Tęsiame straipsnių ciklą iš Viktorijos Liauškaitės diplominio darbo kūrybinės dalies "Didūs tikėjimu". Tai - publikacijų ciklas apie evangelikų reformatų bendruomenę ir jos istoriją Lietuvoje.

KUNIGAS RIMAS MIKALAUSKAS: „PAŠAUKIMO KELIAI NEŽINOMI"
Rimas Mikalauskas gimė 1967 m. vasario 23 d. Kuršėnuose, Šiaulių raj. 1985 m. baigė Panevėžio internatinę sporto mokyklą, Lietuvos jaunių futbolo rinktinės kandidatas. Žaidė Panevėžio „Ekrano" jaunių ir Panevėžio „Statybos", Vilniaus „Mokslo" futbolo komandose. 1985-1987 m. tarnavo tarybinėje armijoje. 1987-1992 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją, 1992-1993 m. dirbo Seimo Informacijos ir analizės centre. 1998 m. baigė Krikščioniškos teologijos akademiją Varšuvoje (Lenkija), įgijo evangeliškos teologijos magistro laipsnį. 1998 m. Kėdainiuose ordinuotas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios diakonu, 1999 m. kunigu. 2004 m. ordinuotas superintendentu ir vykdo generalinio superintendento pareigas. Yra Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas, vakancinių Švobišlio ir Papilio ev. ref. parapijų administratorius. Vedęs. Su žmona Renata augina sūnų Luką ir dukrą Emiliją

- Kiek šiuo metu Lietuvoje yra evangelikų reformatų?
- Dievas vienas težino! Bažnytinėse metrikose daugiau turime laidotuvių nei krikštų ir konfirmacijų. Tačiau, tokios metrikos nėra visiškai patikimas bažnyčios augimo ar nykimo rodiklių šaltinis. Tam tikrą informaciją duoda 2002 metų gyventojų surašymas, kurio duomenys kažin ar tikslūs. Bet jie sako, kad apie 7000 Lietuvos gyventojų save laiko reformatais. Dažnai pasitaiko, kad šeima yra mišri, perėmusi tam tikrą tėvų tradiciją ir ne visada iki galo apsisprendusi, kuriai Bažnyčiai priklausyti.

- Kokioje šeimoje jūs augote?
- Nesu genetinis reformatas. Užaugau nereligingoje šeimoje, buvau nekrikštytas. Mano tėvas - Sibiro tremtinys, mama mokytoja. Senelis iš mamos pusės buvo laisvamanis, o močiutė giliai tikinti katalikė. Tokie pat, giliai tikintys katalikai, buvo ir seneliai iš tėvo pusės. Todėl suprantama, tarp mano tėvų ir senelių dėl tikėjimo vis kildavo konfliktų, tačiau mama buvo tvirta. Sakė, kai užaugs vaikai, patys apsispręs.
Man buvo daugiau kaip 20, kai susitikau su...Dievo žodžiu. Ir tai mane labai stipriai paveikė. Galbūt įspūdį sustiprino ir tai, kad tuo metu prasidėjo Sąjūdis. Didieji jausmai, plūstelėję vienu metu, kėlė, skraidino, klaustukus vertė atsakymais. Ir atvirkščiai. Pirmoji bendruomenė, į kurią atėjau, buvo Vilniaus evangelikai reformatai, kuriai patarnauti iš Biržų atvykdavo kun. Reinholdas Moras. Jis mane, jau suaugusį žmogų, pakrikštijo, nes apsisprendžiau išpažinti krikščionišką tikėjimą evangelikų reformatų išpažinime. Patarnaudavau pamaldose. Kartą kun. R.Moras paklausė manęs, ar nenorėčiau studijuoti teologijos. Pasvėręs visus „už" ir „prieš", išvykau į Varšuvos krikščionišką teologijos akademiją, kur apgynęs darbą apie bažnytinę discipliną evangelikų reformatų bažnytinės teisės srityje (vadovas - prof. habil. dr. J.T. Maciuszko), įgijau evangeliškosios teologijos magistro laipsnį.

- Kiek kunigų turi Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenė?
- Šiuo metu aktyviai dirba penki dvasininkai: du - Vilniuje, du - Biržuose ir Kaune. Šiems dvasininkams tenka daug keliauti aptarnaujant parapijas Klaipėdoje, Panevėžyje, Kėdainiuose, kitose Lietuvos vietose. Mūsų religinės konfesijos kunigas privalo baigti universitetinės evangeliškos teologijos studijas. Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedra rengia reformatų ir liuteronų kunigus.

- Kuo šiandien gyvena Jūsų vadovaujama Bažnyčia? Kuo labiausiai džiaugiatės?
- Daug dėmesio skiriame dvasininkų rengimui, siekiame, kad jie būtų brandūs, jau susiformavę, turintys šeimas ir išbandyti bendruomenėse. Kita svarbi veiklos dalis - darbas su žmonėmis: bendruomenės projektai, ekskursijos, kelionės, kursai, paskaitos, vaikų - jaunimo stovyklos. Labiausiai džiaugiuosi dvasiniu parapijiečių augimu. Pastebiu tai per didėjantį jų savarankiškumą, atsidavimą dvasinei ir konfesinei tarnystei (parapijiečių iniciatyvos (projektai) ir jų įvykdymas, dvasininkų gausėjimas, sugebėjimas išlaikyti ekonominį savarankiškumą. Nepaisant to, jog esame konfesinė mažuma Lietuvoje - esame savarankiška bažnyčia, kuri išsilaiko savo dvasininkus. O su užsienio tikėjimo brolių ir seserų pagalba sėkmingai atnaujiname tarnystės materialinę bazę parapijose.
Didžiuojamės, kad būdami nedidele konfesija savo dvasinę misiją sugebame vykdyti tik iš tikinčiųjų aukų bei 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paramos. Neturime nekilnojamo turto, kuris būtų skirtas komerciniams tikslams. Valstybės teikiama kasmetinė finansinė parama yra tik maža dalis, kurią išleidžiame remontuodami sovietmečio nacionalizacijos suniokotas bažnyčias, neretai valstybės saugomus kultūros paminklus.

- Kas reformatus sieja su Liuteronų Bažnyčia?
- Žurnalistai labai dažnai užduoda šį klausimą, į kurį visada atsakau vienodai: mus su liuteronų bažnyčia sieja „stalo ir sakyklos bendrystė". Stalo bendrystė - tai Komunijos bendrystė, nepaisant to, kad liuteronai tiki konsubstanciją (t.y. išpažįsta, kad duonoje ir vyne yra tikras Kristaus Kūnas ir Kraujas). Reformatai tokios minties nepriima - bendruomenė yra Kristaus Kūnas. Liuteronai ostiją priima atsiklaupę iš kunigo rankų. Reformatai Komunijai vartoja duonos gabalėlį ir priima ją atsistoję, o kunigas ją įdeda į rankas - kaip ženklą, kad tu pats esi atsakingas už savo sielovadą. Lygiai taip pat ir taurė su vynu, kurią kunigas tik prilaiko, o tikintysis turi pats iš jos priimti vyną. Komunija dalijama dviem pavidalais - duona ir vynas visiems komunikatams, kurie yra patvirtinę savo krikščionišką tikėjimą (po konfirmacijos, ne jaunesni nei 14 metų).
1570 metais buvo sutarta, kad Helvetinė konfesija tampa evangelikų reformatų konfesija Lenkijoje ir Lietuvoje. Jos tekstas buvo adaptuotas išverčiant į lenkų kalbą, prie jo buvo pridėtas Saksų išpažinimas. Buvo pasiektas susitarimas, kad kiekvienas komuniją priima pagal savo tikėjimą. Taip buvo panaikinti teologiniai ginčai.
Sakyklos bendrystė - tai kunigų šventinimai. Liuteronų Bažnyčios kunigas gali tarnauti ir reformatų bendruomenėje, ir reformatų liuteronų. Kunigai gali susilaikyti nuo mokymo, kuris prieštarauja jų sąžinei, tačiau turi mokėti paaiškinti skirtingas doktrinas, jų kilmę. O tikinčiuosius rengti konfirmacijai pagal jų pasirinktą šeimos tradiciją, jei vienoje ar kitoje bendruomenėje yra kitos evangeliškos konfesijos tikintieji. Pavyzdžiui, Šiauliuose pamaldos vyksta netgi bendrai dviem evangelikų bendruomenėms: liuteronams ir reformatams. Tačiau jos išlaiko savo atskirą administraciją, veda atskiras bažnytines metrikų knygas ir finansinę apskaitą. Kartu pagal susitarimą išlaiko bažnyčios pastatą.

- Kaip susitvarkote su Bažnyčios generalinio superintendento pareigomis?
- Nėra lengva.

- Kuo jus žavi kunigo profesija, jeigu Jūsų pašaukimą iš viso galima pavadinti profesija?
- Gydytojo, mokytojo ir daugelis kitų profesijų turi savo kilnią misiją - tarnauti tiek konkrečiam žmogui, tiek žmonių grupei. Tačiau skirtingai nuo jų, kunigo (pamokslininko) pareiga tarnauti tiesiogiai transcendentiniam Dievui pagal apaštalų įsakymą: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių" (žr. Apd.4, 19 ir 5,29.). Su tuo yra susiję kai kurie tarnystės reikalavimai kunigo skelbiamo mokymo atitikimui paties kunigo asmeniniam gyvenimui. Pvz., evangelikų reformatų kunigas, būdamas neištikimas savo žmonai, toliau savo pareigų eiti nebegali, yra suspenduojamas tarnystėje.

- Ar įsivaizduojate save kitoje sferoje?
- Taip, nes būdamas kunigu aktyviai dalyvauju pilietinėje visuomenėje. Turiu istorijos mokytojo ir dėstytojo diplomą, dirbau ir galiu dirbti mokytoju. Tačiau, be abejonės, išlieku konkrečios konfesijos dvasininku. Ar galėčiau nebūti dvasininku? Galbūt kurį laiką ir galėčiau stabtelti (pvz., įsitraukus į politinę veiklą privalu laikinai suspenduoti dvasininko pareigas), tačiau politikos mano planuose nėra. Verta atminti, jog ir kunigams Viešpaties keliai nėra žinomi. Tad niekada neįmanoma rasti atsakymo, kaip ir kokiu būdu žmogų gali būti pašauktas Dievui ir jo žmonėms pasitarnauti...

- Kokią ateityje norėtumėte matyti ev. reformatų bendruomenę?
- Ištikimą savo pašaukimui ir Dievo Žodžio tarnystei. Tokia, kokia buvo prieš šimtus metų, tokia, kokia yra dabar. Meldžiu Dievo, kad jis sulaikytų ir nesiųstų tokių sunkių išbandymų, kuriuos reformatai patyrė XX amžiuje. Taip pat, kad garbingai įveiktume tuos išbandymus, kuriuos atneša šis, jau XXI amžius.

Laukite tęsinio. Pradžia.