Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Sigitas Kregždė: Per gyvenimą - su reformatiška dvasia
Thursday, 03 February 2011 09:56
There are no translations available.

kregzde2010 metų gruodžio 24 d. garbingą 80-ies metų jubiliejų šventė mūsų parapijietis prof. hab. dr. Sigitas Kregždė. Nurimus šventiniam šurmuliui susitikome jaukiame profesoriaus bute pasikalbėti apie įdomų bei turiningą jo gyvenimą.
Sigito Kregždės tėvai buvo prakutę ūkininkai, tikri reformatai. Tėtis Petras kilęs iš gausios šeimos, bene 14 vaikų būrio, mokėsi amatų, kalvystės ir 1927-aisiais išvyko į Argentiną pinigo užsidirbti. Po kelerių metų grįžo į Lietuvą. Mama Elžbieta kilusi iš valstiečių, kuriems knyga nebuvo svetimas daiktas. Tėveliai turėjo 10 hektarų ūkį, kuris ilgainiui plėtėsi. Paskolas už žemę baigė išsimokėti tarpukariu. Kai rodos, jau buvo galima lengviau atsikvėpti, prasidėjo karas.

Iš senos giminės
S.Kregždė pabrėžia, kad visi jo seneliai, proseneliai mokėjo skaityti. „Mūsų giminės istorija siekia Radvilų laikus, tad niekad nekyla minties, jog tarp mano ainių buvo ir tokių, kurie galėjo nepažinti spausdinto žodžio... - sako pašnekovas. - Mano senelis iš mamos pusės Martynas Ajutis prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo reformatų bažnyčios kuratorius, o močiutė Marija Ažunarytė arbata vaišino net Julių Janonį, kada jis grįždavo iš Biržų keturklasės, mat Janonių šeima gyveno mano močiutės pirkioje Melaišiuose. Tą jos „samovarą" (virdulys - liet. k.) iki šiol saugoju".

Sigito, kuris augo su jaunesniu broliu Vytautu, proprosenelis iš tėvo pusės buvo laisvasis valstietis. Kregždžių giminė tikslingai laikėsi vienos linijos - per ilgus amžius išlaikė laisvojo valstiečio statusą. S.Kregždė domisi savo senos, reformatoriškos giminės, kurios dalis 1944-aisiais emigravo į Ameriką, istorija - yra suskaičiavęs per 200 Kregždžių šeimų. „Mano giminės atstovai buvo aktyvūs parapijiečiai, vienokia ar kitokia veikla prisidėję prie parapijos gyvenimo, - pabrėžia profesorius. - Pavyzdžiui, mano senelis Martynas Ajutis prieš šimtmetį statė Smaliečių mokyklą".

Mokslo galia
Sigitui ir Vytautui tėvai nuo mažens diegė, jog mokslas labai svarbus dalykas. Pašnekovas prisimena, kad „tėvukas vis sakydavęs, jog žmogus be mokslo esantis tamsus, aklas. Nors jis ir buvo matęs pasaulio, tačiau, kaip pats sakė, daug ko neįžiūrėjo, nes neturėjo tinkamo išsilavinimo. Lankiau Smaliečių mokyklą, kurioje mokėsi būsimieji - kuratorius Petras Zablockas, „Sparnų" redaktorius Mykolas Zablockas, radviliečių himno autorius Petras Juodgudys ir kiti reformatų šviesuoliai Šioje mokykloje stiprius pedagoginius pamatus paklojo mokytojas - Vilminys. Jis bendravo su Kaziu Binkiu, dirbusiu Papilyje. Į Papilio mokyklos penktą skyrių persikėliau, baigęs Smaliečių pradinę. Tada jau tekdavo man, dešimtmečiui vaikinui, rimčiau pasimankštint, šešis kilometrus kulniuoti. Kartais tėvai ar kaimynai arkliuku pavėžėdavo...".

S.Kregždė gražiai prisiminė penkto skyriaus mokytoją Olgą Povilonytę: „Ji buvo progresyvi, labai geranoriška pedagogė. Iš jos pirmosios išgirdau, kad yra toks dalykas - psichologija. Ji atsinešdavo testų, mus patyrinėdavo. Dažniausiai išgirsdavome jos išvadą, jog mes savo intelektu bei kitais sugebėjimais pralenkiame bendraamžius. Ko gero taip ir buvo, nes mus mokė mokytoja ne tik gerai pasiruošusi, bet ir su pašaukimu. Ši mokytoja sugebėjo nuteikti mokinius dirbti, skatino, juos domėtis įvairiais mokslo dalykais, užsiimti fizine ir dvasine saviugda. Jau tada neabejojau, kad nėra reikšmingesnės profesijos už mokytojo. Norėjau būti toks kaip ji. Deja, nežinau kaip susiklostė tolimesnis mokytojos O.Povilonytės gyvenimas".

Tikybą S.Kregždei dėstė kunigas Mykolas Frankas: Jis irgi buvo ne tik dvasiškis, bet ir geras pedagogas. Jo, o taip pat kunigų Povilo Jašinsko ir Aleksandro Balčiausko suteiktos teologinės žinios bei nuostatos išliko visam gyvenimui. „Jas dar pedagogiškai pastiprino mano gerbiama mokytoja O.Povilonytė, vesdama sekmadienines pamokas bei dalyvaudama parengime Konfirmacijai. Kuomet jau buvau suaugęs ir mokiausi aspirantūroje, M.Frankas vis man siuntė signalus, jog trūksta Lietuvai reformatų kunigų... Tačiau tai ir liko tik signalas..."
.

Pamilęs...psichologiją
S.Kregždė, paprašytas prisiminti, kada gi jam psichologija į galvą ir širdį įkrito pirmą kartą, svarstė „kad, matyt, mokytojos O.Povilonytės psichologiniai testai, įtaiga psichologinei savianalizei ir saviugdai, padarė mane išimtinai jautresniu ir dėmesingesniu psichologinei informacijai ir gyvenimo faktų vertinimui. Štai, su draugu einame per Biržus ir sutinkame savo Papilio progimnazijos direktorių. Mes taip ginčijamės su draugu, jog neatpažinau direktoriaus, kuris vėliau davė man pastabą, kad nesisveikinu. Jis pats vėliau paaiškino, jog įsijautimas į tam tikrą situaciją, kaip to ginčo atveju, priveda prie tokių dalykų, jog gali nebepažinti ir pažįstamų žmonių. Tas ir kiti įvykiai, perskaitytos knygos, atskleidė tai, kad psichologijos žinios yra toks instrumentas, kuris leidžia suprasti, kodėl žmogus vienu ar kitu atveju vienaip ar kitaip pasielgia, kodėl vienas pasielgia vienaip, o kitas - kitaip. Šiuo požiūriu ypač mane praturtino žinios apie temperamentus, perpasakotos klasės draugų iš katalikiškų rekolekcijų. Tai dar labiau sustiprino mano norą giliau domėtis psichologija".

Profesorius dėstė įvairius psichologijos kursus: Bendrąją, amžiaus tarpsnių, pedagoginę, asmenybės psichologiją, psichologijos istoriją, profesinio orientavimo psichologiją, tautinį charakterį. Paskaitas (jų priskaičiuojama per 20 tūkst.) skaitė ne tik Pedagoginiame universitete, bet ir dešimtyje kitų aukštųjų mokyklų. Per 51-erius pedagoginio darbo metus pasitaikė visko. „Metus tik skaičiau paskaitas iš užrašų, o vėliau, visus tuos penkis dešimtmečius, man jų neprireikė" - kalba S.Kregždė, - „pirmaisiais darbo dešimtmečiais buvau skūpokas studentams, retam kuriam penketą suraitydavau. Vėliau gi, per paskutinį savo darbo trisdešimtmetį, tokiais pat retais tapo mano patenkinami, o juo labiau nepatenkinami vertinimai. Matyt, geriau išmokau mokyti... Nepaisant to, su didele studentų dalimi pavyko užmegzti draugiškus kontaktus. Jie manęs nepamiršta, paskambina, parašo, įvairiomis progomis prisistato, pareikšdami, kad aš jų, tikriausiai, nebeprisimenąs. Dažnai ir nesuklysta. Mano regimoji atmintis prastoka. Be to per pusšimtį metų jų jaunatviški veideliai subrendo, ir jų būta nemažai. (Buvęs mano studentas, studijų skyriaus direktorius ankstesnio mano jubiliejaus proga pareiškė, kad aš pasirašęs net daugiau kaip 20.000 studentų knygelėse.) Kita kalba, kada buvęs studentas pasisako savo pavardę, kelias savo kurso draugų pavardes, tada dažnai prisiminimai atgyja."

Jubiliatą liūdina šiandieninė švietimo sistema: „Širstu ant ne vieno, švietimo ir mokslo ministro, taip pat kitų valdininkų, kurie puola mokytojus, mokyklą, mokymo programas, dėstytojus ir pan., prastai išmanydami psichologiją, pedagoginę strategiją, neįsigilindami į lietuvio tautinio charakterio tendencijas, į Lietuvos ekonominės, o juo labiau dvasinės raidos perspektyvas. Užmirštamas pagrindinis dalykas - mokinio bei mokytojo ir dėstytojo motyvacija, jos struktūra. Joks profesorius ar mokytojas neišmokys mokinio ar studento, jeigu jis pats to labai nenorės, jeigu mokytojo ar dėstytojo aukščiausia vertybė nebus sukurti besimokančiojo teigiamą motyvaciją. Tik po to seka labai esmingi dedamieji - mokymo bazė, atlyginimas, stipendija bei kt., kuriuos reikia mokėti panaudoti formuojant motyvaciją. Dirbtinas, kad ir labai išsivysčiusių šalių švietimo komponentų piršimas, dažnai yra tik žalingas, ypač jeigu juos lydi nepagrįsta savinieka, savos patirties menkinimas ar net egoistiškas siekis turėti naudos iš ES paramos. Dėl to tiek daug švietimo reformos projektų yra niekiniai."

Optimizmas ir energija
s.kregzde„Iš kur semiatės jėgų, optimizmo bei gyvenimo energijos?", - klausiu visada gerai nusiteikusio gerbiamo Sigito. „Manau tai lėmė genetika, tėvų pavyzdys, pakantumas kitiems bei meilė darbui, - atsako. - Dabar aktyviai leidžiu laiką. Užsiimu įvairia visuomenine veikla bei nepamirštu slidžių ir dviračio. Vienas arba su anūkais slidinėjame. Kai mane, slidinėjantį, vaikai klausia, ar senai šliuožiu, atsakau: nelabai - tik 70 metų... Kaip pats pasidariau slides nuo 1940-ųjų, taip jos manęs ir nepalieka".

Geriau pagalvojus, matyt, gyvenimo džiaugsmo daugiausiai teikia tai, kad psichologo profesija labai gerai įgalina realizuoti jau iš vaikystės susiformavusią protestantišką toleranciją, siekio suprasti supančius žmones, kartais kad ir kitaip manančius, vertybes. Tai visą gyvenimą supęs jaunimas noriai priėmė ir nemažiau dosniai gražino dvasine valiuta.

Sigitas Kregždė
Gimė 1930 m. gruodžio 24 d. Smaliečiuose, Papilio valsčiuje. Mokėsi Papilio vid. mokykloje. 1954 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Pedagogikos ir psichologijos fakultetą, 1957 m. - aspirantūrą Kijevo universitete, 1959 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją iš psichologijos (dabar daktaro), 1983 m. - psichologijos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro). 1954-2002 m. Vilniaus pedagoginio instituto (nuo 1991 m. Vilniaus pedagoginis universitetas) dėstytojas, 1959-1979 m. ir 1983-1989 m. instituto Psichologijos katedros vedėjas, nuo 1985 m. profesorius. Skaitė paskaitas Erfurto, Vroclavo, Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo, Odesos, Rygos, Tartu, Tbilisio, Alma Atos, JAV (Vašingtono, Niujorko, Filadelfijos, Pitsburgo) universitetuose. 1973-1983 m. Visuomenės profesinio orientavimo instituto direktorius. 1962 m. žurnalo „Pedagogika ir psichologija", 1980-1991 m. žurnalo „Psichologija", atsakingasis redaktorius. Nuo 1992 m. Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas.

Viktorija Liauškaitė