Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
PRANAŠAS SAVO NAMUOSE
Jeudi, 27 Mai 2010 11:39
There are no translations available.

cepo_ord_1971_i_diakonus_m-1Dalis mūsų einame tradiciniais, daugumos pramintais gyvenimo takais. Taip lengviau. Valdžios, aplinkinių nuspręsta, nugairiuota. Tik eik nesižvalgydamas į šalis. Bet yra tokių, kurie laikosi kitokio principo. Jeigu ne aš, vargu to imsis kas nors kitas! Tuo vadovaudamasis ir pasuka netikėta linkme. Tarp pastarųjų laikytinas ir medeikietis Petras Čepas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai lemiamu momentu atsisakęs ramaus tarnautojo darbo kaimiškoje Medeikių ligoninėje, apleidęs siuvėjo amatą, garantavusį papildomas pajamas.

Kad subrendęs vyras pasirinko dvasininko kelią sukėlė ne tik P.Čepą pažinojusių, bet daugumos ev. reformatų tikėjimo žmonių džiaugsmą, ir buldozerinio ateizmo šalininkų nusivylimą, pyktį. Net atvirą priešiškumą. Tebuvo tiems reformatams likęs vienintelis senyvas kun. sen. Povilas Jašinskas (1889-1982) ir šit turi pagalbininką - pasekėją.

Kaip vienas iš reikšmingiausių pasiekimų antireliginėje veikloje išsklaidant ev. reformatų bendruomenę buvo laikomas Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento kun. Adomo Šerno (1884-1965) viešas sugniuždymas. Ligoto, gyvenimo negandų palaužto dvasininko viešą atsisakymą nuo kunigystės „Tiesa" išspausdino 1964 metais. Daugiatūkstantinė, į kelias parapijas pasiskirsčiusi bendruomenė tesilaikė ant vienintelio kun. P. Jašinsko. Kad supratus ant kokios sunaikinimo ribos buvo ev. reformatų bendruomenė, Petro Čepo reikšmę tai gelbstint, prasminga bent trumpam peržvelgti šios bendruomenės praradimus dvidešimtojo amžiaus viduryje, antrojoje pusėje.

Tik prasidėjus Lietuvos okupacijai 1941 m. pradžioje iš Papilio į Vokietiją su žmona Klara pasitraukia ilgametis Papilio parapijos kun. Jonas Šepetys. Panašiu emigrantų keliu pasuko gen. sup. kun. prof. Povilas Jakubėnas, kunigai Konstantinas ir Vytautas Kurnatauskai, didžioji dalis išsilavinusių Sinodo kolegijos narių. Ne ką savo tikėjimui gali padėti likę su parapijiečiais Lietuvoje.1949 m. sausio viduryje areštuojamas kun. Jonas Mizaras (tuo metu tarnavęs Kaune liuteronų parapijoje. Mirė lageryje 1951 m.
Nuolatinė įtampa, kurią kėlė valdžios priešiškumas kunigams, visoms religijoms, įvairūs pokario nepritekliai palaužė kun. Aleksandro Balčiausko sveikatą. Mirė 1952 m., teturėdamas vos 45-rius metus. 1968 m. nepagydoma liga pakirto antrąjį eruditą - kun. Mykolą Franką.

Ne atsitiktinumas, Biržų išplanavimas lėmė, kad vasaros estrada buvo suprojektuota greta ev. reformatų bažnyčios. Vilniuje panašiame statinyje jau veikė „Kronikos" kino teatras, Kaune suvalstybintoje bažnyčioje įkurdino milicininkų mokyklą. Biržuose raudonų plytų statiniui buvo numatyta koncertų salės paskirtis. Su P. Jašinsko kunigystės nutraukimu, turėjo baigtis ir ev. reformatų bendruomenės veikla Biržuose. Bet štai radosi jo mokinys, pasekėjas...

Arčiau bažnyčios buvę parapijiečiai matė, suvokė artėjančią grėsmę. P. Čepas nebuvo vienintelis kandidatas į pagalbininkus kunigui P. Jašinskui. Bet kas tinka religinei bendruomenei, kas ne, sprendė ne patys tikintieji, o valstybinės institucijos. Nelengva šį „filtrą" praeiti buvo ir P. Čepui. Vėl ir vėl buvo prisiminta hitlerinės okupacijos metais tarnyba lietuviškame savisaugos batalione. - O ką jiems belieka daryti? Sovietinių partizanų girioje dar nebuvę, jie Čepai, - Medeikių mažažemiai. Su tokiais vokiečiai nesiceremonijo. Vienaip ar kitaip darbingi vyrai privalėjo dirbti frontui. Užuot į nežinomą Vokietiją tarp svetimų, jie su broliu dvyniu pasirinkę lietuviškus batalionus, tarp savų lietuvių. Jonas statybininku, jis savisaugos. Kai tik perprato kam tas batalionas verčiamas tarnauti - savavališkai pasitraukė. Pokaryje iškart pradėjo dirbti Medeikių durpynėlyje, vadovavo ruošiant kurą jau atsikuriančiai sovietinei pieno perdirbimo pramonei.

Brolis Jonas, ištrukęs iš tarnybos statant fronto įtvirtinimus, 1944-jų rudenį pašauktas į RA nevengė mobilizacijos. Jų namiškiai įsitikinę, kad nelemtis ištikusi Berlyno prieigose. Toks pranešimas iš fronto buvęs. Tai antrino medeikietis Antanas Taujanskas, kartu su Jonu vienoje kuopoje nužygiavęs iki Oderio. Tai, kad Biržų karinio komisariato karių knygoje atžymėta Joną žuvus 1945 01 25 Klaipėdoje, ne jų namiškių galimybės šiuos nesutapimus sutikslinti, - taip keliolikos metų senumo skaudžius įvykius aiškino būsimasis kunigas tiems, nuo kurių priklausė ar bus praleistas į studijas Rygoje veikusioje dvasininkų mokykloje, ruošusioje žmones pastoraliniam darbui protestantų bažnyčiose.

Tiesioginė ir pagalbinė ateistinė jėga buvo sutelkta į būsimo dvasiškio asmenybę: neturintis vidurinio išsilavinimo, darbininkiškos kilmės. Na, ir turėsite kunigą - atvirai šaipėsi kodėl tai prieš protėvių tikėjimą pasisakantys net ev. reformatų kilmės žmonės. Paradoksas, bet antičepinė propaganda buvo tiek stipriai, plačiai varoma, kad tuo patikėjo ir patys antireligininkai, leidę medeikiečiui studijuoti Rygoje, įsitvirtinti Lietuvoje, kaip kun. P. Jašinsko pareigų perėmėjui. Gal vylėsi, kad toks, kokį patys „sukūrė" tik sukompromituos šį tikėjimą, tuo pagreitins mūsų bažnyčios griūtį. O gavosi priešingai...

Petras, kaip ir visi Čepai, dauguma jų aplinkos kaimiečių nebuvo fanatiškai tikintys. Dvasininko naštos sudėtingu momentu ėmėsi todėl, kad nematė kito kandidato tokiam apsisprendimui. Antra - ev. reformatų bažnyčia P.Čepui buvo neatskiriama savarankiškos nepriklausomos Lietuvos dalis. Leisti sunaikinti šią bendruomenę, - dar vienas laiptelis į šalies nutautinimą, dvasinį pavergimą.

Tai ko nenorėjo, - gandonešiai nematė. „Nematė" kiek šimtų kartų per rudens darganą, žiemos speigus dviračiu, motociklu „Java" iš Biržų vakarinės mokyklos naktimis į Medeikius grįždavo P.Čepas. Tokios prabangos, kaip Biržuose samdytis butą nemažos šeimos galva ir maitintojas neturėjo. Kiek kitaip klostėsi reikalai Rygoje, kur kas mėnesį po tris paras praleisdavo neakivaizdininkų kursuose. Dienomis kvalifikuotų dėstytojų paskaitos. Naktimis geraširdžių bendramokslių kukliuose būstuose, kur iki paryčių diskutuodavo religinėmis ir kitomis temomis. Trys paros praeidavo akimirksniu.
Apie suaugusių mokyklų moksleivius, panorusius tapti agronomais, inžinieriais tuo metu rašė liaupsinančias apybraižas. Paaiškėjus, kad medeikietis Čepas siekia kunigystės, jų šeimoje ir bulvės tapo ne visada pasiekiamu skanėstu. Vietos kolūkio aktyvistai pasodybinį sklypą sumažino iki 15 arų.

Neskendo maisto pertekliuje ir Ryga. Kad į miesto turgavietes pritraukus daugiau kaimiečių, Rygos autotransportininkai organizavo krovininių sunkvežimių, pridengtų plonučiu brezentu, pavadintų „Taksomotorais" reisus. Tai ir buvo pagrindinė P. Čepo susisiekimo priemonė tarp Biržų ir Rygos. O naktimis iš Biržų į Medeikius užpustytais keliais kartais ir pėstute...

Nebeatspėsime, kokių triukų būtų sugalvoję ateistai, kad sutrukdytų P.Čepo pašventinimą į kunigus, jeigu ne ryžtinga vyskupo K. Toto nuostata. Aukšto rango dvasininkui iš Vengrijos, turinčiam tarptautinį pripažinimą, nebuvo kaip prieštarauti ir šis dvasininkas, talkinant Lietuvos liuteronų vyskupui Jonui Kalvanui, šias apeigas atliko gerokai pavėluotai. Diakono pareigas P.Čepas ėjo nuo 1969 metų.

Pareigos - pagal asmenybę. Po kelerių metų teko išklausyti pagyvenusių kaimiečių diskusiją dėl renkamų šimtinių, už kurias busią perkamas namas, mašina jaunam dvasininkui, pakviestam į talką kun.P.Čepui.
- O mums buvo ir lieka geras Čepas. Turi savo rankomis pastatytus namus, pakviestas atvažiuoja dviračiu,- priėjo vieningos nuomonės. Toks ir išliko senosios kartos atsiminimuose.

Buvo laikotarpis, kai atlikti dvasininko pareigų Biržų krašte dviračiais važinėjo ne tik kunigai. Mirus ūkininkui, kurio žemę, ūkinius pastatus ir visą inventorių užvaldė kolūkis, palydoms į kapines teko skolintis arklį iš kito kolūkio. Savieji automašinos nedavė tik todėl, kad laidotuvės ne pilietinės, o pagal senas tradicijas.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios istorija skaičiuojama šimtmečiais. Tas keliolika metų, kuriuos joje kaip dvasininkas tarnavo  kun. sen. Petras Čepas - labai mažas laiko tarpsnis. Tačiau bene vienas iš reikšmingiausių. Kiek žinau šios religinės bendruomenės istoriją, tokių išbandymų kaip kun. Petrui Čepui neteko patirti nei vienam dvasininkui. Spaudimas iš „viršaus", išdavystės iš „apačios". Apgaulingi meilikavimai iš šonų yra pastūmėję ir į klaidingus nepamatuotus veiksmus. Nesmerkime už tai.

Dabar, kai išslaptinti slapčiausi tuo metu buvę dokumentai, galime suvokti aplinkybes, kuriose veikė visų konfesijų bendruomenės. Smulkmeniškai viską sekė ir skaičiavo:
..."Penkias reformatų bendruomenes aptarnauja vienas dvasininkas ir joms formaliai vadovauja 1982 m. išrinkta konsistorija Biržuose.
Maldos namuose pakrikštyta 20 naujagimių, sutuokta 10 porų, įvyko 35 laidotuvės.
Bendruomenė turėjo 7,2 tūkstančius rb. pajamų". Tame pat dokumente pagiriamieji žodžiai Biržų raj. „Kulto įstatymų laikymosi kontrolės komisijos" veiklai, kuri daug dėmesio skyrusi pamokslų pasiklausymui ir užrašymui, atsiuntusiai nemažai pamokslų ištraukų.

Štai tokia buvo kun. Petro Čepo darbo dienų kasdienybė: Skaičiavo kiekvieną kapeiką, užrašinėjo patriotiškesnį žodį. Pakėlusį tokią naštą privalėtume visokeriopai gerbti ir niekada nepamiršti.

Jonas Dagilis