Tęsiame straipsnių ciklą iš Viktorijos Liauškaitės diplominio darbo kūrybinės dalies "Didūs tikėjimu". Tai - publikacijų ciklas apie evangelikų reformatų bendruomenę ir jos istoriją Lietuvoje.

TOMAS ŠERNAS: „DIDŽIAUSIAS MALONUMAS, KUOMET GALIU PADĖTI ŽMOGUI“

Tomas Šernas gimė 1962 m. balandžio 28 d. Vilniuje. 1979 - 1983 m. Buivydiškių technikume studijavo veterinariją. Dvejus metus tarnavo kariuomenėje Šiaurės Kaukaze ir Azerbaidžano pietuose. Po karinės tarnybos įstojo į Kauno veterinarijos akademiją, įsidarbino Kauno zoologijos sodo Plėšriųjų žvėrių skyriuje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo tarp pirmųjų Sąjūdžio savanorių. 1991 m. sausio 15 d. buvo priimtas į Lietuvos muitinę. Tų pačių metų liepos 31 d. naktį, tarnybos metu Medininkų poste buvo sunkiai sužeistas, nuo to laiko negali vaikščioti, jam reikia nuolat gydytis.

1997 m. pradėjo studijuoti evangeliškąją teologiją Klaipėdos universitete. Po šių studijų tęsė mokslus Vilniaus universiteto Religijų studijų magistrantūroje, kurią sėkmingai baigė. 2002 metais buvo ordinuotas Lietuvos evangelikų reformatų kunigu, yra Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonas. Vedęs. Žmona Rasa - muzikos mokytoja, dukra Gertrūda - moksleivė.

Apsisprendimas

Įdomus ir vingiuotas buvo Tomo Šerno kelias į evangelikų reformatų tikėjimą. Kaip rašoma knygoje „Tomas Šernas: vakar buvo rytoj" „Gyvenimą susieti su teologija T. Šernas rimtai sumanė praėjus keleriems metams po sušaudymo. Nelabai galintis judėti ir turintis gana daug laiko - darbas muitinėje neužėmė visos dienos - žmogus mąstė, kad galėtų kažką studijuoti, įsigyti ne praktinę specialybę, o tokią, kuriai reikėtų galvos arba liežuvio. Mat po traumos tęsti mokslus Veterinarijos akademijoje buvo beprasmiška - žinojo, kad veterinarijai jo rankos per silpnos."

T. Šerno pasirinkimas studijuoti teologiją kai kam buvo labai netikėtas, tačiau jis pats nieko mistiško tame neįžvelgė - pasirinko reformatų bažnyčią, Lietuvoje parapiją turinčią jau nuo XVI amžiaus. Bažnyčią, kuriai priklausė tėvas Tadas Šernas. Jo šaknys - Biržuose, senoje reformacijos tvirtovėje, kur dar kunigaikščiai Radvilos globojo reformatus, neleido jų niekinti bei persekioti. Studijuodamas užtiko gilius tikėjimo ir kultūros klodus, rado atsakymus į jam kilusius klausimus, kankinančias mintis, kurių ankstesnis patyrimas nebuvo pajėgus išsklaidyti. Pavyzdžiui tai, kad evangelikai reformatai su Dievu susipažįsta per Dievo žodį - Bibliją, Naująjį ir Senąjį testamentus. „Todėl protestantiškosios teologijos formavimosi pradžioje iš bažnyčios buvo išmesta visa, kas sugalvota žmonių: relikvijos, šventųjų nagai ir plaukai, statulos, paveikslai, vėliavos. Reformatų bažnyčioje net per valstybines šventes nerekomenduojama kabinti valstybinių vėliavų, o kunigai gali turėti šeimas - tuo jie nesiskiria nuo savo tikėjimo brolių. Žmonės supranta, kad kunigas yra vienas jų, kartu su jais."

 Kartu su bendruomene

T. Šernas, paklaustas, kodėl jis pasirinko tarnystę Dievui, atsako, jog ne jis, o jį Aukščiausiasis pasirinko šiam tikslui. „Norėjau kažką studijuoti. Man tikėjimo tema patiko ir buvo įdomi, tačiau niekada negalvojau, kad būsiu kunigas, sako jis. - Studijavau tiesiog dėl savęs". Kunigą Tomą labai žavėdavo studijos, ypatingai patiko kelionės prie jūros. Studijuodamas pradėjo patarnauti per pamaldas Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenėje, kur tuo metu labai trūko dvasininkų. Manė, kad ta pagalba parapijai bus laikina, tačiau jau dešimtmetis, kaip kunigas T. Šernas skelbia Dievo žodį.

„Per pastarąjį dešimtmetį bendruomenėje atsirado daugiau tvarkos, supratimo, kas už ką atsakingas, nes po karo mūsų konfesijoje buvo atsivėrusios labai gilios žaizdos, - kalbėjo kunigas. - Pokariu nevyko sinodai, nebuvo dvasininkų, nesivystė bendruomenė, o mūsų konfesijoje reikalus tvarko, sprendžiamąjį balsą turi būtent sinodas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reikėjo daug ką ir mums dvasiškai atrasti, atgauti, pasivyti". Pasak pašnekovo, sunkiausias etapas šiai bažnyčiai jau įveiktas, bendruomenė vystosi, tobulėja. „Dabar reformatų bažnyčia įeina į kitą etapą. Esame Dievo valioje ir tik Jis žino mūsų ateitį, - pabrėžė kunigas. - Turime gyventi ir dirbti taip, kad skelbdami Dievo Žodį būtume naudingi žmonėms, visuomenei. Todėl, visų pirma, turime būti naudingi ir įdomūs patys sau. Juk negali būti naudingas visuomenei, jei esi pats sau nenaudingas". T. Šernas įsitikinęs, kad tikintis žmogus kur kas giliau suvokia bendrystės jausmą, jis yra labiau atsakingas prieš bendruomenę. „Reformatas žino, kad turi būti naudingas savo šeimai, bažnyčiai ir tuo pačiu valstybei. Nors mūsų, reformatų, bendruomenė Lietuvoje ir nėra didelė, tačiau mes stengiamės tvirtai stovėti ant kojų", - šypsosi jis.

Dvasininko atsakomybė

Kunigas Tomas (taip dažniausiai jį vadina parapijiečiai) labai mėgsta bendrauti su žmonėmis, tačiau, kaip pats teigia, gyvenimas taip sutvarkė, jog dažniausiai tenka būti vienam. „Vienam būti sudėtinga, - sako jis. - Ne ką paprastesnė ir didelė kompanija, kurioje atsidūręs, visada pasitraukiu į antrą planą, nes po Medininkų mano asmeninis vystymasis pasisuko kita linkme. Negaliu daryti tai, ką anksčiau dariau. Tuo pačiu keičiasi ir mintys, ir svajonės. Pasikeičia gyvenimo spalvos". T. Šerno teigimu, dvasininko atsakomybė yra labai didelė, įpareigojanti. „Dvasininkas negali elgtis taip, kaip elgiasi paprastas žmogus. Didžiausias malonumas, pasitenkinimas tada, kuomet galiu padėti žmogui. Patarimu ar užuojautos žodžiu, - dėstė dvasininkas. - Tas padėjimo kitiems žmonėms jausmas yra labai svarus, gilus, suteikiantis gyvenimui didžiulį dvasingumą ir prasmę".

Pamokslai - kertinė evangelikų reformatų pamaldų dalis. Kaip kunigui sekasi jiems ruoštis. „Sunkiai, - atsako kunigas. - Gyvenime atsiranda toks elementas, kai, rodos, viską žinai. Paskui pradedi galvoti, kad jau nieko nebežinai. Tai priklauso nuo vidinės būsenos. Pamokslus rašyti ir kurti nėra lengva. Palaimingos dienos būna, kai per daug negalvoju ir padeda šventa Dvasia. Tada jaučiuosi tarsi Dievo įrankis... Bet būna dienų, kai labai stengiuosi, labai protą aštrinu, o rezultatu nesu patenkintas. Kaip skelbia Šventasis Raštas, Dievas sugėdina visus išminčius ir reikia nepervertinti, bet ir nenužeminti savęs. Paprastai rašydamas pamokslus, imu Šventojo Rašto dalį, žiūriu ką jis sako man, ką turėtų pasakyti bendruomenei. Galvoju, ką tas žodis reiškė tuomet, kai buvo sakomas, kaip buvo užrašomas".

Tikėjimas ir noras gyventi

T. Šernas, džiaugdamasis po truputį gausėjančia evangelikų reformatų bendruomene, sako, kad kiekvienos bendruomenės širdis yra tikėjimas. „Mūsų bendruomenėms labiausiai trūksta tikėjimo ir noro gyventi pagal tikėjimą. Iš to kyla visi socialiniai dalykai, bendruomenės gyvenimo planai, tikslai. Šventame Rašte sakoma, „ieškokite Dangaus karalystės ir viskas jums bus pridėta". Ieškoti reikia ne kokios nors dvasingumo formos, jaunimo darbo arba kitos veiklos, čia yra tiktai žodžiai, - mintimis dalijasi kunigas. - Reikia tikėjimo, pasitikėjimo, kad tikime ne veltui ir tikintis į Kristų nebus sugėdintas. Šito jausmo visuomet trūksta. Jo yra, bet jo turėtų būti vis daugiau. Tą tikėjimo jausmą reikia nuolat stiprinti".

T. Šernas prisipažįsta nesąs pavyzdingas. „Ir mane užpuola depresijos, bet susitvardai ir iškenti. Žmogaus gyvenime linksmumą keičia liūdesys ir atvirkščiai. Gyvenimas pulsuoja kaip širdies tvinksniai. Kai žmogus pasensta, emociniai vingiai sumažėja, o vėliau ir visai dingsta - tiesiog toks gyvenimo pulsas. Po Medininkų aš iš esmės nepasikeičiau - koks jau buvau susiformavęs kaip individas, toks su giluminiais charakterio bruožais ir likau. Nežinau, kaip būtų gyvenimas pasikeitęs, jei būčiau likęs sveikas. Tiesiog turėčiau kitą gyvenimą."

T. Šernas sako, kad viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo turimų svajonių. „Žmonės žudosi, ne todėl kad jie neturi ką valgyti, ar jų vaikai yra alkani, bet jie įsivaizduoja, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš juos, kad jie negali pasirūpinti savo šeima, savimi. Ir tokie žmonės galiausiai nuleidžia rankas. Reikia turėti tas svajones ir tikėjimą. Ekonominė gerovė laimės negali atnešti. Žmogaus laimė nepriklauso nuo kino teatrų skaičiaus, ar kiek jo name yra miegamųjų. Viskas slypi tikėjime ir šeimoje".
Kunigas T.Šernas sako, kad tikėjimas jam duoda jausmą, kad yra žmogus. „Žinoma, tikėjimas nėra panaudos dalykas, kurį galima išnuomoti ar naudoti, bet jis teikia stiprybės ir optimizmo. Man tikėjimas duoda labai daug. Jis duoda gyvenimą".

Teologiniai panašumai ir skirtumai

Paklaustas kuo Lietuvos evangelikai reformatai skiriasi nuo kitų konfesijų kunigas Tomas Šernas atsako: „Krikščionys neišpažįsta nieko kitko, tik krikščionišką tikėjimą. Teologiniai Reformacijos skirtumai nuo Romos katalikybės - pakitęs požiūris į svarbius teologinius dalykus- nuteisinimą, vienuolystę, bažnyčios taisyklių pasikeitimus.
Didieji reformatoriai yra Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas. M. Liuteris (1483 - 1546 m.) veikė Vokietijoje. Jis nekūrė naujos bažnyčios, bet bandė iššaukti permainas Romos katalikybėje, siekė, kad popiežius pradėtų būtinas reformas, panaikintų piknaudžiavimus.Tik vėliau, kai M. Liuteris suvokė visą tiesą, prakeikė popiežių ir pradėjo kurti evangelišką bažnyčią. Jis į vokiečių kalbą išvertė Naują Testamentą, sumažino sakramentų skaičių, paleido vienuolynus, kūrė bažnyčios taisykles tai situacijai, kaip suprato ir kaip buvo reikalinga.
J. Kalvinas (1509 - 1564 m.) - reformatorius teologas, veikė Ženevoje. Pirmieji buvo Ž. Farelis ir U. Cvinglis, kurie bandė su M. Liuteriu susitikti ir peržiūrėti teologinius skirtumus (kad kurti bendrą bažnyčią). J. Kalvinas veikė Prancūzijoje ir Šveicarijoje, Ženevoje. Kita vieta, kiti reikalavimai, šiek tiek kita teologinė kryptis. Pamatyti „kiti horizontai", akcentuota kitaip. Čia kaip per mažą skylutę į kitą kambarį - gali pamatyti daug. Vieni žvelgė per „vienas skylutes", kiti -per kitas, nes atrodė jiems, kad tik tai svarbu, ir pan..
Vokietijoje antros kartos teologai stiprino tai, ką šiandieną vadiname liuteronybe. Prasidėjo savarankiškas vystymasis.
Šveicarijoje, spaudžiant priešams, inkvizicijai, I. Lojolos ordinui - stiprėjo tai, ką vadiname helvetiškaja reformacija, kalvinizmu ir pan. Galvodamas, kad visi bažnyčios nariai turi būti neatstumti nuo bažnytinio gyvenimo, jis įvedė dviejų lygių atstovavimą, presbiterius - bažnyčios vyresniuosius, tarybas, žodžiu tarsi respublikonišką valdymą. Visa tai skyrėsi nuo liuteronybės.
Evangelikai reformatai ir liuteronai, tai tiesiog dvi protestantiškos srovės, atskirai viena nuo kitos kilusios ir kartais bendrai vystėsi. Skirtumai yra teologiniai, bažnyčios tvarkos. Dvi tikrai skirtingos, nors ir labai artimos bažnyčios. Lietuvos ev. reformatai ir liuteronai turi komunijos ir pamokslavimo bendrystę. Galima pakviesti kunigą pamokslui ir Šv. Vakarienės sakramentui."

Laukite tęsinio    Pradžia.