, visai netoli tos vietos, kur dabar tebestovi buvę Profsąjungų rūmai. Tai liudija išlikę dokumentai ir užrašyti žmonių prisiminimai.

S.Konarskio žūties vietoje 1924 m. kovo 2 d. reformatų Bažnyčios Vilniaus Sinodo rūpesčiu buvo pastatytas paminklas, kurio viršūnėje pavaizduotas didelis erelis su plačiai išplėstais galingais sparnais, draskantis nelaimingą auką. Kasmet Vilniaus Sinodai prasidėdavo S.Konarskio sušaudymo vietos aplankymu, prie paminklo buvo dedamos gėlės, kalbamos maldos. Per II pasaulinį karą paminklas neišliko. Dabar toje vietoje stovi tik paprastas paminklinis akmuo su įrašu. Vilniaus reformatų bažnyčios sienoje buvo įmūryta paminklinė lenta: Szymon Konarski (1808 - 1839).

Parengta pagal „Vilniaus reformatų žinias" Nr. 2 (4), 1999 vasaris, ir V. Girininkienės straipsniu žurnale „Veidas" Nr. 11, 2008 kovo 17 „Simonas Konarskis - didvyriškumo simbolis".