Kun.Tomas Sakas

Pamokslas, pasakytas pirmosios Velykų dienos pamaldose Kauno parapijoje.

„Šabui praėjus, Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: "Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?" Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: "Nenusigąskite. Jūs ieškote nukryžiuoto Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs." Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė".

Mielas surinkime,

Šiandien girdėtas Morkaus Evangelijoje užrašytas pasakojimas yra džiaugsmingas ir pilnas vilties. Tačiau jis prasideda mirties pasaulyje, tai yra mūsų pasaulyje, kuris dažnai paženklintas akistatos su mirtimi, baime.

Taigi veiksmas vyksta ten, tolimoje mums Jeruzalėje, kur laikas ir mirtis, taip pat kaip ir pas mus, triumfuoja prieš žmogaus kūną ir prieš bet kokias žmogaus pretenzijas pasistatyti laiko nesugriaunamus paminklus. Ši velykinė istorija prasideda kelione link kapo. Istorija prasideda tuo, kuo pa-prastai visos žemiškos istorijos pasibaigia, būtent pagarbos atidavimu mirusiajam.

Kelios išsigandusios moterys, Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina ir Salomė, žengia keliu, kuriuo mums visiems tenka žengti per savo gyvenimą bent keletą kartų. Šios moterys eina į kapines, kad aplankytų ir pagerbtų joms brangų asmenį. Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina ir Salomė tai moterys, kurios supranta gyvenimo trapumą ir mirties galią. Jos žino, kad žmogus yra bejėgis prieš mirties šėlsmą. Ir jos eina atiduoti pagarbą mirčiai bei paskutinę pagarbą savo mokytojui Jėzui iš Nazareto.

Šios silpnos moterys daro tai, ką tikriausiai buvo per sunku padaryti visam būriui Jėzaus mokytinių. Juk Jėzus turėjo daug pasekėjų, ne tik moterų, bet ir vyrų, kurie žavėjosi Jėzumi ir sekė juo, kai šis skelbė Dievo karalystę. Visas būrys energingų vyrų, gaudė kiekvieną Jėzaus žodį ir kitiems išpažino jį esant Dievo Sūnumi - Mesiju.

Tačiau, kai Jėzaus mokymas atvedė jį prie kryžiaus, kai jis buvo nukankintas, nukryžiuotas ir palaidotas, tik kelios moterys nesusigūžė, nenuleido galvos ir išdrįso pripažinti Dievo valią, kuri yra aukštesnė už visus mūsų planus. Šios, tikriausiai kaip ir visos kitos moterys, buvo jautresnės gyvenimo realybei ir nekūrė didingų planų, kokius dažnai mėgsta kurti vyrai. Jos nepasislėpė, neigdamos tikrovę, kai taip padarė Jėzaus mokytiniai vyrai, bet išsirengė į kelionę - atiduoti paskutinę pagarbą tam, kurį sekė, savo Mesijui, kuriuo tikėjo.

Jų ryžtas buvo apdovanotas. Šių moterų kelionė į mirties žemę tapo tikruoju keliu į gyvenimą. Įžengusios į Jėzaus kapą, jos įžengė į mirties namus, kurie netrukus tapo gyvenimo džiaugsmo ir vilties simboliu.

Akmuo skyręs gyvuosius ir mirusius buvo nuristas, ribos tarp mirties ir gyvenimo panaikintos. Ir tai padarė Dievas. Tokia buvo Jo valia. Moterys „įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė : „Nenusigąskite. Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra."

„Jis prisikėlė, jo čia nebėra" - už šiuos žodžius nėra nieko labiau sukrečiančio ir juolab džiaugsmin-gesnio mums, krikščionims. Juose glūdi visa Velykų šventės prasmė.

Tai žodžiai, kurie tuo metu išgąsdino moteris, tai žodžiai, kurie provokuoja ir mus šiandien. Taigi ką jie mums sako? Tikriausiai tai, kad „akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu." Tai, kad mirtis buvo nugalėta gyvenimo ir kad iš bauginančios, neaiškios ateities iškyla tikro gyvenimo galimybė. Jis, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, nuplaktas, nuteistas, pakabintas ant kryžiaus ir skausmuose šaukiantis „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?" savo bejėgiškumu įveikia didžiausią grėsmę ir jėgą - mirtį.

Žinoma, Jėzus iš Nazareto buvo numiręs, kaip ir visi žmonės miršta. Tačiau Jo mirtis, bei prisikėlimas yra dar didesnis padrąsinimas gyviesiems, negu jo gyvenimas Galilėjoje ir Jeruzalėje. Jo mirtis ir prisikėlimas yra tikrojo gyvenimo priemonė, ženklas, varpo dūžis mums, visiems gyviesiems. Mes galime gyventi! Gyvenimas mums yra dovanojamas. Jis turi prasmę. Šiame pasaulyje verta gyventi.

Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus ir džiaugsminga prisikėlimo žinia, mums visiems tartum sako, kad mirtis nėra pakankamas argumentas prieš gyvenimą. Velykų žinia skelbia, kad mirtis tai pat nėra joks argumentas prieš tikėjimą bei prieš tikėjimą gyvenimo prasme. Mirtis negali palaužti mūsų meilės, mūsų vilties ir mūsų tikėjimo Dievo gailestingumu ir Jo malone.

Taigi mūsų gelbėtojas Jėzus Kristus gyvas, o su juo ir meilė, kuria jis mylėjo atstumtus ir nuodė-mingus žmones. Jis gyvas, o su juo gyva ir dieviška jėga, kuria jis skleidė savo gelbėjantį žodį. Jis gyvas, o su juo ir laisvė į kurią jis kvietė visus žmones. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus, jo gyvenimo auka nugalėjo šio pasaulio neapykantą ir baimę. Ji atvėrė mums amžinojo gyvenimo vartus ir suteikė mums galimybę atrasti naują gyvenimą jau čia, mūsų mirtingųjų pasaulyje.

Jürgen‘as Moltmann‘as, garsus protestantų teologas kartą yra pasakęs: Velykos nereiškia vien tik tai, kad yra gyvenimas po mirties. Tai skambėtų tik kaip paguoda. Moltmannas mano, kad Velykos turi reikšti, kad jau čia yra gyvenimas, jau čia yra išsivadavimas nuo priespaudos, jau čia mes esame laisvi nuo nuodėmės ir mirties. Žinoma tai labai drąsūs žodžiai ir gal kiek netikėti mums, įpratu-siems paguodos ieškoti tik gyvenime po mirties.

Tačiau Moltmann‘as teisingai pastebi, jog Velykų stebuklo prasmė yra Jėzaus Kristaus mirties nugalėjimas, kad mums būtų padovanotas gyvenimas. Ne vien tik amžinasis gyvenimas sugaudus paskutiniųjų dienų Dievo trimitui, bet gyvenimas jau dabar, šiandien. Visi, kurie tiki į Jėzų Kristų turi gyvenimą, ne tik amžinąjį, bet ir šį, žemiškąjį. Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas mus sutaikė su Dievu. Todėl jau šiandien mes galime gyventi savo kasdieninį gyvenimą, lydimi Dievo globos ir malonės. Akmuo, kuris skyrė mirtį ir gyvenimą yra nuritintas. O Dievo angelas skelbia naujo gyvenimo pradžią: "Jis prisikėlė, čia jo nebėra". Šie žodžiai neturėtų mūsų gąsdinti ar sujaukti mūsų įprasto pasaulio rėmų. Juk tai vilties ir džiaugsmo žinia! Ji gali mus paskatinti plačiau atsiverti pasauliu, nebijoti patikėti tuo, kad Dievui nėra neįmanomų darbų. Juk tiek daug nuostabių dalykų slepiasi šiame pasaulyje ir tik laisvės, atvirumo bei meilės baimė trukdo juos pamatyti.

Todėl nebijokime atverti savo širdis ir protus džiaugsmingai Velykų žiniai. Tegul mirtį nugali gyvenimas, baimę - laisvė, o neapykantą - meilė. Tebūna ši žinia lyg šviesos deglas, perduodamas ir kitiems žmonėms.

Mes girdėjome, kaip moterims atėjusioms prie Jėzaus kapo buvo pasakyta: „Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs."

Galilėja, tai gimtasis šių moterų ir Jėzaus mokytinių kraštas. Tai vieta, kur jie visus pažįsta ir kur visi pažįsta juos. Taigi prisikėlęs Jėzus yra tarp žmonių: moterų ir vyrų, tėvų ir vaikų. Jis yra atėjęs pas kiekvieną į jo gimtąjį kraštą į jo gimtąją bažnyčią. Kristus sutinkamas mūsų įprastame pasaulyje, mūsų kasdieniniame gyvenime. Jis nori mūsų buvimui suteikti naują ateitį, Jis nori visa, kas neša mirtį paversti nauju gyvenimu.

Prisikėlęs Jėzus Kristus yra ir šiandien su mumis. Jis yra, kai mes džiaugsmingai švenčiame Velykas. Jis yra su mumis, kai mes prie Viešpaties stalo Jo atminimui dalinamės duona ir vynu. Jis yra su mumis, kai mes atleidžiame nusižengimus savo broliams. Prisikėlęs Jėzus Kristus yra atėjęs į mūsų gyvenimą. Jis čia su mumis visais. Jis rodo mums kelią į gyvenimą. Jis drąsina mus kiekvieną dieną nebijoti atiduoti savo gyvenimą į Jo rankas.

Todėl, mieli broliai ir seserys Kristuje, nebijokime daugiau rizikuoti, negu plaukti pasroviui, daugiau duoti negu gauti, daugiau pasiryžti veikti negu abejoti, daugiau pasitikėti, negu bijoti. Šiuos dalykus turėtų paskatinti geroji Velykų naujiena.

Juk mums pažadėtas gyvenimas, o be jo mes neturime daugiau ko prarasti. Kristus gyvena, todėl ir mes turime gyventi. Saulė jau patekėjusi virš žmonių ir šio pasaulio. Mūsų Viešpaties diena jau prasidėjusi. Į savo dienos šviesą Jis nori pasiimti ir mus, kad jau šiandien gyventume su Juo. O atėjus mūsų valandai, mirtume su Juo ir prisikeltume taip pat su Juo, tvirtai pasitikėdami Dievu.
Todėl drąsinu jus: nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno, bet Jis prisikėlė. Šlovė Dievui. Aleliuja.