Tęsiame straipsnių ciklą iš Viktorijos Liauškaitės diplominio darbo kūrybinės dalies "Didūs tikėjimu". Tai - publikacijų ciklas apie evangelikų reformatų bendruomenę ir jos istoriją Lietuvoje.

Lektorius Evaldas Tamariūnas: „Šioje bažnyčioje niekas nekilnoja rūpesčių nuo savo ant kito pečių"

Evaldas Tamariūnas gimė 1965 m. sausio 11 d. Vilniuje. 1983 m. baigė Vilniaus 45-ąją vid. mokyklą. Nuo pirmos klasės iki dabar dainuoja „Ąžuoliuko" chore. 1983-1984 m. Klaipėdos konservatorijoje studijavo teatro režisūrą. Po tarnybos armijoje, studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, tuo pačiu metu pradėjo dirbti Lietuvos televizijoje, dirbo laidose „01.02.03" ir „Keliai. Mašinos. Žmonės." (LTV), „02 kronika" (Litpoliinter). 2002-2005 m. dirbo žurnalo „Keturi ratai" vyr. redaktoriumi. 2007 m. prie Seimo surengė akciją „Requiem LT", kuria siekta atkreipti visuomenės dėmesį į tragišką Lietuvos eismo saugumo situaciją. Nuo 2008 m. dirba Lietuvos automobilių kelių direkcijos ryšių su visuomene skyriuje. 2008 m. rugsėjį pradėjo studijuoti Evangeliškąją teologiją Klaipėdos universitete. 2009 m. vasario 17 d. konfirmuotas ir tapo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios nariu. Vedęs. Su žmona Auksuole augina tris dukras.

Nebuvau nei uolus katalikas, nei apskritai bent kiek tikintis į tai, ką krikščionys vadina Šv. Trejybe: Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šventąją Dvasią. Ir taip visus netrumpus metus, iki pat mano 43-ojo gimtadienio! Bažnyčias, - daugelio šalių, katalikiškas bei protestantiškas - bet ne Dievą - pažinojau tik iš „Ąžuoliuko" koncertų (teko dainuoti ir pamaldose/mišiose). Buvau žurnalistas ir labiau domėjausi darbu, automobiliais, šiek tiek politika.

Bet ne Dievu...

Po to kažkas atsitiko. Dievas atėjo (tiksliau, pakvietė) netikėtai. JIS dažniausiai tai daro netikėtai, o mano atveju dar ir švelniai, be „spaudimo". Nemanykit - nemačiau nė jokio regėjimo, nei Kristus ant palangės nusileido, kaip balandis... JIS atėjo tyliai, ir pasikvietė mane per savo pasiuntinius - reformatų bendruomenę, kunigą Tomą Šerną.

Neskubino, neragino ir kitaip neglumino...

Apie reformatus išgirdau iš savo seno „prieteliaus" kunigo Tomo Šerno. Bet pernelyg nesigilinau. Tiesiog apsilankiau pamaldose. Patiko. Viskas labai tikra. Susipažinau su bendruomene. Nustebino ir pelnė mano pagarbą išsilavinę, atsakingi, tiesūs, nelaikantys plytos užanty bendruomenės nariai!.. Jau vėliau, su Tomu besigilinant į reformuotų bažnyčių gyvenimą ir principus, radau daugiau tikrų dalykų, skatinusių priimti juos stipriau ir giliau: nėra „ausinės" išpažinties, valio! Tiesą pasakius, žmonės dažnai klaidingai suvokia, kad tai nuostabi galimybė išsisukti nuo kunigiško pabarimo, o iš tiesų tai - tiesioginė tavo ataskaita Aukščiausiąjam.

Ilgainiui suvokiau, kad ir vienas iš dviejų sakramentų - Viešpaties Vakarienė - yra logiška reformatoriško tikėjimo išdava: duona yra duona ir nevirsta Kristau kūnu tiesiogine žodžio prasme, kaip ir vynas nevirsta krauju. Tai darome JO atminimui. Nei daugiau, nei mažiau. Ir JIS Viešpats Jėzus Kristus dvasiškai dalyvauja Vakarienėje.

Tai tik keli pavyzdžiai, tačiau, akivaizdžiai paaiškinantys, kodėl mane apgaubė reformatų tiesa. Tiesa, kuri vilioja. Tai, kas teisinga, nusipelno pagarbos. Tai, kas teisinga - yra atsakinga. Šioje Bažnyčioje niekas nekilnoja rūpesčių nuo savo ant kito pečių. Čia yra vienas Vyriausiasis kunigas - Jėzus Kristus, o visi kiti kunigai - tik JO tarnai. Čia vyrauja Dievo Žodis - Soli Deo Gloria ir Sola Scriptura (Vien Dievui garbė / Vien tik Raštai) yra Reformatų Bažnyčios credo.

Kai pagaliau nusprendžiau siekti aukštojo mokslo diplomo, ilgų dvejonių nebuvo - teologija! Įstojau be jokių keblumų. Tiesa, prasidėjus studijoms, suglumau - tokių gilumų nesitikėjau! Tai nuostabiausias, giliausias ir praktiškiausias mokslas pasaulyje! Laukiu kiekvienos sesijos. Bijau, kad po keleto metų gausiu diplomą, ir visa tai baigsis...

Studijuojame Senąjį ir Naująjį Testamentą, religijos pedagogiką, senąsias kalbas: hebrajų, graikų, lotynų, religijos filosofiją, judaizmą, kitas religijas. Šiame gausume dar labiau išryškėja tvirtas Biblijos pamatas ir vis aiškėjantis nesugriaunamo bokšto siluetas. Galima stebėti, kaip buvo rašoma labiausiai skaitoma pasaulio knyga, kokie veiksniai įtakojo vienos ar kitos knygos autorių. Ir kaip slaptinga suvokti, kad Šventraštis - ne tik įkvėptųjų rašytojų, bet ir Dievo šventasis darbas.

Norėdamas tiksliau atspindėti nuostabų Evangeliškosios telogijos mokslą, pateiksiu ir keletą pavyzdžių iš studentų ir dėstytojų tarpo. Katedros vedėjas Arūnas Baublys: Sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai, jų sugebėjimas bendrauti, suvokti ir suprasti vienas kitą, skirtingų charakterių, temperamento, galvosenos bei poreikių fone - visa tai yra teologijos aukštasis pilotažas, kuris, skirtingai nei galvoja kiti, yra toli gražu ne vien bažnytinė sfera.

Teologija ir religija nėra „sena moralistė" ar „bažnyčios davatkėlė" - guviai mokanti gyventi, nors pati gyvenime ne itin daug mačiusi ir juolab patyrusi. Su magiškai-realistiniu teologijos poveikiu mes susiduriame visada ir visur, nepaisant norime to ar ne: žmonių tarpusavio santykiai, profesinė veikla, laisvalaikis, pomėgiai - tai tik kelios sferos, kurias veikia ir įtakoja vertybiniai dalykai, o juos juk ir formuoja religija ir teologija, ar ne?

Alumni Ieva Maslauskaitė: Kas yra teologija ir kokios jos galimybės šiandieninėje visuomenėje, pažįstamiems ir nelabai žmonėms teko pasakoti ne kartą, tačiau apie tai kalbėti, ach, niekada nepailstu. Nes šitos studijos - tikras humanitarinis išsilavinimas, atveriantis duris ne į vieną kurią, o į daugelį veiklos sričių. Tai nėra nei kunigų seminarija, nei vienuolynas; čia niekas tavęs nevertina pagal tai, ką tu tiki, kaip tiki ir ar apskritai tiki, kuriai religijai ar konfesijai priklausai. Esi svarbus, kaip mąstanti asmenybė. Šilta katedros atmosfera, draugiški tarpusavio santykiai taip pat daug reiškia. Dabar man čia nepatinka tik viena - kad darosi vis įdomiau...

Alumni Laura Kazlauskaitė: „... visi tie, kurie turi unikalių ir savitų minčių kaip save realizuoti, turėtų pasirinkti būtent šias studijas, nes: Pirma: Teologijos katedroje dėstytojai ugdo studento kritinį mąstymą, o tai yra labai svarbu norint argumentuotai ir tiksliai išreikšti savo mintis ir teiginius.

Antra: studijuojant teologiją reikalingas platus ir įvairiapusiškas apsiskaitymas, taigi, dėstytojai skatina daug skaityti įvairios literatūros, o tai praplečia studento pasaulėžiūrą.
Trečia: Katedroje yra mokoma senųjų kalbų: graikų, lotynų, hebrajų, tai labai naudingos kalbos, nes jos lavina tvarkingą ir tikslų mąstymą.

Ir pagaliau ketvirta: Katedroje dėsto apsiskaitę ir kompetetingi dėstytojai, kurie yra labai tolerantiški renkantis kursinių ir diplominių darbų temas. Galima rinktis ir tyrinėti ne tik teologinę problematiką, bet ir filosofinę problematiką. Tarp teologijos dėstytojų galima rasti net vieną kitą dėstytoją, kurį galima vadinti asmenybe, kas šiais postmoderniais ir pilnais simuliakrų laikais, kada aplinkui žmonės slepia tuo kuo jie nėra yra tikra prabanga.

Taigi Evangeliškoji teologija - kritinis, kūrybinis, filosofinis požiūris į Dievą ir pasaulį. Todėl studento konfirmacija, kuri vyko paraleliai su mokslų pradžia, tikėta ir pagrįsta,- suvokiau, kad reformatų Bažnyčia yra tinkamiausia mano vidiniams poreikiams tenkinti. Dar kartą atradau tai, kas jau anksčiau pakerėjo - atsakomybė (bendrauti su Dievu ne per tarpininkus); aiškumas - Dievo Žodis, o visa kita nesvarbu; aiški, paprasta liturgija; džiaugsmas (ir, vėlgi, atsakomybė!) dalyvauti Viešpaties Vakarienėje.

Toks pat tikėtas ir logiškas buvo ir mano tapsmas Reformatų Bažnyčios lektoriumi, juo mane patvirtino 2009 metų Bažnyčios Sinodas, vykęs Biržuose. Laukiu kiekvieno sekmadienio, kad galėčiau bendruomenės žmonėms pranešti Dievo Žodį, kartu pasimelsti, pabendrauti. Labai džiugiai braukiu į Sekmadieninę mokyklėlę, kur aiškinu Dievo Žodį vaikams. Jūs neįsivaizduojate, kokių klausimų apie Dievą užduoda mažieji! Paskutinį sykį tokį: „Jei Kristus numirė už mūsų visų nuodėmes, kodėl mūsų širdyse liko nuodėmė?" Nesikratau jokio bažnytinio darbo, aišku, mieliausias širdžiai - straipsnių į internetinį puslapį rašymas ir redagavimas. Taigi tai, ką dariau ilgus metus.

Po truputį, bet nesulaikomai artėja lemtingas sprendimas - tapti kunigu. Nematau prasmės priešintis, jei jau tokia yra Dievo ir žmonių (parapijiečių) valia bei pageidavimas. Kunigystė atveria nuostabią galimybę įsiklausyti į kito, ir, žinoma, savo širdį. Aiškindamas Dievo Žodį, kunigas privalo laikytis tam tikrų taisyklių, kurių visuma lemia teisingą Žodžio interpretavimą. Argi nesmagu bandyti pritaikyti prieš du tūkstančius metų išsakytas tiesas šios dienos kontekste?

Esu tikras, kad jei Lietuva būtų išnaudojusi Radvilų Lietuvoje puoselėtą Reformacijos šansą, šiandien ir ekonomiškai, ir dvasiškai mažai kuo skirtumėmės nuo skandinavų. Greta teisingo, nepagražinto Dievo Žodžio aiškinimo, reformatai nuolat kreipia žvilgsnius į lavinimą ir švietimą. Reformuotos Bažnyčios žmonių akimis - pilnavertis savo šalies pilietis gali būti tik išsilavinęs žmogus.

Laukite tęsinio. Pradžia.