Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Diakonas
Donnerstag, den 21. Oktober 2010 um 11:59 Uhr
There are no translations available.

Terminai "diakonas, diakonė, diakonija" paprastai siejami su ankstyvosios krikščionių Bažnyčios tarnyba, susiformavusia Naujojo Testamento laikotarpiu. Tačiau būtų klaidinga diakono pareigybes ar diakoniją kaip instituciją, sieti vien tik su Naujuoju Testamentu. Šuo metu vartojami šie terminai savo institucinę formą įgavo tik daug vėliau.

Naujajame Testamente sutinkamas graikiškas žodis διάκονος visų pirma buvo suprantamas kaip tarnas ar vergas. Taip pat netiesiogine prasme διάκονος galėjo reikšti tam tikrą krikščionišką tarnavimą ar tam tikrų užduočių vykdymą bendruomenėje. Nors Naujajame Testamente „diakonas" visų pirma yra savo artimųjų tarnas (pvz. Jėzus, Paulius), tačiau kai kurios Naujojo Testamento vietos rodo, kad palaipsniui krikščionių bendruomenėse tarnavimas savo artimui įgauna specifinių krikščioniškos tarnystės bruožų. Pavyzdžiui, Mt 25, 42-45 kalbama apie patarnavimą (διακονία) vargstantiems. Apd 6, 1-6 rašoma apie patarnavimą (διακονία) prie stalų. Laiške Filipiečiams 1, 1 Paulius jau kreipiasi į bendruomenės vyskupus ir diakonus. Laiške Romiečiams 16, 1 Apaštalas prašo perduoti linkėjimus Kencherėjos Bažnyčios diakonei Febei. Tai rodo, kad pirmose krikščionių Bažnyčiose diakonėmis galėjo būti ir moterys. Išsamų diakono tarnystei reikalingų savybių sąrašą galima rasti 1 Tim 3, 8-13. Nors čia ir neminimos tiesioginės diakonų funkcijos, tačiau apibūdinamos jų tarnystei reikalingos asmens savybės.

Apibendrinant galima teigti, kad Naujajame Testamente διακονία suprantama kaip tarnavimo dovana, kuri apima tiek bendrą krikščionišką tarnavimą žmonėms, tiek ir specifinį patarnavimą, kuris kyla iš Dievo gautos tarnavimo malonės (Rom 12, 6-8). Naujajame Testamente dar nėra aiškiai atskiriamas tarnavimas ir pareigybės, todėl to meto διάκονος sąvoka apima abu šiuos aspektus.

Naujajame Testamente užfiksuotos krikščioniško tarnavimo tendencijos vėliau buvo plėtojamos ir tapo ankstyvosios Bažnyčios pareigybėms. Tačiau šis procesas nebuvo vienalytis ir skirtingose regionuose diakono pareigos bei vaidmuo buvo skirtingai interpretuojamos. Tačiau niekada nebuvo abejojama diakono pareigybės reikalingumu. Ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje, atsiradus diakonų pareigybėmis jie buvo pavaldūs vyskupams. Pagrindinė jų funkcija buvo padėti vyskupui pamaldų metu bei rūpintis vargšais. Ilgainiui diakono tarnyba tapo tarpine stotele link kunigo pareigų. Šalia diakonų vyrų, kurie savo tarnavimą daugiausia skyrė patarnavimu pamaldų metu, buvo ir diakonių moterų. Tačiau jos tarnavimą savo artimui daugiausia praktikavo moterų vienuolynuose. Galima pastebėti, kad laikui bėgant diakono pareigos iš vienos pusės buvo susietos su pamaldomis iš kitos pusės tarnavimu artimui pradėjo rūpintis tokios institucijos kaip vienuolynai, vargšų ligoninės ar našlaičių prieglaudos. Viduramžių Bažnyčioje darėsi vis sunkiau suderinti diakono pareigybes su konkrečiu tarnavimu vargšams bendruomenėse.

Reformacija davė naujų idėjų siekiant diakono tarnybą labiau priartinti prie bendruomenės socialinių poreikių, bei išlikti ištikimiems Naujojo Testamento suformuluotam tarnavimo artimui imperatyvui. Jonas Kalvinas buvo tas reformatorius, kuris aiškiai suprato diakono pareigybės svarbą. 1541 metais išleistoje „Ženevos Bažnyčios tvarkoje" (Ordonnances ecclesiastiques) J. Kalvinas suformuluoja keturias bažnytines pareigybes. Tarp kunigo, mokytojo (daktaro), seniūnų, minima ir diakono pareigybė. Tuo būdu J. Kalvinas socialinį darbą, tai yra tarnavimą vargšams, pripažįsta neatskiriama bažnytinės tvarkos dalimi. Tarnavimas artimui, pagalba vargšams ir rūpinimas pagalbos trokštantiems žmonėms nebeturi būti tik valstybės rūpesčiu. J. Kalvinas reikalavo, kad diakonija būtų bažnytinė, bet ne socialinė valstybės tarnystė. Jam taip pat nepatiko viduramžių Bažnyčios diakonų veiklos koncentravimasis tik į patarnavimą pamaldų liturgijoje.

J. Kalvinas savo mokyme apie „keturis Bažnyčios pareigybes" atskyrė kunigo ir diakono pareigybes. Kunigo pagrindinis uždavinys yra skelbti Evangeliją ir teikti Sakramentus. Diakonas turi specializuotis rūpintis vargšais. Diakono tarnyba pagal J. Kalviną yra dviejų pakopų. Vieni diakonai tarnauja Bažnyčiai kuomet rūpinasi ir vadovauja vargšų pagalbai. Tai reiškia tokie diakonai yra atsakingi už aukų vargšams rinkimą ir lėšų skirtų vargšams administravimą. Kitos pakopos diakonai patys rūpinasi kasdiene vargšų priežiūra. Jie yra atsakingi, kad vargšai ir sunkiai sergantys žmonės gautų visą jiems reikalingą pagalbą. J. Kalvinas manė, kad pirmos pakopos diakonai turi būti ordinuoti vyrai. Tiesiogine vargšų priežiūra galėjo rūpintis ir diakonės moterys.

Šiuo metu didžioji dalis krikščioniškų Bažnyčių turi savo bendruomenėse diakonus ar diakones. Diakoninis darbas yra tapęs neatskiriama krikščioniško tarnavimo dalimi. Tarnavimas artimui (diakonija) padaro Dievo Žodžio skelbimą (pamokslą) įtikinamą. Tik meilės darbais tarnaujant savo artimui Dievo Žodis tampa gyvas ir neša vaisius.


T.S.