Kas yra tikėjimo deklaravimas? Garsiai visiems be išimties skelbti savo tikėjimą? Tokiu atveju man prieš akis iš karto iškyla nemalonūs stereotipai - įkyrūs gatvės pamokslininkai brukantys visokius lapelius ir gatvėje šokantys krišnaistai su vystyklus primenančiais indiškais rūbais iš po kurių kyšo plaukais apžėlusios lietuviškos kojos. Geriau pagalvojus, tikėjimo deklaravimas primena būtiną procedūrą, kuri lemia darbo ar verslo sėkmę. Turi pats žinoti ką darai ir kodėl darai. Jeigu verslas turi platesnį uždavinį, tai ir kiti žmonės ar organizacijos turi žinoti ką ir kodėl tu darai, kad tavimi pasitikėtų ir galima būtų planuoti darbų ateitį. Tai yra labai supaprastinta schema, kuri gali paaiškinti ir tikėjimo deklaravimo esmę. Ar tikėjimo deklaravimas ar nedeklaravimas turi reikšmę mūsų gyvenimui, istorijai, Lietuvai?

Siūlau pabūti teologiniais-istoriniais detektyvais ir panagrinėti kartu su manimi mūsų istorijos atkarpėlę ir pabandyti atsakyti ar praeitis turi įtaką mūsų dabarčiai? Pabandykime pradėti tyrimą, kurį paskatino neseniai įvykę minėjimai. Po Martyno ir Jono Yčų jubiliejinių minėjimų kilęs susirašinėjimas atskleidė nuomonių skirtumus. Vieni teigė, kad minėjimai Biržuose buvę blankūs, atmestinai daryti. Kiti teigė, kad neverta ko nors kaltinti, jeigu patys geriau padaryti negali. Kilusi susirašinėjimo banga parodė ir aiškų teigiamą momentą - neabejingumą. Tačiau pats širdies neramumas apėmė beskaitant aktyvios mūsų bažnyčios narės laišką, kurio dalį noriu pacituoti:

„Labai gailėjau, kad kažkas patikėjo, kad Yčai nebuvo bažnyčios žmonės, reformatai, bet lyg ir netikintys. Manau, kad sūnaus Martyno neteisingai suprastas namuose nekalbėjimas apie Dievą... Yčai abu buvo „užkietėję" reformatai - kuratoriai, dalyvaudavo beveik visuose Sinoduose, buvo bažnyčios patriotai, Sinodų direktoriai... Uošvis laisvamanis Šliupas įtakos Martynui nedaug turėjo... Tad pasigedau akcentavimo Yčų - bažnyčios patriotų (kiek giliai tiki - kiekvieno reikalas, deklaravimas tikėjimo - davatkiškumas, kurį reformatai visada pašiepdavo - bent mano giminėj...)"

Tas širdies neramumas ir kyla tuomet, kai pradedi analizuoti kuo gi bažnyčios patriotas yra panašus į tikintį bažnyčios žmogų ir kuo jie skiriasi.

Kuo tikime?

Apie tikėjimo turinį galima spręsti iš katekizmo, kuris, kaip pirminė tikėjimo tiesų mokymo priemonė, ko gero, tiksliausiai atskleidžia krikščioniškos konfesijos bruožus. Haidelbergo katekizmas prasideda trumpa tikėjimo santrauka, kuri, kaip esmė pasikartoja ir išsiskleidžia. Išsiskleidžia ne tik minėtame katekizme, bet ir visoje reformuotos bažnyčios istorijoje, laimėjimuose ir nuopuoliuose.

„Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant? Mano vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant yra tai, kad aš ne pats sau priklausau, bet esu nuosavybė savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus (...), kurs taip mane apsaugo, kad be mano dangiškojo Tėvo valios ne tik nei plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai tarnauti turi."

Katekizmo vertėjas kun K.Daugirdas apibūdindamas esminį Heidelbergo katekizmo skirtumą nuo kitų protestantiškų katekizmų įžangoje rašo: „Per .....kristocentrizmą dialektiškai išreiškiamas svarbus šio katekizmo bruožas - aiškus antropocentrizmas" .

Kristocentrizmas reiškia, kad savo tikėjimo ir išganymo viltis sudėti galima tik į Jėzų Kristų, tik per Jį suvokiame ir šv.Rašto skelbimą. Antropocentrizmas - filosofinė antikos graikų mintis teigianti, jog visi reiškiniai šiame pasaulyje yra žmogaus suvokiami ir matuojami pagal žmogų. Taigi, visko matas yra žmogus. Žmogus yra visko matas ir prasmės centras. Nuo to ir pavadinimas „antropocentrizmas". Krikščioniškasis antropocentrizmas reiškia, kad pasitikėdami Dievu turime drąsiai ir atsakingai gyventi savo gyvenimą suvokdami žmogiškumo menkumą bei jo didybę. Kiekvienas žmogus, krikščionis nėra nereikšmingas krislelis Visatoje, kuri pilna nesuvokiamų jėgų, bet tikslingai Dievo sukurtas ir Išganytojo Jėzaus saugomas asmuo, kuris tikėjimu įsąmonina : „Be mano dangiškojo Tėvo valios ne tik nei plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai tarnauti turi".

Žmogus susitinka su Dievu

Reformatų požiūriu, tik Dievas žino, kurie žmonės bus pasmerkti pražūčiai, kurie - išgelbėjimui. Visi žmonės yra lygūs tarp savęs ir Kūrėjo atžvilgiu: „nėra teisaus, nėra nei vieno" (žr.: Rom 3,10; Rom 10,12. Nėra jokio nusipelniusio žmogaus ar šventos institucijos, kuri galėtų eilinį, o teologiškai, netobulą ir neteisų žmogų pavaduoti jo susitikime su Dievu. Todėl protestantiškas tikėjimas ir to tikėjimo drąsa grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, kuris kyla iš dviejų asmenų susitikimo - Dievo ir žmogaus. Reformatų drąsa nėra nei personalinė - t.y. būti savimi, nei mistinė -būti mistinės visumos dalimi: ji vienija abu tikėjimo drąsos tipus, nes pasitikėjimo drąsa kyla ne iš pasitikėjimo savimi. Todėl reikia pasitikėti tik Dievu. Visi turi elgtis taip, tarsi jie būtų išrinkti išgelbėjimui.

Kristocentrizmas ir antropocentrizmas - kuris svarbesnis?

Reformuotos bažnyčios tikėjimas pasižymi kartu ir kristocentriškumu, ir antropocentrizmu.
Mums patinka abi sąvokos, tačiau ar lengva kasdieniniame gyvenime jas atskirti? Kas pirmesnis - kristocentrizmas ar antropocentrizmas? Gal per antropocentrizmą, per savo žmogiškumą su jo džiaugsmu ir skausmu, mes geriau suvokiame ir Jėzaus nuopelną? O gal atvirkščiai - tikėjimu priimtas kristocentrizmas nušviečia ir sutaurina mūsų nykią žmogišką būtį?

Kaip bebūtų, nėra lengva susigaudyti tarp šių dviejų sąvokų. Mūsų bažnyčios istorija pilna pavyzdžių. Vien prisiminus brolių Yčų gyvenimą apima „antropocentrinis" pasididžiavimas - nuo 1912 m. įsteigta „M.Yčo ir bendrovės spaustuvė". Įkurtoje spaustuvėje nuo 1913 m. spausdinami „Biržų kalendoriai", „Sieninis kalendorius", ev. reformatų giesmynas, verstinė literatūra, Matulaičio „Lietuvos tautos istorija", kuri užėjus karui taip ir liko nebaigta. Įdomu, kad pirmaisiais spaustuvės darbo metais, t.y. 1913 m. pats Martynas Yčas paruošė ir išleido knygelę „Evangelikų reformatų parapijų tvarka Lietuvoje". Koks buvo jo siekis? Manau, kad tikslas buvo pakelti į kitą lygį lietuvių reformatų parapijų emancipacijos lygį.

Prasidėjus I pasauliniam karui nemažai lietuvių tapo karo pabėgėliais Rusijos gilumoje. Lietuvių inteligentija Rusijoje ėmė organizuotis bendriems švietimo ir savišalpos projektams. Reformatai aktyviai dalyvavo šioje veikloje. 1915 m. rugsėjo mėn. 10 d. įvyko M.Yčo berniukų gimnazijos Voroneže atidarymo iškilmės. M.Yčo gimnazija buvo įsikūrusi Voronežo 2-os gimnizijos patalpose, dirbo popietinėje pamainoje. Šios gimnazijos direktoriumi tapo Jonas Yčas. Centro Komiteto lėšomis šiose patalpose Jonas Yčas įsteigė pirmąjį lietuvių mokytojų institutą ir jam vadovavo. Jonas Yčas Voroneže dalyvavo mokinių globos komitete, vadovavo Centro Komiteto švietimo sekcijai, pirmininkavo Meno Fondui, skaitė istorijos kursą surengtuose liaudies mokytojų kursuose.

Pirmojo Pasaulinio karo tremtiniais tapo gausus evangelikų reformatų būrys: generalinis superintendentas V.Kurnatauskas, superintendentas Stasys Neimanas, kun. Juozapas Dilys, agronomas Petras Kregždė, mokytojas Konstantinas Kregždė, gydytojas Jokūbas Mikelėnas, mokytojas Jurgis Jakubonis, Petras Variakojis, Petras Čigas, Jokūbas Šernas, Darata Variakojytė, Elena Kraftaitė - Šlekienė, Kostas Burbulis, Mykolas Plepys, Jonas Nastopka, Stasys Nastopka, Jonas Variakojis, Valerijonas Snarskis ir daugelis kitų. Vieni jų dirbo spaustuvėse, kiti mokytojavo, rūpinosi tremtinių organizavimu ir šalpa, skaitė paskaitas, ruošė lietuviškus vaidinimus ir vakarėlius.

Mano nuomone, būtent tokiu būdu, esant nepalankioms I pasaulinio karo tremties sąlygoms, susiformavo aktyvus lietuvių kilmės reformatų elitas, kuris aktyviai veikė kuriant Lietuvos valstybę, palaipsniui perėmė vadovavimą bažnyčiai ir sugebėjo savarankiškai kurti nacionalinę Lietuvos valstybės evangelikų reformatų bažnyčią.

Viena vertus gerai, kad į Bažnyčią įsiliejo išsilavinę, patyrę ir negandų užgrūdinti lietuviai, kita vertus - galima matyti, kad, ko gero, įsivyravo antropocentrizmas, o kristocentrizmas liko nuošalėje. Kodėl taip atsitiko? Ko gero, tie jauni ir aktyvūs žmonės įprato bažnyčios problemas spresti grynai praktiškais būdais. Trūksta giesmynų - išleisk, maldų ir giesmių kalba pasenusi - pakeisk, ir pan. Reikia prisiminti, kad tuomet visoje Europoje sklandė naujos ir patrauklios ideologinės bei mokslinės įdėjos - komunizmas, fašizmas, nacionalsocializmas ir pan. Antropocentrizmas bažnyčios politikoje ėmė ryškiai dominuoti po spaudos draudimo atšaukimo, kai reikėjo tobulinti reformatų leidinių kalbą, o visai įsigalėjo kuriant nepriklausomą Lietuvą. Maža ir jauna šalis ėmėsi daugelio kultūrinių darbų.

Deja kristocentriškumui tiek dėmesio nebuvo skirta. Jis taip ir liko bažnytinės tradicijos rėmuose, tačiau nebuvo taip skatinamas palyginus su nuolatos puoselėjamu antropocentrizmu. Analizuojant XX a. reformatų leidinių pratarmes matoma, kad nuo spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo panaikinimo bažnyčios leidinių pratarmėse vyrauja dvi rūpimos temos: taisyklingos lietuvių kalbos ir bendrosios kultūros reikalai.

Situaciją ir tuolaikines tendencijas gana tiksliai apibūdina sukurtos evangelikų reformatų jaunimo organizacijos „Radvila" šūkis „Švieskis ir dorinkis". Šviesa ir dorybė yra tik pavadinimai, kurie gali reikšti ką tik nori. Šūkis gražus, tačiau abstraktus. Panašus į grynai „antropocentrinį" lozungą iš masonų ar hitlerjugendo repertuaro. Norėtųsi sukurti bažnytinę reformatų jaunimo draugiją su senoviniu šūkiu „Ora et Labora", tai reiškia „Šlovink (melskis) ir darbuokis".

Kodėl melstis yra geriau negu „šviestis", o darbuotis yra geriau negu „dorintis"?

Evangelija pagal Joną, 15, 5-6 eilutėse sako:
„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs."

Jeigu Jėzus prabiltu „moksliškais" ir moderniais žodžiais, jis pasakytų tą pačią mintį: be manęs, be kristocentriškumo jūsų antropocentrizmas, nepaisant jūsų puoselėjamos kultūros, švietimo ir pastangų ieškoti sutartinės visuomeninės dorybės, yra silpnas ir negali duoti gerų ilgalaikių rezultatų.

Taip ir bažnytinis patriotizmas be Kristaus yra tarsi gražiai užaugusios vynmedždžio šakelės pradėjusios brandinti daug uogų, bet ne visos uogos bus tinkamos džiaugsmo vynui, daug uogų nunyks pūstelėjus šaltesniam vėjui.

Šeima ir tikėjimo deklaravimas

Protestantų kalvinistų tikėjimo drąsa pasireikšdavo įspūdingu krikščionišku antropocentriškumu. Tikėjimas neišvengiamai pakeičia ir taurina žmogų, jis darosi drąsesnis, reiklesnis sau, darbštesnis, kuklesnis ir visuomeniškai aktyvesnis. Tokiu būdu tikėjimas keičia ne tik asmens, bet ir tikėjimo bendruomenės papročius, kultūrą. Taip ir reformatiško tikėjimo tapatybę lengviau suprasti išoriškai, kultūriškai, nes jai yra būdingi bendruomenės raštingumas, darbštumas, kultūrinis išprusimas, turtingumas, organizuotumas, savarankiškumas ir panašūs patrauklūs bruožai. Prie kultūrišku būdu suvokiamo savo reformatiško indentiteto dar pridėkime aktualius visuomeninius iššūkius ir nenustebkime, kad šeimose apie tikėjimą nelabai šnekama. Nenuostabu, kad aktyvūs bažnyčios žmonės savo šeimose daugiausiai šnekėdavo ir dabar šneka apie bažnyčios naujienas bei reikalus, kultūringumo ir raštingumo rūpesčius, apie darbą ir darbštumą, dorą ir dorumą, bet ne apie tikėjimą Kristumi ir kristocentriškumą. Reformatų kultūra patraukli tol, kol antropocentriškumas neatsiskiria nuo savo ištakų - tikėjimo.

Atrodo, kad būnant reformatų bažnytinėje aplinkoje ir nuolat rūpinantis bažnytiniais reikalais neverta kartotis tame, kas yra suprantama savaime. Argi yra neaišku, jog mes tikime į Jėzų Kristų ir esame kristocentristai?! Gal ir aišku. Tačiau pakanka ir žmogiškos išminties suprasti, kad nėra jokių „savaime suprantamų" dalykų, taip pat ir nėra vertybių dėl kurių nereikėtų kovoti. Pigios malonės nėra.

Šeimos, giminės istorijos ir vertės klausimai

Pasižiūrėjus į pasižymėjusių, tikrai įdomių, iškilių reformatų bei jų giminių sąrašus mes dažniausiai nebeatrandame jų ainių bažnyčioje. Priežasčių yra neviena - tragiška Lietuvos istorija, emigracija ir pan. Tačiau svarbiausia iš priežasčių - tyla apie Išganytoją Kristų namie ir šeimoje.

Galima nusipirkti knygų, kuriose mokoma, kaip reikėtų suprasti ir tikėti, galima baigti kokius nors teologinius mokslus, bet svarbiausia žmogiškumo ir tikėjimo mokykla yra šeima. Šeimoje nereikia protingų žodžių apie kristocentrizmą ir su juo dialektiškai susietu antropocentrizmu, reikia tiesiog mylėti, tikėti, nesidrovėti paliudyti savo tikėjimą, nesidrovėti pasimelsti prie šeimos pietų stalo, pašlovinti Viešpatį, nebijoti mylėti ir tai išreikšti.

Jau įprantame prie turto, atlyginimo ir interesų deklaravimo bijodami valstybės baudų. Tačiau neretai užmirštame, jog turime pareigą deklaruoti ir savo tikėjimą, kad vėliau nebūtume surinkti kaip nudžiūvusios nevertingos šakelės, kurias išmes į ugnį.