Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Protestantizmo pėdsakai Vilniaus regione XVI-XVIII a. Dubingių atvejis (II)
Dienstag, den 16. März 2010 um 12:11 Uhr
There are no translations available.

Deimantas Karvelistikejimozodis
Radvilų herbas
Evangelikų reformatų bažnyčia Dubingiuose XVII a. antroje pusėje

Tuo metu Dubingių valda priklausė Boguslavui Radvilai - paskutiniam protestantiškos Radvilų vyriškos linijos atstovui. Radvilos santykis su jo valdose esančiomis reformatų bažnyčiomis buvo kiek kitokio pobūdžio nei jo pirmtakų.

Jis neužsiėmė naujų bažnyčių steigimu, nes praktiškai tą daryti slūgstančio reformacijos judėjimo ir aktyvėjančios kontrreformacijos Lietuvoje sąlygomis nebuvo jokių galimybių. B. Radvila, kaip kalvinizmo patronas LDK, gyveno nuolat spaudžiamas katalikų bažnyčios. Mažiausias nesusipratimas galėjo sukelti konfesinį konfliktą. Dubingių atveju tai buvo labai būdinga, turint omenyje Vilniaus jėzuitiškų jėgų kaimynystę bei ne vienus metus trukusią teisminę bylą tarp Dubingių katalikų ir reformatų dėl bažnyčios pastatų ir vietos priklausomybės. Be to B. Radvila visomis priemonėmis stengėsi išsaugoti Dubingių tikinčiųjų bendruomenės konfesinį gyvybingumą.

1651 m. Dubingių kunigaikštystės inventoriuje išliko to meto bažnyčios eksterjero ir interjero aprašymas. Taip bažnyčia turėjo atrodyti prieš rusų kariuomenės antpuolį, įvykusį po kelerių metų. Bažnyčios šventoriuje buvusios kapinaitės aptvertos mūrine tvora, į jas buvo galima įeiti pro medinius vartelius. Bažnyčios, į kurią vedė didelės dvivėrės durys ir kurios stogas buvo dengtas čerpėmis, viduje ant septynių stulpų stovėjo juodos spalvos marmurinis Dievo stalas. Grindys po juo buvo iš balto ir juodo marmuro, o bažnyčios viduryje - iš paprastų plytų. Ant Dievo stalo buvo padėta juodu aksomu įrišta Radvilos Juodojo Brastos Biblija. Bažnyčioje ant virvės kabėjo šilkinė vėliava, papuošta 15 sidabrinių rutuliukų. Viduje stovėjo ąžuolinė raižyta sakykla. Ant grandinės kabėjo didžiulė žalvarinė žvakidė, dar dvi mažesnės žvakidės buvo prie kolonų. Bažnyčios pastatas turėjo 9 didelius stiklinius langus. Rūsys, kuriame buvo saugojami 8 karstai su Radvilų palaikais, buvo užrakintas. Į varpinę vedė dvejos durys. Už varpinės kyšojo paauksuota vėtrungė. 1655 m. bažnyčią nuniokojo rusų kareiviai. Dvaro paseniūnis J. Koščialkovskis, apsilankęs Dubingiuose po rusų antpuolio, laiške B. Radvilos dvariškiui ir valdos administratoriui H. Estkai aprašė bažnyčios padėtį, o pastarasis tai detalizavo Radvilai: „Bažnyčioje į gabalus sudaužytas marmurinis stalas (Dievo stalas - aut. past.), katedra (sakykla - aut. past.) ir visi suolai sukapoti, epitafijos sugadintos, langai išdaužyti, varpas išvežtas, kūnai iš rūsio po visą bažnyčią išmėtyti šen ir ten; šiuo metu mano paseniūnis juos vėl surinko ir į rūsį sunešiojo". Iš bažnyčios aprašymo 1661 m. Dubingių kunigaikštystės inventoriuje matyti, jog bažnyčios bokšto stogas buvo visas skylėtas, daugelyje vietų nuo bažnyčios stogo nukritusios čerpės. Pastato viduje stovėjo raižyta ąžuolinė sakykla ir ąžuoliniai raižyti suolai. Bažnyčia buvo aptverta mūrine, kai kur apirusia, tvora. 1663 m. susirūpinta prakiurusiu stogu, pro kurį tekantis vanduo ardė bažnyčios rūsius. 1666 m. susirūpinta bažnyčios pastato būkle. B. Radvila nurodė seniūnui surasti gerą mūrininką ir informuoti, ko reikia pastato remontui. 1666 m. gegužės mėn. sudarytame Dubingių kunigaikštystės inventoriuje aprašyta bažnyčios pastato būklė. Virš bažnyčios durų nebebuvo Radvilų herbo. Ąžuolinė sakykla atrodė prastai. Vietoj marmurinio Dievo stalo, kurį sudaužė rusų kareiviai, dabar stovėjo medinis, apdengtas žaliu audeklu stalas. Laiptai į choro patalpą ir į varpinę apgriuvę, taip pat kai kur buvo apgriuvusios ir bažnyčios mūrinės sienos. Bažnyčia buvo labai prastos būklės. Dvaro seniūnas V. Velingas pasakojo, kad Dubingių bažnyčios ir rūsių sienos keliose vietose pradėjo irti, nes rusų kareiviai išrovė ne vieną įmūrytą ankerį. V. Velingas kvietė susirūpinti, kad vėliau nereikėtų remontuoti bažnyčios, prašė duoti Vilniaus dvare turimus nepanaudotus 40 ankerių Dubingių bažnyčiai gelbėti.

1872 m. Dubingių piliavietės piešinys. Dail. Napoleonas Orda

B. Radvila, kaip ir jo pirmtakai, tiesiogiai dalyvaudavo sprendžiant kunigų skyrimo į konkrečias tikinčiųjų bendruomenes klausimus. Tai jis darė įvairiais būdais: siųsdamas su pavedimais savo dvariškius į kalvinistų dvasininkų sinodus, susirašinėdamas su dvasininkais. 1650 m. B. Radvila rūpinosi naujo Dubingių kunigo kandidatūra. Rašė sinodui, prašydamas paskirti Motiejų Krosnevičių, „atsižvelgiant į jo nuolatinį dievotą elgesį". M. Krosnevičius buvo garsaus evangelikų dvasininkijos atstovo, XVII a. 3-io dešimtmečio Užnerio distrikto superintendento, ne vienos knygos autoriaus, Baltazaro Krosnevičiaus anūkas. Sinodas atsižvelgė į didiko prašymą, paskirdamas kunigu M. Krosnevičių ir palikdamas jam tokį patį išlaikymą, kokį gaudavo ankstesni kunigai. M. Krosnevičius iki tol buvo Smolensko vaivados Aleksandro Korvino Gosievskio dvaro kunigas, 1650 m., 1651 m., 1667 m. ir 1668 m. sinoduose Vilniuje atliko raštininko funkcijas. Radvila M. Krosnevičiui leido suprasti, kad, kai pats apsilankys Dubingiuose, pakeis jo išlaikymo sąlygas, kažką pridėdamas naujo, nes iki tol klebonijai priklausiusį palivarką nusprendė panaudoti kitiems valdos poreikiams. Tvirtino, jog negalintis atiduoti klebonijos palivarko, kurį anksčiau laikė kunigas P. Demetrijus, tačiau nurodęs seniūnui J. Borovskiui gerai jį aprūpinti. Dėl prastų sąlygų klebonijoje siūlė laikinai apsigyventi dvare, kol klebonija bus suremontuota: „Nebūsite nuskriaustas, Pone, dėl išlaikymo, kuris Jus pasieks, o dabar, prašau, būti kantriam iki kito mano sprendimo", - rašė B. Radvila. 1652 m. M. Krosnevičiui patvirtintas toks išlaikymas: 400 auksinų metinė alga, mokant du kartus per metus po 200 auks., 50 auks. Radvilos „dovana kasmet rūbams", bažnyčios sargas su arkliu, žuvis tris kartus per savaitę bei pasninko dienomis, kiekvienai šv. Komunijos sakramento apeigai gorčius vyno, gorčius kvietinių miltų. Viskuo turėjo pasirūpinti dvaro administracija, derindama nustatyto išlaikymo vykdymą su B. Radvilos valdų ekonomu, Vilniaus stalininku Jonu Sosnovskiu.

1661 m. gegužės mėn. į Dubingius B. Radvila siuntė dvariškį Paulių Prozorą, turėjusį sutvarkyti vietos bažnyčios aprūpinimo reikalus, kad „Dubingių bažnyčia, įkurta dievobaimingų šventos atminties kunigaikščių, nevakuotų, bet kad joje tarnavimas Dievui vyktų". Tuometinis kunigas M. Krosnevičius rusų okupacijos metu (1655-1661 m.) negavo jokio realaus materialinio išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, jog Dubingių kunigaikštystė maskvėnų žygio metu buvo visiškai nualinta, M. Krosnevičiui numatyta skirti daržus ir sodus, kuriuos anksčiau laikė šaltiniuose neįvardytas vienas vietos žydas bei miestelėnas Jurgis Launikėnas. Kadangi minėti daržai buvo prie pat evangelikų bažnyčios, kurios pastatai iš vienos pusės buvo išsidėstę iki griovio, iš kitos - siekė tvenkinį, Radvilos aiškinimu, racionaliau buvo atiduoti juos „Dievo tarnui, o ne žydui". Be to, pamokslininkui skirti du valakai neapgyvendintos žemės su užusieniais, kurią iki maskvėnų okupacijos laikė Paulius Pilvelis. Žemė buvo tuščia, nes vienas Pilvelio palikuonių persikėlė gyventi kitur, o kitas buvo nužudytas maskvėnų. M. Krosnevičiui buvo suteikta teisė statytis ir dirbti minėtuose valakuose, jį atleidžiant nuo bet kokių prievolių Dubingių dvarui. Kunigas taip pat gavo du ežerus. Šį išlaikymą B. Radvila patvirtino per 1661 m. kalėdas.

Kaidanavos (dabartinė Gudija) reformatų bažnyčia. Panašiai turėjo atrodyti Dubingių bažnyčia. Dail. Napoleonas Orda1665 m. B. Radvila iš Tilžės rašė M. Krosnevičiui, ragindamas jį būti nuoseklesniam santykiuose su vietos dvaro administracija. Didiko teigimu, anksčiau jis gyręs dvaro seniūną Vilhelmą Velingą, o dabar jau prašąs B. Radvilą, kad šis suorganizuotų jo veiklos tyrimą ir jį sukritikuotų. Anot B. Radvilos, ankstesnis seniūnas Jaspersas taip pat nenusipelnąs priekaištų, nes būtent bažnyčios kunigas leido dvarui imti klebonijos plytas ir net laikyti bei pilti grūdus bažnyčios rūsiuose, pastatytuose ne maistui sandėliuoti, nes juose saugomi „dievobaimingų protėvių kūnai". „Kai kunigas bažnyčią verčia svirnu", padaroma didžiulė žala valdos savininkui, tvirtino B. Radvila, pridurdamas, jog Dubingių kunigaikštystė turės tokį seniūną, kokio jis panorėsiąs, ir kuris bus priimtinas tik jam, o ne kam nors kitam. Be to, B. Radvila kaltino kunigą tuo, kad šis, padėdamas dešimčiai Dubingių valstiečių parašyti skundą prieš Dubingių kunigaikštystės seniūną, prisidėjo prie jų maištavimo. M. Krosnevičius ragintas nesikišti į ūkinius valdos reikalus. „Tegu Jūsų žodis būna taip, taip arba ne, ne. Anksčiau kėlėte Velingą iki debesų, dabar gi apkalbate. Dėl šių reikalų įsakysiu atlikti tyrimą ir jus išpeikti", - tvirtino didikas.

Kita vertus, B. Radvila rūpinosi bažnyčios išlaikymo, konkrečiai M. Krosnevičiaus, reikalais. Seniūnui J. Jaspersui delsiant mokėti pinigus M. Krosnevičiui, B. Radvila per savo dvarų revizorius mėgino išsiaiškinti, ar kunigas nesuteikė seniūnui kokios priežasties taip elgtis. Naująjį seniūną V. Velingą ragino tik laikinai naudotis bažnyčios rūsiais grūdų derliui sukrauti, o vėliau - pastatyti svirną. B. Radvila piktinosi, kad Jaspersas, aplenkdamas jį, kaip Dubingių evangelikų bažnyčios ir sinodo globėją, sukurstė katalikų dvasininkiją bylinėtis su M. Krosnevičiumi, „taip nusižengdamas ir Dievui, ir savo sąžinei". Piktinosi ir tuo, jog Jaspersas, būdamas plebėjiškos (t. y. miestietiškos, ne bajoriškos - aut. past.) kilmės, padavė į teismą Krosnevičių. „Negirdėtas dalykas, kad mūsų kunigas turėtų sėdėti kalėjime", - rašė B. Radvila Ukmergės pavieto maršalkai J. Mieženskiui.

1666 m. Dubingių kunigaikštystės seniūnui pavedė iš dvaro pajamų M. Krosnevičiui kasmet duoti 50 auksinų ir sargą bažnyčiai saugoti tol, kol kunigas liks Dubingiuose. Šv. Komunijos apeigoms dvaras tiekė reikalingą vyno kiekį, už kurį kunigas išduodavo pasirašytą kvitą. Tais metais dvaro išlaidų inventoriuje pažymėta, jog kunigui buvo skirta 22 auksinai. 1666 m. M. Krosnevičius per teismus mėgino išsireikalauti iš buvusio Dubingių valdytojo priklausantį, bet nesuteiktą dvaro išlaikymą, padavė į Vilniaus dvaro teismą J. Jaspersą ir jo žmoną. Kadangi dėl prastų ūkinių metų ir mažų Dubingių valdos pajamų dvaras negalėjo kunigui suteikti prideramo išlaikymo, M. Krosnevičiui duoti du neapgyvendinti valakai, kuriuos dirbdamas „galėtų gauti sau kokios nors naudos". B. Radvila nurodė, kad jeigu sinodas paskirs M. Krosnevičių tarnauti į kitą vietą, Dubingiuose pasėtas derlius ir pasistatyti pastatai vis tiek priklausys jam.

1668 m. Dubingių bažnyčios materialinė padėtis buvo sunki. Vilniaus provincinis sinodas laiške B. Radvilai pastebėjo, kad Dubingių bažnyčiai greta kelių kitų bažnyčių (Slucko, Kopyliaus, Kaidanavos, Bielyčios) reikia papildomų lėšų, nes pamaldų metu kunigas neturi jokio namo, kur galėtų apgyvendinti atvykusius svečius. Sinodas kreipėsi į B. Radvilą, prašydamas pastatyti tuo tikslu kokį pastatą ir sumokėti uždelstą algą Dubingių kunigui M. Krosnevičiui. Pats M. Krosnevičius parašė ilgą ir jausmingą laišką B. Radvilai. Pradėjęs jį žodžiais, jog „teikti išlaikymą Dievo tarnams yra savanoriška dievotų globėjų ir Dievo bažnyčios geradarių auka", priminė, kad išlaikymas, skirtas ankstesniems Dubingių kunigams P. Demetrijui, S. Lenartovičiui, B. Lombeckiui, visuomet juos pasiekdavo. Tvirtino, jog pats apie dešimt metų negauna jokių pinigų, ir prašė Radvilos, kad jam, kaip anksčiau P. Demetrijui, būtų skirta vardinė dvaro teikiama ordinacija (išlaikymas). Kunigas teigė, kad Dubingių kunigaikštystės neturtingumas yra tikra paslaptis, nuskurdę valstiečiai bėga iš valdos, nors pajamos, kaip ir XVII a. viduryje, yra didesnės nei kasmet planuojami 4000 auksinų. Radvila išgirdo M. Krosnevičiaus prašymą ir jam suteikė asmeninę ordinaciją. Pagal ją kunigas iš dvaro turėjo gauti 100 auksinų algą, po 6 statines rugių, žiemkenčių ir avižų, po pusę statinės kviečių, žirnių ir grikių, kas savaitę keičiamą sargą. Jam taip pat palikti tie klebonijai priklausantys valakai, kuriuose ūkininkavo iki tol. 1670 m. Krosnevičius, jau būdamas Krasnagališkių kunigu, liudijo, jog seniūnas V. Velingas jam liko nesumokėjęs 150 auksinų, be to, išskaičiavo iš jo algos padūmės mokesčiui sumokėti 54, 5 auks. bei 30 auks. už klebonijos palivarko valstiečio įvykdytą galvijų vagystę. Tais metais Krosnevičius atgavo tik 30 auksinų.

1972 m. lenkų istorikė J. Dyr, nagrinėjusi evangelikų reformatų bažnyčių teisinę padėtį XVII a. antrosios pusės Lietuvoje, tvirtino, jog „nėra žinoma, ar po B. Radvilos mirties Dubingiuose buvo evangelikų bažnyčia". Surinkti pirminiai šaltiniai šiandien leidžia teigti, kad minėta tezė nėra teisinga. Po B. Radvilos mirties reformatų bažnyčia Dubingiuose buvo ir veikė toliau.

Daugiau: