Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Čepas Petras Ernestas kunigas senjoras
Monday, 24 May 2010 15:21
There are no translations available.

kun.p.cepas_prie_karsto-3Kunigas senjoras Petras Ernestas Čepas
(1921 09 22 - 2010 05 23)

„Tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE, sakau: „Tu mano Dievas. Tavo rankose mano likimas" (Ps 31,15-16a) - cituodamas šią Dovydo psalmės eilutę kunigas Petras Ernestas Čepas yra sakęs, jog įsivaizduoja savo prabėgusį gyvenimą kaip upės vandenį, kurio tikslas įsilieti į jūrą ir pasiekti Amžinybės vandenyną. Jis ragino nepasiduoti laikui, neleisti jam viešpatauti, būti savo laiko valdovu ir mums skirtą gyvenimą pragyventi ruošiantis Amžinybei...

Sekminių sekmadienį, prieš vidurdienį, nustojo plakusi emerito kun. senjoro Petro Ernesto Čepo širdis. Petras E.Čepas, kartu su  broliu dvyniu Jonu gimė 1921 m. rugsėjo 22 d. Augo mažažemių šeimoje, Medeikių kaime. Čia gražiai sugyveno ir bendravo evangelikai reformatai, Romos katalikai ir baptistai. Nesijautė religinės trinties tarp skirtingų konfesijų. Užėjus karui ir artėjant antrai bolševikinei okupacijai Petras Čepas stojo karo tarnybon į lietuvių savigynos karinį junginį. 

Pokariu buvo sovietinės valdžios įkalintas, tačiau iš įkalinimo Rusijoje pabėgo. Jonas Čepas netarnavo lietuviškame junginyje, todėl išvengė įkalinimo, tačiau buvo paimtas ir pasiųstas į frontą Raudonosios Armijos gretose. Brolis žuvo netoli Berlyno. Sugrįžęs iš Rusijos Petras Čepas kurį laiką slapstėsi, kol legalizavosi, sukūrė šeimą ir apsigyveno Braškių kaime, netoli Medeikių. Čia buvo gerbiamas kaip kruopštus ir geras siuvėjas. Braškiuose vedė Eugeniją Petronytę ir sulaukė dukters Laimos, o vėliau, Medeikiuose, gimė sūnūs Vilius ir Jonas. Gyvendamas Medeikiuose P. Čepas dirbo įvairius tarnautojo darbus. Petras Čepas, būdamas subrendęs šeimos vyras, buvo pašauktas ir stojo tarnybon tik jau po Kristaus kariuomenės vėliava evangelikų reformatų dvasininko pareigose.

Petras Čepas savo tarnybą Bažnyčioje pradėjo vienu iš sunkiausių laikotarpiu, aitrinamą ir šeimyninių tragedijų - dukters Laimos ir sūnaus Jono netekčių. Mirtys vieną po kito kirto evangelikų reformatų dvasininkus. Beliko vienintelis, jau garbaus amžiaus kunigas Povilas Jašinskas, kuriam be gausiausios Biržų evangelikų reformatų parapijos teko patarnauti dvasininkų netekusiose Nemunėlio Radviliškio, Papilio ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijose. Ten, kur ateistinė valdžia neišdrįso užsklęsti bažnyčių durų tikintiesiems. Reformatai matė, kad kunigui P. Jašinskui trūks-plyš reikia pagalbininkų.

O tuometiniame antireliginės propagandos sūkuryje tapti dvasininku buvo labai nelengva. Vienas kitas atsirasdavo, bet neįtikdavo valdžiai. Ši be jokių skrupulų kišosi į religinį gyvenimą, darė kliūtis mokytis ir ruoštis dvasinei tarnystei. Petro Čepo ryžto siekti mokslo ir praktikuotis šalia kun. P. Jašinsko jokios kliūtys nepalaužė. O buvo paskleisti paniekinantys gandai apie „kaimo kriaučiuką", pasišovusį būti kunigu. Tuometinė valdžia manė, kad Petras savo tikslo vis tiek nepasieks, pro pirštus pažvelgė į jo pastangas. Juk tuo metu Petras Čepas neturėjo net vidurinio išsilavinimo. Savo atkaklaus charakterio dėka Petras Čepas baigė Biržų vakarinę suaugusių vidurinę mokyklą. Gavęs Biržų evangelikų reformatų parapijos nukreipimą, įstojo į neakivaizdinius teologijos kursus prie Rygos universiteto. Tai buvo vieninteliai Pabaltijyje akademiniai kursai, kur buvo rengiami protestantų dvasiniai tarnautojai. Studijavo Rygoje, o grįžęs į Biržus P.Čepas atlikdavo dvasinės tarnystės praktiką Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje, vadovaujamas kun. Povilo Jašinsko.

Studijos Rygoje prabėgo greitai: dienomis prityrusių dėstytojų paskaitos, naktimis, nakvynės pakviestam pas bendramokslius, diskusijos, pokalbiai teologinėmis ir kitokiomis temomis. Pagaliau, kaip rašė 1970 metų Evangelikų Bažnyčios Kalendorius, „1969 metais Biržų parapijai kartu su Nemunėlio Radviliškiu diakono pareigoms skirtas ir jas sėkmingai eina Petras Čepas iš Medeikių k., Biržų rajono". 1971 m. liepos 25d. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje šventam ir atsakingam kunigystės pašaukimui Petrą Čepą pašventino senjoras kun. Povilas Jašinskas ir liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas.

1981 metų spalio 4 d., per iškilmingas pamaldas Biržuose, dalyvaujant Vengrijos reformatų bažnyčios vyskupui dr. Karoly Toth‘ui, Maskvos patriarchui Leonidui, liuteronų kunigams ir vyskupui Jonui Kalvanui vyresniajam, kunigas senjoras Povilas Jašinskas, jau sulaukęs 92 metų, perdavė kun. Petrui Čepui, atšventusiam 60-ties metų Jubiliejų, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vairą. Netrukus, 1982 m. gegužės 19 d., paskutinis senosios kartos kunigas senjoras Povilas Jašinskas iškeliauja į Amžinybę.

Kun. Petrui Čepui kurį laiką tenka dirbti vienam. Bažnytinės spaudos nebuvo, o valdžios kontroliuojamoji, išskyrus neigiamą, kompromituojančią medžiagą, apie Bažnyčių veiklą išvis nerašydavo. P.E.Čepas, į Bažnyčią atėjęs sunkiu tikintiesiems laikotarpiu, neišpuiko. Neišvengė klaidų, tačiau mokėjo jas garbingai ir krikščioniškai pripažinti ir dėl jų atsiprašyti.

Su valstybine ir politine laisve į Lietuvą sugrįžo tikėjimo laisvė. Ji neatnešė gerbūvio Bažnyčiai, bet leido laisvai kibti į darbą ir rūpintis šia ir auštančia diena. Kun. Petas Čepas neliko nuošalyje. Būdamas vyresniuoju kunigu, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo suvažiavimuose Biržuose ir jų nutarimu palaimino ir viešai įšventino naujos kartos, pirmuosius teologijos studijas užsienyje baigusius Lietuvos evangelikų reformatų dvasininkus. Kunigas atsisveikino su parapijiečiais žvelgdamas šviesia viltimi į ateitį, jau turėdamas pamainą.

Susilpnėjus sveikatai, nuo 2003 m. įgyjęs kunigo - emerito statusą ir Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos skirtą išlaikymą, pamaldų nebelaikė. Nuo 2007 m. gruodžio mėn. našlys. Iki paskutinio atodūsio ligos patale prižiūrėtas, mylinčių sūnaus Viliaus rankų ir maldų apglėbtas, ramiai atsisveikino su šiuo pasauliu ir iškeliavo į Dangiškojo Tėvo namus.

Kunigą Petrą Čepą atsiminsime, kaip sunkius laikus išgyvenusį Dievo Žodžio tarną - Kristaus karį, budėjusį poste atšiauriais Bažnyčiai laikais.

Su gilia užuojautą sūnui Viliui ir visiems artimiesiems Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo vardu,

Kun. Rimas Mikalauskas
Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas

kun.p.cepas_kariskio-1kun.p.cepas_portret2kun.cepas_mikalausko_ord_mkun.cepas_daugirdo_ord_m.jpgkun.cepas_po_sinodo_mimg_0002-1