Tęsiame straipsnių ciklą iš Viktorijos Liauškaitės diplominio darbo kūrybinės dalies "Didūs tikėjimu". Tai - publikacijų ciklas apie evangelikų reformatų bendruomenę ir jos istoriją Lietuvoje.

ZELMA JODINSKIENĖ: SU TIKĖJIMU PER GYVENIMĄ

Kėdainiuose reformatai savo tikėjimą jau išpažįsta beveik keturis šimtmečius. Nuo 1652 - ųjų. Tais metais Jonušo Radvilos rūpesčiu buvo pastatyta reformatų bažnyčia. Šiandien Kėdainiuose gyvena apie 60 reformatų. Deja, parapija per maža, kad čia būtų nuolat gyvenantis ir patarnaujantis kunigas. Tačiau nepaisant to, Kėdainių evangelikų reformatų bendruomenė yra labai susitelkusi, vienijanti įdomius, turtingos dvasios žmones. Viena aktyviausių šios bendruomenės narių - Zelma Jodinskienė, jau perkopusi 80-metį, visą gyvenimą labai sunkiai dirbusi, užauginusi sūnų ir dukrą. Ir sunmečiu ji nepraranda optimizmo, šviesą nuotaiką dalina aplinkiniams. Visi ją vadina tiesiog Zelma.

 Su ponia Zelma susitikti sutarėme Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčioje. Toje pačioje, kurią dar 1653 m. evangelikams reformatams pastatė Kristupas II ir jo sūnus Jonušas Radvilos. Kėdainių kalvinistų bažnyčia buvo didžiausia visoje Žemaitijoje, prie jos veikė garsi Jonušo Radvilos įkurta gimnazija. Bažnyčios rūsyje yra kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus, kuriame palaidoti du Vilniaus vaivados, Lietuvos didieji etmonai: Kristupas Radvila Perkūnas ir Jonušas Radvila. Kriptoje stovi restauruoti alaviniai mažamečių Jonušo Radvilos brolių Mikalojaus, Jurgio, Stepono ir sesers Elžbietos sarkofagai. Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus yra vienintelė tokia sutvarkyta aukščiausio rango Lietuvos didikų kapavietė.

Buvo labai šalta žiemos diena. Sutartą valandą bažnyčioje dar buvo nepasibaigusios evangelikų reformatų pamaldos. Tyliai prisėdau didingos bažnyčios suole ir stebėjau žmones. Akimis stabtelėjau ties garbaus amžiaus moterimi, kuri lyg ir niekuo nesiskyrė nuo kitų, tačiau buvo kažkuo išskirtinė. Gal ypatingu susikaupimu, gal ypatinga ramybe...

Zelma Jodinskienė pradeda pokalbį nuo savo giminės ištakų: „Mano tėvai, seneliai ir proseneliai buvo evangelikai reformatai. Senelis buvo raštingas, turėjo net odiniais viršeliais įrištą Šventąjį Raštą. Jis gerai mokėjo rusų kalbą, mokė jos mus, savo vaikus, padėdavo žmonėms, jeigu kam reikėdavo parašyti laišką rusiškai, išversti. Tėveliai buvo paprasti žmonės, dirbo žemę, laikė gyvulius. Abu buvo reformatai. Anksčiau nebuvo tokios mados, kad evangelikai reformatai vestų katalikes. O jeigu jau taip atsitikdavo, tai buvo išimčių išimtis. Mano mama sakydavo, kad ant vienos pagalvės turi gulėti vieno tikėjimo žmonės. O dabar niekas to nepaiso.

Mama tvarkė bažnyčią, skambino varpais, tėtis šienaudavo veją prie bažnyčios, šluodavo gatvę aplink ją, dirbo kitus ūkinius darbus. Gyvenome šalia bažnyčios ir man ji yra tiesiog įaugusi į kraują, neatskiriama mano gyvenimo dalis. Augau su seserimi Alma ir broliu Mykolu. Iš visų jų esu vyriausia ir man jau eina 84 metai. Gimiau Kėdainiuose, čia gyvenu visą savo amžių. Rimtų mokslų jokių nebaigiau, tik keturis skyrius. Bet mano tie keturi skyriai prilygo dešimčiai klasių, nes benramoksliams ir uždavinius spręsdavau, ir padėdavau per istorijos, geografijos pamokas, atmintinai žinojau visų valstybių sostinių pavadinimus. Buvau labai guvi. Augant sūnui vis jam užduodavau įvairiausių klausimų, vis norėjau daugiau ir daugiau sužinoti, taip ir jo žinias patikrindavau. Pavyzdžiui, klausiu kartą jo, kur yra Dušanbė. Jis atsako, kad kažkur tarp Vilniaus ir Kaišiadorių... Oi, tada gavo barti. Nors ir gabus buvo, bet pritingėdavo, kaip ir visi bernai...

Laisvai kalbu lenkiškai. Nes anksčiau apie Kėdainius buvo tokių kaimų, kuriuose lietuviškai negalėjai susikalbėti. Tik lenkiškai. Tos kalbos manęs niekas nemokė - pati išmokau dar būdama visai mažai, kai žaisdavau su kitais vaikais. O mano mama buvo užsispyrusi - nors ir suprato, bet niekada nekalbėjo lenkiškai. Netgi tada, kai turėdavo kokį reikalą, tai pas lenkus vesdavosi mane, kad išversčiau, bet pati iš principo nekalbėjo ta kalba. Daugelis girdavo mane, kad labai taisyklingai kalbu lenkiškai. Gaila, kad dabar nebeturiu su kuo ja pakalbėti. O taip norisi...

Kai buvau visai jauna, evangelikų reformatų pamaldos Kėdainių bažnyčioje vykdavo kartą per mėnesį. Kad ir kur gyvenome, niekada nesu girdėjusi iš savo tėvo, kad jis sekmadienį į pamaldas neisiąs. Nors gyvenome ūkiškai, tačiau sekmadieniais niekada nedirbome. Reformatai sekmadieniais nedirba. Visą gyvenimą ir man sekmadienis - šventa diena. Aplinkiniai dažnai stebėdavosi, kodėl mes nedirbame. Tiesa, būdavo viena vienintelė išimtis. Tai šieno vežimas. Tada tai visi puldavomeį krūvą, sugrėbdavome, suveždavome. Bet niekada sekmadieniais nei daržai ravimi, nei skalbiniai džiaustomi buvo. Šią nuostatą atsinešiau iš savo šeimos, tėvelių.

Prieš Velykas, trečiadieniais, reformatų namuose jau būdavo ir patalynė pakeista, ir visi kampai iššluoti. Didysis Ketvirtadienis mums yra šventė, nes komunija yra įsteigta Dievo Didžiajam ketvirtadieniui. Mamytė sakydavo, kad Didysis ketvirtadienis esanti didi šventė, netgi didesnė negu Velykos. Didįjį penktadienį Kristus mirė ant kryžiaus. Tad šios dvi dienos - ramybės, susikaupimo, apmąstymų laikas. Na, o Didįjį Šeštadienį jau verdam, kepam, užsiimam Velykinio stalo ruošimu.
Į bažnyčią eidavom visa šeima. Tėvelio niekas pavarde nevadino, tik Mykolu arba Kalvinu. Ir visą mūsų šeimą vadino Kalvinais. Sakydavo: „Žiūrėkit, Kalvinai į bažnyčią eina, išsirikiavę kaip gervės". Taigi tėveliui pavardės nereikėjo, kaip ir man jos nereikia. Visi žino, kad aš esu Zelma.

Tarpukariu į bažnyčią dvarininkai atvažiuodavo mašina. Buvo mūsų, reformatų, bendruomenėje ir valdininkų. Pavyzdžiui, direktorius Variakojis su žmona, veterinorius Bėčius su ponia, mokytojai Skiauterės. Buvo labai šviesi bendruomenė, išsilavinę žmonės.
Okupacijos metais didžioji dalis bendruomenės išsibarstė - emigravo į Vakarus, kiti neišvengė tremties. Tik maža mūsų saujelė liko čia, Kėdainiuose. Sovietmečiu, nors bažnyčia ir buvo nacionalizuota, nepamiršome Dievo žodžio, melsdavomės parapijiečių namuose. Šventovėje buvo įrengtas grūdų sandėlys, vėliau sporto mokykla, vyko parodos, mugės. Ištekėjau ir persikėliau gyventi į Joniškėlį. Maždaug po metų grįžau gyventi pas tėvus į Paobelį, nes mano vyrą areštavo. Gimė dukra, ėjau į darbą kolūkyje, vaikelį padėjo auginti mama. Grįžo vyras, gimė sūnus. Dirbau brigadininke, melžėja. Išeidavau į darbą penktą ryto, grįždavau dešimtą vakaro. Vaikų nematydavau per darbus. Netgi dukra mane vadino ne mama, o Zelma.

Visą okupacijos laikotarpį Biržuose gyvavo evangelikų reformatų bendruomenė, buvo laikomos pamaldos, vyko sinodai. Vieno sinodo metu užsiregistravau, kaip Kėdainių parapijos delegatė ir kalbėjau su prašymu atkurti Kėdainių ev.reformatų bendruomenę. Buvo nutarta atkurti Kėdainiuose parapiją. Į pirmąsias atkurtos parapijos pamaldas susirinko pilna bažnyčia tikinčiųjų iš visos Lietuvos, net ant „viškų" žmonės netilpo. Pamaldas pradėjo laikyti kunigas Reinholdas Moras, kuris sekmadieniais atvažiuodavo iš Biržų. Būdavo katalikai karštą vasaros dieną eina iš savo bažnyčios sušilę, supluke, užsuka į mūsų vėsią bažnyčią atsigaivinti. R. Moras buvo labai geras kunigas, sakė gražius pamokslus. Kai dabartinis evangelikų reformatų superintendentas kunigas Rimas Mikalauskas giedojo Vilniaus ev.reformatų chore "Giesmė", jis vis atvažiuodavo pas mus į Kėdainius.

Nesikuklinu. Esu Kėdainių bendruomenės siela. Visą laiką, jeigu reikėjo ir tebereikia ką nors užvesti, suburti, tai yra mano reikalas. Tas mane žavi. Matau kur kiekvienas daiktas padėtas, kuris yra ne savo vietoje. Daugelis mane jau seniai ragina būti Kėdainių parapijos pirmininke, tačiau pareigų man nereikia. Ir be jų puikiai su viskuo susitvarkau. Sūnus vis primena man metus, sako, baik, mama, viskam diriguoti, vadovauti, bet aš kitaip nebemoku. Po pamaldų visada einame į kleboniją gerti arbatos, pabendrauti vieni su kitais. Bendravimas mūsų bendruomenę visais laikais vedė į priekį, telkė. Būdavo pakviečiam po pamaldų ir katalikus agapės (arbatos, susiėjimo). Jie stebėdavosi, kaip pas mus malonu ir gera.

Šiandien Kėdainių evangelikų parapijos bendruomenę sudaro 60 žmonių, iš kurių aktyvių - vos keliolika. Vyriausiakam parapijiečiui, buvusiam pašto viršininkui J.Puožiūnui - daugiau kaip 90 metų, tačiau jis į bažnyčią visada ateina. Kurį laiką buvo labai mažai jaunimo, tačiau dabar jo vis daugiau. Viena jauna šeima į pamaldas atvažiuoja net iš Radviliškio. Gaila, kad neturime kunigo. Jeigu jis būtų, užsimegztų glaudesnis ryšys su bendruomene. Kai čia kunigavo R.Mikalauskas aktyvus buvo jaunimas, leido žurnaliuką „Esam". Dabar kartą per mėnesį iš Vilniaus atvažiuoja laikyti pamaldų kunigas Raimondas Stankevičius.

Bendruomenei linkėčiau ir toliau gyvuoti, plėstis. Sau linkiu nepavargti. Dėkoju Dievui už energiją - jos man drėbtelėjo su kaupu. Man nėra blogų ar niūrių dienų. Esu optimistė. Nesuprantu tų žmonių, kurie vis dejuoja ir dejuoja dėl blogo gyvenimo, nesuprasdami, jog patys yra savo gyvenimo šeimininkai. Būtina kažkokia veikla, darbas, užsiėmimas tuomet ir gyvenimas tampa kur kas mielesnis. Esu vieversys. Keliuosi anksti. Šiuo metu labai pamėgau siuvinėti, taip pat aistringai sprendžiu kryžiažodžius. Kartais jie mane taip įtraukia, kad negaliu nei gerti, nei valgyti, kol vieno ar kito žodžio neprisimenu. Labai mėgstu skaityti. Žodžiu, visos mano dienos kupinos gerų emocijų. Ir niekas kitas, tik pati, jas susikuriu, stengiuosi, kad visiems šalia manęs būtų gera."

Laukite tęsinio. Pradžia.